Tag Archives: Jonas Jablonskis

Lietuvių kalbos ideologija: ateina galas marazmui

Mokslas yra mokslas: jis tiria, atranda ir kuria. Mokslas nuolat tikrina save, nuolat ieško savo paties klaidų ir džiaugiasi jomis: kiekviena surasta klaida reiškia naujus atradimus, naują žinojimą. Didžiausia dovana mokslininkui – jei kas nors parodo kažką naujo. Mokslas visada yra apie žinias, apie naujus atradimus.

Šiais laikais Jonas Jablonskis matyt jau ir žvengti pradėtų, išgirdęs, kaip kalbainiai bando kalbą užreguliuoti. Tuo tarpu kalbainiai čia pasipiktins, kad aš parašiau, jog Jablonskis žvengti galėtų, nes pagal juos Jablonskis negalėtų žvengti, nes žvengti yra nepadoru. Didžioji ironija yra tame, kad kalbainiai nesuvokia, kad jie žvengo priepuolius sukelia visiems, kas bent kažką suvokia apie kalbą.

Būtent mokslas yra naujoji knyga, kuri išties pritvos kalbainystę – tai „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Ši knyga išleista vos 500 egzempliorių tiražu ir didesnė dalis jau tur būt parduota. Bet gal dar turite šansų (o per Knygų Mugę – gal ir su pačios Loretos Vaicekauskienės autografu) – nes vėliau ši knyga bus toks lietuvių kalbos istorijos reliktas, kad juo galėsite didžiuotis taip, lyg turėtumėte Jono Jablonskio pirmojo leidimo vadovėlį.

Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad atradimai ir bet kokios klaidos būna neigiamos, jei tik prieštarauja kokių nors pseudomokslo veikėjų darbams. Ir nesvarbu, kokio didumo tie prieštaravimai – jie yra neigiami, o visi, kas tik su pseudomokslo teiginiais nesutinka, būna vienaip ar kitaip ignoruojami, diskriminuojami ar netgi persekiojami.

Continue reading

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Tarmės ir kalbainiškasis nacizmas

Kadaise Jonas Jablonskis kūrė bendrinę lietuvių kalbą kaip tam tikrą tarpinį, daugiau mažiau suprantamą ir bendras normas turintį kalbos variantą, kuris išspręstų problemas, kylančias, kai sunku susikalbėti. Tai buvo labai praktinis sprendimas, atnešęs labai daug naudos: buvo įvardinti bendri, daugumai suprantami žodžiai, daugumai suprantamos tarimo formos, standartizuota rašyba. Jono Jablonskio dėka galime susikalbėti žymiai lengviau, jo dėka lietuvių kalba tapo žymiai gyvesne.

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Čia svarbu neužmiršti vieno fakto: nors kalbainiai dažnai bando remtis Jonu Jablonskiu, išties jų aiškinimai yra visiškai priešingi, nei Jonas Jablonskis teigė. Taigi, nagrinėjant kalbainių požiūrį į tarmes ir išvis į lietuvių kalbą, svarbu turėti omeny, kad faktais ir logika šieji nesiremia, vietoje to naudodami melą, propagandą ir demagogiją.

Jono Jablonskio suvienyta lietuvių kalba augo per visą Tarpukarį, tačiau vėliau atsirado nacionalfašistinio raugo grupė, kuri turėjo kitą požiūrį – kad visus skirtumus ir nuokrypius reikia sunaikinti, sukuriant kalboje kažkokią kareivinių ar lagerio tvarką. Itin sustiprėjo ši grupuotė po II Pasaulinio karo, kai komunistai susigalvojo, kad kalba – tai ideologijos nešėja. Toksai komunistuojančių nacionalfašistų kalbinis sparnas ilgainiui ir išsivystė į tą kalbainių fenomeną, kurį matome: tarmes jie vadina svetimybių rinkiniais, o tarmiškai kalbančius žmones keikia, kaip nemokančius kirčiuoti ar išvis kalbėti.

Aš nesigilinsiu čia į tokį absurdišką požiūrį – manau, kad jis nevertas jokių komentarų. Kalbainišku supratimu, didžiausias lietuvių kalbos globėjas buvo Josifas Stalinas, tad čia nėra ką ir šnekėti.

Reikia suprasti vieną esminį dalyką apie visus „bendrinė kalba vs. tarmės“ diskursus: fokusavimasis vien į tarmes išties reikštų kalbinį skilimą, kur bendros kalbos neliktų, o tarmės įgautų paskirų kalbų statusą (faktiškai, tas jau yra įvykę su žemaičių kalba, kurios vadinimas tarme – greičiau tradicija, nei faktas: neretas žemaitis tiesiog negali susišnekėti su lietuviais). Kita vertus, tarmių naikinimas būtų tiesiog totalinis kalbos skurdinimas, nes gera pusė lietuviškos kalbos turtų būtent tarmėse ir slypi, kad ir ką bebandytų pasakoti visokie tarmių nekentėjai, dabar valdantys kalbainiškąsias institucijas.

Kai kalba užeina apie lietuviškus nacių klonus, tai vertėtų pagalvoti apie tai, kad būtent kalbainiai pas mus ir atstovauja tą durniausią ir kraštutinai totalitarišką nacionalizmo šaką: jų kliedimos teorijos apie žodžių grynovę bei kenksmingas slaviškas kilmes (ir tai turint omeny, kad baltų ir slavų kalbos sudaro bendrą grupę) – tiesiog kalbinis nacių genetinių teorijų ekvivalentas. Tai visiška priešingybė nacionalizmui: ne savo kalbos ugdymas, o savo kalbos ribojimas, užmaunant kiekvienam kalbinį antsnukį ir skelbiant, kad vardan kalbonaciškų idėjų reikia visus bausti ir riboti.

Jono Jablonskio atstovautas požiūris buvo labai paprastas: bendrinė kalba yra skirta tam, kad būtų bendra komunikacija, t.y., ji per niekur nėra absoliuti, ji turi vystytis, o taisyklės neturi kalbos žudyti, versdamos ją negyvu daiktu. Bendrinė kalba yra tiesiog kažkoks didžiausiai žmonių daliai priimtinas konstruktas: žemaitis gali susikalbėti su suvalkiečiu, suvalkietis – su aukštaičiu, aukštaitis – su dzūku ir t.t., o tai jau ir leidžia visiems apsijungti. Kalba netampa savitiksle, ji auga ir vystosi kartu su mumis – būtent tai yra sveiku protu paremtas nacionalizmas.

Galim suprasti, kad toksai požiūris,  kur išties įvertinami kalbos turtai ir leidžiama kalbai augti ir vystytis, kalbainiams nėra priimtinas. Būtent taip ir atsiranda tipiniai kalbainiški pasakojimai apie tai, kad 99 procentai žmonių Lietuvoje tėra puskalbiai, nemokantys nei šnekėti, nei rašyti: nomenklatūriška, stagnacinė, kraštutinai ideologizuota kalbainystė nepripažįsta nieko, kas neatitiktų lagerinės tvarkos.

Revoliucija prieš kalbainius tęsiasi

Glavlitas - cenzūra

Buvo net toks periodas, kai tuometinis VLKK analogas patikrindavo kiekvieną daiktelį, netgi atviruką - kad tik tas netaptų kokiu nors ideologiškai netinkamu

Tęsiasi, ir dar kaip tęsiasi (ir aš čia dar tęsiu, tegul kažką iš skaitytojų ir užknis)! Juk ne veltui ironiškai sudėstė tokius akcentus Mantas, išdėstęs tiesiog karikatūrišką kalbainiškojo suvokimo vaizdą (rekomenduoju paskaityt), kur palygino kovotojus prieš kalbainių terorą su kovotojais prieš Mubarako režimą Egipte.

Tiesą skelbia ir Urvas, šventais žodžiais – kad ne prievarta turi būti, o grožis kalboje. Kad ne kunigai kuria Dievą, ir ne kalbainiai kuria Kalbą. Čia, beje, dar prisiminkim ir Bibliją bei metateoriją, tad suprasim virpulį, su kuriuo apie kalbą ištaria neretas žinovas: Dievas – tai Kalba: mes galime ja kalbėti, ją jausti, ja mąstyti, bet ji – nesuvokiamybė, turinti savus dėsnius, tad nėra nuodėmės, baisesnės už kalbos uždarymą taisyklių narvan: naikindamas kalbą, jos nesuvokiamą prasmingumą, prilygini nusikaltimus dorybėms ir naikini mąstymą.

Ir netgi ponas Maumaz, amžinai stradalinantis, kad reikia visiems elgtis pagal taisykles, iškeikęs mane ir Užkalnį, irgi tarė, kad VLKK reikia panaikinti. Tai jau savaime sensacija!

Bet visa šitai – tik niekai, palyginus su tuo, ką atkapstė jauna blogosferos žvaigždutė – Mergaitė. Ogi pasirodo, kad patsai Jonas Jablonskis, skelbęs, kad reikia kalbą gryninti ir švarinti, kartu įvardino aiškų aiškiausiai:

Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama„.

Ten pat pateikiama tiesiog ženkliška Irenos Smetonienės citata, pagal kurią galim suprasti kalbainių požiūrį: spjaut į veidą kalbėtojams, teigiant, esą tik kalbainiškose knygose kalba yra verta dėmesio. Visas Mergaitės straipsnis, kartu ir su visu Jono Jablonskio tekstu (o ne tik citatomis) – http://mergaite.popo.lt/2011/02/12/kalbainiu-melo-kojos-trumpos/.

Juk ne veltui ir aš pats neseniai citavau Aldono Pupkio (ideologinio kalbainių vado) mintį, apie tai, kad nesvarbu, kokie įrodymai – tai, kas uždrausta, turi būti uždrausta, nes tai uždrausta. Dabar gi aiškėja, kad po truputį kalbainiai keitė Jono Jablonskio idėjas tol, kol jas apvertė aukštyn kojomis. Lietuvybės kūrėjo mintys, kad kalba yra gyva, kad ji vystosi, auga, kad rašto kalba turi remtis tuo augimu, buvo išcenzūruota ir užmiršta: gyvoji kalba, pagal kalbainius, turi būti uždaroma į taisyklių narvą.

Ir aš, ir Commonsense jau lyginom kalbainių produktą su George Orwell „1984“ romano naujakalbe – ideologiniu mąstymo kontrolės įrankiu. Kaip tikras naujakalbiškos demagogijos šedevras viską pasako kad ir jų rengiamų konkursų pavadinimai – „Švari kalba – švari galva“. Įpratęs daryti semiotines transliacijas, išverčiu jums šitą šūkį: „Išplauta kalba – tuščia smegeninė“. Šiuo šūkiu, pagal kalbainius, turi gyventi jaunoji karta. Bet orveliškas deja vu dar labiau sustiprėja, kai prisimename „Gyvulių ūkį“ – ten gyvulių konstitucija po truputį vis buvo keičiama, perrašinėjama, kol nejučia tapo visiška pirmosios konstitucijos priešingybe. Visiškai taip pat, kaip po truputį buvo perrašinėtos ir visiška priešingybe paverstos lietuvių kalbos augintojų idėjos.

Neretas pastebi iš VLKK ir kitų kalbainių atstovų tą priplėkusį sovietmečio nomenklatūrinį dvelksmą, taip ryškiai šviečiantį kalbainių pasisakymuose – tai ir „švari kalba – švari galva“, ir „suaktyvėję išpuoliai prieš lietuvių kalbą“, ir pan.. Norite ryškiausių kalbainiškojo naratyvo pavyzdžių? Štai jums vieno ponulio straipsnis, kur anas deda savo pravdą*, dvoktelinčią, kaip prarūgusių grybų sloikelis, užsilikęs iš Brežnevo laikų – http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/709-02-04-kas-nutilde-musu-kalbininkus.

Pastarąjį paskaitęs, taip ir nesupratau, ką tas žodžių kratinio autorius išvis norėjo pasakyti. Apibendrindamas jis baigia savo tekstą tokiu pareiškimu:

ačiū Aukščiausiam, kad tokia svarbia tematika visuomenė turi galimybę pasisakyti tik periodinės spaudos leidiniuose, kurių mūsų šiuolaikinis „elitas“ (ne tik valdžia) neskaito… Gi toks „runkelis“ kaip aš ir LA skaitytojas „elitinėje“ gali tikėtis to paties, kas yra paminėtose bulvarinėse knygose, su kai kuriomis išimtimis. Vadinasi, „elitas“ žino, ką daro – aiškinti naivu„.

Jūs ką nors supratote? Šitus kliedesius skelbiantis „Lietuvos Aidas“ preventyviai yra atjungęs galimybę rašyt komentarus. Ir ne veltui.

Trumpai tariant, jie žlugs. Jie jau žlunga. Panašiai, kaip žlugo supuvęs sovietinis Glavlitas**, taip ėmė žlugti ir kalbainiškasis, antilietuviškasis VLKK.

Išnašos

* Pravda – tai neišverčiamas, dar iš sovietmečio atėjęs žargonizmas, reiškiantis patį įžūliausią ir kartu bukiausią propagandinį melą, kurio pilnas buvo komunistinis laikraštis „Pravda“. Žodis „pravda“ rusų kalboje reiškia tiesą, o toks pat buvo ir lietuviškas laikraštis „Tiesa“, skelbęs tą patį TSKP ideologinį mėšlą lietuviškai.

** Glavlitas (Главное управление по делам литературы и издательств, Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba) – tai dar prieš karą Sovietų Sąjungoje sukurta kontora, turėjusi virš 6000 darbuotojų, negana to, buvo 7 skirtingi skyriai, o dar ir slaptasis skyrius (tas, kur cenzūruodavo tai, ko ir patiems Glavlito darbuotojams negalima matyti). Disidentai Glavitą vadindavo „Teisybės ministerija“, irgi pagal tą patį George Orwell romaną „1984“. Kai Perestroikos metu buvo imta kalbėti apie cenzūrą, Glavlitas skelbėsi, esą jis už kalbos literatūriškumą, grynumą, padeda išlaikyti aukštą žiniasklaidos idėjinį ir profesionalų lygį ir t.t. – visai, kaip dabar VLKK.

Kalbainių autoritarizmas ir priešdėlis da-

Pradėsiu nuo citatos iš žymiųjų kalbainių – Alekso Girdenio ir Aldono Pupkio straipsnio apie kalbos norminimo principus. Rašiau jau apie lietuviškas kabutes ir apie tai, kad kalbainizmas – tai ideologinis reiškinys. Ir žinoma, autoritarinis bei su sveiku protu ne tik kad prasilenkiantis, bet ir išvis skirtingose plokštumose egzistuojantis:

„visais laikais taisytas priešdėlis da- netaptų norminiu faktu, net jeigu kas nors įrodytų jo baltiškumą. Antra, visiškai nenormalu, kai be specialių tyrimų keičiama įvairių nusistovėjusių bendrinės kalbos reiškinių (kirčiavimo paradigmų ir pan.) kodifikacija. Šiuo atveju ypač pabrėžtina norminimo tradicija: negalima žymiųjų kalbininkų visuotinai taisytą kalbos reiškinį staiga paskelbti norminiu“

Taigi, jei jau taip – pratęskim Andriaus Užkalnio neteiktinumų revoliuciją. Imkimės to paties „da-“ – persekiojamo, draudžiamo, bet teikiančio mums tiek daug naujų kalbos spalvų. Spalvų, kurios persekiojamos, bet kurios nenyksta.

Continue reading