Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Norvegiška liga – komunistiniai naftos spąstai

Kažkada, man rodos, esu šį bei tą rašęs apie tai, kaip gamtiniai resursai žlugdo valstybes. Štai olandiška liga momentaliai tapo klasika dar prieš pusę šimtmečio: anuomet atradę pas save dujas, olandai susidūrė su tragiškai greitu darbo jėgos brangimu, kuris baigėsi tuo, kad ne tik pastrigo eksportas, bet krito net ir pragyvenimo lygis. Žodžiu, atlyginimai dideli, bet kainos kyla dar greičiau, o dėl to kyla poreikis didesniems atlyginimams, o jau dėl to ima rastis dar ir bedarbystė. Olandija tik per plauką išvengė kolapso.

Kai kuriose šalyse ekonomika yra valdoma socialistiškai. Norvegija yra viena iš tokių valstybių.

Kai kuriose šalyse ekonomika yra valdoma socialistiškai. Norvegija yra viena iš tokių valstybių.

Dar didesnė katastrofa, radus iškasenas, ištiko Nauru salą: anie ėmė kasti fosfatus, tapo turtingiausia pasaulio valstybe, baisiausiai investavo į savo ekonomiką, statė viešbučius, steigė mokymo įstaigas, norėjo tapti pasauliniu stebuklu, tačiau pasibaigus iškasenoms, visvien nuėjo į bankrotą. Aišku, jie žinojo, kad taip gali atsitikti, todėl kaupė rezervus, tačiau absurdiška pseudoekonomika davė rezultatą – visos santaupos buvo labai greitai iššvaistytos. Panašiu keliu eina ir pasauliniu turto simboliu tapęs Dubajus – irgi kiša pinigus į neaišku ką, o kai baigsis nafta, tai baigs kaip ir visiems kitiems.

Continue reading

Doing Business 2014 reitingas

Neatsimenu, ar kada rašiau apie šiuos reitingus, kuriuos daro Pasaulio bankas, tačiau parašysiu pačią esmę dabar*, nes kaip įprasta, spaudai daugiau kaip vieną skaičių pateikti – pernelyg sudėtinga. Tai vat spauda skelbia, kad 2014 metams skirtame reitinge pašokome iš 27 vietos į 17 – būsime ten, kur yra investuotojams įdomiausios valstybės.

Jūs geriau klausykit manęs, jei norit atrodyt rimti ir turėt pinigų, nes kitaip būsit kaip laukiniai ir kapstysitės šiukšliadėžėse.

Jūs geriau klausykit manęs, jei norit atrodyt rimti ir turėt pinigų, nes kitaip būsit kaip laukiniai ir kapstysitės šiukšliadėžėse.

Labai daugelis investuotojų tokiais reitingais vadovaujasi, darydami pirmines atrankas (kur tiesiog paima kažkokį patrauklų šalių segmentą), o ten jau arba papuoli į nagrinėjamų sąrašą, arba ne. Ir jei nepapuoli į nagrinėjamų šalių sąrašą – tai tada jau gali nieko ir nesitikėti.

Akivaizdus faktas, kad ankstesnė Andriaus Kubiliaus vyriausybė, o tiksliau – reformatorių grupė, kur dirbo Dainius Kreivys, Rimantas Žylius, Remigijus Šimašius, Ingrida Šimonytė ir mažiau pastebėtas, bet būtent šią sritį kuravęs ūkio viceministras Giedrius Kadziauskas – padarė nepaprastai daug. Štai dabar ir ateina tie rezultatai.

Kad susivokti, kur esame – Estija, su kuria save amžinai lyginame, yra 22 vietoje, o Latvija – 24. Kelios kitos kaimynės – pračiau: Lenkija – 45 vietoje, Baltarusija – 63 vietoje, o Rusija – 92. Lietuvių numylėta Didžioji Britanija – 10 vieta, Airija – 15, o Norvegija – 9, o Danija – 5. Beje, atsimenat, ką rašiau apie emigracijos priežastis ir ką išties reikia daryti, kad išvažiavę žmonės grįžtų?

Čia gal sunku susivokti iš pradžių, bet tasai šuolis per ištisas 10 vietų – tai neįtikėtinas pasiekimas, nes kuo aukščiau į viršų, tuo konkurencija aršesnė, o gerinimo galimybių mažiau. Tiems, kas sėdi sąrašo apačioje (sąraše – 189 valstybės) ir nepakliūna į maždaug 100 padoriausių valstybių, įmanoma pakilti net ir kokiomis 30-40 vietų.

Vat pavyzdžiui, Ukraina dar pernai buvo 140 vietoje, o dabar – jau 112. Su kitomis atsilikusiomis šalimis irgi panašiai: Rusija iš 111 vietos pakilo į 92, Filipinai – iš 133 į 108 ir panašiai. Tačiau aš abejoju, ar labai norėtumėte su tomis šalimis turėti reikalų – jos yra tikrai ne tos, kur verslui dirbti būtų malonu.

Tuo tarpu viršutiniame segmente pakilti labai sunku: visi stengiasi, visi viską gerina ir todėl netgi paprasčiausiai nieko nedarymas – jau garantija, kad kasmet krisi bent per kelias vietas pagal visus punktus, o sumoje gausis kritimas per kokias 10 ar daugiau pozicijų žemyn. Taigi, į viršų čia kopia tik geriausi, o tie, kam pavyksta iškopti į Top-20 – tai jau visai išskirtiniai.

Taigi, skųstis lyg ir nėra ko – dabar esame labai neblogose pozicijose. Bet visgi pažiūrėkim detaliau truputį, kur bėdos, o kur gerumai. Ir svarbiausia, ką labiausiai reiktų pakeisti, kad dar labiau pakiltumėme ir pakliūtumėme į rekordinį dešimtuką.

Continue reading

Apie ekonominio kairumo ir dešinumo skalę

Kai kalba užeina apie kairumus ir dešinumus, labai dažnai būna suveliama viskas kas papuola ir tada gaunasi kažkokios nesąmonės, pvz., kai kokie nors ultrakairieji puspročiai komunistai pradeda vadinti tokius pat ultrakairiuosius puspročius nacionalsocialistus ultradešiniaisiais. Tai yra visiškas kliedesys, nes ir anų, ir kitų šaknys yra tos pačios (XIXa. socialdemokratinės teorijos), o ir ekonomikos įsivaizdavimas pas vienus ir kitus visiškai vienodas. Aš nejuokauju: tarp moderniųjų nacionalsocialistų, kaip ir tarp daugelio komunistų kokia nors Šiaurės Korėja laikoma turinčia tinkamą ekonomikos valdymo modelį.

Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja - dvi valstybės, kurių vystymasis nuėjo skirtingomis kryptimis. Šiaurės Korėjoje ekonomika buvo tvarkoma stalininiais metodais, tad nepaisant milžiniškos paramos iš SSRS, jie taip ir liko laukine valstybe. Tuo tarpu Pietų Korėja, pasukusi į liberalią ekonomiką, augo kaip stebuklas. Per kelis dešimtmečius iš visiškai agrarinės šalies jie sugebėjo išaugti į ekonominį gigantą. Pietų Korėjos BVP gyventojui sudaro 32000 dolerių, kai Šiaurės Korėjoje - vos apie 1800. Palyginimui, Lietuvoje BVP gyventojui yra apie 14000 dolerių.

Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja – dvi valstybės, kurių vystymasis nuėjo skirtingomis kryptimis. Šiaurės Korėjoje ekonomika buvo tvarkoma stalininiais metodais, tad nepaisant milžiniškos paramos iš SSRS, jie taip ir liko laukine valstybe. Tuo tarpu Pietų Korėja, pasukusi į liberalią ekonomiką, augo kaip stebuklas. Per kelis dešimtmečius iš visiškai agrarinės šalies jie sugebėjo išaugti į ekonominį gigantą. Pietų Korėjos BVP gyventojui sudaro 32000 dolerių, kai Šiaurės Korėjoje – vos apie 1800. Palyginimui, Lietuvoje BVP gyventojui yra apie 14000 dolerių.

Toksai manipuliatyvus aiškinimas, įvardinant kaip dešiniuosius tuos, kas išties yra ultrakairiųjų pažiūrų, atsiranda dėl paprastos priežasties: vieni kitų tiesiog nekenčia ir nenori pripažinti, kad ekonominės pozicijos išties yra praktiškai tapačios, o skirtumas – tik tame, kokius priešus pirmiausiai norėtų susodinti į koncentracijos stovyklas.

Beje, čia netgi nesigilinkim į vietines Lietuvos keistenybes, kur socdemai paatstovauja stambų kapitalą, o konservatoriai – pensininkus. Atsiribokim nuo tų politikų ir paprastai pažiūrėkim.

Taigi, jei atmesime visą tą ideologinį bulšitą ir pasižiūrėsime į tai, kur išties yra kairumo-dešinumo ribos, tai rasime ganėtinai įdomią skalę, kuri tegul ir sąlyginė, tegul ir labai jau ekonominė, tačiau pakankamai paprasta, kad ja galėtume pasinaudoti, kai prireikia kažkur orientuotis. Aišku, bandant įvertinti, kur kokia valstybė toje skalėje yra, tenka daryti visokias išlygas (kai kurie reguliavimai sunkiai palyginami), tačiau galime pasiremti ir dar viena prielaida, kuri orientuotis padėtų: menamas optimumo taškas turėtų leisti visiems gyventi geriausiai.

Continue reading

Neapleidžiant minties apie biurokratinius efektus

Jau spėju, kad užknisęs būsiu visus, su Maldeikienės problema (gal netgi ir pačią ponią Aušrą Maldeikienę užveikiau). Bet visvien noriu dar kartą grįžti prie tos pačios temos apie biurslą. Nes lenda per visur tas mėšlas – ir stambiai, ir smulkiai. Išsunkdamas viską, ką gali ir iškreipdamas ekonomiką taip, kad kartais kyla klausimas, kaip išvis šitaip gali būti.

Ji jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams.

Šita zombė jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams. Dabar ji nori tik vieno: suėsti jūsų smegenis ir paversti jus tokiais pat zombiais. Tai biurslo deivė.

Priminsiu trumpai ano esmę: biurslas – tai tokia simbiozė tarp ganėtinai nesveiko verslo, paremto valstybės įtaka iš vienos pusės ir valdininkų, kurie naudojasi verslo įtaka iš kitos pusės. Tarpusavio nauda gali būti įvairi – ir atkatai, ir politinė galia, ir šiaip besidalinamas pelnas, ir netgi paprasčiausiai rami kokio nors valdininko galva, nes jo problemos išsisprendžia savaime. Variantų čia daug.

Būtų gal ir nieko blogo, jei ne tai, kad dėl biurslo atsiradimo valdžios išlaidos ima augti tiesiog absoliučiai neadekvačiai, o tuo tarpu normalus verslas yra paprasčiausiai išstumiamas nesveikais reguliavimais. O paskui tai virsta neadekvačių reguliavimų sukeltu emigracijos srautu.

Continue reading

Atsakas į pono Mariaus Kundroto neiginius

Ponas Marius Kundrotas savo straipsnyje polemizuoja su mano greitu įvykių vertinimu. Iškart pasakysiu: daug kur pono Kundroto požiūris yra elementariai gynybinis (nes užkabinau partiją), o ne holistinis, o iš to – atsiranda vertinimo klaidos, o ir vertinimas gaunasi tiesiog nepakankamas, toks, kai paprasčiausiai nematoma savęs, nes žiūrima gi iš savo pozicijų. O nematoma todėl, kad rūpinamasi partijos reikalais, kas yra labai pagirtina. Bet problema ta, kad kartais reikia pažvelgti iš šalies. Ir vat čia kritiką reikia priimti, kaip didžiulį gėrį, nes ji leidžia atrasti silpnas vietas ir jas pataisyti.

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip...

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip…

Tasai požiūrio nepakankamumas kyla dėl to vidinio požiūrio taško: iš atsakymo jaučiasi, kad ekonomika ponui Kundrotui atrodo svetima – kaip priedas prie politikos (t.y., kažkoks išorinis procesas). O kai ji atrodo svetima ir išorinė, į ją žiūrima ne kaip į esminį gerovę reguliuojantį pradą ir viso ko aplinką, o kaip į kažkokį antrinį mechanizmą, kur nėra didelio skirtumo, ar taip suktelsi, ar anaip.

Tačiau yra atvirkščiai: būtent politika yra priedas prie ekonomikos, nes ekonomika yra visur, o politika ekonominėje aplinkoje veikia, kaip terpėje. Ir tai yra visur – pradedant rinka ir baigiant tuo, ar mes galime daugintis (taip, gyventojų dauginimasis – irgi ekonominis procesas).

Tiems, kas perskaitė ankstesnį mano pasisakymą apie tautininkus ir seka visą diskusiją, o ir pačiam ponui Mariui Kundrotui pasakysiu gal nelabai daug, bet pakankamai pamąstymo vertų dalykų. Tiesiog pamąstymui, padetalizavimui ir padiskutavimui. Atsakinėsiu ne pagal pono Kundroto punktus, nes jie tiesiog netinkamai sudėlioti (būtent dėl holistinio požiūrio trūkumo: ponas Kundrotas žiūri iš vidaus, o ne iš šalies).

Aš labai tikiuosi, kad tai, ką parašysiu, bus pergalvota, nes ten slepiasi daug daugiau įdomybių, nei galėtų pasirodyti. Ir iš to tautininkai gali išpešti labai daug naudos, jei pažvelgs giliau, kaip į sistemą, kurioje pilna visokių priežasčių ir pasekmių. Tik viskas dažnai kiek kebliau, nei norėtųsi. Todėl ir noriu, kad pergalvotumėt.

Continue reading