Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

ACTA – tylus antsnukis kiekvienam

Aš neklausiu, kiek kas nors galėjo sumokėti kokiam nors vienos-kitos ES šalies žemės ūkio ministrui, dalyvavusiam kažkokiuose slaptuose Europos Sąjungos būreliuose, sugalvojusiuose mums ACTA sutartį, nes visi juk žino – ministrai kyšių neima. Aš tik noriu parašyti, kad ACTA yra nukreiptas ne tik prieš piratus, bet prieš visus. Ir nuo tos sutarties nukentės visi – ir pensininkai, ir moksleiviai, ir studentai, ir supermamos, ir ūkininkai, ir bet kas kitas. Visi be išimčių. Išskyrus, aišku, kelias suinteresuotas grupes.

Aišku, kad jokios neišvengiamybės, pasirašant ACTA, nebuvo. Ir aišku, kad visa tai – ne šiaip sau. Įdomu čia yra tai, kad Kazimiero Starkevičiaus vadovaujama Žemės ūkio ministerija savo puslapyje jokio panašaus dokumento neskelbė, nors kažkokiu būdu ir dalyvavo, jį rengiant. Na, bent jau man nepavyko nieko apie tai surasti. Taip ar anaip, akivaizdu: kai sutartis dėl prekės ženklų apsaugos, piratavimo ir pan. rengia ŽŪM, tai čia panašiai, lyg šilumos tiekimą Vilniuje reguliuotų kokia nors žuvivaisos inspekcija, kuri savo veiksmus pagrindinėtų teleskopais.

Gal dėl to visai nestebina, kad šitas URM ir ŽŪM suorganizuotas ACTA aktas jau virsta protestais net ir kraštutinai pasyvioje, prieš bet kokius protestus nusistačiusioje Lietuvoje. Jau ir pas mus žadami mitingai. Nes visiems aišku, kad pirma tiesiogiai prisidengiant ACTA, prasidės nauji ribojimai, naujų įstatymų kūryba, teisinantis, esą pagal ACTA Lietuva įsipareigojo ir t.t., ir t.t..

Bread sharing

Dar visiškai neseniai ši karikatūra atrodė, kaip pokštas. Dabar ima aiškėti, kad tai ne pokštas. Antipiratai nusitaikė į nepriklausomus gamintojus, smulkų verslą, žemdirbius ir išvis visus žmones.

Iki kokių kliedesių net ir be ACTA prieina kai kurie teisėsaugininkai, puikiai rodo britiškas pavyzdys, kur teismas nubaudė fotografą už padarytą autobuso nuotrauką, kaip esą intelektinės nuosavybės vagystę. Tad į ką išvirs ACTA pasirašymas, abejonių vargu ar kam nors lieka.

Kita vertus, ACTA rengimo slaptumas nestebina: jokių kalbų nebuvo, nebuvo išvis nieko. Tik likus dienai iki sutarties pasirašymo, kai jau visas pasaulis apie ACTA šaukė, kažkoks mūsų Užsienio reikalų ministerijos atstovas apie tą sutartį pasakė, kad ji bus pasirašyta, nes taip kažkokie žemės ūkio ministrai kažkur nusprendė. Taip, lyg šitai būtų neišvengiama. Čia irgi įdomus klausimas, kuo užsiima anoksai ministras Audronius Ažubalis, kad visi pranešimai URM puslapyje apie tą susitarimą – apie tai, kad jis jau pasirašytas.

Beje, čia įdomu prisiminti kitų šalių patirtį. Vat pavyzdžiui Wikileaks dėka išlindo labai įdomi informacija apie Švediją, ten stiprinamas antipiratines priemones ir viso to reikalo priežastis. Paskaičius, kas ten vyksta, nekyla klausimas apie tai, kad tos kovos su esą piratais tėra žaidimas į vienus vartus, kur pralaimi Europos valstybės (ir Lietuva), o pinigus iš to žaidimo pasiima nedidelis kiekis JAV kompanijų, aktyviai užsiimančių lobizmu ir JAV, ir kitose pasaulio šalyse.

Taigi, kadangi dar niekas to nepaklausė, tai aš klausiu: ponas Kazimirai Prunckieni Kazimierai Starkevičiau, kada atsistatydinsit? Ir jūs, ponas Audroniau Ažubali, kada atsistatydinsit?

Visgi yra ir kitų, pakankamai įdomių aspektų su ta ACTA sutartimi, net jei pabandai užmiršti visą tą blogį, kuris joje slepiasi. Pavyzdžiui, labai įdomu panagrinėti, kas yra suinteresuoti šiuo įstatymu. Aš išskirčiau keturias esmines grupes, kurios, reikia manyti, išties ir buvo šitų sutarčių stūmikėmis. Ir tos grupės ne tokios jau ir akivaizdžios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taigi, pasižiūrėkime, kas per interesai ten slepiasi.

Continue reading →

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.7: pardavimų valdymas, faktai ir statistika

Pingvinai šildosi

Aš čia nekomentuosiu apie tokį šildymą, bet jis irgi smirda

Kiekvienas su pardavimų organizavimu ką nors bendra turėjęs žino, kad esami klientai skirstomi į tris grupes, su kuriomis reikia elgtis skirtingai:

  1. Tie, kas perka mažiau, nei galėtų. Jiems reikia pardavinėti kiek įmanoma daugiau – svarbu tik, kad jie imtų daugiau pirkti, nes jų sąskaita galima smarkiai padidinti pardavimus.
  2. Tie, kas perka daug. Jais pernelyg rūpintis nereikia, svarbu tik tai, kad jie neimtų pirkti mažiau. Šios grupės sąskaita pardavimų smarkiai padidinti nelabai įmanoma, nes jie jau ir taip perka pagal galimybes.
  3. Tie, kas perka neadekvačiai daug. Jiems reikia apie save geriau jau išvis nepriminti, kad netyčia nesusiprastų tvarkytis savo pirkimų. Jei toks klientas pats pastebi, kas pas jį dedasi ir dėl to bando kažką keisti, jam galima netgi truputį padėti – su sąlyga, kad nesmarkiai. Jeigu jo sąnaudos sumažės kokiu dešimtadaliu, jos visvien liks didesnės už vidurkį, tačiau klientas bus laimingas ir patenkintas.

Tokios trys klientų grupės yra pas visus, kas tiktai kažką parduoda. Tokios trys grupės klientų yra ir pas šilumos tiekėjus. Tik kad pastarieji jau yra monopolistai, t.y., naujų klientų paieškos jiems nereikia, o įtikinti pirkėjų, kad tie pirktų daugiau – nesigauna. Todėl jiems telieka suktis kažkaip kitaip. Pavyzdžiui, aš taip daryčiau:

  1. Tiems, kas šilumos naudoja mažiau, nei galėtų – galima kaip nors padidinti šildymo sąnaudas. O paskui atsiųsti pas juos kokį nors merą, kuris imtų skleist vėjus apie tai, kad namas prastai tvarkosi su šildymu, o kaltas dėl to tikrai ne šilumos tiekėjas, o arba koks nors energetikos ministras (lyg ministras sukiotų kranelius), arba namo administratorius.
  2. Tie, kas šilumos naudoja daug – jų geriausiai ir toliau pernelyg netampyti. Svarbu, kad jie ir toliau neimtų pirkti mažiau, tačiau pardavimus jiems reikia didinti atsargiai ir apgalvotai.
  3. Tų, kas šilumos naudoja išvis neadekvačiai – galima ir toliau neliesti. Bet jei jie susiprastų ir imtų skųstis, dėl gražaus vaizdo galima padėti jiems truputį sumažinti sąnaudas. Visvien toks eikvos nenormaliai daug, bet patikės, kad juo rūpiniesi. O paskui dar bus galima paskelbt apie juos, kad esą kažkam padėjom.

Žodžiu, ta pardavimų segmentacija yra labai elementari ir puikiai žinoma kiekvienam, kas tik bent truputį turėjo reikalų su klientų priežiūra iš pardaviminės pusės. Ypač tokia schema yra tipiška paslaugų teikėjams. Bet nesigilinkim, nes tokie segmentavimai yra vadybiniai dalykai, kurie išties mums visiškai neįdomūs, nes mes juk kalbame ne apie vadybą, o apie šildymą.

Ai, arba dar pavyzdys: kaip pakelti kainas supermarkete 10%, jei vartotojai pyksta, kad viskas labai brangu? Taigi labai paprasta: pusei atsitiktinių prekių kainas sumažiname 10%, likusiai pusei padidiname 20% ir paskelbiame reklamą apie tai, kad pusės prekių kainos sumažėjo. Ir dar būtinai prie kiekvienos taip atpigintos prekės parašom, kad ji dabar pigesnė. O kad kartais kas nors neįtartų, galima padaryti ir atsitiktinius padidėjimo-sumažėjimo dydžio išbarstymus, o galima ir pasegmentuoti prekes pagal dalį apyvartoje, jų rinkos elastingumą ar dar kokius nors dalykus.

Ai, bet mes čia juk nukrypome nuo temos, nes kalbame ne apie pardavimus, o apie šildymą, tiesa?

Continue reading →

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.6: kas taupo, tam didėja.

Jaučiu, prieš Kalėdas taip ir nespėsiu parašyti apie tai, kodėl ir kaip, nors apie to šilumos sukiojimo metodus, galimybes bei atsakomybes jau šį bei tą rašiau. Bet užtat duosiu jums vieną smagų grafikėlį, po kurio tiems, kas jį supras, jau klausimų nekils. Ir nekils klausimų apie visokius fufelius, kai koks nors meras kaltina blogu administravimu tuos, pas ką sąskaitos padidėjo.

Su sąlyga, kad savivaldybė paskelbė duomenų, o taip pat juo labiau, kad Commonsense.lt išsisaugojo tuos duomenis, čia jums grafikėlis, kuris pasako viską už viską. Įdėmiai pažiūrėję į šį grafikėlį, galėsite užtikrintai vadinti šilumenininkus įvairiais jūsų pasirinktais žodžiais:

Šilumos suvartojimo pasiskirstymas ir pasikeitimai 2010-2011 metais

Štai čia žiūrėkit ir medituokite dabar į šitą grafikėlį. Žiūrėkite ir medituokite. Žiūrėkite ir medituokite apie tai, kodėl pasikeitė trendų kryptys. Ir kodėl jos taip keistai pasikeitė.

Aš čia jums nieko neaiškinsiu kol kas. Jūs patys kol kas pažiūrėkite, pamedituokite ir pasidarykite sau išvadėles kokias nors. Bet žinokite vieną dalyką: aš nesiruošiu nusižudyti, aš esu labai atsargus ir neturiu jokių šansų pakliūt į nelaimingus atsitikimus, o taip pat aš niekuo nesergu. Ir taip pat jokiems plėšikams nėra jokio pagrindo manęs žudyt ar užpult.

Bankas Snoras užsilenkė

Sukčių bankas

Ne, čia gal greičiau panašu į kokį banką "Sekundė", o ne į Snoro banką, bet visvien gera iliustracija.

Čia jau visi, ko gero, žinote, kad bankas Snoras užsilenkė. Per neeilinį Vyriausybės posėdį buvo perimtas jo valdymas, o greitu laiku matyt šis bankas bus nacionalizuotas. Kol kas yra blokuotos sąskaitos šiame banke, o kalbama, kad gal ateinantį pirmadienį jomis vėl bus galima naudotis. Firmos, kurios savo apyvartines lėšas tame banke laiko, gali dabar tik susilaukti mūsų užuojautos.

Kalbėti apie pačią Snoro situaciją čia matyt nelabai verta, jei neskaitysim to, kad bankas priklauso rusiškam kapitalui, o jau ten galų visokių galima atrasti. Dar galim prisimint, kaip buvo Latvijoje su Parex banku, kuris irgi su rusišku kapitalu buvo siejamas. Ta pati istorija.

Tačiau įdomumas yra tame, kad naujieną apie Snoro banko žlugimą įdomiu būdu paskelbė mums anoksai laikraštis, žinomas, kaip Komjaunimo Tiesa ir Lietuvos Rytas. Anonimiškas straipsnis triuškinančiai skelbė, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitarusi su Vitu Vasiliausku, žada užgrobti ir nacionalizuoti lietuviškus bankus. Ir kaip tai baisu, ir kaip ten rengs kažkokias kratas, kaip klaidins visuomenę ir taip toliau.

Čia, nukrypdamas nuo temos, noriu išreikšti pagarbą Rimvydui Valatkai. Ponas Rimvydai, kadangi žinau, kad bent jau kartkartėmis esate mano blogą skaitęs, tai jei ir į šį straipsį netyčia užklysite, sakau tiesiai: pasielgėte teisingai, išeidamas iš to laikraščio.

Grįžtant prie mūsų avinų*, apie kai kurių tų minėtų bankų lietuviškumą niekam klausimų nekilo, nes puikiai žinoma, koks tas lietuviškas kapitalas, sudarantis kontrolinį paketą ir priklausantis kokiam nors Rusijos piliečiui. Straipsnyje grynai dėl vaizdo tebuvo paminėti keli kiti bankai – berods Šiaulių bankas, Medicinos bankas ir Ūkio bankas. Tačiau tie, kam reikia, suprato, kad kalba eina apie Snoro banką. Nes viskas buvo tiesiog pernelyg akivaizdu – jau seniai žinoma, kam priklauso tas leidinys.

Bet bankai bankais, tačiau aš noriu kažkam čia užduoti kelis klausimus:

  • Kodėl bankui buvo leista įsigyti žiniasklaidos priemonę, nors įstatymai berods tai draudžia? Kodėl atsirado tokios galimybės? Kas bus padaryta, kad daugiau tokių cirkų nebūtų?
  • Ar išvis bent kažkiek galime pasitikėti žiniasklaida, kai tokius cirkus daro didžiausias Lietuvos dienraštis, o ir išvis viena iš didžiausių Lietuvoje žiniasklaidos grupių (prisiminkime, kad yra ir Lietuvos Ryto televizija, portalas, dar kažkiek kitų leidinių)?
  • Ar nekyla kokie nors įtarimai apie bendrai povandeninių makliavojimų mastus, jei tokio lygio kliedesiai vyksta? Ką galima spėti apie to paties laikraščio skelbiamą kritiką kuriems nors valdžios atstovams ar, atvirkščiai, kokius dalykus galima įtarti apie tuos politikus, kuriuos tas laikraštis paremia?
  • Ar nesinori kartais prisiminti, kad kažkaip ten įdomiai Lietuvos Rytą kadaise minėjo anokie Wikileaks?
  • Kuo išvis galima pasitikėti, jei žiniasklaidoje matome tokio lygio cirkus?

Trumpai tariant, čia man kyla daug įvairių klausimų. Atsakykite man į juos kas nors.

A, o pinigus laikyti reikia ne banke ir ne kortelėje. Čia dar vienas didelis grynųjų privalumas. Beje, įdomu, ką pasakytų kokia nors Ingrida Šimonytė apie tai, kaip reikia riboti įmonėms galimybes naudoti grynuosius: čia kaip tik ta situacija, kur grynųjų turėję Snoro klientai turi šansą išsilaikyti ant vandens, kai negrynais mokantys dabar raunasi plaukus nuo galvų ir kitų vietų, galvodami, kaip be apyvartinių suktis.

——–

* Kai kuriuos labai nustebina tas pasakymas apie mūsų avinus, nes žmonės įsižeidžia. Tai aš jums paprastai paaiškinu: pasakymas kilo iš vienos istorijos, kai kažkokiame Viduramžių teisme du kaimiečiai ginčijosi dėl kažkokių avinų, kurie ten kažką padarė – ar tai ten avį ne tą iškrušo, ar tai tarpusavy susidaužė, žodžiu, dėl niekų. Teismo metu besibylinėjančių ginčai nuklydo į lankas tiek, kad teisėjas ėmė rėkti – „grįžkim prie mūsų avinų“. Taip ir atsirado posakis, kuris reiškia, kad jei jau nuklydom į lankas, tai reikia grįžti prie pagrindinės temos. Aišku, čia dar galim pastebėti, kad avinais matyt pavadinti buvo tie besibylinėtojai.

Graikijos referendumas. Paspėliokim, kas už jo slepiasi.

Čia nereikia gilintis net, kas ten vyksta, nes aiškus faktas: valdžia, nuolat maitindama marginaliausius ir bukiausius rinkėjus (tenykščius runkelius) visokiomis socialinėmis gerovėmis, prisidirbo. Prisidirbo ir augindama valdišką aparatą. Prisidirbo visaip – ir išlaidaudama, ir įsiskolindama visokiems bankams, ir belenką falsifikuodama*. Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti šalyje, kurioje nebuvo jokios kitos politikos, išskyrus totalinį populizmą.

Graikija, komunistų protestai demonstracijoje

Graikų komunistai komunizmą įsivaizduoja labai paprastai: visa Europos Sąjunga dirba pagal galimybes, o graikiški marginalai gyvena pagal poreikius.

Graikijos problema yra labai paprasta ir beveik neišsprendžiama: populistinė valdžia per keletą dešimtmečių sugebėjo išauginti ypatingai savimyliškų ir egoistiškų idiotų minią, tuo tarpu visokių chaosų bei revoliucijų idėjos tenai yra senos, todėl dabar žaizda atsivėrė, tiesiog trykšteldama į visas puses nesuvaldomu pūlinių srautu. Štai tie pūliniai, tiksliau minia anarchistų, komunistų ir kitų puspročių dabar pasiryžusi geriau privesti šalį iki visiško chaoso, bankroto ir revoliucinių skerdynių, bet dirbti jie nesutiks nei už ką. Tai natūralu: pripratęs gyventi už pašalpas, niekada nenorėsi dirbti.

Continue reading →