Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Maxima – viskas apgalvota

Nu tokio dalyko tai aišku nebuvo...Prieš kelias dienas nusipirkom kepsnių Akropolio Maximoje. Kad mažiau galvot reiktų ir išsikept išsyk būtų galima. Esu pirkęs paruoštų kepsnių Norfoje, esu pirkęs Iki, esu pirkęs Rimi – visur būdavo tvarkoj. Aišku, gal ir ne taip skanu, kaip paties pasidarytas, bet kas ten žiūri, kai tingesys kamuoja…

Maxima čia buvo unikali: mano antra pusė, paragavusi iškeptos mėsos, pareiškė, kad matomai ši jau bus pagedusi. Aš su ja nesutikau – druskos kiekis buvo toks, kad mėsą, jau iškeptą, reikėjo vandenyje praplaut, kad bent įmanoma būtų suvalgyti. Tiek persūdyta mėsa negali sugesti. Sprendžiant iš skonio, kilogramui mėsos pridėta buvo bent pusė kilogramo druskos. O gal ir daugiau.

Taip, žinau, kad pats pirkau, pats ir durnas. Bet tiesiog noriu pasakyti, kad užveikia tokie bajeriai. Ir gal būt, mano brangioji išties ir buvo teisi – kad druskos pridėta tiek dėl to, kad mėsa jau bepradedanti gesti. Nežinau, ką galvot.

Lyg ir nebuvo sugedusi. Tiktai neįsivaizduojamai, nesuvokiamai persūdyta. Žinoma, kad nebuvo nieko tokio baisaus, kaip fotkėje. Aš čia ją tiesiog pasipiktinimui išreikšt įdėjau. Savo emociniam įspūdžiui, staigiai surišusiam Maximos prekės ženklą su nuostabiai sparčiai populiarėjančiu panašių dalykų kultu. Viskas atrodė normaliai, nesmirdėjo. Tik tas pojūtis, kad vietoj mėsos valgai druską…

Norit įsivaizduoti? Paimkit šaukštą druskos ir suvalgykit – tai bus maždaug toks pat skonis, kaip Maximos kepsnio kąsnis. Taigi, mieli brangūs Maximos veikėjai, siunčiu jums diarėjos spindulį. O pirmadienį gal dar ir inspekcijai atitinkamai paskambinsiu, kad gautų džiaugsmo iš patikrinimų. Aišku, kas nors tuo tarpu gali ir pasidžiaugt, kad tas suknistas Rokiškis gavo malonumo…

Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių rinkimo meno

Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių tvarkymo meno. Sakau tai nuoširdžiai ir labai rimtai. Ir visiškai ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Tiesiog eikit ir padirbėkit šiukšliavežiais, šiukšlių rūšiuotojais, šiukšlių rinkėjais. Tai tikrai jums padės. Lietuvoje yra tik viena įmonė, kuri sugebėjo pasidaryti tokią marketingo kampaniją, kaip VSA. Negirdėjau, kad dar kažkam būtų taip pavykę. Negirdėjau nieko panašaus. Net rimčiausi bandymai, lyginant su tuo, ką daro VSA – tai tik bandymai.

O padarė VSA elementarų dalyką – iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent – atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose – tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA – išskirtiniai savo srities meistrai.


Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita – "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs nežinia, kiek pinigų. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio fotbolistiškai-šiukšlininkiško reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt – Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus – ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip – Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam – linksma. Ir kartu – tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį – Olandiją.

Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną – kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!

Ir tikrai taip, po šitokios akcijos – aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją – galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? 🙂

Muzika: aukso amžius, degradacija ir perspektyvos

Yra vienas dalykas apie muziką, kurio tiesiog neįmanoma nutylėti, bet kita vertus, jį labai keblu ir įvardinti, ar rimtai pagrįsti, ypač, kai tam tikra rūšis oponentų ima pezėti apie „tai kiekvieno skonio reikalas“, „tai subjektyvu“, „popsas visada egzistavo“, etc.. Turiu omeny daugeliui gan akivaizdžią tiesą: pasaulyje maždaug nuo 1980, o Lietuvoje maždaug nuo 1990 prasidėjo muzikinė degradacija – beveik neatsiranda naujų supergrupių, tuo tarpu topuose dominuoja visokios šūdžvaigždės, neretai net nemokančios dainuoti (daugelis senių iki šiol atsimena, kaip bene 1988 Sopot festivalyje savo tikrą nefonograminį balsą pademonstravo berods C.C.Catch – tai buvo tikras Epic FAIL). Žinoma, visa tai ne absoliutus reiškinys, išimčių yra, bet tendencijos ganėtinai aiškios.

Viskas būtų tvarkoj, jeigu kalbos apie muzikos degradaciją tebūtų asmeninė senų perdylų nostalgija savo jaunystei. Tačiau požymiai yra objektyvūs: penkiolikmečiai, dvidešimtmečiai klausosi muzikos, sukurtos dar 1965-1985 periode – maždaug tą laikotarpį galim pavadinti muzikos aukso amžiumi. Daugybė žmonių puikiausiai atsimena pasaulinius hitus, sukurtus iki 1980. Tačiau grupės, kurios sėdėjo pirmose vietose kokiais 2000 metais – užmirštos visiškai. Muzika, kuri buvo populiari tais laikais ir muzika, kuri „populiari“ dabar – tai tokie skirtingi dalykai, kad juos neretai sunku net palyginti. Ir ne dėl muzikinio stiliaus, o tiktai dėl tokio sunkiai apibrėžiamo dalyko, kaip meniškumas. Kita vertus, praktiškai nėra šiuo metu prisimenamų supergrupių iš periodo, ankstesnio, kaip 1965 (Elvis Presley – vienas iš nedaugelio tokių).

Suprantu, kad nuskambės tūpai, bet tokio lygio hitų, kaip SBS „Mėnulio šviesa“ dabar, atrodo, nieks nekuria, nors prieš 20 metų šis gabalas buvo vienas iš daugelio panašaus lygio kūrinių, kuriuos Lietuvoje kepė daugelis įvairiausių grupių.

Pabandykim įvardinti pvz., 10 žymiausių pasaulio supergrupių ar superatlikėjų, kurių muzika būtų verta išlikti amžinai, kurios turi krūvas fanų, net jei ji nepatinka mums? Scorpions, Led Zeppelin, The Beatles, Aerosmith, Depeche Mode, David Bowie, Iron Maiden, Deep Purple, Pink Floyd, Sex Pistols – tai mano per kokią minutę išbertas dešimtukas, nieko negalvojant. Gal ne pats mylimiausias man, bet tiesiog, tokie pavadinimai pirmi į galvą atėjo. Pabandykit jūs į komentarus irgi parašyti po 10 grupių, kurios, jūsų manymu, labiausiai vertos. O paskui pabandykim pažiūrėti, iš kokio periodo tos grupės 🙂

Lietuvos didžiausi monstrai – iš panašaus laikotarpio, vėlyvojo sovietmečio. Tai Foje, Antis, Bix, Hiperbolė, Katedra, SBS ir pan.. Kodėl?

Sakyčiau, du veiksniai. Pirmas – kodėl tik maždaug nuo 1960-1970 prasideda tikras supergrupių bumas? Tik todėl, kad atsirado bent iš principo paprastiems žmonėms įperkama koncertinė aparatūra, bent jau tokia, kad būtų galima surengti pasirodymą keliems šimtams žmonių kokios nors mokyklos aktų salėje. Ir, žinoma, todėl, kad atsirado buitinė audio aparatūra, pritaikyta įrašų atgaminimui – pirmiausiai juostiniai, o paskui ir kasetiniai magnetofonai. Šios technikos dėka atsirado galimybė koncertus rengti net moksleiviams. Ir atsirado galimybė platinti įrašus, taip populiarinant save. Rezultate – milžiniška įvairiausios, ir žemarūšės, ir geresnės muzikos pasiūla. Atitinkamai – ir milžiniška atranka. Ir superatlikėjai.

Kas ėmė keistis nuo kokių 1980 ir galutinai pasikeitė apie 1990? Ogi tas, kad muzikos industrijoje ėmė dominuoti visiškai kitas verslo modelis: ne ieškoti supertalentų, o tiesiog daryti biznį nuo A iki Z. Tokio modelio užuomazgos matėsi jau kokiais 1960, jau tada buvo nemažai šūdžvaigždių, tačiau tik apie 1980-1990 buvo pasiekta ypatinga sinergija: būsimos žvaigždutės gauna sukurtą muziką, sukurtus tekstus, už jas, esant reikalui, kažkas netgi sudainuoja/sugroja (BTW, kur per koncertus muzikantai pas visokias yvas? ten pat, kur ir jų balsai – fonogramose), konkrečios įmonės prasuka didžiules reklamos kampanijas, o paskui visą tą brudą transliuoja didžiausios TV ir radijo stotys, kurios, kaip paskui išlenda, susijusios su tomis pačiomis įrašų studijomis įvairiais finansiniais ryšiais. Nepriklausomi atlikėjai tuo tarpu gauna barjerus: net gerai sugrojus, prasimušti į eterį – beveik be šansų, platinti savo įrašus muzikos parduotuvėse – tik sudarius sutartis su muzikos industrijos atstovais ir t.t..

Prieš keletą metų buvau aptikęs vieną rusišką piratų puslapį, kuris duodavo parsisiųsti visokius mp3 failus. Užsuktas buvo rimtai, su reitingais. Mėnesio top-100, dienos top-100, visų laikų top-100 pagal atsisiuntimus. Įdomus dalykas, kad populiariausių tarpe dominavo tos pačios 1970-1985 periodo dainos. Naujų žvaigždučių „superhitai“ teužėmė vos kelis procentus sąrašų ir tai ne viršutinėse vietose. Po kelių mėnesių užėjau į tą patį puslapį antrą kartą: jame buvo atsiradusios įvairios muzikos parduotuvių ir atlikėjų reklamos, o visi topai buvo keistai pasikeitę – viršuje neliko nei vienos dainos iš to auksinio periodo. Led Zeppelin gabalas „Stairway to Heaven“, per pirmą apsilankymą turėjęs apie milijoną parsisiuntimų, staiga tapo visai nepopuliariu – visų laikų tope parsisiuntimų skaičius sumažėjo iki vos keliasdešimt tūkstančių. Akivaizdu: piratų portalas sudarė sutartis su rusiška muzikos industrija.

Tokios dirbtinės žvaigždutės, kaip Britney Spears – lengvai suvaldomos. Jos niekur nedings be savo darbdavių, o kai nustos nešti pelną – visad gali būti išmestos. Bet to juk nepadarysi su supergrupe. Ši pati ims diktuoti savo sąlygas, o ir jos gerbėjai – neįdomūs: jie perka vieną albumą per metus ir klausosi senų, dar prieš 10 ar 20 metų darytų įrašų. O parduoti juk norisi daug, kuo daugiau. Nesvarbu, kad dauguma atlikėjų sukuria vos vieną-du hitus per metus – norisi parduoti bent keliasdešimt, tiesa? Jei neklystu, Natalija Zvonkė atvirai apie save pasakė, kad dainuoja papais. Ir tai juk tiesa.

Kokią gi išvadą galime pasidaryti iš visų tų analizių? Ogi tai, kad talentingų atlikėjų, kūrėjų, muzikantų – yra, kaip ir anksčiau. Ir buitinė aparatūra įrašams netgi dar labiau atpigo. Tik atlikėjai, skirtingai, nei muzikos aukso amžiaus metu, susiduria su milžiniškais barjerais, kurie pradėti kurti dar apie 1980 metus. Kaip visa tai vystysis? Manau, kad muzikos industrija ilgai netemps. Per porą dešimtmečių jinai žlugs dėl interneto. O kol kas ši parazitinė industrija iš paskutiniųjų kovoja su neišvengiamybe, besipriešindama savo pačios sugalvotam „nusikaltimui“ – muzikos įrašų kopijavimui. Piratai kelia grėsmę šiai industrijai ne todėl, kad ji praranda pelnus iš savo įrašų – kiek rodė tyrimai, realūs pelnai netgi išauga. Grėsmę kelia tai, kad naujos žvaigždės ims populiarėti nepriklausomai nuo muzikinių vertelgų valios – ima žlugti pats verslo modelis. Būtent todėl muzikos industrija kovoja su piratais, nepaisydama geresnių pardavimų per internetą ir piratų sukuriamos reklamos.

Taigi, o gal kažkur suklydau ir su muzika nėra taip blogai, kaip man atrodo? Kas, jūsų manymų, yra didžiausios visų laikų supergrupės? O gal yra kokių nors naujų?

“Ecoservice” džiaugsmas

Ecoservice šiukšlių sunkvežimis šiandien vos nesuvažinėjo manęs ir mano žmonos. Išlėkė iš už kampo kokių 50-60km/h greičiu prie kelio esančioje teritorijoje (!!!). Vairuotojas, lėkdamas ant mūsų, nei nepristabdė – nebūtume šokę atbuli, būtų ir sutraiškęs. Tuo momentu, kai lėkė ant mūsų, spėjau pagauti vairuotojo žvilgsnį – supratau, kad stabdyti ir nesiruošė.

Trumpai tariant, Rubicon, persivadinusio į ICOR paslaugos nuostabios įvairiapusiškai. Tėveliams patarčiau saugoti savo vaikus, nes kieme toks vairuotojas gali sutraiškyt vaiką ir nei nepastebėt.

Schemos ir schemelės. Lažybų verslas.

Kai normaliose pasaulio šalyse vyksta normalios lažybos, paprastai laikomasi vieno elementaraus, sveiku protu lengvai suvokiamo dalyko: nesvarbu, kas ir kaip bebūtų, jei bukmekeris paskelbė statymus ir jų santykį, jokie registruoti lažybų sandoriai negali būti atšaukiami. Aišku, jei nenustatysim objektyvių priežasčių, kaip kad nusikaltimas ar pan.. Viskas natūralu, jei būtų kitaip, prasidėtų nesąmonės – pvz., paskelbia kokia nors lažybų kontora, kad bus toks ir anoks statymas už tokį ir anokį dalyką, paaiškėja, kad per daug žmonių išlošė, statymą ima ir atšaukia. Kad nuostolių nepatirtų.

Taigi, pasirodo, kad Lietuvoje yra kažkaip kitaip. Ir lažybų kontoros, kaip bebūtų keista, turi puikiausias galimybes pareikšti, jog suklydo ir nemokės jau po to, kai paaiškėja lažybų rezultatai. Visa tai tiesiog dėl to, kad visos sąlygos, kada kontora moka, o kada – ne, apibrėžiamos ne įstatymais, o tokiu labai įdomiu daiktu, vadinamu reglamentu. Kiekviena kontora susigalvoja reglamentą pati, patvirtina jį valstybinėje lošimų priežiūros komisijoje ir daro ką tik nori, aišku, to paties nuosavo reglamento rėmuose.

Taigi, vyksta kokios nors krepšinio varžybos tarp Prancūzijos ir Belgijos, kokia nors kontora ima ir paskelbia, kad bus išlošimai mokami tuo atveju, jei viena ar kita komanda viršys tam tikrą taškų skaičių. Po varžybų paskelbiamas pvz., toks pranešimas:

2010.07.03 Įvykių XXXXX ir YYYYY atšaukimas
Sudarant lažybų pasiūlą įvykiuose "Komanda pelnys taškų P-B/-56+/Prancūzija" (įv. nr. XXXXX) ir "Komanda pelnys taškų P-B/-74+/Belgija" (įv. nr. YYYYY), kurie įvyks 2010-07-03 21:00, buvo padarytos klaidos iš esmės, todėl šie įvykiai, remiantis lažybų reglamento ZZ straipsniu, yra atšaukiami.

Taigi, žinoma, kad buvo padarytos klaidos iš esmės, viskas teisėta ir gražu. Bet ar normalu? Versijos, kurias teko išgirsti, yra dvi:

  1. Tam tikrais atvejais kontoros bukmekeriai padaro klaidas, kurios kontorai kainuoja pernelyg brangiai, tokiais atvejais jas tiesiog pigiau yra atšaukti, pareiškus, kad klaidos esminės. Aišku, apie kokį esminiškumą kalba, vargu ar reikia aiškinti – viskas akivaizdu. Kita vertus, tokie dalykai gal ir nėra labai dažni.
  2. Tam tikrais atvejais kontorai tiesiog pritrūksta apyvartinių lėšų išmokėjimams, todėl, jei išmokėjimai už ankstesnes lažybas yra per dideli, tai reikia kuriam laikui pasiskolinti. Kad ir dienai-dviem, kol nepasidengs kitais uždarbiais. Ir žinoma, pigiausias būdas – tai pasiskolinti iš žaidėjų. Ir štai tokie pokštai – gan dažnas reikalas.

Žmogus, kuris man pasakojo šiuos dalykus, su lošimų reikalais susijęs iš kitos pusės, o ne kaip lošėjas. Kai paklausiau, kiek tokias maklevones darančių įmonių yra Lietuvoje, man įvardino vienu žodžiu: "visos". Paskui, paabejojęs, tarė: "Na, bendrai nežinau apie XXX, jų savininkai neseniai pasikeitė".