Tag Archives: Lietuva

Apie NT kainas

Kol NT kainų rodiklių atitikmenys nuomos kainoms, o nuomos kainų atitikmenys atlyginimų vidurkiams, o šių santykis su statybinių medžiagų ir darbų kainomis vis dar kaip iš kokio šizofreniško briedo srities, papasakosiu trumpą istorijėlę, kurią vakar išgirdau.

Žodžiu, per patį NT bumą, preiš kokiųs 4-5 metus, lietuvių emigrantų, išvykusių Airijon šeima sugalvojo įsigyti namą Lietuvoje. Surado visai "neblogą" variantą – už 70km nuo Vilniaus, namas su 10 arų sklypu, vaismedžių sodu, trim ūkiniais pastatais, visom komunikacijom, vandentiekiu, kanalizacija, etc., gerai išsilaikęs, senos statybos ir t.t.. Nusipirko už 140 tūkstančių. Jiems ta kaina kažkodėl pasirodė labai gera, ypač kai visos NT kainos vis dar kilo kaip kokios kosminės raketos.

Taigi, nusipirko, o pernai atvažiavo pažiūrėt. Galų gale, praėjus 3-4 metams po pirkinio. Paaiškėjo, kad tas senos statybos namas – tai visiškai supuvusi bakūžė, kurios sienose realios skylės, langai išdaužyti (tokie, beje, jau buvo pirkimo metu), viduje gyvena benamės katės ir šunys, auga kažkokie krūmai, vienas ūkinis pastatas – tai 5 kvadratinių metrų ploto sandėliuko griuvėsiai, antras pastatas – tai jau senovėje užakęs šulinys, o trečias – lauko tualeto liekanos. Vaismedžių sodas – ištisinis, neįtikėtinai tankus 2 metrų aukščio dilgėlynas be nei vieno medžio ar krūmo. "Gyvenamojo" pastato būklė tokia, kad apie jo remontą iš principo negali būti kalbų – gerais laikais tas puvėkas turėjo mažiau, kaip 2 metrų lubas, į kurias aukštesni žmonės galvas atsidaužydavo, dabar gi – tai griuvena, kurios sienos gali nuvirsti bet kuriuo momentu. Savaime aišku, apie kokias nors komunikacijas ar mistinius vandentiekius su kanalizacijomis – išvis nėra jokios kalbos, jų ten niekad nei nebuvo – ne tik pastate, bet ir sklypo apylinkėse.

Dabar tie veikėjai bando parduoti tuos griuvėsius už 60 tūkstančių litų. Sako, kad gerai pasiderėjus, gal ir už 40 tūkstančių perleistų. Žinoma, niekas neperka – visi dėjo ant tokių sklypų. Kaip sako rusai, 20k – krasnaja cena v bazarnij den. Aš realiai imčiau už 10k, bet ufonautams atrodo, kad na negali būti tiek mažai vertas pirkinys, už kurį jie išleido tiek daug.

Ir žinoma, po tokių bajerių toji lietuvių šeima apsisprendė. Anksčiau galvoję grįžti į Lietuvą, todėl ir pirkę tą sklypą su namu, dabar sakosi pasiliksią Airijoje, nes į tokią šalį grįžti nėra prasmės. Aš gi jų vietoje būčiau nepagailėjęs suinvestuoti į tą sandėrį dar kelių tūkstantėlių, už kuriuos vikriuosius NT prekeivius paguldyt į traumą. Tokios paslaugos vis dar nebrangios.

Numirė Brazauskas

Tiesą sakant, nieko ypatingo nenoriu pasakyti apie Brazauską. Bene aiškiausiai, tiksliausiai ir kategoriškiausiai iš visų tai padarė Tomas Čyvas savo straipsnyje "Valdovas ir jo rūmai". Bet nervai jau nelaiko, beklausant tų pezalų, kurie visur kišami jau kelintą dieną.

Man pačiam pasišlykštėjimą kelia ta isterija, kurią suka kai kurie veikėjai – vieni jau peza apie tai, kaip Algirdas Mykolas Brazauskas subūrė Sąjūdį ir iškovojo Lietuvai nepriklausomybę, kiti aiškina apie iškiliuosius jo prezidentavimo metus (per kuriuos buvo padaryta kas?), treti – netgi apie kažkokį jo atliktą tautos suvienijimą. Pasakysiu trumpai – ta visur staigiai kilusi žodinė tryda yra toks eina naxui, kad pyzdec. Aš daug ko tikėjaus, bet kad visa spauda, visa žiniasklaida bus užlieta tokiais kiekiais sacharininių vėmalų – to rimtai negalėjau prognozuoti.

Algirdas Mykolas Brazauskas kovojo prieš Sąjūdį, prieš Nepriklausomybę, jis tapo tuo žmogumi, kuris po nepriklausomybės sugebėjo suskaldyti Lietuvą į dvi dalis, kurias matome iki šiol – vienoj pusėj konservai, kitoj – socdemai. Algirdo Mykolo dėka iki šiol puikiai bujoja dar Sniečkaus sukurta nomenklatūrinė sistema. To paties Braziaus dėka iki šiol nebaudžiamais liko visokie KGB nusikaltėliai. Jo ir jo užaugintos partijos dėka gavome valstybininkus, Leo.lt, oligopolijas ir taip toliau. Už ką Algirdą Mykolą gerbt ir apie jį trysčiot – nežinau. Faktų už – atrodo, tiesiog nėra. Pokyčiai, kurie vyko, Brazauskui esant valdžioje – vyko nepaisant jo. Brazauskas prie jų prisidėdavo tik tada, kai suprasdavo, kad tų pokyčių išvengti neįmanoma. Bet iki tol – priešindavosi iš visos spėkos.

Tuo tarpu dabar iš Algirdo Mykolo daromas stabas. Socdemai ir kaip kurie kiti tiesiog orgazmuoja, skleisdami briedus apie tai, koks Algirdukas buvo nuostabus, kiti dar sugeba pareikšti, kad vienintelis politikas, su kuriuo Algirdukas kategoriškai atsisakė kalbėti – tai Kubilius. Suprask – Algirdukas prisakė Kubiliui eit nx, todėl mirusiojo norai turi būti vykdomi. Vemt verčia.

Paskutiniai cirkai – laidotuvės ir katedra. Tiesą sakant, bažnyčios vadukai man kelia didesnį pasišlykštėjimą, nei komunistai. Ir dabar, esą dėl to, kad Brazius buvo išsiskyręs, jo neleidžia į katedrą. Nors vienas geras sprendimas. Aš irgi neleisčiau, belenkokiu pretekstu. O tai dar turi ir gerąsias puses – kai jau Grybė pasipiktino, tai dabar bent jau patarkuos valdžiažmogiai bažnytininkus. Vieni kitus patarkuos – visuomenei bus geriau. Gal netgi baigsis tie absurdai su sakralinėmis erdvėmis.

Žodžiu, numirė Brazauskas, Lietuvai – geriau. Ir iš anksto siunčiu nx visus tuos, kurie man norėtų pasakyti nuvalkiotą šūdfrazę, kad "apie mirusius tik gerai arba nieko".

Po Braziaus. Adamkus.

Savaitgalį buvau išvažiavęs. Ta proga pažiūrėjau TV, truputį. Visur apie tą patį – Brazauskas, Brazauskas, Algirdas Brazauskas, blablabla. Įstrigo tik vienas fragmentas iš kažkokios TV laidos, kur apie Algirdą Brazauską kalbėjo Valdas Adamkus. Matomai, išstumtas iš politikos veikėjas jau nieko neplanuoja, tad ir kalbų savo nefiltruoja. Šįvakar tą pačią laidą priminė vienas draugas. Aš tik šiaip atkreipiau dėmesį, o draugas atkreipė dėmesį į konkretesnį dalyką – laiką, iš kurio tie Valdo Adamkaus prisiminimai.

Trumpai tariant, sovietiniais laikais vietinės (respublikinės) kompartijos turėdavo du vadus – pirmąjį sekretorių iš vietinių kadrų ir antrąjį sekretorių, kuris būdavo skiriamas iš Maskvos. Antrasis sekretorius turėdavo prižiūrėti, kad vietiniai nenukryptų nuo centrinės linijos. Taip buvo ir Lietuvoje, kur ilgai sėdėjo anoks Nikolajus Mitkinas, sankcionavęs kariuomenės panaudojimą prieš vieno iš mitingų dalyvius. Mitkiną Algirdas Brazauskas pakeitė į Vladimirą Beriozovą, kuris jau buvo paklusnus Algirdui Mykolui, o ne Gorbačiovui.

Taigi, Adamkus pasakoja, kaip jis sėdėjo pas Algirdą Mykolą Brazauską kabinete, kai šis, rodydamas būsimam Lietuvos prezidentui savo pasitikėjimą, telefonu su Maskva derino Mitkino pakeitimą Beriozovu. Štai taip vat. Pasakojimas savo esme primena kažkokią pasiuntinuko istoriją – "štai, o tas vadovas, aš pas jį kabinete buvau, ir girdėjau, kaip jis su dar didesniu vadovu kalbėjo".

Taigi, 1988 metai, Valdas Adamkus Lietuvoje yra nulis, niekas jo čia nežino, niekam jis nerūpi, tačiau pas realų visos Lietuvos vadovą Algirdą Mykolą Brazauską (prisiminkim – sovietmetis, valdo vis dar kompartija, o pirmasis sekretorius – absoliutus vadas) sėdi, derinant tokį reikalą, kaip vietinės valdžios atsiskyrimas nuo Maskvos kontrolės.

Valdas Adamkus į Lietuvą atvykdavo ir iki tol, beveik kasmet. Nors ir buvo vienu iš JAV valdžios pareigūnų. Įdomu, tiesa? Ir tasai JAV pareigūnas, reguliariai, jau nuo 1972 metų (!!!) vis atvykstantis į Lietuvą, tačiau nežinomas vietinei publikai, sėdi pas Algirdą Mykolą Brazauską, šiam derinant esminius kompartijos įvykius.

Žodžiu, konspiracines teorijas kurkitės patys.

Upd.: beje, kam ten iš KGB veikėjų Valdas Adamkus įteikė ordiną?

Nu ką…

VSD, URM, prokuratūra. VMI ir FNTT. Dabar atėjo eilė teisėjų klanui (apie struktūrines reformas prabilta dar prieš porą savaičių). Norit padėt Grybauskaitei – junkitės prie kedofilų ir protestuokit. Ir negalvokit, kad juokauju.

Kažkada Dalia Grybauskaitė vadinamųjų kedofilų veiklą įvardino, kaip pilietiškumą. Aš labai ilgai galvojau ir turiu pripažinti, kad jinai ne tik pasakė tai nuoširdžiai, bet kad jinai dar ir teisi – šie rimtai judina teisėsaugą, jau pagarsėjusią savo korumpuotumu. Ir visiškai nesvarbu, ar jie teisūs, ar neteisūs – poslinkiai matosi. Dabar prie prezidentūros organizuojami kažkokie nuolatiniai piketai, per visas ateinančias dienas – kas juos rengia, taip ir nesupratau, bet manau, kad žmonės rinksis.

Ir dar, kaip bebūtų su konservais ir jų debiliškais mokesčiais, būtent šiuo momentu verta juos irgi paremti. Vyksta valymas. Rimtas valymas. Stebėkit, kas cypia.

Negaliu žiūrėti į visą tai, kas paskutiniu metu Lietuvoje dedasi, kaip į kažką normalaus. Tačiau reiškiniai turi labai jau daug viešo  nenatūralumo, tai reiškia – nematomo priežastingumo. Ir tai kelia daug visokių minčių.

BTW, koks ryšys tarp anokio teisėjo Broniaus Varsackio ir visų tų įdomių reikalų su Ignalinos AE stabdymo reikalais (taip įdomiai išsirutuliojusiais paskutiniu metu)? Viskas prasidėjo dar kokiais 2006, o po poros metų toks mielas ir taip įdomiai pasireiškęs Valdas Adamkus senatvėje advokatūromis užsiimti sugalvojusiam žmogui suteikė teisėjo postą.

BTW, kas ten per naujos įdomios naujienos buvo šmėkštelėjusios apie kažkokias su Kęstučiu Betingiu susijusias įdomybes? Aš truputį neseku naujienų, kažką praleidau atrodo?

O šiaip – paskutiniu metu šlykštu darosi. Nors imk ir mesk viską Lietuvoj, ir važiuk į kokią nors Europą valkataut, nes užkniso visas šitas briedas. Fcuk.

Dvi vinys į dvi subinės puses

Visai neseniai Povilas Gylys gan abstrakčiai analizavo 7 neginkluoto valstybės naikinimo būdus. Tuo tarpu aš savo straipsniu pabandysiu kiek chaotiškai pažvelgti į konkrečias viso reikalo detales, į faktinę simptomatiką bei galimus praktinius scenarijus – ir į tuos, kuriuos gali suorganizuoti užsienio spec. tarnybos, ir į tuos, kurie gali kilti kai kurių kraštutinių judėjimų iniciatyva. Bet gal pradėkim nuo kitko.

Tiesą sakant, toli gražu ne visur sutinku su Povilu Gyliu, tačiau tai įdomus, labai specifinis politologas, turintis visai kitokį požiūrį, nei dauguma, tad mintys vertos didelio dėmesio, ypač dar, jei atkreipi dėmesį į tai, kad tarp eilučių jis pasako kelis kartus daugiau, nei galima įtarti (pabandykite kiekvieną jo straipsnio sakinį paanalizuoti ir susieti su konkrečiomis pavardėmis – nuostabus užsiėmimas bus).

Žinoma, Povilo Gylio straipsnyje išdėstyti dalykai labiau primena sąmokslo teoriją, bet pažvelgę kiek globaliau, galim pastebėti, kad su straipsniu puikiai siejasi ne tokia jau sena valstybininkų istorija – šie, nustebkim, elgėsi pagal daugelį iš Gylio išvardintų požymių. Ir daug šviežesnės istorijos su mokesčių reformomis pagal LLRI idėjas, ir jau visai dar šviežias bei debilavotų savigyrų pilnas Bubiliaus pasigyrimas apie pasiekimus, stabdant krizę – visa tai dar labiau verčia galvoti apie sistemiškumą. Kokią ramią vasaros dieną aš gal pasakyčiau, kad tai tik neįtikėtino valdžiažmogių kvankštelėjimo pavyzdžiai, bet. Bet. BET.

Truputis realybės

Bet yra kita reikalo pusė. Tiesa, nesusijusi su sąmokslo teorijomis, o daug paprastesnė: tai neįtikėtino masto korupcija. Povilas Gylys savo straipsnyje kalba apie praeitį, apie tai, kas vyko iki šiol. Pažiūrėkime į ateitį, į tas perspektyvas, kurios atsiveria pokyčiams, nesvarbu, ar priešiškiems, ar ne, į įvykius, kurie gali įvykti, o gali ir neįvykti. Taigi, truputis aksiomatikos – faktų, pagal kuriuos galima kai ką panagrinėti (BTW, dėl globalumo, pvz., LEO.LT, Ignalinos AE lėšos, FNTT skandalas, dar pavardint?):

  • Bet kurio smulkaus verslo startas dažniausiai būna susijęs su smulkia prekyba: net jei tu netampi smulkiu prekeiviu pats, tai tu pardavinėji savo prekes per smulkius prekeivius. Kiti atvejai – greičiau išimtys.
  • Mažiausiai 10 paskutinių metų mokesčių pakeitimai daugiausiai vykdomi stambiausio kapitalo naudai, o smulkiųjų verslininkų nenaudai (didinama smulkaus verslo atsakomybė, rizika, mokesčių dydis, mokesčių administravimo sudėtingumas, etc.)
  • Beveik visą Lietuvos rinką valdo keli prekybos tinklai, turintys geografiškai monopolines pozicijas, smulkiam verslui ten nėra vietos
  • Įstatymų leidžiamoji valdžia yra labai stipriai paveikta stambių korporacijų lobizmo
  • Paskutiniai įstatymų pakeitimai išvis nubraukė individualias įmones ir į vergišką padėtį pastatė netgi bedarbius
  • Emigracija jau kokius 5 metus veikia, kaip esminis valdžią gelbstintis vožtuvas – jei ne ji, jau seniai būtų prasidėję maištai
  • Emigruoja visgi tik dalis žmonių, tam tikra dalis nepatenkintųjų lieka ir likusiųjų potencialių sistemos priešų dalis bendroje gyventojų masėje vis didėja
  • Lietuvoje paskutinius metus aiškiai stiprėja radikalieji judėjimai, ir dešiniųjų, ir kairiųjų – būtent šie labai nesunkiai gali įsitraukti į prieš valdžią nukreiptas akcijas
  • Ir valdžiai, ir stambiam verslui Lietuvoje trūksta socialinės patirties – tos, kurią Vakarų šalys gavo XXa. pirmoje pusėje, kai darbininkų demonstracijos tiesiog išmušė progresinius mokesčius bei socialines garantijas
  • Vieni iš svarbiausių kairiųjų judėjimų rėmėjų Vakarų šalyse – tai smulkūs verslininkai, kurie yra spaudžiami didelių korporacijų
  • Valstybė šiuo metu patiria mokestinę krizę, tad tereikia nestipraus postūmio tam, kad valdžią ištiktų visiškas kolapsas
  • Gyventojai šiuo metu patiria pajamų ir vėlgi mokestinę krizę, tad tereikia nestipraus postūmio tam, kad prasidėtų masiniai neramumai (demonstracijos, mokesčių boikotai, etc.)

Biurslas

Ar patys pridėsite dar kokių nors požymių, ar jau darom kai kurias išvadas? Kažkada Rytas Staselis rašė apie biurslą. Jo apibrėžimas, kiek atsimenu, visgi buvo labiau lokalus, nei globalus: kad tai simbiozė tarp valdininkų ir verslininkų. Aš drįsčiau teigti, kad Lietuvoje biurslas nemenka dalimi apima ir aukščiausiąją įstatymų leidžiamąją valdžią, ir vyriausybę, ir netgi kai kuriuos itin stambius žiniasklaidos atstovus, apjungdamas juos su keliomis stambiausiomis korporacijomis į vieną milžinišką monstrą, apibrėžtą įvairiais įstatyminiais aktais, valstybinių lėšų skirstymo strategijomis, kuruojamą daugelio aukščiausių valdininkų. Nevardinsiu nei tame dalyvaujančių korporacijų, nei leidinių, manau, kad patys tai galite paminėti dešimtis pavadinimų ir pavardžių – apie tai nuolat rašo spauda 🙂

Bet. BET.

Bet išties norėjau pakalbėti apie kitką. Toks monolitinis biurslo monstras yra kraštutinai pažeidžiamas, nes gyvena pagal vieną principą – išnaudojimo principą. Visi tokios sistemos interesai yra orientuoti į pinigų melžimą iš absoliučios daugumos gyventojų, tuo tarpu stabdžių čia tiesiog nėra. Bet. BET.

Gal nesigilinkim į viską – akivaizdu, kad yra dvi sistemos (subinės) pusės: viena – susijusi su biurokratais, kita – susijusi su oligarchais. Štai tiesiog du scenarijai, pagal kuriuos vieniems ir kitiems į subinę kažkas įkala vinį. Scenarijai seni, vykę daugelyje šalių, jei valdžiažmogiai ir oligarchai domėtųsi istorija – juos irgi žinotų. Tačiau šių scenarijų kol kas nebuvo Lietuvoje. Tad pažiūrėkim, kaip viskas vyktų.

Vinis į oligarchų subinės pusę

Scenarijus paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT jau supranta, kad už milijoną litų išdaužytų Seimo langų išlaidos tiesiog bus padalintos rinkėjams, o šie jau apmokės kiekvienas po kokius 30 centų, rezultate – nieko tas langų daužymas nepadės. Tačiau gudrus judėjimo vadas – hipotetinis Pacas Dorevičius staiga susivokia, kad valdžia tėra oligarchų užsakymų vykdytoja, tad galima daryti paprasčiau: sudeginti kokį nors didelį prekybos centrą. Žinoma, nuostolius apmoka draudimas, bet po šių įvykių prekybos tinklas už draudimą priverčiamas mokėti milijonu litų per metus daugiau, o ir pats draudimas tampa labai suinteresuotu spausti valdžią dėl visokių socialių įstatymų. Dar keli sudeginti prekybos centrai, išdaužytos brangių parduotuvių vitrinos – ir staiga jau valdžia susivokia, kad reikia įvesti progresinius mokesčius, padidinti prekybos tinklų apmokestinimą, o patys prekybos tinklai, beskaičiuodami savo nuostolius, patys supranta, kad jiems tai bus pigiau. Daugelis neturtingųjų džiūgauja, verslininkai ir valdžia plūstasi, bet įvykiai įvyksta.

Įdomumas yra toks: Vakarų šalyse daugelis riaušes rengiančių aktyvistų puikiai žino, kad daužyti turtingas parduotuves ir deginti prabangiausias mašinas – itin efektyvu: tai staigiai sumažina stambaus verslo norą tarpti neturtingiausių sluoksnių sąskaita. Ten pat pastebimas ir kitas reiškinys: smulkiausias verslas visai noriai reklamuojasi kraštutiniuose kairiuosiuose laikraščiuose, taip užsitikrindamas ir saugumą per riaušes, ir tam tikrus konkurencinius pranašumus.

Šis scenarijus yra dominuojantis Vakarų šalyse, kur būtent riaušėmis yra užtikrinamas socialinis balansas. Kai kurios šalys patyrė šiuos scenarijus dar prieš II pasaulinį karą (pvz., JAV), kitos šalys – patiria net ir šiais laikais (pvz., Prancūzija ar Didžioji Britanija).

Viena iš žiauriausių galimų tokio scenarijaus pasekmių – staiga kylantis užsienio investuotojų nepatiklumas: tai ne kokios riaušės prie Seimo, kur Bubilius laidė demagogijas apie krentantį investuotojų pasitikėjimą (išties verslui nusispjaut, kad kažkas daužo valdžios langus). Šiuo atveju nepasitikėjimas būtų realiai pagrįstas.

Vinis į valdžios pusę

Scenarijus irgi paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT ima aktyviai platinti proklamacijas, FAQ ir pan., skirtas ir paprastiems įmonių darbuotojams, ir įmonių vadovams, ir įmonių savininkams, kur vardinama, kiek mokesčių sumokama valstybei, kaip dėl mokesčių žlunga verslas ir, svarbiausia – kaip mokesčių nemokėjimas tampa pilietinio pasipriešinimo prieš valdžios savivalę būdu. Platinami lipdukai "aš nemoku mokesčių", sukuriamos interneto svetainės, naktimis aktyvistai apklijuoja viešas vietas proklamacijomis su užrašais "moki mokesčius – remi korupciją" ir t.t.

Per kelis mėnesius išsivysto didžiulė mokesčių surinkimo duobė, su kuria mokesčių inspekcijos neįstengia susitvarkyti. Valdžią ištinka finansinė krizė, kuri baigiasi tuo, kad paprastindama mokesčių rinkimą, valdžia nustato nulinį mokesčių tarifą smulkiausiam verslui, o pajamas atsigriebia iš tų didžiausių įmonių, kurios mokesčių nuslėpti negali, t.y., iš tų pačių valdžią spaudžiančių oligarchų.

Šis scenarijus labai įspūdingai įvyko Didžiojoje Britanijoje, kai berods Tečer apie 1990 bandė pakelti mokesčius neturtingiausiai gyventojų daliai, kas išvirto į masinius mokesčių boikotus, kur keli milijonai žmonių atsisakė tuos mokesčius mokėt ir valdžia galų gale pasidavė. Gerokai anksčiau panašiu scenarijumi tuos pačius britus iš Indijos išvijo Gandis – jo pagrindinis metodas irgi buvo tas pats mokesčių nemokėjimas.

Viena iš žiauriausių galimų šio scenarijaus pasekmių – potencialus lėšų trūkumo dengimas, masiškai išleidžiant į apyvartą nepadengtus pinigus ir iš to kylanti lito hiperinfliacija, kai pasikartotų tai, kas su talonais vyko prieš porą dešimtmečių.

Vinys į abi puses

Sinergistinis scenarijus, kur vienu metu būtų kalamos abi vinys, būtų dar įspūdingesnis, nes kaip matome, vienu atveju spaudžiami oligarchai, kitu atveju – valdžia, tad staiga ir oligarchai, ir valdžia užsinorėtų progresinių mokesčių ir smulkaus verslo skatinimo.

Potencialios neigiamos pasekmės – tos pačios, kaip abiejuose scenarijuose kartu, tiktai dar keleriopai stipresnės.

Užbaigiant

Tiesiog norėjau parodyti, ant kokių ašmenų šiuo metu balansuoja valdžia ir tas pats stambusis verslas. Kai kuriose šalyse panašūs scenarijai yra pasibaigę masinėmis nacionalizacijomis, o dar kai kur (pvz., XXa. pradžios Rusijoje) – net ir masinėmis turtingųjų žudynėmis.

Klaida, kurią daro valdžia – tai nesugebėjimas mokytis iš istorijos. Mano minėti scenarijai įvairiose pasaulio šalyse vyko daugybę kartų, tačiau kažkodėl nesusimastoma, kad tokie patys scenarijai lygiai taip pat gali pasikartoti ir Lietuvoje. Gali būti, kad tai sovietmečio palikimas, itin užspaudęs smegenis dešiniesiems: konservatoriai tiesiog netiki, kad po viso sovietinio košmaro kažkas dar gali užsinorėti kelt revoliucijas. Deja, toks vidinis įsitikinimas yra kardinaliai klaidingas.

Ką aš patarčiau valdžiai – tai skubiai rengti ir įgyvendinti programą, pagal kurią šiems scenarijams tiesiog neliktų prasmės (esminiai punktai – progresiniai mokesčiai, apinasris prekybos tinklams, visiškas mokesčių nubraukimas žmonėms, kurių pajamos neviršija ~400 litų per mėnesį). Nes kai žmonės išmoks kovoti prieš valdžią, situaciją taisyti jau bus per vėlu, teks ne tik daryti reformas, bet ir kovoti su jau įvykusiom panašių scenarijų pasekmėm.