Tag Archives: Facebook

Jūs mano brangieji, o aš jūsų laureatas

Poko.lt logotipas

Kaip jūs manote, kas čia pavaizduotas? Taigi čia mane pasirinko, kaip emblemą!

Šią atmintiną dieną, kai viskas taip gražu, ir jūsų gyvenime puikus įvykis – jūs skaitote mano blogą, aš jums pranešu svarbią naujieną, kurią dabar turite labai atidžiai ir sąmoningai perskaityti. Ir labai sąmoningai sureaguoti į ją.

Jūs čia negalvokit, kad jūs čia šiaip sau atėjot ir perskaitot kažką. Jei jau atėjot, tai dabar vadinasi, kad įkliuvot į mano klastingas pinkles. Nes jau ir garsusis PoKo.lt , kuris skamba beveik, kaip PoPo.lt, kadangi ten protingi žmonės viską organizuoja, tai jie ėmė ir įvertino mane, kaip patį kiečiausią ir garsiausią blogerį ant visos Lietuvos.

Įsivaizduokite, žiurkėnas-blogeris yra kietesnis už visus žmones, kurių čia priviso taip, kad trukdo ir gatve praeit. Ir pabandykit dabar pasakyti, kad aš nors kada nors būnu neteisus, kad ir kaip nusišnekėdamas.

Rokiškis nukando pirštą

Štai šitaip siaubingas Rokiškis nukanda jo nepalaikinusį pirštą (paveikslas nutapytas aštria adata tiesiai ant gyvo žmogaus kūno, kad abejonių tikrumu nekiltų niekam)

Taip kad dabar nedelsdami imkit ir spauskit mygelį su užrašu „Like“ ir patapkite staigiai mano Facebook fanais, o jei nepatapsit, tai sužinosiu ir bus prastai. Ir pirštus, kurie to mygelio nespaudė, nukąsiu tiesiog. Nes štai toks aš esu blogas, piktas ir baisus.

Štai mano Facebook palaikinimo mygtukas, kurį paspauskite ir tada aš tapsiu jūsų dvasios vadovu, tuo didžiuoju Guru (nesvarbu, kad aš mažas, aš užtat labai stiprus), kuriuo jūs vadovausitės:

Spauskite mygtuką iškart ir nedvejodami, spauskite dabar ir viskas, paimkite savo pelę (pelę, žiurkikę!), nusitaikykite ir paspauskite laikinimo mygelį!

Taip kad jei jau dabar palaikinote, tai galit dabar manęs jau nekęsti, tai nat8rali nugalėtųjų reakcija, nes dabar jūs esat mano fanai ir dvasiniai vergai. Ir jei manęs dabar nekenčiate – reiškia, kad bijote. Bijokite manęs, nes visi žino, kad manęs reikia bijoti. Labai gerai, kad bijote – bijokite kuo labiau. Nes jei bijote, tai reiškia, kad gerbiate, labai smarkiai gerbiate. O jei gerbiate, tai reiškia, kad mylite. Kuo daugiau nekenčiate ir bijote, tuo daugiau gerbiate ir mylite. O jei mylite, tai reiškia, kad visur dabar laikinkite, šarinkite ir platinkite mane.

Ir dar visiems draugams pasakykit, kad jei nepalaikins, tai Rokiškis visus pirštus nukandžios. Ir prižiūrėkite griežtai ir primygtinai, kad irgi palaikintų! Jei nepalaikins, tai suteikiu jums privilegiją nukąsti manęs nepalaikinusius pirštus!

Tai čia ir yra šita svarbi naujiena, kurią visi turėjot perskaityti. Taip kad dabar jei dar nepalaikinot, tai staigiai mane palaikinkit. Ir tapkite mano amžinais fanais.

Geriausia praktika: Kalnapilis ir Facebook

Kalnapilio alus ir Rokiškio komentatoriai

Normaliai čia tie vartotojai, ar ne? Galėtų būt koks Rokiškio alus 😀

Ne taip jau seniai rašiau apie tai, kas yra blogiausia reklamos praktika internete. Rašiau ir įspūdžius iš poros konferencijų – su Omnitel ir su Tele2, kur labai smarkiai išsiskyrė įmonių požiūris į socialinius tinklus. Galiu priminti, kad Omnitel požiūris – greičiau baugštus („kas bus, jei mus keiks“), Tele2 požiūris tuo tarpu – paprastas („savo įvaizdį kuriam realiu darbu, socialiniai tinklai kalba apie to darbo rezultatą“).

O vat šį kartą – tiesiog pavyzdėlis be gilių analizių, kaip galima imti ir panaudoti socialinius tinklus taip, kaip tik išvis įmanoma – be jokių ten ypatingų gudrybių, paprastai ir efektingai. Realiam marketingui, ryšiams su visuomene, pardavimų didinimui ir t.t..

Šitas geriausios praktikos pavyzdys – tai Kalnapilis, surengęs Facebook akciją, kurioje bet kas galėjo įdėti savo nuotrauką, o kiti – balsuoti už ją (laikinti). Vienintelis reikalavimas – kad kažkaip matytųsi, jog kažkaip tai susiję su krepšiniu (Kalnapilis – LKL rėmėjas). Labiausiai prilaikintos nuotraukos atsidūrė ant alaus skardinių. Viskas paprasta ir elementaru, tokio tipo akciją galėtų surengti bet kas (taip, viskas atrodo paprasta, kai kažkas sugalvoja ir padaro, tiesa?). Turite nuosavą parduotuvėlę ar kažką gaminate? Pasimokykite 🙂

Esminiai šios akcijos elementai – du, ir abudu – akivaizdūs. Viena vertus, tai personifikuotas alus, kur atsidūręs ant skardinės – ir pats prisipirksi, ir draugams pasiūlysi. Galim paaproksimuoti: 48 nuotraukos, kiekvinoje esantis žmogus turi bent kelias dešimtis pažįstamų, su kuriais pasidalins – tai mažiausiai pora tūkstančių kietai užtargetintų pirkėjų. Tai realiai didelis skaičius (prisiminkim, kad įprastoje alaus prekyboje kietas targetinimas išvis atrodo neįmanomu).

Antra vertus – tai galimybė pirkėjui kažkaip įtakoti produktą ar jo įpakavimą ir gauti iš produkto ne tik įprastą rezultatą (alų), bet ir malonumą, paspaudinėti „Like“ mygtuką pačiam, o paskui žinoti, kad padarei įtaką žmonių ant skardinės atsiradimui, be to – ir galimybė geriant alų apie ką nors pakalbėti (pradedant „kas čia per nuotraukos, kas jose tokie?“ ir baigiant „aš už šitą balsavau, o čia – mano pažįstamas„).

Naujam akcijos etapui Kalnapilis, atrodo, padarė atskirą puslapį, tačiau jau dėl šio žingsnio – nežinau, ar jie teisūs. Ateitis parodys. Realiai Facebook yra daug labiau personifikuotas, artimesnis galutiniam pirkėjui, visiškai neformalus. Kita vertus, papildomas įtalpinimas puslapyje – tai dar papildomas malonumas konkurso dalyviui. Taip ar anaip, Kalnapilio surengta reklaminė akcija – labai įdomi ir verta didelių pagyrų.

Žvelgiant dar giliau – Facebook ir internetiniai buzai ne šiaip įtakoja, o tiesiog persikelia ant alaus skardinių, tapdami tų pačių veidaknyginių įvykių tęsiniu, tolesne istorijos naracija. Tai labai smagu 🙂

Aš mėgstu ant…

Pilnas Facebook tinklas visokių moterų, rašančių maždaug tokias frazes: „aš mėgstu ant sofos“, „aš mėgstu ant pufiko“, „aš mėgstu ant kilimėlio prie durų“, „aš mėgstu ant palangės“.

Neatskleidinėsiu, kas per dzyvai. Noriu tik pasakyti, jog šaunuolės. Ir organizatorės šaunuolės, ir tos, kurios kelia buzą – irgi šaunuolės.

Pasitikrinkite dėl krūties vėžio. Tai liga, kuri žudo ir žaloja. Pasitikrinkite kuo anksčiau – tai svarbu.

Twitter pokyčiai

Taip jau man pasisekė, kad bekeisdamas savo Twitter paskyrą į naują, tapau vienu iš tų naujokų, kurie gavo ir naują Twitter interfeisą. Tad šiuoju noriu su jumis pasidalinti.

Paspauskit ant šito skrynšoto ir pamatysit visame gražume

Taigi, kas tenais naujo ir gero atsirado Tviteryje – vienoje iš paskutinio dešimtmečio IT revoliucijos kalvių? Ogi pirmiausiai – tai geriau išnaudojamas ekrano plotis. Tviteris savo platumu būdavo puikiai pritaikytas kokiam nors telefonui (iPhone ar Android), tačiau kompiuteriui – gal ir nelabai. Dabar – žymiai labiau. Trikdo, kita vertus, atsiradęs vizualinis disbalansas į kairę.

Berašant, Tviteryje dabar lenda vis kažkokia nuoroda apie tai, kad nurodyčiau savo lokaciją, kitaip tariant vietą. Špygą jiems, o ne vietą. Na, taip, suprantu, kad tai viena iš Tviterio nišų, kur šis stipresnis, nei FB, o skirtingai nuo FaceBook, Tviteris man dar mielas, bet apsieis.

Maloni navigacija – atradau, kad šalia kiekvieno svetimo užčiulbenimo dabar yra mažas mygtukas su rodyklyte – paspaudi ir dešinėje pusėje atsiranda to tvytintojo tvytai visi. Žodžiu, po kitų žmonių profilius landžioti – nesulyginamai patogiau. Tai tampa natūraliu, o ne užknisančiu dalyku.

Na, o kas dar gero? Šiaip tai Tviteris ir lieka tviteriu… Kita vertus, aš ant jų piktas, nes jie visai neseniai kažką sugadino su savo tais API ir padarė taip, kad negalima automatu čirvirvuot – reikia daryti kažkokius ten API-šmapi kodus, aplikacijų raktus, gyvą velnią kliedesių ir tegul jie eina šikt su savo durnizmais. Taip, suprantu, kad jie šitaip bando su robotais kovoti, bet šitai nepadės. Tik pagadins gyvenimą blogeriams, kurie dabar negali kartą per dieną ar dvi padaryt automatinio įrašo.

A, kas dar – subskraibinkitės į mane Tviteryje – http://twitter.com/rokiskis

Trečią kartą labas, PoPo!

Wordpress yra gerai, tai kaip kokia Škoda 🙂

Atrodo, jau apsipratau truputį su šia nauja platforma. Gal padėjo tai, kad ir šiaip paskutinius metus teko paknaisioti WordPress, o gal tai, kad ir savo blogą turiu alternatyvinį kažkur… Taip ar anaip, viskas buvo kardinaliai paprasčiau, nei galvojau. Naujasis blogas vos kelios dienos, kaip dirba, o jau pora šimtų žmonių per dieną skaito. Gal tai ir mažiau, nei LJ (ten vien pirmame puslapyje per dieną būdavo pora šimtų unikalių, bet tik tą ir galėjau matyt), kita vertus, rašau tai ne dėl kiekybės, tad esminiai žmonės, manau, paskaitys ir čia.

Pirmas, per kelias dienas įsisavintas pojūtis, kurį LJ jau buvau spėjęs užmiršti – tai tasai „the Internet is really worldwide“. Staiga pamačiau kažkokius pingbakus iš kitų blogų į save – LJ to nebūdavo. Dabar žinau, kad mane skaito pvz., Komjaunimas.lt, nes jie savo apžvalgoje paminėjo vieną mano straipsnį ir šiame automatiškai atsirado komentaras. Čia jau kai sakant, WordPress navarotai. Lygiai tas pats gavosi ir man – staiga pamačiau, kad ateina iš Račo blogo kažkas – pasižiūriu, ogi ten mano blogo pingas paliktas: paredagavau kažkokį straipsnį ir užsipingino. Žodžiu, vietoj LJ-sferos dabar pilnavertė blogosfera, jau matau, kad prasideda platesnis bendravimas, nei būdavo tokiame uždarame LJ, kuris lyg sienom nuo pasaulio apsitvėręs.

Beje, čia yra ir kažkoks neaiškus helpdeskas – PoPo pagalbos tarnyba, turi savo blogą, ten pat galima ir paklausti ar paprašyt ko nors – pvz., jei pritrūko plugino, tai padaro. Kaip ir neblogai gaunasi, ypač jei imi lyginti su kitais, kur pagalbos – jokių pėdsakų. Su įrašų migracija iš LiveJournal problemų nekilo – per kelis parefrešinimus susiimportavo ir įrašai, ir komentarai, bugelis tik vienas – LJ tegai, savaime aišku, WP neveikia, atitinkamai, linkai į LJ friendus straipsniuose laukia taisymo. Kita vertus, transliacija į LJ pasirodė besanti išvis minutės darbas – tiesiog elementari. Sunkumai kilo visai kitur, visai kitokie ir, žinoma, durni.

Visų pirma, galų gale supratau, kad mano blogas yra didelis. Pačia bukiausia – kiekybine prasme. Daug straipsnių, daug komentarų. Straipsniai dideli, komentarai neretai irgi dideli. Ir visų per daug, kad susitvarkyčiau per vakarą: straipsnių – virš pusės tūkstančio, komentarų – virš 12 tūkstančių. O čia yra ir visokie ten tegai, ir, ko nebuvo LJ – kategorijos. Apie 2 šimtines straipsnių jau sukategorizavau, bet dar apie 300 liko. Aišku, to daryti nebūtina, galima kaip ir LJ gyvent, bet galimybės visgi yra pagerintos, norisi turėt.

Vėlgi su kiekiais išlindo kita problema – filmukai. Taip taip, suprantu, kad saugumo sumetimais tokie tegai, kaip object ar embed neturi teisės egzistuoti atvirose sistemose. Išties filmukus čia dėti kardinaliai paprasčiau, nei LJ – tereikia nuorodą įmesti, o straipsnyje ji savaime virsta video kontentu. Bet tai praknaisioti per belenkiek savo muzikinių postų ir sukaitalioti teks rankomis. O tai kažkiek užtruks. Kita vertus, ir taip ruošiausi kažką panašaus padaryti, nes analodibiliniai kopyraitų saugotojai labai nemažą dalį tų mano muzikinių postų jau sugadino, Youtube kišdami tą savo suknistą „this video is not available in your country“.

Kita bėda – užsižaidimai su išvaizdomis. Pradžioj buvau pasirinkęs kažkokią labai jau gražią temą, dailinau, dailinau, kažkokius ten pluginus dėjau, o paskui supratau, kad nors labai gražu, bet nepatogu skaityti ir tekstus, ir komentarus – raidelės per didelės, į ekraną mažai telpa. Ypač nepatogu taip skaityti komentarus, kai šių straipsnyje yra virš šimto. Pabandžiau dar kelias temas, vienas gražesnes, kitas patogesnes, visokias. Apsistojau prie kažkokios labai jau asketiškos – pofig ta išvaizda, bile patogu būtų, o jei patogu – tai ir gražu. Nors suprantu, kad kai ką tas kedofiliškai fioletavas mygtukas viršuje, šalia paieškos – moraliai pritvotų 🙂 Gal paskui dar kokią nors susirasiu dar tinkamesnę temą, tagi, išvaizda blogo dar gali keistis ne kartą – jei ką, nenustebkit.

Galų gale, dar iki šiol nelabai suprastas vietinis PoPo.lt socialinis tinklas – ten kažkoks daiktas, primenantis LJ ir Facebook hibridą. Grubiai tariant, matai pas save visokius komentarus, blogų postus, kažką ten friendint gali, kažkokios grupės yra, kažką ten dar daryt galima, bet kol kas, tiesą sakant, net nesigilinau, nežinau, kaip tuo naudotis, kol kas nekišu nosies net, nors ir mačiau ten siautėjantį Užkalnį. Tarp kitko, blogų čia galima turėt keletą, tai dabar galvoju, gal dar kokį susikurt reikia 🙂

Žodžiu, labai viskas nauja ir įdomu. O šiaip tai gan žiaurus reikalas, užsižaidinėjimų ir navarotų krūvos. Jau imu sau užduoti klausimą, kaip aš išvis galėjau tame LJ būt – ten gi elementariai nieko negali padaryti, tik rašyti, komentuoti ir viskas – kai kurių kitų eljošnikų žurnalų išvaizdos iki šiol taip ir nesu matęs, viskas būdavo tik per tą seniai įkyrėjusį LJ žydrą interfeisą. Bet gal tai irgi turi savų privalumų? 🙂