Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Pyderai ir stervos prieš lesbietes ir gėjus

Kai dažnas žmogus gėjų eitynėse mato visuomenės susipriešinimą tarp homoseksualų ir heteroseksualų, aš to nematau. Aš matau tik visuomenės supriešinimą tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Viešų ir besislapstančių homoseksualų. Todėl aš už gėjų ir lesbiečių eitynes. Man labiau patinka gėjai, nei pyderai. Man labiau patinka lesbietės, nei stervos. O heteroseksualai čia išvis niekuo dėti – tai tik žiūrovai. Žiūrovai, teturintys pasirinkimą: arba viešos šventės, arba neviešos problemos.

Kažkada Saulius Stoma rašė labai įdomias mintis apie tai, iš kur atsirado valstybininkų grupuotė. Ta pati, kurią daugelis vadino žydrųjų albinų klanu. Reiškinys tikrai nenaujas: jei tik žmones yra dėl ko šantažuoti, juos visada galima šantažuoti. Ir jei tik atsiranda koks nors šantažo kabliukas, prasideda mirties spiralė: kažkas, užsiminęs, kad viską žino, paprašo padaryti mažą paslaugėlę, o paskui – didesnę, dar didesnę ir taip toliau. Kompramatas kaupiasi, jo daugėja, kol žmogus, teturėjęs visai nedidelę problemėlę dėl seksualinės orientacijos, tampa lengvai šantažuojamu, visko prisidirbusiu korupcionieriumi.

Kas gi žino apie tą pirminę problemėlę? Žinoma, kad pirmiausiai – "likimo draugai", turintys lygiai tą pačią bėdą: kiek kitokius, nei dauguma, potraukius. Taip nejučia ir gaunasi, kad 2 ar 7 ar kiek ten procentų valdininkų patys apie tai net negalvodami, tampa valstybininkais. Vien dėl to, kad juos galima šantažuoti.

Nereikia savęs apgaudinėti beviltiškomis fantazijomis, esą draudžiant viešas kalbas apie homoseksualumą, homoseksualumo sumažės. Kaip ir neverta savęs jaudinti kalbomis, esą dėl kažkokių eitynių to homoseksualumo padaugės. Nei ten sumažės, nei ten padaugės. Nei vienas režimas nesugebėjo homoseksualumo išnaikinti, tačiau visuomenėse, kur homoseksualumas būdavo toleruojamas šimtus metų, jo irgi nepadaugėdavo. Keisdavosi tiktai prisipažįstančių, "viešų" homoseksualų dalis. Vienintelis dalykas, kurį keičia tolerancija ar netolerancija homoseksualumo apraiškoms – tai sugebėjimas realistiškai žvelgti į problemas.

Paprastas klausimas: ar sugebame žvelgti realybei į akis? Ar norim, kad pasaulis būtų toks, koks jis mūsų fantazijose? Ar mes realistai, ar idiotai?

Vienu atveju mes galime toleruoti tai, kas gal atrodo netoleruotina – homoseksualų eitynes, homoseksualų šeimas, viešą homoseksualumo demonstravimą, vyrus besirengiančius moteriškai ir moteris, besirengiančias vyriškai. Leisti gyventi kitiems taip, kaip jie nori. Suprasti, kad gėjų paradai – tai ne bandymas dauginti gėjus bei lesbietes, o tiktai protestas prieš tai, kad tie patys gėjai ir lesbietės negali kasdieniame gyvenime būti tokiais pat homoseksualiais, kaip dauguma yra heteroseksualiais. Būti gėjais ar lesbietėmis, nepatirdami dėl to kasdienių problemų.

Kitu atveju mes galime drausti homoseksualumą ir gauti nuolat papildomą valstybininkų klaną, padidintos rizikos AIDS ir kitų lytiškai plintančių ligų šaltinius (taip – tai epidemiologinis faktas), galų gale – gauti krūvas neurotikų, kurie viduje homoseksualai, tačiau užgniaužę savo potraukius tiek, kad kraustosi iš proto. Tokie, viešai atrodantys, kaip tipiški heteroseksualai, netgi turintys "tradicines" šeimas bei vaikų, neretai tampa aktyviais homoseksualizmo priešininkais – homofobais. O pažįstamų vadinami tiesiog pyderais ir stervomis. Kai kurie pyderai kovoja prieš homoseksualumo propagandą tik tam, kad sau ir aplinkiniams įrodytų, esą jie "normalūs". Ir vėliau būna šantažuojami, persekiojami, gadina gyvenimus sau ir aplinkiniams. Ar norime dauginti pyderus ir stervas?

Nei neabejoju, kad yra suinteresuotų draudimais. Kiti tiesiog bijo. Treti – bando patys sau įrodyti kažką. Dar kitiems paprasčiausiai sunku pažvelgti į realybę. Taip, galime nieko nekeisti. Tik neužmirškime, kad tai ne pasirinkimas tarp homoseksualios ir heteroseksualios visuomenės. Tai tik pasirinkimas tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Realybės ir fantazijų. Mastančių ir durnių. Ką renkiesi?

Baltųjų beždžionių propaganda

Štai kokį gavau laiškelį Feisbuke (netaisytas):

Ar zinote, kad uz toki straipsni galima tuoj pat kreptis I teisma? Ar bent pagalvojate pries publikuodami tokius menkos informacijos, izeidziancius ir netikslingus straipsnius? Yra taisykles, ir internete bet kas ir bet ko rasyti negali.

Straipsni turretumete isimti.

Dabar spėlioju, kas ten tame straipsnyje užkliuvo taip, kad kažkas netgi kažkokias taisykles atrado, pagal kurias internete bet kas bet ko rašyti negali. Juk kažkas turi patvirtinti matyt. Gal Glavlitas koks nors, kuris nuspręs, kad informacija nemenka, neįžeidžianti ir tikslinga, o autorius turi kažkokį leidimą. Nes kitaip juk bus neteisėta ir taisyklės bus pažeistos.
 

Visuomenė, kaip žmogus

Po visų kalbų apie kairiuosius, dešiniuosius, pokyčius, visuomenę, etc., kažkaip visai naujai pažvelgiau į tai, kur kišu savo nosį jau porą dešimtmečių: tuos pačius archetipinius vaizdinius, tautosaką, papročius ir kitus visuomeninės sąmonės apsireiškimus. Tokio pobūdžio reiškiniai yra labai lėti. Pavienės apraiškos ar net ištisi judėjimai čia tėra tik smulkūs epizodai.

Lietuvių tautinė sąmonė, kurią turime dabar, ėmė formuotis labai seniai – istorikai galėtų kalbėti apie kokį XI-XII amžius, o archeologai bei mitologijos tyrėjai – apie dar bent keliais šimtmečiais senesnį periodą. O juk ir dar anksčiau buvo kažkokių, dabar jau neatsekamų įvykių, kurie irgi davė savo pasekmes. Tad tai, kas istorija tampa mums (pvz., kokia Sausio-13), tokiai sąmonei – tik eilinis įvykis. Pokyčiai, įvykstantys per dešimtmetį – tai maždaug tas pat, kas žmogui būtų kelios savaitės ar mėnesiai.

Ar atsimenate, ką veikėte pvz., 1995 vasario 25 dieną? Aš nesugebu atsiminti ne tik to, ką veikiau tą dieną, bet net ir ką dariau tą mėnesį. Visuomenės atmintis irgi neilga – nors kažkas ir krebžda tautinės atminties kamputyje, nebent tik fragmentiškai galėtume atsekti kažką, kas susiję su pvz., 1863 sukilimu. Nors lyginimo mastelis panašus: ar žmogui 15 metų, ar tautai – pusantro šimtmečio.

Įsivaizduokime, kad tam tikra visuomenė yra tiesiog žmogus. Žmogus, kurio smegenų ląstelės – tai tiesiog tos visuomenės individų smegenys. Tuo tarpu įvairios visuomeninės diskusijos, ginčai ir pan. – tai tiktai mintys. Ir štai girdim diskusiją: viena grupė sako "Tėvynė, patriotizmas, tikrosios šeimos vertybės – tai išgelbės Lietuvą". Kita grupė tuo tarpu sako "Mes turim būti atviri naujoms idėjoms, tuo tarpu prisirišimas prie senų simbolių tėra mus ribojantis stabdis". Aišku, kai kurie pasisakymai – mintys žymiai grubesnės, netgi vulgarios.

Bet pažvelkim į tą disputą, ne kaip į disputą, o kaip į paprasto žmogaus mintis: žmogus-visuomenė galvoja apie tai, ką daryti, kaip keistis ar nesikeisti, kaip reaguoti į pasaulį. Laikytis senų įpročių, ar keisti savo gyvenimą? Pasaulis keičiasi, mes turim tobulėti, bet kaip? Kas padės išlikti savimi – sena patirtis ar bandymai viską daryti kitaip? Visuomenė analizuoja, mintys kovoja tarpusavy. Gal būt sprendimas bus padarytas, gal būt reiks pasižiūrėti daugiau, o gal ir nieko nekeisti. Tai tiesiog mastymas. Tiesiog vykstantis visai kitais mastais.

Mes kaip skruzdėlės, zujančios šalia žmogaus. Mes nesuvokiam žmogaus – mums, skruzdėlėms, jis per didelis, jo gyvenimas mums per ilgas. Tačiau mus stebintis žmogus padaro įdomią išvadą: pavienės skruzdės yra trumpaamžės ir kvailos, tačiau visos kartu jos turi labai keistą ir visai efektingą grupinį intelektą.

Todėl aš manau, kad net jei viena pusė tiktai plūstasi su kita, o kita – plūstasi su pirmąja, net jei jų idėjos tarpusavy atrodo nesuderinamos, prieštaringos ir visiems atrodo, kad jokios diskusijos nėra – diskusija visvien vyksta. Nes tai juk mintys – mintys visuomenės galvoje. Iš jų kažkas išsirutulios.

O ką mes čia galim pakeisti? Manyčiau, kad labai nedaug – padidinti diskusijos efektyvumą, pabandyti atrasti teisingesnį sprendimą. Juk visvien viskas baigsis visuomenės sprendimu – kažkokiu konsensusu, kuris gerokai skirsis nuo pavienių žmonių ar grupelių pažiūrų: šios juk tiktai mintys visuomenės sąmonėje. Todėl mums verta diskuotuoti, diskutuoti, diskutuoti. Nesvarbu, kaip, bet kalbėtis. Bendrauti. Net jei tas bendravimas mums patiems primena plūdimąsi. Net jei mums atrodo, kad oponentas mūsų nesupranta ar netgi negirdi.

Kas per velnias tie archetipai?

Paveiksliukas kairėje – vienas iš ryškiausių, biologų eksperimentais identifikuotų atvejų. Čia ne žmonių archetipas, o ančių. Itin ryškiai identifikuojamas mažų ančiukų, net ir nemačiusių skraidančių paukščių. Prieš pusę šimtmečio keli mokslininkai, tyrę antis ir jų jauniklius, aiškinosi, kaip šie reaguoja į įvairius skraidančius daiktus. Ant virvutės pakabindavo kokį nors modelį ir įvairiu greičiu skraidindavo antims ar ančiukams virš galvų. Išskirtinis rezultatas buvo pasiektas su žąsų ir vanagų modeliais: jei šie skriedavo trumpuoju galu į priekį, ančiukus apimdavo panika, jie puldavo į visas puses: mažyliai atpažindavo pavojingą plėšrų paukštį. Jei modelis skriedavo ilguoju galu į priekį, ančiukai nereaguodavo.
Archetipai, pasakos ir visa kita…

Baltųjų beždžionių propaganda

Negalvok apie baltą beždžionę! Bent vieną minutę negalvok apie baltą beždžionę! Tiesiog paimk laikrodį ir žiūrėk į jį vieną minutę, ir per tą laiką nei už ką nepagalvok apie baltą beždionę! Tau negalima galvoti apie baltą beždžionę!

Negirdėjote tokio pokšto? Jei negirdėjote, pabandykite minutę nieko negalvoti apie baltą beždžionę ir pažiūrėsime, kas gausis. O jei girdėjote – manau, lengvai suprasite, apie kokią propagandą kalbu. Apie tą propagandą (gal būt – netgi neapgalvotą, netyčinę, o gal – net ir gerais norais vediną), kuri mums kala į galvas – „negalvok apie tą“, „negalvok apie aną“.

Prieš porą dešimtmečių vienas mano pažįstamas, su kuriuo kasdien bendravau kelis gerus mėnesius, į mano klausimą apie rasizmą Lietuvoje tiesiog išvertė akis ir pasukiojo pirštą prie smilkinio: „Gal tu durnas? Afrikoje – taip, ten baltųjų nekenčia, Amerikoje – nežinau, nebuvau… O čia, Lietuvoje – tai tik spokso, nes negro gyvai nėra matę“. Taip, tasai pažįstamas buvo negras. Vaikinukas, kuris apie tai net nesusimastydavo, nes jokio rasizmo čia nematė.

Tačiau laikai pasikeitė – dabar neretas jau žino, kad žodis „negras“ gali būti kažkam įžeidus. O žodis „nigeris“ – netgi pilnas atviros paniekos. Juk reikia kalbėti politkorektiškai, sakyti „juodaodis“, mat kitoks pasakymas kažkam gali priminti vergovę, pažeminti, priversti jaustis antrarūšiu. Prieš 15 metų nesuprantamai atrodžiusios socialinės reklamos apie tai, kad odos spalva nieko nereiškia („Visi skirtingi, visi lygūs“ – berods taip skelbdavo?), dabar jau įgyja prasmę: rasizmas po truputį tampa įprastu ir vis populiaresniu, tegul ir vis labiau draudžiamu, užslėptu, nedemonstruojamu viešai, tačiau daugeliui – netgi natūraliu. Kodėl? Vargu bau labai padaugėjo juodaodžių Lietuvoje. Neteko girdėti ir apie kokias nors marginalines grupes, kurias su juodaodžiais kas nors galėtų susieti. Kai kurie sociologai gūžčioja pečiais, kiti – bando paaiškinti tautiečių patirtimi, atsivežta iš užsienio. Treti gi sako, kad jokio pokyčio išties gal ir nėra, tik problemos išlenda į paviršių, tampa aiškiau matomomis. O aš apie tai turiu kitokią nuomonę. Paremtą laukinių Afrikos tautų įsitikinimais, šamanų idėjomis.

Kažkuri iš Afrikos tautelių ligšiol turi nuostabų paprotį: įamžindama žymiausių didvyrių atminimą, uždraudžia vartoti vieną iš žodžių, paverčia jį tabu. Metodas labai paprastas: koks nors hipotetinis didvyris Mabuntu gauna, pavyzdžiui, Dramblio vardą. Ir išsyk visiems uždraudžiama tą naująjį vardą minėti bet kokiu pretekstu – už ištartą žodį genties burtininkas gali prakeikti ir išvaryti žmogų į laukines džiungles, pasmerkdamas jį mirčiai – ar nuo laukinių žvėrių, ar nuo priešų strėlių. Nepaisant to, laiks nuo laiko, patyliukais, „tarp savų“, žodis „dramblys“ laiks nuo laiko minimas, visi jį žino – juk tai svarbus gyvūnas. Tačiau oficialiai visi vartoja „politkorektišką“ dramblio pavadinimą – „gyvūnas, kurio vardu pavadintas Mabuntu“. O apie patį Mabuntu kalba, kaip apie „tą, kuris pavadintas vardu gyvūno, kurio vardas suteiktas Mabuntu“. Juk sakyti „dramblys“ – draudžiama, tai – tabu! Taip visi norom nenorom tampa didvyrio įamžintojais. Vien todėl, kad vardas – uždraustas, tam tikra tema tabuizuojama, o jei tiksliau – visuomenė tiesiog dramblizuojama ir mabuntizuojama. Visi tampa didvyrio legendos nešėjais – pasakotojais ir klausytojais.

Taip, man tai nuostabiai primena tą politkorektišką ir tylų žodžio „negras“ draudimą – tabuizavimą. Kiekvienas, kas tik žino, kad žodį „negras“ vartoti draudžiama, automatiškai, netgi nepriklausomai nuo savo norų ar įsitikinimų, tampa nešėju tabuizuotos istorijos apie žemesnės rūšies žmones. Nes juk kiekvienas žino: jei draudžiama sakyti „negras“, tai tik dėl to, kad tai žemina negrus. Nes jie gi išgirdę tai, pasijunta antrarūšiais, nes tai būdas juos pažeminti. Nuostabu, bet didžiausiomis šitokio politkorektiškumo aukomis tampa patys juodaodžiai: iš lygiateisiškumo platintojų jie irgi sužino, kad jie – tai negrai, antrarūšiai, vergai, nigeriai ar netgi, atleiskite, „juodašikniai“! Sakyčiau, išskirtinis globalios tabuizacijos pavyzdys, kai draudimais stigmatizuojama didžiulė žmonijos dalis.

Gyvenę sovietmečiu galėtų prisiminti tuomet galiojusius žiaurius bet kokios nacių simbolikos draudimus, išmoktus kiekvieno moksleivio – už sąsiuviny nupieštą svastiką galėjai išlėkti iš mokyklos, o apie Hitlerio gimimo dieną visi sužinodavo iš anksto: juk bus patikrinimas, ar kas neužmiršo spalinuko (žinot tokias kirmėles – spalines?) ar komsomolo ženklelio įsisegt, ar pionieriškos „silkės“ ant kaklo užsirišt. Natūralu, kad daugelio galvose nacizmas susitapatino su antisovietiniu pasipriešinimu, o to paties Hitlerio gimtadienį daugelis sovietinių mokyklų auklėtinių iki šiol žino atmintinai. Tai irgi tabuizacijos pasekmė. Kažką panašaus dabartinės Lietuvos valdžia pabandė padaryti ir su sovietine simbolika, ją uždrausdama ir taip įkaldama visiems ją į galvas žymiai geriau, nei galėtų, vykdydama tikslingą sovietinių idėjų propagandą.

Kaip ir kiti sąvokų keitimo metodai, tabuizacija suveikia ne išsyk – reikia ilgokai kalti į galvas, kad kažką sakyti draudžiama, nepadoru. Pradžioj neutralaus žodžio „negras“ pakeitimas žodžiu „juodaodis“ atrodo kvailai, kaip kažkoks kalbainiškas nesusipratimas. Vėliau jau imi abejoti: gal išties kažkam tai gali būti įžeidu? Dar vėliau – įsitikini, kad yra juodaodžių, kurie pasipiktina, pavadinti negrais (o šiuos juk lygiai taip pat mokina įsižeisti). Po kiek laiko jau pripranti prie skirstymo: žodis „negras“ – įžeidimas, nešantis neigiamą prasmę. O žodis „juodaodis“ – nėra įžeidimas. Galų gale pats atrandi, kad jau žinai žemesnės rasės sąvoką.

Dar prieš šešis dešimtmečius George Orwell savo romane „1984“ aprašinėjo naujakalbę – galingiausią smegenų plovimo įrankį. Tačiau gal net ir jis neįsivaizdavo, kokiais rafinuotais būdais toji naujakalbė bus kuriama bei diegiama. Pasirodo, mes, atsisakantys žodžio „negras“, atsisakome jo tam, kad „padėtume“ jiems. O išties – įkalame į galvas visiems, netgi sau patiems, kad negrai yra negrai blogąja (ir, pastebėkime – naująja, dirbtine) to žodžio prasme. O norėdamas juos pavadinti neutraliai – turi sakyti „juodaodžiai“. Netgi Joseph Goebbels galėtų pasimokyti tokių fantasmagoriškų visuomenės nuomonės transformacijų.

Kai žvelgiu į absurdiškus draudimus bei kai kurių lygiateisiškumo gynėjų pasisakymus apie tai, kas padoru, o kas ne – kaskart užduodu sau klausimą: ar jie  tokie silpnapročiai, kad nesuvokia, ką daro? O gal jie visgi supranta, ką daro, bet išties nekenčia visų tų, kieno teises, atseit, gina? Pastaruoju atveju galėtume kalbėti apie tikrą pasaulinį „tolerastų“ sąmokslą, nukreiptą prieš gėjus, negrus, moteris ar dar kokias nors „ginamas“ visuomenės grupes. Tabuizuodami ištisas sritis, tokie veikėjai užtikrina, kad  negrų diskriminacija bus sukurta netgi tuščioje vietoje, kad sovietiniai ar nacistiniai kliedesiai susilauks naujų pasekėjų, kad kažkas nekęs žydų, kad vietoj lygių teisių moterys bus tyliai laikomos kvaišomis vien todėl, kad jos moterys. Ir taip toliau.

Nuostabiai atrodo amerikietiška politkorekcija, jau senokai peržengusi visas ribas: po išoriškai gražiu tolerancijos apvalkalu besislepianti neapykanta tiesiog pribloškia – tereikia užeiti į kokį nors cenzūrai bei teisėsaugai neprieinamą interneto forumą, pavyzdžiui tokį, kaip garsusis 4chan – pamatysite tokį rasizmą, nuo kurio net „rasistiškiems“ lietuviams plaukai ant galvos pasišiauštų. Bet man dar labiau į akis krenta Amerikoje sukami filmai – šalyje, kurioje filmus kūrė žanro kūrėjas Charlie Chaplin, dabar dominuoja dvi apgailėtinos pokštų temos: patyčos iš kitų, rimtesnių filmų bei humoras apie išmatas (scenas, kaip kas nors, atsiprašant, apsitriedžia, pamatysite net vaikams skirtose komedijose). Juk iš ko daugiau juoktis, visa, kas buvo juokinga – jau uždrausta ar bent jau gali sukelti abejotiną kažkieno reakciją?

Manote, kad nepageidautinas žodis „negras“ – tai pavienis atvejis, kai lietuviškiems politkorekcijos adeptams aptemsta protas? Galiu paminėti kažkieno sugalvotus bandymus tyliai uždrausti žodį „čigonas“ (reikia sakyti „romas“!), ir netgi žodį „žydas“ paskelbti nepadoriu (taigi kažkam panašus į rusišką įžeidžiantį „žyd“, todėl reikia sakyti „žydų tautybės asmuo“!). Žydiškus anekdotus išdrįsęs spausdinti laikraštis jau rizikuotų pakliūti į smurtinės spaudos sąrašus. O juk ne taip seniai šie anekdotai buvo vieni populiariausių… Pensininkus kažkieno aptemusios smegenys jau sugalvojo pervadinti „senjorais“, o rusus tapo įprasta politkorektiškai vadinti „rusakalbiais“. Dar prisiminkim, kaip Lietuvoje menkai paplitę anekdotai apie blondines per vieną dieną tapo kultiniais – užteko tik kažkuriai lygių galimybių kontrolierei pareikšti, esą šie anekdotai kažką ten diskriminuoja.

Seniai žinoma, kad uždraustas vaisius – saldžiausias. Bet pagalvokim ir apie tai, kad uždraustus vaisius augina būtent jų draudėjai.

————————
P.S.: Ginta, publikuoju šitą straipsnį užrakintą, pažiūrėk, ar tiktų jums 🙂