Tag Archives: blogai

FAQ apie susitikimą su Birute Vėsaite

Ponai ir ponios, kadangi daugeliui kyla klausimų apie susitikimą su Birute Vėsaite, tai aš jums čia parengiau trumpą FAQ, kad klausimai būtų atsakyti. Negaliu paneigti fakto, kad buvau susitikime, kadangi netgi ponia Pow W mane nufotografavo, o tai jau įrodymas.

Birutė Vėsaitė ir Rokiškis Rabinovičius

Nors kepsnių nebuvo, teko pasitenkinti sausainiais. Sloikėlyje šalia manęs - radioaktyvi homeopatinė nafta, kuri fosforescuoja, šviečia ir skleidžia psichotroninę manęs spinduliuotę. Todėl man visi paklūsta.

Taip, aš galiu visus klausimus atsakyti, nes jau prasiveržia manęs spinduliuojantys gebėjimai.

Continue reading

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Angry Birds šauna per blogus

Žodžiu, aš čia nesuksiu į vatą ir nevyniosiu į makaronus, o pasakysiu jums tiesiai ir paprastai. Visokios blogų akcijos būna visokios, bet štai labai gerai, kai jos tampa realiomis. Ir tada gaunasi daug smagiau, nei paprastai. Ir todėl čia labai gerai, kad ėmė ir prasidėjo nauja akcija, kuriai dar ir atsirado rėmėjas, taip kad čia ne šiaip kokios tarpusavio reklamos dabar bus, o Fazer remiami Angry Birds šaudymaisi per blogus, kur iš piktapaukščių galima kalti kam nors tiesiai į kaktą, kartu ir pareklamuojant įvairius numylėtuosius.

O kadangi aš esu labai išskirtinis ir būsimas Visatos Valdovas, tai jau gavau ne vieną, o ištisus du piktapaukščių šūvius, kuriais dabar ir iššausiu į kitus. Tiksliau, jei išties, tai man tuos du šūvius davė ir pasakė, kad kadangi aš vienaakis, tai visvien esu klišas ir nepataikysiu, todėl man ir reikia kompensacijos tokios, bet tai nesvarbu, nes jie patys nesuprato, kad aš juos hipnotizuoju. Ir išvis, čia kadangi visai ne apie tai esmė, tai aš ir nepasakosiu visų detalių apie tai, kaip tamsią naktį iš gamyklos turėjau vogti piktapaukščių raketas, niekam apie tai nežinant, nes man jų niekas kitaip būtų nedavęs, o dabar turėjo susitaikyti su realybe.

Rokiškis Rabinovičius šauna Angry Birds

Štai aš jums savo dviejose ipostasijose, kurios abidvi šauna taip, kaip kosminės raketos

Žodžiu, reikalo esmas yra labai paprastas: kažkas, į ką pataiko piktapaukščiai, gauna Angry Birds dėžę ir šauna į kitus. Bet dar iššaudamas, turi pasakyti, kas atsitiko su tuo, į ką ta Angry Birds dėžė pataikė. Nes kai Angry Birds dėžė nukrenta ant galvos, tai kas nors tam žmogui ima ir atsitinka. O jau paskui tas žmogus, į kurį pataikė piktapaukščiai, šauna į kitą, kuris dar nebuvo numuštas. Ir taip visi ilgainiui turi išsišaudyti vieni kitus saldainėmis*.

Taigi, kaip minėjau, aš čia turiu išsyk du šūvius, nes esu ypatingas. Ir dabar jais jau šausiu. Ir šausiu taip, kad visi kvankšteltų, nes niekas gi negali tikėtis, kad aš šausiu kaip normalus žmogus, nes aš nesu žmogus, o be to, kai šauni abiem letenom, abiem akim taikydamasis į skirtingus žmones, tai akys susižvairuoja ir juk negalite tikėtis, kad pataikys į ten, kur tikėtumėtės? Tai žinoma, kad aš šausiu dabar į supermamų išskirtinąsias žvaigždes.

Pirmas mano taikinys bus tokia Laidėja L&A Idėjos, kuri, pasirodo, yra supermama šmaikštašiknė, skaitanti mano blogą. Taip, aš jau peržengiau visišką ribą ir jau dabar mane skaito supermamos, o ponia Laidėja yra kaip tik vat tokia. Vat kai neseniai rašiau apie visokį kelių eismo saugumą, tai paskui atradau netgi, kad visokios supermamos piktinosi ir rašė apie mane maždaug tokias frazes:

Baisu kaip „straipsnis“ su tokia leksika dar ir publikuojamas internete.

Taip kad dabar galit numanyti, kaip supermamos apie mane galvoja. Taip kad tik bac – ir į kaktą poniai Laidėjai iš piktapaukščio, nes jei jau mane skaito, tai reiškia, kad kažką apie mane ir galvoja. O jei jau galvoja, tai maža ką ten apie mane galvoja. Galvoja, nesako, o tai ką man tada galvot? Taip kad Angry Birds piktapaukštis pataiko poniai Laidėjai į kaktą, o tada ponia Laidėja tik šlumšt ir atsisėda ant savo karoliukų ir dar ten kažkokių tokių mielučių dalykėlių, papuošaliukų ir kitų visokių briūlikų, kokių turėti visos supermamos mėgsta. Štai taip vat, ponia Laidėja dabar gaus saldainių sau ir savo vaikams.

O dabar kita supermama štai irgi vat jau man netgi dar geriau pažįstama, vardu Irri, tiksliau, Irri Style, nes irgi kuria visokias grožybes, bet jau išvis besaikingai, nes yra menininkė, daranti prabangas, kurias ne visi gali ir įpirkti. O be to, ji yra šventų stebuklingų pyragėlių kepėja, nes pasirodo, kad galima padaryti pyragėlius, kurie apjungia geriausių spurgų ir Crème brûlée savybes viename. Aš tokių pyragėlių suvalgiau kadaise gal du, nes kitus ryte prarijo kartą visokie kitokie veikėjai (o jų buvo minia ir pakol aš tris pyragėlius suvalgiau, tai visi suvalgė po vieną, o kai kuriems neteko net paragauti, kaip ir man neteko ketvirto, penkto ir dar kokių dešimties papildomų pyragėlių), bet šiaip jau mielai suvalgyčiau kokius 50, o gal ir 100, nes aš tokiais kiekiais suvalgyti galiu. Taip kad Irri irgi gauna piktapaukščiais į kaktą, nes pyragėlių man per mažai buvo, taip kad dabar ims ir keps.

Aš čia irgi aišku galiu pridėti, kad Irri irgi apie mane galimai kažką galvoja, bet nesako, o jei nesako, tai kažką neaiškaus galvoja, o jei neaiškaus galvoja, tai jau patys suprantat, ką galvoja, o jei jau taip, tai suprantat, kad čia jau dabar man neaišku, ką ir galvot, nes patys suprantat.

Taigi, kaip matot, aš nusitaikiau kaip tik į supermamų legioną, kurio niekas iš manęs nesitikėjo, nes negalvojo, kad aš į supermamas šaudysiu piktapaukščiais. Čia jums taip ir reikia, nes kai visi nesitiki, tai visiems taip ir gaunasi. Dabar pamatysite, kaip dėl piktapaukščių prasidės internetuose totalinis piktapaukščių karas, tai galėsit mane kaltinti, kad aš čia kaltas, nes aš taip ir planavau.

Ai, čia dar visi galės pavydėti, nes piktapaukščių saldainių Lietuvoje dar niekas neragavo, nes parduotuvėse jų nenusipirksit. Jų galima gauti, tik kai kas nors pataiko piktapaukščiais tiesiai į kaktą.

 

———

* Saldainės, o ne saldainiai todėl, kad visi paukščiai yra moteriškos giminės, nes tik moterys būna tokios gražios, spalvingos ir pūkuotos. Ir man čia prašau neaiškinti, nes apie kalbainius aš išmanau geriau.

BlogOut 2012

Legendarinis ir mitologinis BlogOut jau tapo kasmetine tradicija ir svarbiausiu metų įvykiu visam Lietuvos blogosferos elitui, patiems žymiausiems ir garsiausiems. Nes kiekvienas, kas tenai atvyksta, žino, kad ne visi tenai kviečiami ir ne taip jau paprasta ten pakliūti. Garsusis Andrius Kleiva, ėmęs BlogOut rengti dar prieš daugybę metų, yra viena iš iškiliausių blogosferos figūrų. Tarp žmonių, kurie jaučia didžiulę garbę pas jį atvažiuoti – pačios didžiausios blogosferos įžymybės, katros netgi mane labai smarkiai lenkia savo garsumu (o mane žino ir dievina kiekviena lietuviškų internetų žiurkė, patys suprantate kodėl – todėl, kad aš esu žiurkėnas). Taip pat mane dievina visokie bepročiai, bet tai jau kita kalba, o ne apie BlogOut.

Valtis, baseinas ir meškučiai

Šito čia nesupraskite, kaip iliustracijos, nes čia ir yra kokia tai iliustracija, kai laimingi blogeriai plaukioja savo baseinuose, o kiti užtat žiūro ir pavydi labai smarkiai, nes baseinuose tiktai elitas pliuškenasi, o paprastiems mirtingiesiems tai neduota, nes jie tik paprasti žmonės.

O apie BlogOut čia tikrai ne veltui aš jums aiškinu, nes kaip jau minėjau, renginys yra elitarinis ir skirtas tiems, kas yra absoliučiai išskirtiniai, todėl ir man čia sudalyvauti ir apsilankyti yra didelė garbė. Štai čia jums pavyzdžiui, kas buvo per žmonės BlogOut 2012 renginyje, kad jums aišku pasidarytų, kad šiaip sau paprastas žmogus tenai nėra laukiamas, o tik išrinktieji:

  • Gerbiamas ponas Povilas Korop, kuris yra FWD portalo kūrėjas ir Skaitykit.lt taip pat kūrėjas, o taip pat žmogus, kuris atvežė iš BlogOut mano per nedamiegojimus užmirštą kantuperio kabelį, be kurio kantuperis man neveikė, taip kad jo dėka dabar turiu internetus ir jums čia rašau, nes jisai specialiai sukorė 600 kilometrų iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal, kad man kabelį atvežtų. Dėkokite ir melskitės, nusidėjėliai, nes štai koksai turi būti tikėjimas, štai koksai turi būti jums pavyzdys!
  • Vienas Toks Džiugas Paršonis, kuris yra pačios Lietuvos blogosferos krikštatėvis ir gyvas šventasis, kuris savo kalbomis visada duoda pakylėjimo.
  • Dainius Radzevičius, Lietuvos Žurnalistų Sąjungos vadas, kuris paskelbė, kad žiniasklaida ateities neturi, sovietinis LTSR BK 132 straipsnis, leidžiantis pasodinti bet ką už bet ką, vis dar galioja, o blogai atveria mums visiems vartus į naują pasaulį, bet visi sėsim į kalėjimus už belenką, net jei nerašysim, nes tasai straipsnis realiai ir leidžia už belenką pasodint visus be išimčių – netgi už buitinius pokalbius apie ką nors. Taip, būtent taip.
  • Rokas Arbušis, kuris yra pats garsiausias ir žymiausias Lietuvos internetuose jachtininkas, kuris rašė blogą apie laivus, o baigė tuo, kad tapo geriausios jachtų firmos direktoriumi – štai prie ko blogai priveda.
  • Altajus, kuris yra garsiausias Lietuvos mokytojas, bet aš taip spindėjau ir akinau visus, kad anas manęs nepastebėjo, o aš pats tuo tarpu užsihipnotizavau save savo paties atspindyje ir nemigos kamuojamuose aptemimuose, kad sugebėjau prasilenkti, nors sėdėjom vos per kelias kėdes ir aš jam mojavau, bet jis manęs gal nekenčia, nes žiurkėnai, kaip žinia, mėgsta suėst vadovėlius ir žemėlapius.
  • Tomas Viluckas ir Jolita Viluckienė, kurie yra vienas iš tų labai nedaugelio, kurių realiu dvasingumu aš realiai tikiu. Čia šiaip jau nieko ir pridėti nereikia.
  • GalvaŽmogųPuošia, kuris yra kiečiausias visos Lietuvos PR veikėjas, be viso kitko, savo laiku buvęs didžiausios Lietuvos kompanijos vienu iš vadų bei visišku įvaizdžio kūrėju, o dabar – vienas iš kelių kiečiausių Lietuvos procesinio valdymo specialistų.
  • Stasys Bielinis, pasaulinio masto mobilių naujienų portalo vadovas ir savininkas, kuris papasakojo, kaip kiekvienas Lietuvos blogeris gali atverti pasaulinę naujienų rinką pelningam informacijos eksportui ir užsidirbti melejoną.
  • Giedrius Krušnauskas (sprendžiant iš pavardės – išgalvota persona), o išties užsislapstinusi (nesakysiu nieko) internetų legenda, pagarsėjusi daugybe visokių personažų, papasakojo išvis visokių disonansų apie internetus, kurie truputį persuko visiems smegenis ir padarė diskusijų.
  • Arnoldas Rogoznyj, katras yra didžiausios internetų konferencijos Login kūrėjas ir organizatorius.
  • Ilona Eitnė Tulabienė, didžiausio kadaise asmeninio blogo, o dabar – jau tikro portalo kūrėja.
  • Dainius Tulaba, vėlgi garsiojo portalo Eitne.lt atstovas, o taip pat ir FWD autorius, o taip pat ir šiaip išskirtinis žmogus, nes jo dėka mano kantuperis dabar veikia, nes jisai išgelbėjo mano kantuperio kabelį ir davė jį ponui Povilui.
  • Powiukė, kuri yra didžiausia Lietuvos elektroninės prekybos ekspertė ir socialinių tinklų žinovė, kurios kompetencija čia yra tobula.
  • Benamis, kuris yra jaunas studentas valkata ir benamis, kuris rašo blogą ir čia išvis fenomenas kažkoks nesuvokiamas – žiū, ateity kokiu nors Lietuvos prezidentu taps, po kokių 60-70 metų.
  • Ir žinoma, kad aš – Rokiškis Rabinovičius, kurį jūs garbinate, nes aš specialiai sėdėjau auksiniame narvelyje ant pranešėjų stalo ir visus hipnotizavau.
  • Aš čia atsiprašau, kad dar kažką praleidau, nes kadangi turiu vartyt melejonus, tai man teko iš konferencijos vis pabėginėt ir galų gale praleist patį tą normalų susipažinimo vakarėlį, taip kad dalis žmonių manęs nei nepamatė, manęs nepakalbino ar šiaip per mano nedamiegojimus prasprūdo (o kai reikia kaupt melejonus, tai ne miegas galvoj), kas yra juos liūdinantis faktas, bet jei čia skaitysit, tai neužmirškit atsižymėt man.

Šiaip jau dalyvių sąrašas skelbiamas BlogOut internete, ale čia pasakysiu vieną gėdą, kad BlogOut dėl kažkokių gėdingų techninių kliūčių nesugeba linkų sudėti į dalyvius, kas yra pravalas ir gėdingas fufelis, kuris, kaip aš tikiu, bus greitai pataisytas.

Aš čia dar noriu visgi pasakyti, kad be rėmėjų mūsų pasisėdėjimas nebūtų įvykęs, tad aš čia noriu pasakyti, kad Tele-2, kuri irgi turi blogą (ir beje, labai neblogą), čia pasireiškė labai įspūdingai, nes kiekvienam blogeriui padovanojo po matiūgatorių-rėktuvą, per kurį galima kalbėti savo kokias nors mintis tokiu garsumu, kad ir be jokių blogų pusė Vilniaus išgirstų, o jei matuojant kinietiškais PMPQ vatais, tai vieno tokio matiūgalniko galia būtų didesnė, nei planuojamos statyti Visagino atominės elektrinės.

Tiesa, visgi neapdairiai Tele-2 nepagalvojo apie tai, kad daugumai blogerių yra dzin visokie ten telefonų lošimai, taip kad akciją pasiūlė nelabai kokią. Čia būtų geriau buvę, jei savo išskirtinai įdomiais pranešimais garsėjantis Andrius Baranauskas būtų atvažiavęs ir kažką papasakojęs, tai kalbų būtų buvę labai daug, nes jo pranešimai tikrai puikūs būna. O dabar gi – atleiskit, pacituosiu:

Norit svajonių telefono? Rekomenduokit TELE2. Už tris atvestus klientus – naujas telefonas!

Čia šitokį tekstą prašė parašyti bloge, o už tai esą duos naują telefoną kažkam ten, kas pagal kažkokius ten reitingus kažką ten surinks ir taip toliau. Ponas Andriau Baranauskai, aš netikiu, kad čia tamsta šitą sugalvojote, taip kad tam, kas jį sugalvojo, duokite štai šitą nuorodą apie tai, kaip nereikia daryti reklamos bloguose. Čia, kiek mačiau, ponas Altajus visgi susigundė, tai kas nors už jį prabalsuokite pro kažkur ten ir duokite jam prizą, nes jis yra šventas žmogus, kuris tiki, kad mūsų švietimo sistemą galima padaryti geresne (ir išties bando tai padaryti), taip kad jam prabangus telefonas priklauso ir be jokių konkursų, nes taip turi būti ir viskas.

O štai tie Tele-2 rėktuvai-garsiakalbiai – tai tikrai puikus dalykas, kuris, sakyčiau, visiškai kompensuoja. Taip kad čia dėkui Tele-2, kad gavome rėmimą megafonais ir paskui galėjom gatvėj žmones kraupinti. O kraupinti žmones yra smagu, taip kad čia labai gerai.

Dar čia pasakysiu, kad ne vien aš čia rašau, nes bene pirmas iš visų apie vykstantį BlogOut parašė ponas Skirmantas Tumelis, kuris, deja, nedalyvavo, bet užtat visus labai aktyviai reklamavo, taip kad čia kažkaip įdomiai gavosi, kas yra gal ir labai gražu – jei jau nedalyvauji, tai dalyvauji netiesiogiai, kas labai pagirtina. O jau dar parašė prieš ar po ir ponas Dainius Radzevičius, ir ponas Altajus, ir ponas Žymantas Baranauskas, ir ponas Tomas Viluckas. Atleiskit, jei ką praleidau – parašykit čionais man, nes nespėjau beveik nieko sužiūrėt, nes suprantat, darbas, melejonai…

Čia, kadangi rėmėjai ne šiaip sau visgi remia, tai pabaigai pasakysiu, nes tai pritinka, kad rėmėjai būtų paviešinami, nes jie padeda geriems dalykams: Tele-2, Pixelmator, Valstybė, Neptūnas, Knygos.lt, Coffee Inn, AdSocial, FWD.