Kai Rytas Staselis parašė savo bloge apie „Doing Business 2011“ reitingus, kuriais 2009 metais pažadėjo remtis Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys, pagalvojau, kad ne toks jau blogas dalykas čia yra. Lietuva šiais metais (Doing Business 2011 – skaičiuojama ateinantiems metams) užėmė 23 vietą, pakilusi iš 26. Tai nėra labai jau blogai, turint omeny, kad vertinamos net 183 šalys. Kita vertus, įdomu panagrinėti detaliau. Ir palyginti Lietuvą su kaimynėmis (į kurių tarpą traukiu Latviją bei Estiją – PaBa šalis, bei bendrą sieną turinčias Lenkiją, Rusija ir Baltarusiją). Taip pat, kadangi jau Rytas Staselis Lietuvą nori lyginti su Gruzija, tai ir šią, kaip pavyzdį, irgi įtrauksiu.
Tag Archives: ekonomika
Neekonominė ekonomika prieš rinkos dėsnius
Cukrus yra toks paprastas dalykas, tačiau net ir toks paprastas dalykas gali būti toks įdomus, kai panagrinėji su juo susijusius ekonominius reiškinius. Gal dėl to, kad cukrus – viena iš ypatingų prekių. Prekė, be kurios lyg ir galėtume išgyventi, tačiau be kurios gyventi negalime.
Cukrus ir laisvoji rinka
Galim prisiminti, kaip kadaise mums buvo įvestas cukraus akcizas, sudarantis bene pusę cukraus kainos ir vėliau dar veidmainiškai pervadintas į kažkokį „cukraus mokestį“ ar kaip ten, kartu debiliškai paskelbiant, jog esą cukraus akcizas panaikintas. Valdžiai trūko lėšų, bet įvedant cukraus akcizą, buvo skelbiama, esą dėl mažos cukraus kainos lobsta naminės varytojai – tai mat būsianti kova prieš girtavimą. Tačiau šie mokesčiai – tai niekai, tik paviršinės įdomybės. Cukrus pasidaro ypatingai įdomus, kai panagrinėji jo kainas ir savikainas.
Klasikinis, nykus, dar Markso formuluotas, o dabar taip visokių LLRI frydmanistų mėgstamas ekonomikos modelis yra paremtas mintimi, kad pridėtinės vertės kūrimo procesas yra balansuojamas rinkoje esančios konkurencijos tiesiogiai.
Na, taip, suprantu, kad formuluotė paini. Tai tiesiog reiškia įsitikinimą, kad jei pvz., koks nors cukrus gaminamas su savikaina 2 litai už kilogramą, o parduodamas po 5 litus, tai jo pardavimo kaina greitai kris iki kokių 2,5 lito (2 litai savikainai padengti ir puslitis – investicijoms, t.y., savininkui), nes visi cukraus gamintojai konkuruos ir mažins kainas taip, kad pelnas minimizuotųsi. Tokiu primityviu įsivaizdavimu yra paremta visa ta „laisvos rinkos“ idėja.
Rudasis, baltasis ir nevalytas cukrus
Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau, nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.
Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, rudasis cukrus, kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).
Norit pasianalizuoti? Galiu pasakyti tik tiek, kad su jokiomis gamybų, pardavimų, pakavimų ar pervežimų apimtimis tokie kainų skirtumai neturi ničnieko bendra.
Kiti, jau necukriniai ekonomikos ir rinkos paradoksai
Jei jau sugebėsit atsakyti į klausimus apie cukraus kainas, tai pabandykit pasakyti atsakymus dar krūvelei klausimų:
- kodėl geltona tekila pas mus brangesnė už baltą,
- kodėl puikus Fuldataler tonikas kainuoja ne ką brangiau už šūdiniausią limonadą iš sacharino ir naftos, o gerokai prastesnis Schweppes tonikas kainuoja porą kartų brangiau,
- kodėl mes už dujas mokame daugiau, nei daug toliau nuo Rusijos esantys vokiečiai,
- kodėl buto šildymas Vilniuje kainuoja porą kartų daugiau, nei ištiso nuosavo namo šildymas
- kodėl šūdinos Sony muilinės yra brangesnės už daug geresnius kitų gamintojų fotoaparatus,
- kodėl suknistas šūdkibinis Trakuose sėkmingai parduodamas už 5-8 litus, lyg tai būtų kažkoks kepsnys,
- kodėl Vilniuje butai iki šiol brangesni, nei daugelyje išties rimtų Vakarų Europos miestų,
- kodėl Apple fanai kvankšta ir kvankšta,
- kodėl Vilniuje butų nuomos kainos prieš porą metų sugebėjo pakilti beveik iki vidutinio atlyginimo dydžio,
- kodėl pas mus vaistai brangiausi ES,
- kodėl kiniečiai, uždirbdami tiek milijardų, taip skursta,
- kodėl taip sėkmingai egzistuoja toks darinys, kaip Rubicon,
- kodėl Canon ir Nikon vis nepadaro padoraus entry levelio veidrodinio fotoaparato, kokį galėjo pagaminti dar prieš 5 metus, o vietoj to leidžia tik vos vos pagerintus modelius,
- kodėl daugybę metų nenaudota (bet jau šimtmetį žinoma) hibridinė automobilių pavara tik dabar ėmė plisti,
- kodėl kažkas perka šūdiną Husquarna mechaninę žoliapjovę už 250 litų, nors puikią elektrinę kinietišką galėtų nusipirkti dvigubai pigiau,
- …ir dar daugybę visokių kodėl.
Manau, kad ir jūs patys galite užduoti daugybę, tikrai daugybę panašių klausimų, kurie visiškai neįsipaišo į jokius „laisvos rinkos“ dėsnius.
O kokia iš viso to išvada? O nesakysiu aš jums jokios išvados. Patys pasakykit, jei sugalvosit.
Ekonomika, kaip ruletė
Ruletė išties galėtų būti visai neblogu ekonomikos modeliu. Jei tik truputį taisykles pakoreguosime.
Aš jau rašiau berods keletą straipsnių, kur ekonominius procesus ir problematikas nagrinėjau įvairiais būdais, pavyzdžiui, ekologiniu. Štai čia – dar vienas, paremtas tiesiog azartinių žaidimų modeliu, tiesa, su keletu neįprastų taisyklių: pirmoji nustato minimalų statymo dydį (tai ekvivalentas minimalaus investavimo į gamybą ar kitą verslą dydžiui), antroji nustato, kaip dauginasi laimėjimai (tai ekvivalentas sinergistiniams reiškiniams, pvz., vertikaliai ar horizontaliai auginamoms įmonėms, etc.), trečioji nustato, kad daugiau, nei pusė statymų yra pelningi, be to, žaidimą finansuoja ruletės savininkas (tai, kad žaidėjai laimi daugiau, nei pralošia – pridėtinės vertės gamybos teigiamumo ekvivalentas). Ketvirtoji taisyklė atlieka realaus finansų persiskirstymo rinkoje funkciją (per žmonių pirkinius, įmonių tarpusavio santykius, valstybę ir t.t.).
Taigi, ruletė su paprastomis taisyklėmis:
- Minimalus statymas – 1 litas, galima statymus daryti ant tiek langelių, kiek tik norite
- Jei laimite daugiau, nei vieną langelį, tai jūsų laimėjusių langelių išlošimas dauginamas iš laimėjusių langelių skaičiaus
- Ant ruletės yra N*3 langelių ir metama N*2 rutuliukų, kur N=žaidėjų skaičiui, o ruletės savininkas ant kiekvieno langelio papildomai stato 1 litą
- Laimėjimai dalinami pagal proporciją: visi pastatyti pinigai sumuojami, gauta suma dalinama iš bendro išlošimų dydžio ir paskirstoma proporcingai išlošimams.
Gal lengviau būtų įsivaizduoti, kaip tai veikia, jei panagrinėtume tiesiog paprastą lošimo atvejį:
- Turime 3 žaidėjus. Vienas turi 1 litą, antras turi 3 litus, trečias turi 9 litus.
- Ruletėje yra N*3=9 langeliai
- Pirmas žaidėjas pastato ant vieno langelio (sakykim, 1), antras – ant trijų langelių (sakykim, 2,3,4), o trečias – ant visų 9 langelių. Papildomai po litą ant kiekvieno langelio pastato ir ruletės savininkas.
- Žaidimo metu metami N*2=6 rutuliukai. Iškrenta, sakykim, 1,2,3,7,8,9 (pamodeliuoti galim įvairių variantų)
- Bendra pastatytų pinigų suma lygi 1+3+9+9=22 litai.
- Bendra išlošimo suma pirmam žaidėjui – 1, antram žaidėjui – (1+1)*2=4, trečiam žaidėjui – (1+1+1+1+1+1)*6=36, suminis išlošimų dydis – 1+4+36=41, vienam išlošimo vienetui tenkantis laimėjimas – 22/41=0.54lt
- Kitaip tariant, po tokios statistinės žaidimo partijos pirmasis žaidėjas turės 1*0,54=0,54lt, antrasis – 4*0.54=2.16lt, trečiasis – 36*0,54=19.44lt
Kaip matome, schema labai įdomi – jei statymas yra per mažas, t.y., mažiau, nei du langeliai, nueini tiktai į minusą. Prie tam tikro dydžio gauni lyg ir sąlyginai stabilią situaciją – laimėdamas 2/3 (laimėjimų vidurkis), esi padėtyje, kuri lyg ir smukdo, bet bent jau pradžioje – ganėtinai minimaliai. Čia kyla ir dar vienas įdomumas – iš principo gali ir nepasisekti, jei pradžioje skaičiukai iškris nelaimingai, tačaiu jei pasiseks, gali gauti ir gerą augimo pagreitį (jei antram žaidėjui būtų iškritę ne 2/3, o 3/3 langeliai, koeficientas būtų buvęs ne 4, o cieli 9, tuo tarpu laimėjimas būtų pasidaręs lygus ~4,32lt). Kartu galim pastebėti, kad viršijus tam tikrą skaičių, laimėjimas auga visada, nepriklausomai nuo to, kaip statai, sėkmingai, ar ne. Nes tiesiog bendras laimėjimų skaičius yra teigiamas.
Kas vyksta toliau? Galim nesunkiai suprognozuoti, kad pirmasis žaidėjas taip ir lieka bankrotu, antrąjam greičiausiai irgi galų gale nepasiseka, o trečiasis po kiek laiko visiškai uzurpuoja žaidimą. Iš esmės, galim pastebėti ir tai, kad tas trečiasis išvis prakišti gali tik vienu atveju – jei per proto aptemimą ims statyti visus pinigus ne ant visų ar daugumos, o ant vieno ar dviejų langelių.
Kokius galime sugalvoti scenarijus iš realybės, kurie atitiktų čia nagrinėjamus? Ko gero tokius:
- Pirmasis, vos litą teturėjęs žaidėjas – ko gero, kažkokio varguolio ekvivalentas. Pinigų suma atrodo lyg ir pakankama pradėt verslui, tačiau paaiškėja, kad tikrovėje reikalingos sumos yra keleriopai didesnės, nei numatyta. Man tai labai primena įdomią situaciją, kur steigdamas įmonę, mokesčius turi mokėti anksčiau, nei gavai pelną. Gaunasi, kad investuoji, investuoji, o kiek uždirbi – tiek mokesčiams nueina ir dar skolingas lieki.
- Ganėtinai stabilios, realų, paskaičiuotą, nors ir rizikingą startą darančios įmonės situacija. Išlošimo tikimybė yra truputį didesnė, nei pralošimo, tačiau pinigų augimas nėra labai jau stulbinantis netgi vidutinės sėkmės atveju. Kas labai įdomu – įmonės likimas priklauso nuo pirmųjų žingsnių sėkmės. Jei pirmas išlošimas pasisekė – įmonė turi gerus šansus augti toliau. Jei nepasisekė – pereinama į vegetavimą ir užsidarymą.
- Garantuotas išlošimas yra pas smarkiai diversifikuotas arba ypatingai stiprias finansiškai įmones – tokias, kurios priinvestuoti gali belenkur ir kurioms nusispjaut, kad trečdalis investicijų taps į balą išmestais pinigais – pakankamai pelno atneš likę du trečdaliai. Iš esmės, monopoliams, bankams ir pan. organizacijoms būdingas modelis, kur galima remtis ir matematiniu sėkmės modeliavimu tiesiog dėl pakankamai didelių imčių, padengiančių daugumą ar išvis visus įmanomus atvejus.
Ar primena tą modelį, kuris yra Lietuvoje? Sakyčiau, kaip toks primityvus abstraktas, gaunasi savo savybėmis netgi visai artimas realybei, ypač dar jei žaidimą pakoreguotume taip, kad būtų pvz., 6 pirmo tipo žaidėjai (minimalus statymas), 3 antro tipo (*3 statymas) ir 1 trečio tipo (statymas ant visų). O kaip galima pakeisti žaidimo taisykles, kad situacija kiek pagerėtų?
Antkainių reguliavimas ir dezinformacinės bombos
Kol vyksta visas triukšmas apie tai, kad antkainius reguliuoti reikia ar nereikia, etc., atrodo, kad abi triukšmautojų pusės jau pamiršo, apie ką visas reikalas. O jis ne apie antkainius, o apie visišką rinkos oligopolizaciją. Išvis, pasakysiu tiesiai: tie, kurie šaukia, kad antkainius reikia riboti – aišku, primena pusdurnius. Tačiau tie, kurie šaukia, kad negalima antkainių reguliuoti – primena jau net ne pusdurnius, o pilnaverčius durnius.
Jei šaukiantieji apie tai, kad antkainius reguliuoti reikia, dar bent jau užsidirba kažkokį marginalinį politinį kapitalą, tai šaukiantieji, kad tie reguliuotojai esą durniai – net nepastebi, kaip apie pirštą suvyniojama visa problema: prekybos tinklų monopolistinė ir visiškai nekontroliuojama padėtis Lietuvos rinkoje. Patys tie besipiktinantys tampa puikiu įrankiu kažkieno rankose. Na taip taip, žinau, kad yra dar ir atskira rūšis tokių, kurie šaukia, nors puikiai supranta, kad visas šitas cirkas tėra cirkas. Bet tokie rėksniai – tai išvis atskira rūšis, kurią vargu, ar verta čia analizuoti.
Procesas, skirtas bet kokių šaliai naudingų, bet kai kurioms grupėms nepatogių projektų kompromitacijai – puikiai atidirbtas, jį matėme jau ne kartą – kad ir, pvz., su NT apmokestinimo įstatymais arba įstatymais dėl progresinių mokesčių. Labai paprasta: vos tik kyla kalba apie tai, kad reikia kažką daryti su kokiais nors oligarchais, monopolistais, oligopolijomis ar pan., būtinai atsiranda įdomi įstatymų kūrėjų grupelė, kuri greitai sugeba bet kokius privesti iki visiško absurdo, kartu garsiai rėkdami būtent apie tai, kad tuos oligarchus, monopolistus ar dar kažką reikia pažaboti. Įstatymų projektuose numatomas toks NT apmokestinimas, kad bankrutuotų ir kaimo bobutės, arba tokie progresiniai mokesčiai, kad šie viršytų net pačią nesveikiausią vaizduotę.
Arba, kaip matome dabar, vietoj įstatymų, kurie, pvz., įvestų progresinius mokesčius pagal prekybos plotą, kokius nors ribojimus specifinėms prekėms supermarketuose ar supermarketų buvimui arčiau miestų centrų, etc., yra pasiūlomas įstatymas, kuris akivaizdžiai absurdiškas, kartu pats patogiausias būtent tiems patiems prekybos tinklams ir pražūtingas daugeliui smulkių prekeivių. Dar daugiau, toks įstatymas dar ir potencialiai kirstųsi su ES teisinėmis normomis, garantuojančiomis laisvą rinką. Negana to, būtent prekybos tinklai yra lankstūs antkainių ribojimo atžvilgiu ir būtent smulkiausias verslas nuo tokio įstatymo nukentėtų. Ir netgi durniui akivaizdu, kad antkainių ribojimo įstatymas nebus priimtas.
Įdomu, kad net ir tarp Dalios Grybauskaitės patarėjų matomai atsirado kažkas, kas jai pirmu momentu patarė padaryti tokį dalyką. O beje, būtent pagal tokius absurdiškus siūlymus būtų labai įdomu paieškoti įdomių žmonių – būtent tų, kurie bet kokiam rinkos aptvarkymui kaišioja kojas.
Brangi Dalia Grybauskaite, brangus Andriau Kubiliau, pasitikrinkite savo aplinką, kas ten stengėsi šitą idėją prakišt. Ir išmeskit velniop tuos interesų atstovus – jie daro kiaulystes ne tik šaliai, bet ir jūsų asmeninei reputacijai. Nepatingėkit ir daugiau pakapstyti apie visokius siūlymus, kurie ilgainiui virto absurdiškomis idėjomis. Net neabejoju, kad surasite labai įdomių dalykų.
Šiukšlės ir mes. Kelionė su VSA
Kaip žinia, vakar turėjome ekskursiją – Powiukė, Naminis, vienas iš Milžinų ir aišku, jūsų dabar skaitomas Rokiškis nuvyko į VSA atliekų rūšiavimo stotį, o paskui dar ir važinėjosi Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis didžiuliu šiukšliavežiu. Žinoma, patampėm ir šiukšlių konteinerius, ir šiukšles į mašinas krovėm, ir taip toliau – viskas, kaip žadėta: bent jau truputį pabandyti juodą darbą dirbti – tiesiog būtina. Bet ne tai esmė.
Aš kažkodėl nesitikėjau, kad man padarys tokį įspūdį visas šitas šiukšlių reikalas. O jis man sukėlė krūvą tiesiog filosofinių minčių. Paprasčiausiai, kai žiūri į milžinišką kalną popierinių šiukšlių ir makulatūros, suverstą rūšiavimo angare, galvoji net ne apie mastus (nors taip, jie irgi daro įspūdį). Tiesiog paprasčiausiai imi žiūrėti, kas tai per šiukšlės.
Nekokybiškos spaudos atliekos iš spaustuvių. Nekokybė – tai šiukšlės. Kažkokie vokiški spalvoti meniniai nuotraukų albumai, kurie kažkam pasirodė nevertingi (dabar gailiuosi, kad nepaėmiau). Švarūs Lietuvos Banko sertifikatų blankai medaliams (girdėjau, kad juodojoje rinkoje bene 10 litų už blanką?). Krūva dovaninių reklaminių komplektų „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (vieno savikaina berods kelios dešimtys litų). Ir taip toliau, ir taip toliau. Daiktai, kurie visai neturėtų būti šiukšlėmis, bet tai šiukšlės.
