Category Archives: Žiniasklaida

Visokie su žiniasklaida susiję tekstai

Reklama. Žmogaus teisės ir spaudos laisvė

Labai retai, bet kartais parašau kažką apie reklamą. Šitą kartą parodysiu trumpą spaudos laisvės ir žmogaus teisių kampaniją, kurią surengė anokia organizacija – International Society for Human Rights. Gal ir nerodyčiau, bet neseniai gi ponas Dainius Radzevičius buvo nuteistas kažkokiame teisme už tai, kad rašė apie tai, ką apie laikraštį „Respublika“ parašė WikiLeaks, o patsai Dainius pakomentavo. Tiesą sakant, nieko labai man naujo ir anksčiau kur nors negirdėto ten WikiLeaks neskelbė, tačiau situaciją su spaudos laisve Lietuvoje tasai teismo sprendimas parodė gan aiškiai. Bent jau man.

Čia tik lieka pridurti, kad Vitas Tomkus yra neabejotinai puikios reputacijos žurnalistas, o laikraštis „Respublika“ yra išskirtinai doras ir kompetentingas leidinys, kuris rašo tik tiesą, yra labai tolerantiškas ir kitaip idealus, ir to idealumo įrodymai yra netgi patvirtinti paties Dainiaus Radzevičiaus, nes „Respublika“ yra tiesiog žurnalistikos etalonas.

Šiaip jau rašiau apie tą istoriją su Dainium Radzevičium, WikiLeaks ir Respublika. Ir ne vieną kartą. Bet ji nesibaigia, todėl ir prisimenu vėl, nors jau kaip matome, viskas ten buvo netiesa ir tą reikia patvirtinti, nes „Respublika“ yra labai geras leidinys ir niekaip to negaliu neigti ir tai yra neabejotina.

Taigi, jums tiesiog nuotraukų. Darykitės išvadas patys: tai, kas gaunasi, kai spaudos ir žodžio laisvės nėra, o bet kas gali būti patrauktas už tai, kad išdrįso apie kažką kalbėti ar turėjo nuomonę – matosi iš nuotraukų. Visiškai ikoniškų, visiems matytų nuotraukų. Tokių, kurių reikšmę mes žinome.

Žmogaus teisės Kinijoje yra saugomos, o spaudos laisvė - nevaržoma

Žmogaus teisės Kinijoje yra saugomos, o spaudos laisvė - nevaržoma

Continue reading

Botai ateina. Jie ateina pas mus.

Vytautas V. Landsbergis

Ponas Vytautas V. Landsbergis yra žmogus, o ne botas. Nes botai nemoka dviprasmybių.

Mano blogo statistika rodo, kad tik vienas iš 10 apsilankiusiųjų yra žmogus. Spaminių komentarų – irgi 10 kartų daugiau, nei tikrų. Gerai dar kad yra softo, kuris prieš tuos botus padeda atsilaikyti. Ir gerai, kad aš rašau lietuviškai. Ir gerai, kad aš parašiau neseniai apie blogerio dilemą ir nutariau nepalikti apgalvojimui šito straipsnio, todėl neapgalvotai jį jums duosiu iškart.

Aš čia pasakysiu jums vieną nuostabų lietuvių kalbos privalumą: kadangi ji neturi gramatikos*, tai nepavyksta padaryti normalių botų, kurie parsintų ir generuotų. To dėka mes vis dar galim jaustis saugiais, kai anglakalbiai jau ima dusti ir neretai neįstengia atskirti, kur kažką rašinėja botas, o kur – žmogus. O lietuviams dar ilgokai seksis, nes ir šalis maža, ir kalba nenormali. Kartais kalbėti sintetine, o ne analitine kalba – tikras džiaugsmas, žinokite.

O anglakalbiams sunkiau. Botai jau senokai rašo tekstus, dalyvauja diskusijose (ir forumuose, ir bloguose), lengvai palaiko pokalbį, konsultuoja klientus, įkalba juos pirkti ir t.t.. Naujesnės tendencijos – botai, kurie emuliuoja ir žmogaus išvaizdą, pvz., pr0n čiatuose: klientas galvoja, kad kalba su žmogum ir žiūri į tikrą pliką mergą, bet kuriem galam samdyti žmogų, kai galima tą su softu atlikti ir parodyti? Esant geram trimačiam modeliui, parinktoms tekstūroms ir pakankamai prastam (mažos rezoliucijos) galutiniam vaizdui, atskirti generuoto pseudožmogaus nuo tikros pasamdytos merginos – neįmanoma. Čia prieš dešimt metų sėdėdavo būriai mergų lietuvaičių ir čiatindavo plikos prieš webkamus, o kam jų dabar reikia?

Japonai jau daro botų koncertus, o kompiuteriai puikiai gali patys sugeneruoti visokias melodijas ir aranžuotes. Visai patys, be žmogaus įsikišimo. Aš čia prisimenu kažkokį vieną senai matytą UNIX skrynseiverį, kur kompas kūrė nesibaigiantį modernistinį meną – filmą su žmonėmis, paveikslais, gėlėmis ir t.t.. Apie tai, kad elektroninę šiuolaikinę muziką kompai gali generuot – tai matyt išvis nereikia nei kalbėti. Tūpas dubstepas yra toksai dubstepas.

Nukrypstant nuo temos: kai kažkas šneka apie autorių teises ir bloguosius piratus, tai yra panašiai, kaip žmogus šnekėtų apie tai, kad jam gėles kažkas sutrypė ir policija turi niekadėjus susekti ir nubausti. Taip, gal ir turėtų. Tik tiek, kad aplink vyksta karas ir visiems aišku, kad per artimiausias savaites ant miesto bus užleistas firestormas**, kuris sudegins ir gėlių savininką, ir niekadėjus, ir policininkus, ir gėles. Kokios dar gėlės, kokie dar piratai?

Kokie dar šūdai, atleiskite, kai pusė Tviterio yra botai, pusė FB turinio yra sugeneruota paties FB, o iš likusios pusės – visokių spaminių programų, o pusė interneto yra automatais generuojami ir dar dinamiškai perredaguojami straipsniai? Aš rašiau apie ekonominę kintančios kūrybinės paradigmos potekstę, bet realybė čia yra daug trivialesnė ir kartu baisesnė, nei gali pasirodyti. Mes dar nespėjom susitaikyti su iki nulio krentančia tiražavimo ir platinimo savikaina, o jau ir kūrybos savikaina irgi artėja prie nulio, nes viską kurti pradeda botai. Tūpos, tūpos programos.

Dabar paplitęs dalykas, kai koks nors autoblogingo botas paima iš kokio nors tinklaraščio RSS, sukaitalioja ten vardus ir vietovardžius, kažkiek žodžių pakeičia sinonimais, dar pakaitalioja sakinių struktūrą ir gaunasi visai lyg ir originalūs straipsniai, kurie atrodo, kad rašomi tikro žmogaus. Vienas tikras žmogus rašo, o tuo tarpu koks šimtas spaminių blogų daro patyliukais kopijas, kurios net ne kaip kopijos atrodo. Ir tuose autobloguose dar atskiri botai į lankytojų komentarus atsakinėja. O dar kiti botai vaikšto po kitus blogus ir komentarus rašinėja taip, kad atrodo, jog gal net visai į temą.

Ne, Lietuvoje dar nelabai tie botai siautėja. Čia pas anglakalbius. Bet ir Lietuvoje taip bus po kelerių metų. O pas anglakalbius po kelerių metų jau bus pilnavertis generavimas. Jau ir dabar jo yra pilna, tik kad jis dažniausiai nykus – paprastai viena ar kelios pastraipos su funkciniais kintamaisiais, kurie iš sinonimų žodynėlių traukiami. Bet juk technika tobulėja, vystosi. Softas irgi tobulėja. Lietuviškų spamų, kurie taip generuoti, jau irgi pasitaiko tarpais.

Kadaise kažkas pasakė, kad tėra kelios dešimtys bazinių siužetų***, kur skirtumai – tik veikėjų varduose ir vietovių pavadinimuose. Tinkamai pakeitus vardus, vietovardžius ir šiaip visokias smulkmenėles, galima iš tų kelių dešimčių siužetų gauti viską. Prikabinkim prie to DB su vardais bei vietovardžiais, gerą žodyną su sinonimų rinkiniais ir semantiniais laukais, o tada pridėkim teksto generatorių. Fcuk, rašytojai jau gali ieškotis darbo statybose.

Ai, ne, ne visai dar fcuk. Vienas dalykas yra, kurio niekaip nepavyksta padaryti botams. Teksto daugiaprasmiškumas, daugiasluoksniškumas, kuris pametamas, net jei ir gyvo pradinio teksto transformacijos daromos. Ponas Vytautas V. Landsbergis puikiai tą daugiasluoksniškumą yra įvaldęs savo pasakose.

Ponai, aš jums pasakysiu, kas išgelbės nuo botų ir kaip galima atpažinti net ir gudriausius iš jų. Bent kol kas. Botai nemoka sąmojingai visko supošlinti ir prikalbėti dviprasmybių, nes jų galvutės, žinote, nelabai vaisingos. Taip, jei žmogus kalba jums dviprasmybes ir pošlina – tai bent jau ne botas, o žmogus.

 

———–

* Bet kuris kalbainis pakleidėtų mielai, esą lietuvių kalba gramatiką turi. Tai čia,  ponai kalbainiai, aš jums pasakysiu paprastai: išparsinkite šitą tekstą automatu ir sugeneruokite iš jo tą patį su kita struktūra. Automatu, pagal formalius požymius. Apsišiksite, bebandydami bent pradėti, aš jums tai pažadu nuoširdžiai ir su visomis garantijomis. Apsišiksite, net pavienį sakinį bandydami parsinti. Nes jums nepavyks per tiek laiko, kiek gali žmogus nešikti, sugalvoti parsinimo taisyklių, net jei jums viduriai yra užkietėję visiškai. Ir dar daugiau, bebandydami atrasite, kad toji „gramatika“, kurią jūs sakote esant, staiga paaiškėja netinkama, o jūs, bebandydami, pereinate į buką analizę pagal žodynus. Taip kad nešnekėkite man, kad lietuvių kalba turi gramatiką ir aš jums nesakysiu, kokiu keliu jums eiti į tą vietą, kurią jau gerai žinote ir ten reguliariai lankotės, nes kelią į ten jau pramyntėte, taip kad tenai jau ir eikite.

** Nei nežinau, kaip tą dalyką gražiai pavadinti lietuviškai. Antrojo Pasaulinio karo metais britų ir amerikonų aviacijos vadai sugalvojo tokį dalyką gudrų: jei nemažą miestą išbombini fugasais, o paskui užvarai ant griuvėsių krūvas padegamųjų bombų, tai kyla tokie gaisrai, kad susdaro tikra ugnies audra. Drezdeno ir Tokijo bombardavimai savo žiaurumu buvo panašūs Hirosimą ir Nagasakį, nors ir be jokių atominių bombų.

*** Vat jums toks privalumas greito rašymo: kadangi pavardžių neatsimenu, tai faktų netrauksiu, o patys ieškokitės.

Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

Šį įrašą apie žiniasklaidos problemas pradžioje daviau labai ribotam ir specifiniam žmonių kiekiui. Dabar duodu visiems, kam įdomu – tai tiesiog lengva apibendrinto atvejo analizė, kuri nebūtinai sutampa su kokio nors konkretaus leidinio problemomis, tačiau vienus ar kitus panašius sunkumus tikrai patiria didelė dalis žiniasklaidos įmonių.

Žiniasklaida ir Internetas

Tipinė situacija, daugeliui žmonių, dirbusių su laikraščių ar žurnalų leidyba, žinoma iki skausmo: nori nenori turi atidarinėti portalą internete, nes kitaip skaitytojai net tavo pavadinimo nežinos ir nepirks, o eis pas konkurentą, kurį įsimins ir neš jam pinigus. Bet jei tik atidarai portalą Internete – duodi savo skaitytojams turinį nemokamai. O tada jau jie tikrai nepirks, tegul ir pasilikdami tau ištikimais. Gaunasi taip, kad kuo labiau augini savo Interneto portalą, tuo labiau didini savo nuostolius…

Tai atrodo kaip absurdiška ir beviltiška situacija, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vos pakapsčius giliau, pradeda lįsti įdomybės, kurios viską labai greitai paaiškina. Visas vadybinis konfliktas labai paprastas savo esme:

Žiniasklaida: mokamas turinys arba reklama

Dauguma laikraščių ir žurnalų bando pardavinėti ir turinį, ir reklamą. Kadaise šitai buvo įmanoma, nes nebuvo pigių tiražavimo ir platinimo kanalų, t.y., reklama tiesiog sumažindavo kaštus. Tačiau dabar visas šis konfliktas atsiskleidžia visame savo gražume: neįmanoma plėsti ir reklamos, ir turinio pardavimų vienu metu. Turi pasirinkti - arba už dyką ir su reklamomis, arba už pinigus, bet praktiškai be reklamų.

Atleiskite man už tiesų žodį, ponai laikraštininkai, tačiau aš Lietuvoje nežinau tokių leidinių, kurie galėtų duoti pakankamai pridėtinės vertės, kad galėtų išsilaikyti iš mokamo turinio. Rimtas analitinis straipsnis, kuris atpirktų sugaištą laiką atitinkamos kompetencijos autoriui, turėtų kainuoti bent 1000-2000 litų, nes kitaip niekas neeikvos tiek laiko, kiek tokiems straipsniams reikia. Ir tai – Lietuvoje.

Dabar bukai primeskite, kad pardavinėjate tą straipsnį po 1 litą. Kiek jums kopijų reiks parduoti, kad gautųsi nedidelis pelnas? Grubiai primetus, maždaug 3000-5000. Parduoti kad ir 3000 tokio straipsnio kopijų po 1 litą – labai sunku. O parduodant pigiau (žurnaluose, rinkiniuose) – reikia visko parduoti dar daugiau: jei žmogus perka žurnalą, kuriame yra 20 straipsnių ir sumoka 10 litų – tai puslitis už straipsnį, o iš to dar reikia išminusuoti leidybos, redagavimo, platinimo ir pan. išlaidas.

Tai beviltiška, ponai. Nustokite svajoti apie parduodamą turinį, nes tai beviltiška ir viskas. Bet visvien panagrinėkime detaliau visą reikalą, pažiūrėkime, kodėl ir kaip ten kas gaunasi. Ir svarbiausia – išsiaiškinkime, ką reikia daryti, kad vėl imtų rastis pelnas.

Continue reading

Pratęsiant apie Snoro bankrotą

Negražus žodis apie bankus

Pinigai pasižymi pačiu didžiausiu likvidumu iš visų kapitalo rūšių, bet kartu ir kraštutinai mažu kontroliuojamumu, kai dengiami paskolomis. Čia jums atsakymas į klausimą apie tai, kaip galėjo būti, kad iš Snoro tokios krūvos pinigų pavogtos taip staigiai.

Čia jums pabirų visokių, paaiškinimų, faktelių ir gandelių, kad galėtumėte išvadas patys įvairias darytis, ar šiaip žinotumėte, ko ieškoti, norėdami susirasti įdomesnių dalykų apie visą Snoro istoriją. O tai gaunasi taip, kad kokie nors laikraščiai pila šūdus į savo užsuktą ventiliatorių, o nekurie tuo dar ir patiki. Ir klausimai įvairiose diskusijose, kiek pastebėjau, kyla kartais labai lėkšti, nykiai paprasti. Tokie, kad tiesiog nematau prasmės juos aiškinti kiekvienam atskirai. Todėl savo pasamprotavimus čia išsyk visiems duosiu jums, kaip ankstesnio pasisakymo apie Snorą tesinį.

Beje, vietoje įžangos noriu pasakyti, kad Vitas Vasiliauskas yra šaunuolis, už ką reiškiu jam pagarbą kuo atviriausiai. Ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, paskirdama šį žmogų ir palaikydama jo veiklą, irgi padarė rimtą, pagarbos vertą darbą. Taip pat nuoširdžiai reiškiu ir pagarbą finansų ministrei su kiaušais – Ingridai Šimonytei. O taip pat – ir ją bei Vitą Vasiliauską palaikančiam Andriui Kubiliui. Nepaisant to, kad juos visus esu ne kartą rašęs labai žostkai, manau, kad vienu šiuo žingsniu praeities nuodėmės atpirktos jei ir nepilnai, tai bent jau nemenka dalimi.

Continue reading

Bankas Snoras užsilenkė

Sukčių bankas

Ne, čia gal greičiau panašu į kokį banką "Sekundė", o ne į Snoro banką, bet visvien gera iliustracija.

Čia jau visi, ko gero, žinote, kad bankas Snoras užsilenkė. Per neeilinį Vyriausybės posėdį buvo perimtas jo valdymas, o greitu laiku matyt šis bankas bus nacionalizuotas. Kol kas yra blokuotos sąskaitos šiame banke, o kalbama, kad gal ateinantį pirmadienį jomis vėl bus galima naudotis. Firmos, kurios savo apyvartines lėšas tame banke laiko, gali dabar tik susilaukti mūsų užuojautos.

Kalbėti apie pačią Snoro situaciją čia matyt nelabai verta, jei neskaitysim to, kad bankas priklauso rusiškam kapitalui, o jau ten galų visokių galima atrasti. Dar galim prisimint, kaip buvo Latvijoje su Parex banku, kuris irgi su rusišku kapitalu buvo siejamas. Ta pati istorija.

Tačiau įdomumas yra tame, kad naujieną apie Snoro banko žlugimą įdomiu būdu paskelbė mums anoksai laikraštis, žinomas, kaip Komjaunimo Tiesa ir Lietuvos Rytas. Anonimiškas straipsnis triuškinančiai skelbė, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitarusi su Vitu Vasiliausku, žada užgrobti ir nacionalizuoti lietuviškus bankus. Ir kaip tai baisu, ir kaip ten rengs kažkokias kratas, kaip klaidins visuomenę ir taip toliau.

Čia, nukrypdamas nuo temos, noriu išreikšti pagarbą Rimvydui Valatkai. Ponas Rimvydai, kadangi žinau, kad bent jau kartkartėmis esate mano blogą skaitęs, tai jei ir į šį straipsį netyčia užklysite, sakau tiesiai: pasielgėte teisingai, išeidamas iš to laikraščio.

Grįžtant prie mūsų avinų*, apie kai kurių tų minėtų bankų lietuviškumą niekam klausimų nekilo, nes puikiai žinoma, koks tas lietuviškas kapitalas, sudarantis kontrolinį paketą ir priklausantis kokiam nors Rusijos piliečiui. Straipsnyje grynai dėl vaizdo tebuvo paminėti keli kiti bankai – berods Šiaulių bankas, Medicinos bankas ir Ūkio bankas. Tačiau tie, kam reikia, suprato, kad kalba eina apie Snoro banką. Nes viskas buvo tiesiog pernelyg akivaizdu – jau seniai žinoma, kam priklauso tas leidinys.

Bet bankai bankais, tačiau aš noriu kažkam čia užduoti kelis klausimus:

  • Kodėl bankui buvo leista įsigyti žiniasklaidos priemonę, nors įstatymai berods tai draudžia? Kodėl atsirado tokios galimybės? Kas bus padaryta, kad daugiau tokių cirkų nebūtų?
  • Ar išvis bent kažkiek galime pasitikėti žiniasklaida, kai tokius cirkus daro didžiausias Lietuvos dienraštis, o ir išvis viena iš didžiausių Lietuvoje žiniasklaidos grupių (prisiminkime, kad yra ir Lietuvos Ryto televizija, portalas, dar kažkiek kitų leidinių)?
  • Ar nekyla kokie nors įtarimai apie bendrai povandeninių makliavojimų mastus, jei tokio lygio kliedesiai vyksta? Ką galima spėti apie to paties laikraščio skelbiamą kritiką kuriems nors valdžios atstovams ar, atvirkščiai, kokius dalykus galima įtarti apie tuos politikus, kuriuos tas laikraštis paremia?
  • Ar nesinori kartais prisiminti, kad kažkaip ten įdomiai Lietuvos Rytą kadaise minėjo anokie Wikileaks?
  • Kuo išvis galima pasitikėti, jei žiniasklaidoje matome tokio lygio cirkus?

Trumpai tariant, čia man kyla daug įvairių klausimų. Atsakykite man į juos kas nors.

A, o pinigus laikyti reikia ne banke ir ne kortelėje. Čia dar vienas didelis grynųjų privalumas. Beje, įdomu, ką pasakytų kokia nors Ingrida Šimonytė apie tai, kaip reikia riboti įmonėms galimybes naudoti grynuosius: čia kaip tik ta situacija, kur grynųjų turėję Snoro klientai turi šansą išsilaikyti ant vandens, kai negrynais mokantys dabar raunasi plaukus nuo galvų ir kitų vietų, galvodami, kaip be apyvartinių suktis.

——–

* Kai kuriuos labai nustebina tas pasakymas apie mūsų avinus, nes žmonės įsižeidžia. Tai aš jums paprastai paaiškinu: pasakymas kilo iš vienos istorijos, kai kažkokiame Viduramžių teisme du kaimiečiai ginčijosi dėl kažkokių avinų, kurie ten kažką padarė – ar tai ten avį ne tą iškrušo, ar tai tarpusavy susidaužė, žodžiu, dėl niekų. Teismo metu besibylinėjančių ginčai nuklydo į lankas tiek, kad teisėjas ėmė rėkti – „grįžkim prie mūsų avinų“. Taip ir atsirado posakis, kuris reiškia, kad jei jau nuklydom į lankas, tai reikia grįžti prie pagrindinės temos. Aišku, čia dar galim pastebėti, kad avinais matyt pavadinti buvo tie besibylinėtojai.