Gal atsimenat, kaip neseniai rašiau apie švedų Black Ingvars šokių metalą? Ne veltui ta grupė taip mėgsta ABBA dainas. Tiesiog paklausykim pirmojo garsiųjų popserių Bon Jovi hito – ar nesigirdi, iš ko ši amerikonų grupė mokėsi muzikos grožio? 🙂
Čia tas Bon Jovi į topus pirmąsyk iškėlęs gabalas. Vadinasi „Runaway“, 1984 metų kūryba:
Carlsberg atstovai man atsiuntė paneigimą apie informaciją dėl Carlsberg Group galimo pasitraukimo iš Lietuvos. Tą paneigimą ir skelbiu, manau, kad tai naudinga informacija, kuri leis patikslinti mano skelbtas spėliones.
Visame pasaulyje žinoma Danijos bendrovė „Carlsberg Group“ neigia Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie tai, kad kompanija svarsto galimybę trauktis iš Lietuvos nuo 2012 metų, jei mūsų šalyje įsigaliotų alkoholio reklamą visiškai uždraudžiantis Alkoholio kontrolės įstatymas.
Danijos aludariai pareiškia, kad buvo neteisingi interpretuoti „Carlsberg“ atstovo pasakyti žodžiai apie nacionalinėms ekonomikoms nenaudingus procesus, kai yra visiškai uždraudžiama vienos prekių kategorijos reklama. Informacija, kad „Carlsberg Grupė“ trauksis iš Lietuvos nuo 2012 metų, neatitinka tikrovės.
Kompanija „Carlsberg Group“, kuriai Lietuvoje atstovauja „Švyturys-Utenos alus“, turi stiprias pozicijas mūsų šalies alaus rinkoje kaip šios rinkos lyderis ir veikia vadovaudamasi ir gerbdama Lietuvos teisę ir įstatymus.
„Carlsberg Group“ yra visame pasaulyje žinomi Danijos aludariai, turintys plačią gamą alaus rūšių ir kitų gėrimų. Pagrindinis grupės prekės ženklas „Carlsberg“ yra vienas iš geriausiai žinomų prekės ženklų pasaulyje, o „Baltika“, „Carlsberg“ ir „Tuborg“ pakliūna tarp šešių didžiausių prekės ženklų Europoje. „Carlsberg“ grupėje dirba daugiau kaip 41 000 žmonių, o jos produktai parduodami 150 šalių visame pasaulyje. 2010-aisiais „Carlsberg“ grupė pardavė daugiau nei 135 mln. dekalitrų alaus – apie 40 mlrd. butelių alaus per metus.
Tūlas Voldemaras Tomaševskis jau pasiekė anokio Algirdo Paleckio lygį su savo kliedesiais. Manau, kad aiškinti pernelyg ir nereikia, nes ir taip jo nusišnekėjimai akivaizdūs. Ir akivaizdu, ko jis siekia – tiktai neapykantos tarp lenkų ir lietuvių protrūkio. Atsimenam iš istorijos ne sykį, kaip visokie nacionaliniai klausimai būdavo aštrinami vien visokių politinių atmatų interesams patenkinti, ypač kai tos atmatos rinkimuose remiasi marginalais, kuriems į galvas galima įkalti bet kokius kliedesius. Tas pat – ir su šiuo veikėju.
Siūlyčiau, beje, atkreipti dėmesį į vieną dalyką: netgi visokie lietuviški skustagalviai paprastai susilaiko nuo visokių tarpnacionalinių konfliktų aštrinimo, o kažkokios miglotos užuominos apie kokius nors taboro čigonus ar šūkis „Lietuva – lietuviams“ sukelia didžiulius skandalus, susilaukia pakankamai rimto valdžios ir visuomenės atkirčio. Įdomu, kodėl atkirčio nesusilaukia anas Voldemaras Tomaševskis?
Na, bet neesmė. Aš čia tik konkrečiai apie menamai lenkiško Vilniaus istoriją, labai konkrečiais faktais. Parengtais pačių lenkų etnografų dar tais laikais, kai pagal visokius tomaševskius Vilnius buvo esą lenkiškas Wilno – 1912 metais (paspauskit ant paveiksliuko, pamatysit labai detaliai).
Taigi, Vilniuje – 30,9 procento lenkų, aplink Vilnių – 12,1 procento lenkų, kituose menamai „lenkiškuose“ rajonuose – dar mažiau. Aplink lietuviškumu niekam abejonių nekeliantį Kauną – 23,2 procento lenkų. O štai Varšuvoje, Lenkijos sostinėje – 46,4 procento lenkų. T.y., mažiau, nei pusė ir tik trečdaliu daugiau, nei Vilniuje.
Šiais laikais neretas pridūrkavotas pseudoistorikas ima pezėt apie tai, kaip Vilniuje esą gyveno vos du procentai lietuvių ir pan., pasiremiant tų laikų caro valdininkų darytais surašymais, kur jei sakydavai, kad esi lietuvis, tai rašydavo arba lenku, arba baltarusiu, priklausomai nuo to, ar supranti rusų kalbą, ar ne.
Tai jei tokie tomaševskiai peza nesąmones apie lenkišką Vilnių, tai gal jie norėtų pakalbėti apie rusišką Lenkijos sostinę ar apie tai, kokiu stebuklingu būdu Vilniaus kraštas staiga tapo lenkišku?
Protą knisam, nesicackindami!
Anoksai ponas Sven Langeneckert, Carlsberg Group viceprezidentas, pareiškė, kad jei nuo kitų metų Lietuvoje bus galutinai uždrausta alaus reklama, tai Carlsberg Group pasitrauks iš Lietuvos. Pagal juos, pasitrauks, nes negalės reklamuotis, nors vėlgi įprastu aludarių bei degtindarių teigimu, alaus reklama nedaro įtakos ir neskatina gerti ir taip toliau.
Čia atvejis, vertas labai trumpo paanalizavimo ne tik iš marketingo ir PR pusės (ir durnam aišku, kad nei ten jie trauksis, nei ką, o tik bando kažkokį spaudimą daryt), bet ir iš pokyčių informacijos valdymo pusės. Tai yra geras verslo restruktūrizavimo PR pavyzdys, iš kurio verta pasimokyti.
Jei mano duomenys teisingi, Lietuvoje Carslberg grupė (Švyturys-Utenos alus) 2009 metais pagamino 129 milijonus litrų alaus, labai didelė jo dalis nuėjo į eksportą. Kitaip tariant – puikiu pelningumu dirbanti gamykla. Pasaulyje Carlsberg Group 2008 pardavė šimtą kartų daugiau – virš 12 milijardų litrų alaus. Nemenkos apimtys, tiesa? Kalbant dar konkrečiau: koncerno pajamos per metus sudaro apie 30 milijardų litų, t.y., porą kartų daugiau, nei Lietuvos biudžeto įplaukos.
Žinoma, kad tokia galinga kompanija gali sau leisti nurodinėti Lietuvos vyriausybei, kaip elgtis, ką leisti, ko neleisti, kokius įstatymus kurti ir taip toliau. Ir žinoma, kad kai kažkokia, atsiprašant, Lietuva susigalvoja pristabdyti alkoholio reklamą, kyla daug nepasitenkinimo bei noro truputį spustelt valdžią.
Mano girdėti ir niekieno nepatvirtinti gandai sako, kad jau dabar iš Švyturio gamyklos Klaipėdoje atleidžiami darbuotojai, o įranga jau imta išmontuoti (jei kas turite apie tai tiesioginių žinių, būtų gerai, jei patvirtintumėt ar paneigtumėt). Jei tai tiesa, tai reiškia, kad jokių Sven Langeneckert minimų „jeigu“ ir sąryšių su kokiais nors būsimais reklamos ribojimais – nėra. Paprastai, kai jau kalbama apie galimus uždarymus, reiškia, kad yra konkretūs planai ir yra jų pridengimas visokiais PR fokusais. Taigi, Klaipėdoje esantis Carlsberg padalinys galimai jau užraukiamas tiesiog bandant optimizuoti gamybinius kaštus. Carlsberg mastais net ir Utenos alaus gamykla yra gan nedidelis fabrikėlis, o jau Klaipėdos Švyturio bravoras – tai vos ne namudinių apimčių linija.
Švyturys yra vienas iš brangiausių, jei ne pats brangiausias lietuviškas prekės ženklas, tačiau bravoro išlaikymas Klaipėdoje vien tam, kad būtų palaikomas Švyturio prekės ženklas – visgi brangus malonumas. Taigi, tą gamyklą norima uždaryti. O uždarant, gaunama puikiausia proga viską suversti ant valdžios, išsyk nušaunant du zuikius: „čia įstatymai, ribojantys reklamą kalti dėl to, kad buvom priversti uždaryti bravorą Klaipėdoje“. Maždaug taip.
Kertu lažybų, kad po kiek laiko būtent šitoks mitas ir bus paskelbtas.
Atnaujinta: Carlsberg atstovai atsiuntė man paneigimą, kuriame teigia, kad Carlsberg Group iš Lietuvos nesitrauks. Paneigimą skelbiu pas save.
Tie subinės aišku čia pradžioj juokiasi, bet po to, kai aš paskui iššokau iš tos bačkos, tai jiems jau maža nepasirodė, žinokit. Katė už tuos asilus protingesnė, ne veltui bėgo. Taip kad čia jau ne pirmas kartas, tik kad durnių kiekis neišmatuojamas, vienus išnaikinu, kiti iš kažkur atsiranda.
Taip kad gerbkite Rokiškį Rabinovičių ir jam neprireiks jūsų visų nužudyt.
