Truputis bazinių semiotikos teoremų

Pagalvojau, kad kai kurie konceptai, susiję su semiotika, daliai gali atrodyti nesuprantamais ar šiaip neaiškiais, net ir turint omeny, kad bent jau miglotai, visi suprantame, kas ta semiotika yra (bent jau tikiuosi). Gal būt, labiausiai bėdas kelia tai, kad didesnė dalis besidominčių semiotika paprasčiausiai ignoruoja matematinį šios pagrindą, kreipdami dėmesį į filologinę dalį. Gal dėl to Algirdas Julius Greimas yra toks išskirtinis autorius – skirtingai nuo daugelio kitų, rėmęsis matematiniais faktais.

Taigi, kad būtų lengviau suprasti – truputėlį teorinės dalies, davusios pagrindus visam tam struktūralizmui bei Greimo darbams. Šios dalies nežinant, išvis nelabai įmanoma ką nors giliau diskutuoti ar analizuoti.

Continue reading

Tipinės vadovų ir darbuotojų problemos

Shoko Asahara, Aum Shinrikyo sektos vadas

Čia jums dvasingas vadovas - Shoko Asahara, Aum Shinrikyo sektos vadeiva, surengęs masines žudynes Japonijoje. Pats tas dvasingumų pavyzdys. Tuo tarpu normalūs vadovai remiasi ne dvasingumais, o protu.

Jau rašiau apie visokias didžiąsias ir mažąsias ligas bei svarbiausius Edward Deming vadybos principus, bet yra ir dar vienas vadybos aspektas – tai patys vadovai. Čia galima vėlgi prisigalvoti visokių dvasingumų, tačiau pažvelgkime sistemiškai ir paprastai: visiškai nesvarbu, kas yra koks vadovas, jei jis užtikrina svarbiausią dalyką – vadovavimą. O kas tas vadovavimas? Tai tiesiog gebėjimas užtikrinti, kad visi tavo žmonės, visa tavo komanda dirbs vieningai, tikslingai ir kryptingai. Taip, kaip reikia.

Nėra tame gebėjime gerai vadovauti jokių ypatingų dvasingumų, o tiktai darbas. Tarp kitko, labai sunkus ir gadinantis nervus, o kartais – netgi banaliai nykus darbas. Kita vertus, tai veikla, kuri padeda susidoroti su baisiuoju Tim Wood demonu.

Lyderystė – tai ne kažkokia dvasingai perkreipta morda iškilmingai nutaisyta veido kaukė, o tiesiog gebėjimas pažvelgti į visą veiklą bendrai, į visus priežasčių ir pasekmių ryšius. Ir dirbti, turint juos omeny.

Deja, visi puikiai žinom, kaip ten būna su vadovais. Visaip būna. Ir bene dažniausiai būna, kad pats, būdamas vadovu, nei nepagalvoji apie savo problemas. O iš šalies jų niekas nepasako, nors tos problemos dažniausiai būna visai tipinės.

Kad jums būtų lengviau suprasti, kas per problemos kamuoja būtent jus, kaip vadovą, aš duosiu vieną aiškų kriterijų: pasižiūrėkite į savo pavaldinius. Jūsų pavaldiniai – geriausias veidrodis.

Jūsų pavaldiniai – tai žmonės, kuriuos jūs priimate į darbą, mokote, įpratinate prie tam tikrų veiklos metodų bei savo paties charakterio gliukų. Jūsų pavaldiniai – tai jūsų paties atspindys. Kartais – atvirkščias (nes išnaudoja jūsų silpnybes), o kartais – tiesioginis (nes perima jūsų mąstymą). Pasižiūrėkite į savo darbuotojus. Jei pamatysite juose kažkurią iš žemiau pavardintų bėdų – žinokite, kad tai ir jūsų bėda.

Continue reading

MMM ir Sodros piramidžių skirtumai

Štai kurį laiką analizavome skirtumus tarp Sodros ir MMM sistemų – tegul ir pusiau juokais, bet ir pusiau rimtai. Nors vienu metu man jau atrodė, kad norėtų 10 skirtumų atrasti gali ir nepavykt, visgi pavyko. Ir netgi 11 pakankamai esminių veikimo skirtumų pavyko rasti, o ne šiaip formalių.

Iš tų skirtumų atsiranda krūvos visokių antrinių (ir tretinių, ir kombinuotų) efektų, kurie kartais sukuria įspūdį, kad skirtingumas neįsivaizduojamai didelis, tačiau išsyk pasakysiu paprastai: viena sistema nuo kitos pernelyg nesiskiria savo bendrais mechanizmais.

Analizuoti čia beveik nėra, ką: ir MMM, ir Sodra yra tiesiog pinigų perskirstymo sistemos, nekuriančios realios pridėtinės vertės. Paties mechanizmo esmė čia elementari: vieni moka pinigus, kiti gauna pinigus. Mokėtojai pinigus deda ir yra maitinami pažadais, kad ateityje atgaus, tik atgavusiųjų dalis bei realiai atgautų pinigų sumos gaunasi mažesnės, nei tos, kurios buvo sumokėtos. Kitaip tariant, tiesiog išbalansuotas perskirstymas, kurio dalis sunaudojama.

Toks perskirstymas, kur pinigų gavėjams mokami pinigų davėjų pinigai, o pinigų davėjams išmokos nukeliamos į ateitį – tai yra pati Charles Ponzi schemos esmė.

MMM banknotas

Pirmojo MMM banknotas su Sergejaus Mavrodžio atvaizdu. Tokius į savo gyvavimo pabaigą MMM bandė leisti vietoje pinigų ir netgi įtikinėjo visokius Rusijos prekeivius priimti šiuos banknotus vietoje dolerių ar rublių.

Tačiau perskirstymas čia nėra vienintelis bruožas. Sodra negriūna (bent jau kol kas), bet čia yra toksai įdomus klausimas: ar piramidė (arba jai artima perskirstymo schema) gali būti subalansuota? T.y., ar įmanomi atvejai, kai tokia schema dėl kažkokių priežasčių gali dirbti labai ilgai? Ir kokie ten faktoriai gali dar išlįsti?

Continue reading

Sodra ir MMM-2011

Čia man ponas R.K. mestelėjo šitą mintį. Taip giliau pažvelgus, o dar ypač turint omeny kai kurias demografines bėdas, tai klausimas gauna labai įdomią potekstę. Paanalizuokime čia, kokie yra esminiai procesiniai skirtumai (ir pagal finansinius srautus) tarp tokių organizacijų, kaip Sodra ir MMM-2011. Čia įdomūs yra kardinalūs skirtumai. Ne kiekybiniai, ne pavadiminiai ar nuosavybiniai, o būtent veikimo principų skirtumai.

Sodra ir MMM-2012: rask 10 skirtumų

Taigi, raskite prašom man 10 skirtumų tarp Sodros ir MMM.

Aš labai tikiu jumis. Aš tikiu, kad jūs tuos 10 skirtumų, kurie yra tarp Sodros ir MMM surasite. Bent jau aš labai noriu tikėti.

Ruda sovietinė estetika

Juodaodis baltu kostiumu

Man nepavyko rasti jokios nuotraukos su tokiu rudu kostiumu. Užtat jums duodu nuotrauką to, ko sovietiniame pasaulyje pamatyti buvo neįmanoma.

Tamsiai rudai pilkšva… Pilkšvai ruda spalva… Kaip susenusios geležies rūdys, kaip kanalizacijos dangtis. Taip, senas aprūdijęs ir pajuodęs kanalizacijos dangtis savo spalva primena tą slepiančią prasto, negražaus ir pigaus kostiumo spalvą.

Žinot, su kuo man asocijuojasi žodis „sovietžmogis“? Su labai specifiškai apsirengusiu 40-mečiu žmogėnu, tokiu, kokių pilna būdavo Vilniaus gamykliniuose rajonuose ar aplink stotį. Suvargęs, nelabai linksmas, dieną geriantis kefyrą, o vakare, jei pasiseks – taurelę-kitą degtinės, nutrintais beformiais batais apsiavęs žmogelis. Kelis mėnesius neplauti marškiniai, iš tolo dvelkiantis neplautų kojinių, pigių cigarečių („Prima“ arba „Astra“) kvapas ir tamsus pilkšvai rudas kostiumas – toks, kokius sovietinėje SSRS dar prieš II Pasaulinį karą nešiojo visokie tarnautojai. Būtent tokie žmonės buvo tikruoju sovietmečio simboliu, tačiau jie liko nepastebėtais ir užmirštais. Jie buvo pernelyg nematomi, kad į juos kreiptume dėmesį.

Ta sovietinė ruda spalva buvo ypatinga, su niekuo nesupainiojama. Tai buvo tikras gamyklinis kamufliažas: kaip chaki spalva tampa visos gamtos spalvų vidurkiu, užmaskuodama žmogų visur, taip ir ta sovietinė ruda tapdavo visos gamyklinės aplinkos vidutine spalva, paslepiančia žmogų bet kur, kur tik jis bedirbtų. Sumaišykite geležies rūdžių, išmatų, mazuto, asfalto, sukrešėjusio kraujo, pilkų dulkių, suriko, suodžių ir molio spalvas – gausite kažką panašaus. Tamsiai rudai pilkšvas, o gal pilkšvai rudas audinys – prastas, bet gana tvirtas, pigus, svarbiausia – toks, ant kurio visiškai nesimato jokių dėmių. Tai tikrojo sovietžmogio apranga.

Ta apranga kažkiek tobulėjo, einant dešimtmečiams: kadaise buvę medvilniniai rudi kostiumai į sovietmečio pabaigą buvo imti išstumdinėti tokių pat klaikių, tik dar pamoderninto kirpimo sintetinių kostiumų (savo fasonu kažkuo primenančių vidurinių klasių mokyklines uniformas). Bet naujesni buvo tiktai dar klaikesni, tačiau visvien tos pat spalvos – lyg būtų nudažyti rūdžių, dulkių, tepalo, išmatų ir kraujo mišiniu. Kažkiek į šią spalvą panašėjo mokyklinių mergaičių uniformų spalva, tik pastaroji buvo stebėtinai sodri, skaidri ir ryški, lyginant su tais visiškai purvinai rudais kostiumais.

Kai aš pirmą kartą gyvenime pamačiau baltai apsirengusį žmogų – man buvo šokas. Aš negalvojau, kad gatvėje įmanoma kažką panašaus pamatyti. Buvo gal kokie 1977 metai, brežnevizmas, vasara, o maža gatvele ėjo visiškai baltai apsirengęs žmogus. Baltos kelnės, balti marškiniai, netgi balti batai. Ir, negana to, tai buvo negras. Negras, kaip iš kino filmo.

Rudas kostiumas, sovietinis plakatas, giriantis pensijų sistemą

Net ir į plakatus tie rudi drabužiai prasimušdavo. Aišku, išgražinti, paryškinti ir nudailinti iki visiško neįmanomumo. Sovietinėje propagandoje net ir kokia beliašais prekiaujanti Baba Niura būtų pavaizduota, kaip dvasinga kovotoja už komunizmą, panašesnė ne į save, o į kažkokią kino aktorę.

Jūs galite įsivaizduoti, kad sovietmečiu negrai buvo kažkokiu mistiniu, sunkiai suvokiamu laimingų Vakarų, nepasiekiamos laisvės ir turtingo gyvenimo simboliu? Tokiu simboliu, kad tai atrodė nelyg laimingi angelai, kurių neįmanoma sutikti gyvenime. Neįmanoma sutikti, nes tokių nebūna, jie tik filmuose pasirodo. Švytinti balta kostiumo spalva atrodė neįmanomai kontrastuojančia su tais rudais šlykščiais kostiumais. Juodas, kaip naktis, sotus ir patenkintas negro veidas atrodė neįmanomai kontrastuojančiai, lyginant su pilkšvai balkšvu, net pamėlusiu, pagiringu ir neprivalgiusiu sovietinio darbininko veidu.

Buvo dar dvi spalvos – panašaus į tą rudą šlykštumo pilkšvai rusvai žalsva, matyt labiau pritaikyta kokiems nors kolūkiečiams, tačiau realiai labiau mėgta visokių ispalkominių tarnautojų ir veteranų. Ji priminė karišką žalią chaki, tik vėlgi buvo kažkokia pilkesnė. Ir dar kita – žymiai retesnė, išvis neaišku, kam skirta mėlyna, savo mėlynumu primenanti su purvu bei išmatom sumaišytą mėlyną rašalą. Kiek panašią, tačiau visgi truputį menkiau bjaurią spalvą turėjo mokyklinės berniukų uniformos.

Šventėms visokie daugiau pasiekę tarnautojai ar veteranai pasipuošdavo juodais kostiumais, tačiau net ir ta juoda būdavo ne juoda, o kažkokia pilka, nei iš tolo neprimenanti tikro juodumo – greičiau tiesiog tamsią, gerokai dulkino asfalto spalvą – tokią pat pilką, kaip senos apsitrynusios padangos. Taip ar anaip, dažniausiai pasitaikydavo visgi ruda spalva – ji tiesiog dominavo.