Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Atsakymas į išpuolį prieš vertelgas

Ponas Leo Lenox neseniai parašė tokį straipsnį, kurio kitaip, kaip grubiu išpuoliu netgi nesigauna pavadinti, nes jis sąmoningai parašytas, kaip išpuolis, kur visi, kokie papuola stereotipai sviesti į veidą kam papuola. Čia išties nėra ką atrašinėti net į visą tą kratinį, kurį ponas Leo Lenox parašė, paskaitęs pas mane apie tai, kad darbuotojai turi gyventi ne iš bedarbio pašalpų, o iš uždirbamų pinigų. Čia įdomiau kas kita – kodėl tokios mintys atsiranda? Kodėl pono Leo Lenox galvoje kyla, pvz., tokios fantazijos (citata):

Kai studentas, kurį priėmus reikia „mokyti nuo 0“, per kelis mėnesius praktikos išnaudojamas kaip 2 etatais dirbantis darbuotojas. Kažkodėl tuo metu niekas nesiima jų mokyti, o tik išleidžia du savo darbuotojus nemokamų atostogų.

 

Hugenotų skerdynės

Jei paklausysi kai kurių nuskriaustųjų tinginių ir nemokšų, tai darbdavys nieko neveikia, tik kankina visus darbuotojus, devynias skūras lupa, o jei kas leistų, tai ir nužudytų klaikiausiais būdais, begerdamas šampaną su mergom, kad tiktai pinigų nereiktų sumokėt.

Continue reading

Mirė Eli Goldratt, TOC kūrėjas

Mirė Dr. Eliyahu Moshe Goldratt – nuostabus žmogus, kurio dėka vadyba gavo nuostabų įrankių kompleksą, leidžiantį įmonėms įveikti bet kokius sunkumus. Apie tai jau parašė Common Sense, o aš tik percituosiu jų atrastą citatą:

Šypsausi ir skaičiuoju lenkdamas pirštus: pirma, žmonės yra geri. Antra, bet kuris konfliktas gali būti išspręstas. Trečia, kiekviena situacija, nesvarbu, kokia sudėtinga ji atrodytų, yra be galo paprasta. Ketvirta, bet kuri situacija gali būti pagerinta iš esmės; netgi dangus nėra riba. Penkta, kiekvienas žmogus gali pasiekti pilnavertį gyvenimą. Šešta, visuomet egzistuoja win-win sprendimas. Ar man tęsti?

Dr. Eliyahu M. Goldratt

1947- 2011

Eliyahu M. Goldratt

Eliyahu Moshe Goldratt

Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius

Progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Šėtoniška mintis, bet pabandykit ją paneigti: progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Jei kalbėsim apie socialinį teisingumą – manau, kad su tuo viskas lyg ir aišku: darbuotojas dirba darbdavio sukurtoje darbo vietoje, t.y., gauna iš darbdavio galimybę užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją. Socialiniu požiūriu natūralu, kad darbdavys už tokią veiklą turėtų būti apmokestinamas mažiau, nes netiesiogiai jis krūvas mokesčių sumoka per darbuotoją. Čia tiesiog nėra ką ginčytis. Bet jei panagrinėsim reikalą iš pridėtinės vertės kūrimo efektyvinimo pusės, tai gausis sudėtingiau.

Pabandykim užsiimti modeliavimu, kaip sakant, padarykim kokio paprasto atvejo analizę (supaprastintą case study). Tiesiog skaičiais ir pinigais pabandykim įvertinti, kas per galas yra tie progresiniai mokesčiai, jei juos nagrinėsime mikrosistemos (įmonės) mastais. Čia, beje, jums bus atsakymas į klausimą, ar verta pezėti apie kokius nors socialinius mokesčių teisingumus*, kai galima tiesiog skaičiuoti pinigus.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra įmonė, kur du darbuotojai užsukinėja varžtus. Pavyzdžiui, kokius nors baldų varžtus. Darbas pas juos paprastas – paėmei dvi detales iš dviejų krūvų, paėmei varžtą, užsukai atsuktuvu, padėjai surinktą daiktą į trečią krūvą. Konkrečios darbo laiko sąnaudos – 50% varžtų sukimas, 50% – detalių kilnojimas, varžtų kišimas į skylę ir pan.. Tačiau skirtumas tarp darbuotojų toks, kad vienas per pamainą surenka 100 gaminių, o kitas – 200. Kitaip tariant, darbo našumas skiriasi dvigubai. Atitinkamai skiriasi ir darbuotojų atlyginimai bei įmonės iš jų gaunamas pelnas: lėtasis gauna 1000 litų atlyginimo ir atneša 500 litų pelno, o greitasis – 2000 litų atlyginimo ir 1000 litų pelno, visos kitos išlaidos yra pastovūs kaštai, kurie pasiskirsto vienodai.

Dabar klausimas: jei mes galime nupirkti labai gerų brangių elektrinių atsuktuvų, kurie suka varžtus du kartus greičiau, nei juos suka greitai dirbantis darbuotojas, ar verta tai daryti ir ar verta pirkti atsuktuvą pigiam darbuotojui? Tarkim, toksai supergreitas atsuktuvas kainuos 1000 litų.

Continue reading

Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

Dėdė TrolisBlogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.

Continue reading

Nemetalas! Duck Sauce – Barbra Streisand ir PR bajeriai

Trololoooo-lololo-lolo lo lo, trolololo-lololo-lolo lo lo!!! Duck Sauce groja ir dainuoja – Barbra Streisand!

Bet juk veža Duck Sauce, tiksliau jų Barbra Streisand? 🙂 O dabar tiems, kurie ne tokie durni ir negalvoja, kad aš šiaip sau muzikėles dainuoju. Čia pamąstymui, kodėl Barbra Streisand ir kas tai per fenomenas – jos efektas. Lietuvoje irgi jau buvo įmonių, kurios su savo bajeriukais pasidarė sau kažką panašaus į tą, ką patyrė Barbra Streisand.

Continue reading