Algirdas Šemeta nepasigaili nieko. Ir šįsyk jo aukomis taps bankai.
Šiandien Algirdas Šemeta paskelbė naujieną, kuri verta šios datos 11 metų 11 mėnesio 11 dienos – 11.11.11. Aišku, jei ji bus įgyvendinta. Nes gali būti, kad po daugelio metų ją kas nors švęs, kaip kokią revoliuciją ar dar ką nors. Aišku, bankai ir visokie finansų rinkos spekuliantai jau dabar apimti tylių isterikų. Tylių isterikų todėl, kad jei jie šauks garsiai, tai visokie Occupy judėjimai mintį labai jau greit pasigaus, o tada jau tikrai neliks šansų, kad išsigelbėti jiems pavyks.
Naujiena yra paprasta, apie ją kalbama jau seniai, o pusę metų – garsiai, tačiau dabar apie tai imta kalbėti kitu tonu: tai bus ir viskas. Europos Sąjunga ruošiasi apmokestinti finansinius sandėrius. Kitaip tariant, vienu kartu nudėti milijonus spekuliantų kartu su visais jų robotais, prekiaujančiais biržose iš smulkių pokyčių, ypač išvestiniuose finansiniuose produktuose. Čia galim išsyk pastebėti, kad didžiausiais iš tokių prekeivių buvo būtent tos kontoros, kurios siejamos ir su 2000 sprogusiu dotkomų burbulu, ir su 2008 sprogusiais NT burbulais, ir su dabar prasidėjusiomis naujomis problemomis.
Šį mokestį palaiko ir Merkozy, kitaip tariant Prancūzija su Vokietija. Kiek anksčiau jam pritarimą paskelbė José Manuel Barroso. Tuo tarpu labiausiai dėl šio mokesčio isterikuoja Didžioji Britanija, kurioje sėdi tos pačios spekuliacinės kontoros. Kontroversijų fone galim spėti, kad Algirdas Šemeta bus prakeiktas pasaulyje taip pat įspūdingai, kaip buvo prakeiktas Lietuvoje. Bet šį kartą jį prakeiks ne žmonių masė, o finansų rykliai.
Valiuta savo esme neturėtų turėti vertės, nes ji tėra apskaitos matas ir sandorių įgalinimo įrankis. Tačiau taip jau gaunasi, kad valiuta vertę įgauna. Ir per tai didžiausiais vertės valdytojais tampa ne pridėtinės vertės kūrėjai, o institucijos, kurios, grubiai tariant, teturėtų būti atsakingomis už informacijos apsikeitimą – tai bankai.
Išties gana sunku prognozuoti, kokie bus pokyčiai, įvedus tokį mokestį. Ir išvis, kokio lygio tai būtų mokestis (kalbos buvo apie 57 milijardus eurų). Spėti galim tiktai tiek, kad žaidimai su kursų pokyčiais paros bėgyje greičiausiai baigtųsi, kaip baigtųsi ir žaidimai su minutes tetrunkančiais kursų paternais. Išvestinių instrumentų patrauklumas irgi sumažėtų. Dėl mažėjančių srautų kažkiek turėtų stiprėti lokalios rinkos su lokaliais gamintojais, taip pat – didėti aukštesnės pridėtinės vertės kūrėjų pelningumas, lyginant su tais, kurie tik perka ir parduoda.
Labai įdomus klausimas, ar paraleliai kiltų palūkanų normos: viena vertus, palūkanų normos turėtų kilti dėl mažėjančios diversifikacijos ir bankų pelnų, kita vertus, paskolos turėtų tapti patrauklesniu užsiėmimu, į kurį būtų permetami pinigai iš žaidimų, tad palūkanų normos gali ir kristi. Nesiimčiau vienareikšmiškai teigti, čia galėtų geriau pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jais jūs patikėsite.
Panašiai nesiimčiau teigti ir apie infliacijos didėjimą ar mažėjimą. Šiaip jau tai būtų antras pinigų turėjimo apmokestinimas, tad poreikis apmokestinimui per infliaciją sumažėtų. Kita vertus, pinigai taptų ne tokia likvidžia preke, kas reikštų jų vertės kritimą, o tai reikštų vėlgi infliaciją. Žodžiu, irgi įdomu, ir vėlgi čia galėtų pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jūs jais patikėsite.
Taip ar anaip, anksčiau buvo kalbos apie tai, kad apmokestinti galėtų būti tarptautiniai finansiniai sandėriai, tačiau dabar kalbos jau suka link visų sandėrių apmokestinimo. Ir tos kalbos galų gale pasirodo besančios ne teorinėmis, o greičiau praktinėmis. O tai rimtas žingsnis. Tai pokytis, kurio galia prilygtų prieš kokį šimtmetį išplitusiam nekilnojamo turto apmokestinimui bei progresiniams mokesčiams. Šie du mokesčiai kažkada tapo priežastimi, dėl kurios Vakarų pasaulis išvengė visokių revoliucijų.
Galim atkreipti dėmesį, kad šiandien Italijos senatas patvirtino taupymo programą, taip parodydamas vietą Silvio Berlusconi, kuriam telieka tikėtis, kad tos programos nepatvirtins žemesnieji rūmai. Visa tai dėl to, kad ant Graikijos pavyzdžio Italija pasimokė. Paraleliai galim pastebėti, kad Kinijos eksportas krenta, o JAV eksportas auga. Tuo tarpu nepaisant visų cypsmų, euro kursas šiandien yra daugmaž toks pat, kaip ir prieš mėnesį.
Tačiau šiame fone įdomiausiai skamba ne finansų rinkos, o visai nesusijęs sandėris: Anglo American suvalgė De Beers, galų gale gaudama 85 procentus. Ir jei anksčiau dar buvo kalbų apie tai, esą kažkokia konkurencija keliolikoje procentų deimantų rinkos yra, tai dabar apie šitai kalbų jau nebebus. Nes De Beers per paskutinius porą dešimtmečių faktiškai ėmė kontroliuoti Rusijos gavybą, o Anglo American – jau ir taip kontroliuoja likusį pasaulį. Konsolidacija, vienok. Norite pažaisti? Investuokite į deimantus ir tikėkitės, kad nusipirkote ne sintetinius. Galėsite paspekuliuoti kiek saugiau, nei pirkdami valiutą.
