Tag Archives: emigracija

Neprijaukintasis Užkalnis apie prijaukintąją Angliją

Jau bene penktą ar šeštą kartą rašau apie Andrių Užkalnį. Kokį trečią ar ketvirtą kartą rašau apie jo knygas. Nežinau, kodėl jis man užstrigo – gal dėl to, kad jis didžiausias Lietuvos internetų ir laikraščių trolis, sugebantis kiekvienu savo straipsniu skaitytojus padalinti į dvi tarpusavy besipjaunančias stovyklas. Įdomiausia, kad kiekvieną kartą tarpusavy pjautis ima vis kiti žmonės, o dar keisčiau, kad vieną dieną autorių plūdę žmonės kitą dieną jau ima jį garbinti – aišku, iki kito straipsnio, kur vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis*.

Andrius Užkalnis. Prijaukintoji Anglija.Lietuviškosios Vikipedijos vadovas (jei išvis ten yra kokių nors vadovų) Mantas Dirgėla kartą ištarė frazę, kurią pasigavo internetų (taip, internetų, o ne interneto) troliai: „Jazau, kas tas Užkalnis!“, o praėjus vos keliems mėnesiams, šis posakis tapo bendriniu, taikomu, kalbant apie bet kokius iš minios išsišokančius veikėjus, pavyzdžiui, „Jazau, kas tas Kubilius!“. Kiek vėliau vieno iš Vikipedijos administratorių sukurtą straipsnį apie Užkalnį jau tą pačią dieną kažkas pareikalavo ištrinti, argumentuodamas, esą tai „kalbantis hamburgeris“**. Taip, Andrius Užkalnio tekstai žmonėms kelia tikras isterikas. Galiu garantuoti, kad panašias isterikas daugeliui sukels ir naujoji jo knyga – „Prijaukintoji Anglija“.

Taip, ši knyga – tai pirmosios Andriaus Užkalnio knygos tęsinys. Panašiai, kaip ir „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, ši knyga pasakoja daugybę įvairiausių keistenybių, paaiškina nesuprantamų angliškų įpročių priežastis, parodo tai, dėl ko dažnas lietuvis, nuvykęs į Londoną, paskui kalba, esą ten visi kažkokie trenkti ir viskas nenormalu. Bet ta pati tema – tai vienintelis ryškesnis knygų panašumas. Naujoji knyga yra visiškai priešinga savo požiūriu, čia nėra tų švelnių ir kultūringų tekstų, kurie buvo pirmojoje. Čia nėra žvilgsnio iš paukščio skrydžio, ji grubiai nuleidžia skaitytoją ant žemės. Jei pirmoji knyga buvo teorija, paaiškinanti angliškas keistenybes, jų priežastis, jų prasmę, tai antroji – panašesnė į konkretų imigranto (kiek mažiau – turisto) vadovą, pilną praktinių pavyzdžių. Kaip neapsijuokti, kaip elgtis, ko negalima daryti, kur verta nueiti ir kodėl atvykėlis yra šiukšlė***. Be skrupulų.

Prisijaukinęs skaitytoją savo pirmosios knygos švelnumu, kur viską pasakojo, kaip savas, draugiškas lietuvis, turintis tikro anglo žinias apie šalį, antrojoje knygoje Andrius Užkalnis persiverčia nelyg vilkatas. Dabar jis jau pasakoja, kaip koks škotų menedžeris, turintis patį geriausią lietuviško imigranto išmanymą apie kraštą. Škotų menedžeriai – tai ne šiaip vadovai, o vadybos sistemų ir žmonių valdymo asai, garsėjantys visame pasaulyje savo negailestingais sprendimais, ciniškumu ir tuo, kad jų patarimai – neįkainojami****. Andrius Užkalnis čia parodo savo menedžerio patirtį – tokią, kuri prilygtų škotiškai.

Norite greito kurso apie tai, kaip atvykti, įsidarbinti ir imti daryti karjerą? Nurykite viską, ką galvojate ir melskitės autoriui, kuris nesicackindamas supažindins jus su realybe. Patarimų ir situacijų išaiškinimų šviežiam imigrantui į šalį čia tiek, kiek ligšiol nesugebėjo parašyti visa naujoji lietuviška diaspora. Jei norite emigruoti iš Lietuvos – perskaitykite šią knygą bent 10 kartų, kol išmoksite beveik atmintinai.

Iš šios knygos sužinosite elementarias darbinimosi taisykles (naudingas, beje, ne tik Anglijoje, bet ir Lietuvoje ar bet kurioje kitoje šalyje), būtent čia perskaitysite, kodėl nykus pasiteisinimas policijai apie tai, kad „o pas mus Lietuvoje galima“ taps garantija, kad būsit nubaustas. Ar žinote, kad vien už tai, kad kišenėje turite lenktinį peiliuką (jau nekalbant apie ką nors rimtesnio) galite būti pasodintas? Ar žinote, kad vadovų laidomos pagyros nieko nereiškia, tačiau švelni užuomina apie blogą darbą – tai rimtas įspėjimas? Ar žinote, kad jei vaiką net neilgam paliksite vieną namie, galite turėti labai didelių problemų su valdžia*****?

Manote, kad knygoje vien tokie nekalti dalykėliai? Toli gražu. Andrius Užkalnis neturi stabdžių. Kodėl lietuvės mėgsta „šokoladines dūdeles“ ir kuria šeimas su juodaodžiais, kaip į mokyklas vaikai varomi dar nuo 2-3 metų amžiaus, o kilnios pagyvenusios anglų ledi tiesiog eina iš proto dėl, atleiskite, pimpalų. O gal manote, kad lietuviški pensininkai gyvena blogai? Jūs nežinote, kaip gyvena anglų pensininkai******. Visa angliška realybė be jokių pagražinimų.

Kur geriausias turgus? Kaip paprasčiau išvengti bėdų su mokesčiais? Kokios įdomiausios šalies vietos? Kur šiaip verta apsilankyti? Kokia anglų žurnalistika? Kas per daiktas tas angliškas humoras? Kodėl jie daugiausiai Europoje šneka apie seksą, o dar daugiau – apie visokias šlykštynes (mėsa su išmatų pagardais – per TV!!!)? Kodėl Lietuvon grįžtančių emigrantų taip nemėgsta mūsų biurokratai?

Ne, knyga nėra taisyklių vadovėlis, čia nėra nei vieno konkretaus nurodymo, kur eiti ir ką daryti. Greičiau atvirkščiai – autorius kalte kala į galvą supratimą apie tai, kaip kažkas vyksta ir kodėl taip yra – kad išvadas patys galėtumėt pasidaryti. Su pavyzdžiais. Kodėl lietuviai geresni darbuotojai už vietinius. Kaip nepadaryti klaidų. Kaip pasinaudoti savo galimybėmis. Viskas – tuo pačiu, visiems žinomu, kandžiu ir tiesiu, beveik škotų menedžerio ar, tiksliau, Andriaus Užkalnio stiliumi. Skaitydamas gali piktintis arba mokytis. Ir jei mokysiesi, liksi autoriui dėkingas už tai, kad išvengsi daugybės problemų.

Aš nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą paskaityti kiekvienam, kas galvoja apie emigraciją. Ji tikrai palengvins gyvenimą ir patyrusiems emigrantams. Vien dėl to, kad paprastai ir aiškiai sudėstys, kaip tvarkytis, norint Anglijoje gyventi geriau. Bet net jei niekada gyvenime negalvojote apie emigraciją, net jei neturite išvykusių pažįstamų, net jei nesiruošiate į Angliją nuvykti kaip turistas, ši knyga bus labai įdomi: ji tiesiog leis sužinoti apie tą šalį tai, ko nepapasakos joks kelionių vadovas*******.

——————–

* Į trolius dauguma žiūri neigiamai – esą jie trukdo gyvent. Išties greičiau atvirkščiai: troliai parodo mūsų suvokimo bėdas. Jei gali būti užtrolintas, reiškia, kad arba esi kvailas, arba žioplai pasidavei provokacijai, arba tiesiog pats šneki nesąmones. Sugebėjimas būti geru troliu (ne šiaip durniumi, o Troliu iš didžiosios) – tai išskirtinis talentas.

** Žmonėms, kurie neturi argumentacijos, nelieka nieko kito, kaip tik plūstis. Andrių Užkalnį įvairūs veikėjai plūsta ypatingai dažnai, o tai rodo, kad jis itin taikliai kabina problemas.

*** Taip, atvykėlis yra šiukšlė, jei jis imigrantas į šalį. Ir tai reikia įsisavinti bet kuriam imigrantui, bet kurioje šalyje. Imigrantai į Lietuvą – irgi daugelio vertinami, kaip šiukšlės. Tad ar vertta tikėtis, kad Anglijoje kitaip?

**** Geri patarimai retai kada būna malonūs. Nori sėkmės – pirmiausiai susitaikyk su tuo, kad problemos tavo paties galvoje. Keiskis pats – tai žymiai lengviau. Tačiau akivaizdu, kad norint taip pasikeisti, reikia nuryti ne vieną karčią piliulę.

***** Kai kurie atvejai išties prieina iki beprotybės – pliaukštelsit vaikui per subinę – gali baigtis tuo, kad vaiką iš jūsų atims tarnybos. Tokie atvejai kraupina daugelį Lietuvoje gyvenančių, tačiau tokia tvarka. Nenorit problemų – išmokite atitikti vietiniams reikalavimams.

****** Mirę nuo šalčio ar iš bado – vos ne įprastas dalykas. Mūsų pensininkai gali nesiskųst, kad per mažai gauna – pasakos apie tai, kaip gera anglų senukams, tėra pagrįstos nesupratimu, jog gerai gyvena tik tie, kas sugebėjo prisitaupyti jaunystėje, o paskui parduoti savo būstą ir išvykti į šalį, kur viskas pigiau.

******* Tiek išnašų pridariau tyčia – dėl to, kad autorius naujoje knygoje jų pridėjo gerokai mažiau, nei pirmojoje. Reikia juk kažkaip kompensuoti.

Mirties spiralė

Atsiprašau, kad taip nereguliariai parašau. Taip jau gaunasi. Ir šitas straipsniukas bus ganėtinai lėkštas, su mažai analitikos. Greičiau diskusijai skirtas.

Mirties spiralė – tai specifinis proceso vystymosi scenarijus, kuriame viskas eina cikliškai blogyn, o blogėjimas sukuria dar didesnį blogėjimą. Kaip pavyzdys – alkoholizmas: pagirios verčia išgerti dar, o geriant dar, gaunasi dar sunkesnės pagirios, išgertuvės virsta savaites trunkančiu girtuokliavimu, o paskui bandant sustoti, prasideda ir baltoji karštinė. Alkoholikas eina mirties spirale vis žemyn ir žemyn, pats vis blogindamas savo būseną. Kitas variantas – įmonės mirties spiralė dėl taupymo:  pritrūkus lėšų, įmonė ima taupyti ant aptarnavimo kokybės, darbuotojų, etc. , dėl to prasideda darbuotojų kaita, klientų ima mažėti, įmonė dėl to ima dar labiau taupyti, o dėl to viskas dar labiau blogėja. Galutinis rezultatas – bankrotas.

Continue reading

Kratiniai apie šeimos politiką ir konservatorius

Truputį iš Snukiaknygės pasirankiojau minčių. O prasidėjo nuo to, kad Romas Sadauskas-Kvietkevičius pacitavo apie konservų kliedesius:

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumo patvirtintame dokumente radosi apgailestavimų, kad nyksta tradicinės bendruomenės sąvokos prasmė, silpsta šeima, stiprėja individualizmas, todėl esą būtina įtvirtinti vertybių hierarchija grįstą visuomenės tvarką

Taigi, norėjau porą komentarų papeistint, bet supratau, kad verta visą diskusiją:

Domininkas Burba: Na, bet kokie postrigavimai apie moralės išsaugojimą neatsparūs kritikai. Nes daug kas gyvenime absoliučiai priklauso nuo žmogiško faktoriaus. Kita vertus, gražiai skambantis bendruomenės terminas ir jos veiklos realybė irgi kelia klausimų. Pvz., sugalvos bendruomenė iškirsti mišką ar pastatyti paminklą želigovskiui. Ir kas tada?

BacEvyčia InLove: pirmykste bendruomene butu grazu (jinai atsigamins, kai baigsis vienu naftizmogiu diktatura ir kitu nuolankumas), bet ne apie tai, anaiptol, kalbama… absoliuciai paplekes 19 amziaus diskursas: europos kontinente is virsaus nuleisti patriarchata su baznytiniais ritualais tegali tik durnaropiu uzsiede sovietiniai nomenklaturscikai :)))

Romas Sadauskas-Kvietkevičius: Įtarčiau, kad TS-LKD turėjo omenyje ne pirmykštę, o baudžiavos laikų lietuviško kaimo bendruomenę, po Valakų reformos primestą gyventojams, kad patogiau būtų juos engti. Nuo tos bendruomenės tarpukariu išvadavo žemės reforma ir ūkininkų išsikraustymas į vienkiemius.

Petras Rastauskas: Sprendžiant pagal vidutinį konservatorių amžių, jiems tradicinė bendruomenė yra kolchozai.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius: Tai ką, negi tuos kaimiečius, kurie dar nespėjo emigruoti, suvarys į kolchozus ir atimas pasus?

Petras Rastauskas: Na, pagalvės mokestį jau įvedė, o mokesčikų nemokėjimas gali būti baudžiamas, o tai jau yra pagrindas visokioms sankcijoms. Nuo to ir galima pradėti.

Vladimiras Laučius: Paskelbs bendruomenės atkūrimą savo politikos prioritetu, sukurs Bendruomenių ministeriją ir bendruomeniškumo inspekciją, kuri tikrins ir baus už nebendruomenišką elgesį ir individualizmą. Norintys kurti šeimą turės lankyti kažką panašaus į vairavimo kursus, o už skyrybas – kalėjimas. Easy.

Aleksandras Matonis: Jeigu jau ironizuojame. Įsivaizduokite rytą po būsimų parlamentų rinkimų. Salė, kilimas, susėdę visi dabartiniai frakcijos nariai, ant galvų balti raiščiai. Frakcijos seniūnas sako: atleiskite, nuvylėme jūsų pasitikėjimą. Ir visa frakcija kolektyviai pasidaro sepuku. Ot būtų naujas parlamentinės etikos standartas.

Olegas Vasilcenka: Palaikau ironija del seppuku , butu gerai jeigu i preisaika butu itraukta ir visos seimos garbe . Dar dramatiskiau ir teisingiau atrodytu

Apie NT kainas

Kol NT kainų rodiklių atitikmenys nuomos kainoms, o nuomos kainų atitikmenys atlyginimų vidurkiams, o šių santykis su statybinių medžiagų ir darbų kainomis vis dar kaip iš kokio šizofreniško briedo srities, papasakosiu trumpą istorijėlę, kurią vakar išgirdau.

Žodžiu, per patį NT bumą, preiš kokiųs 4-5 metus, lietuvių emigrantų, išvykusių Airijon šeima sugalvojo įsigyti namą Lietuvoje. Surado visai "neblogą" variantą – už 70km nuo Vilniaus, namas su 10 arų sklypu, vaismedžių sodu, trim ūkiniais pastatais, visom komunikacijom, vandentiekiu, kanalizacija, etc., gerai išsilaikęs, senos statybos ir t.t.. Nusipirko už 140 tūkstančių. Jiems ta kaina kažkodėl pasirodė labai gera, ypač kai visos NT kainos vis dar kilo kaip kokios kosminės raketos.

Taigi, nusipirko, o pernai atvažiavo pažiūrėt. Galų gale, praėjus 3-4 metams po pirkinio. Paaiškėjo, kad tas senos statybos namas – tai visiškai supuvusi bakūžė, kurios sienose realios skylės, langai išdaužyti (tokie, beje, jau buvo pirkimo metu), viduje gyvena benamės katės ir šunys, auga kažkokie krūmai, vienas ūkinis pastatas – tai 5 kvadratinių metrų ploto sandėliuko griuvėsiai, antras pastatas – tai jau senovėje užakęs šulinys, o trečias – lauko tualeto liekanos. Vaismedžių sodas – ištisinis, neįtikėtinai tankus 2 metrų aukščio dilgėlynas be nei vieno medžio ar krūmo. "Gyvenamojo" pastato būklė tokia, kad apie jo remontą iš principo negali būti kalbų – gerais laikais tas puvėkas turėjo mažiau, kaip 2 metrų lubas, į kurias aukštesni žmonės galvas atsidaužydavo, dabar gi – tai griuvena, kurios sienos gali nuvirsti bet kuriuo momentu. Savaime aišku, apie kokias nors komunikacijas ar mistinius vandentiekius su kanalizacijomis – išvis nėra jokios kalbos, jų ten niekad nei nebuvo – ne tik pastate, bet ir sklypo apylinkėse.

Dabar tie veikėjai bando parduoti tuos griuvėsius už 60 tūkstančių litų. Sako, kad gerai pasiderėjus, gal ir už 40 tūkstančių perleistų. Žinoma, niekas neperka – visi dėjo ant tokių sklypų. Kaip sako rusai, 20k – krasnaja cena v bazarnij den. Aš realiai imčiau už 10k, bet ufonautams atrodo, kad na negali būti tiek mažai vertas pirkinys, už kurį jie išleido tiek daug.

Ir žinoma, po tokių bajerių toji lietuvių šeima apsisprendė. Anksčiau galvoję grįžti į Lietuvą, todėl ir pirkę tą sklypą su namu, dabar sakosi pasiliksią Airijoje, nes į tokią šalį grįžti nėra prasmės. Aš gi jų vietoje būčiau nepagailėjęs suinvestuoti į tą sandėrį dar kelių tūkstantėlių, už kuriuos vikriuosius NT prekeivius paguldyt į traumą. Tokios paslaugos vis dar nebrangios.

Naujesni duomenys apie emigracijos mastus, 2010

Vėl skaičiukai apie emigracijos mastus. Sako, kad šiemet emigracija išaugo daugiau, nei dvigubai, lyginant su 2009 analogišku periodu, vidutiniškai dabar registruojama 130 emigrantų per dieną. Tai reikštų netoli 50 tūkstančių registruotų emigrantų per metus. Jei santykis tarp registruotos ir neregistruotos emigracijos laikosi panašus, kaip anksčiau (dažniausiai deklaruoja išvykimą tik apie pusę emigrantų), tai gali reikšti, kad bendra emigracija iš Lietuvos šiemet peržengs 100 tūkstančių ribą.

Palyginimui – 2009 mirusių Lietuvoje buvo 42 tūkstančiai, o gimusių – 37 tūkstančiai. Deklaruotų emigrantų per tą patį periodą – 22 tūkstančiai, nedeklaruotų skaičius iki šiol neskelbiamas (rekordiškai maži emigracijos metai buvo 2008 – tada suminė emigracija siekė 24 tūkstančius žmonių).

Atrodo, kad emigracija tampa vienareikšmiai lemiančiu demografiniu faktoriumi.