Bijokite manęs, nes aš burnoje galiu paslėpti ietį – pavojingą ginklą, kuriuo bet kada galiu įdurti visokiems niekadėjams į kokią nors minkštą vietą. Čia jums įrodymas – pačioje Japonijoje tai aptardinėjama, kaip mokslinis faktas ir jie mane garbina. Nes aš net ir japonams esu ne šiaip sau kažkas, o Rokiškis Rabinovičius iš dviejų Didžiųjų Raidžių.
Štai čia jums faktas, kad maža nepasirodytų ir abejonių jokių nekiltų.
Štai jums sovietų socialistinės Baltarusijos džiaugsmas - komunizmas mūsų bedarbiams. Tai paaiškina viską, kodėl pridūrkavoti puspročiai šneka apie tai, kaip laiminga ir gera pas Aleksandrą Lukašenką gyventi. Nes čia jau aišku, iš ko tie lietuviški lukašistai gyvena. Tik paaiškinkit man, kuo jie čia nepatenkinti, jei jiems ten Baltarusijoje taip gerai? Gal tuo, kad reikia laiks nuo laiko į Lietuvą atvykti?
Taip, jūs nesuklydot, aš taip ir parašiau, kaip jūs perskaitėt – lietuviai tuntais emigruoja į Baltarusiją. Bet lygiai kaip ir jūs dabar, aš irgi pirmąsyk išgirdęs šitą nesąmonę, pagalvojau, kad tasai, kas ją sako, yra durnas. Nes išties prieš kokius metus ar du man apie tai pasakė kažkoks pusprotis, vienas iš tų, kurie pasakoja, kaip pas Lukašenką gyventi geriau ir kokie jie ten visi laimingi, kaip daug uždirba, kokia gera socialinė apsauga ir t.t..
Ogi pasirodo, kad tai tiesa – emigruoja tuntais. Tik paprastai nevispročiai Baltarusijos diktatūros mylėtojai užmiršta, kaip ir kodėl. Gal netgi ir išvis nežino, kaip ir kodėl. Nes niekas apie tai nieko nepasakoja. O viskas paprasta.
Paprasta, kaip dvi kapeikos: jei tik esi bedarbis, gauni bedarbio pašalpą, nieko neveiki ir varai į Baltarusiją gyvent. Ten daugelis dalykų keleriopai pigiau. Benzinas pigiau, cigaretės pigios, degtinė pigi, būsto nuoma pigi, na, gal maisto produktai ne tokie pigūs, bet irgi pigesni. O dar šiais laikais, kai baltarusiški zaičikai apsivožė taziku, tai išvis nuostabu – litas juk yra tvirta, stabili ir konvertuojama valiuta.
Taigi, taip ir emigruoja lietuviški bedarbiai į Baltarusiją, kur gerą gyvenimą atranda. Už mūsiškę bedarbio pašalpą ten juk galima gyventi geriau, nei Lietuvoje gyvena vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus. Tikras komunizmas, apie kokį visą laiką svajojo sovietiniai durniai. Taip, mes sukūrėme komunizmą, ponai. Ir bedarbiai tame komunizme jau gyvena. Gal ir ne visi, bet neretas.
O dar jei pridėsim vieną-kitą kelionę ar šiaip kokį siuntinuką, parvežant iš Baltarusijos kokių nors cigarečių ar kitų paklausių prekių – vat ir visai geras biznis susidaro. O dar jei pridėsim, kad turi kažkas ir kontrabandininkams tiekimą organizuoti – tai čia išvis puikus lietuviško bedarbio šansas. Čia juk nuostabybė tiesiog.
Beje, čia dar galime prisiminti, kaip tokiam komunistinio rojaus įgyvendinimui padės plečiamas bevizis režimas su Baltarusija – tai ir pigūs Gudijos darbininkai, kurie dar padidins vietinių bedarbių skaičių, o tuo pačiu – ir skaičių tų žmonių, kurie galės Baltarusijoje prabangiai gyventi. Labai geras žingsnis.
Štai ta proga dar kartą susimąstykim apie tą schemą, kurią neseniai skelbiau, kur yra konflikto tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų esmė. Ir kodėl apsimoka nedirbti.
Knygos dar nėra, o apie jos pasirodymo datą tiktai spėliojama. Tačiau viršelis jau sumaketuotas, tad knyga tikrai bus.
Aš kadaise rašiau apie Dailių Dargį ir jo pirmąją knygą – absoliučiai topinį bestselerį „Tikroji daktarų istorija“. Rašiau ir apie tai, kaip knygą platinti atsisakinėjo knygynai, ir kaip buvo bandoma autorių užtampyti po teismus. Dabar istorija vėl kartojasi, tik kitais būdais: knyga dar nei neišleista, dar net neaišku, kada ji galėtų pasirodyti, o keistenybės jau vyksta: knygos rankraštis buvo pavogtas.
Pats Dailius Dargis man sakė, kad pats negali teigti, jog vagystė buvo organizuota, nes pernelyg neįtikėtinai tai atrodo. Bet man, pavyzdžiui, abejonės esą neorganizuotumu kyla. Ypač, kai pažvelgęs į ankstesnį savo straipsnį, atrandu komentarą, rašytą kaip tik tuo metu, kai tik buvo įvykdyta vagystė, o apie ją niekas, išskyrus policiją, neturėjo žinoti. Čia jums anonimo Kauniečio citata, parašyta 2011 Gegužės 16 metų senumo visų užmirštame straipsnyje, kurį minėjau aukščiau:
„Balvonas tas tipo “zurnalistas”Dargis,prisigeres klube “Enbasy”prapiso,(arba ne), savo daiktus,dabar prie taksistu pisinejasi ir iesko pas ka paliko savo daiktus,tipo kuprine su kompu,idomu kokio velnio eit i kluba su kompu?,gal prie bachuru prisimazina,iraso pokalbius,ir po to is surinktos “medziagos”raso knygas kurios ir sudilusio skatiko nevertos,o gal cia eilinis “triukas”siekiant isgarseti,nes jo “supistos”rasliavos niekas neperka.“
Trumpai tariant, čia jau kažkokie nelabai normalūs dalykai. Paskaitykite, kaip apie įvykius parašė pats knygos autorius.
Kažkam parūpo mane apvogti. Kad net ir pasibaigus Daktarų erai Kaune tikrai nėra saugu, teko patirti savo kailiu. Visa tai nutiko 2011-ųjų gegužę, kai intensyviau pradėjau rinkti ir apdoroti knygos medžiagą. Dabar galiu drąsiai prisipažinti, jog visai nedaug trūko, kad ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos.
Taigi po tam tikros pertraukos vieną gražų gegužės penktadienį darbo reikalais lankiausi Kaune. Visą dieną turėjau daugybę susitikimų, pokalbių su įvairiais žmonėmis. Kadangi į gimtąjį miestą atvykau darbo reikalais, savaime suprantama, kad su savimi turėjau ir kuprinę su darbui būtina įranga – nešiojamuoju kompiuteriu „MacBook Pro“, užrašų knygelėmis, rašikliais, diktofonu ir kitais asmeniniais daiktais.
Atsisveikinęs su draugais gerokai po vidurnakčio, nusprendžiau važiuoti į motinos butą viename Kauno miegamajame rajone. Kadangi susitikimas su seniai matytais bičiuliais neapsiėjo be vienos kitos taurės vyno, važiavau taksi.
Paskutinis mano susitikimas vyko Dainavos rajone, tad netoliese buvusio „Girstupio“ prekybos centro pamačiau lyg stovintį, lyg susiruošusį iš vietos pajudėti taksi mikroautobusą. Sustabdžiau, besiblaškantis taksi vairuotojas sustojo. Aišku, sėsdamasis taksi juk ne visada atkreipi dėmesį, kokia firma veža, kaip atrodo vairuotojas ar pagaliau kokia jo vairuojamos mašinos markė. Juk tokiais atvejais nė į galvą nešautų mintis, kad šis žmogus gali apvogti ar kitaip pakenkti. Bet apie taksistų pasaulį jau nuo senų laikų sklando prieštaringiausios istorijos.
Įlipęs taksi vairuotojui paaiškinau, kad prieš pasiekdamas galutinį tikslą, norėčiau trumpam stabtelėti artimiausioje naktinėje parduotuvėje nusipirkti pusryčiams maisto ir gėrimų.
Taksistas be žodžių linktelėjo galva – suprask, kad tikrai sustos. Šiandien galėčiau pagalvoti, kad jis neištarė nė žodžio vien dėl to, kad neįsidėmėčiau jo balso.
Pajudėjome artimiausios visą parą veikiančios parduotuvės link K. Baršausko gatvėje, greta garsiojo VI forto žiedo, kurį sovietmečiu puošė tankas išvaduotojas. Trumpam stabtelėjome kitoje prekybos centro pusėje esančiame kieme, šalia kurio dirbo naktinė parduotuvė.
Taksi vairuotojas išjungė variklį. Išlipau į parduotuvę laikydamas rankose tik piniginę su pinigais ir dokumentais. Kuprinę su daiktais palikau taksi automobilyje – juk išlipau tik kelioms minutėms.
Kol nedidelėje maisto ir gėrimų parduotuvėje susirinkau reikiamų maisto produktų, gėrimų, užtrukau bemaž aštuonias minutes. Susimokėjęs už pirkinius išėjau iš parduotuvės ir negalėjau patikėti savo akimis – taksi automobilis, kuriame dar neseniai sėdėjau, sukosi aplink žiedą ir dideliu greičiu važiavo K. Baršausko gatvės link.
Sviedęs pirkinius ant žemės, pasileidau bėgti paskui tolstantį taksi. Kvaila – kaip pasivysi važiuojantį automobilį. Kaip tyčia tuščioje gatvėje, ištikus bėdai, nepastebėjau nė vieno taksi, policijos patrulių automobilio, su kuriuo galėčiau vaikytis su mano daiktais sprunkantį taksistą.
Pasijutau šlykščiai, nes buvau apmulkintas netuščius klientus medžiojančio taksisto. Apmaudu, kad netekau man priklausančių daiktų ir dar taip idiotiškai. Suprasčiau, kad sutemus Kaune gauni į snukį ar iš tamsos kokie vaikėzai pribėga ir išplėšia iš rankų kuprinę. Galbūt minėtais atvejais praradimas būtų labiau pateisinamas. Bet kad tokį žaidimą sužaistų taksistas, man tai buvo netikėta.
Teko skambinti policijai. Maždaug po 10 minučių, vadinasi, jei būtų rimtesnė bėda, galima ir numirti, į mano nurodytą vietą atskubėjo policijos patruliai. Jiems papasakojau problemos esmę ir netrukus buvau nuvežtas į Dainavos policijos komisariatą, kuriame parašiau pareiškimą ir išsamiai išdėsčiau visas šio dviprasmio įvykio aplinkybes.
Paryčiais iš komisariato patraukiau namo. Kadangi turėjau vilties, kad vis dėlto savarankiškai surasiu mane apvogusį niekšą, kitą rytą važiavau ieškoti vaizdo kamerų, kurios galėjo užfiksuoti taksi automobilio registracijos numerį.
Su keliais bičiuliais išvažinėjau visą K. Baršausko gatvę. Niekur nepastebėjau gatvės fiksuojančių vaizdo kamerų. Pasirodo, netoliese veikiančio prekybos centro „Molas“ vaizdo kameros naktį filmuoja tik milžinišką plotą užimančią automobilių stovėjimo aikštelę, kuri dažniausiai tokiu metu būna visiškai tuščia. Tai man teko įsitikinti savo akimis, kai apsilankiau pas apsaugos darbuotojus, kurie nenoriai, bet vis dėlto parodė fiksuojamą plotą. Ko gero, tai bus nebloga žinia gyvenantiesiems šioje Kauno vietoje.
Kitos minėtoje miesto gatvėje esančios įmonėlės, parduotuvėlės ir kavinės visai neturi vaizdo kamerų. Gatvėse irgi nėra jokių vaizdą fiksuojančių prietaisų. Daryk šioje Kauno vietoje, ką panorėjęs – šaudyk, plėšk, daužyk, prievartauk. Jokios garantijos, kad šioje miesto gatvėje, kuri nėra labai taiki, būsi apsaugotas ir pastebėtas tada, kai tavo gyvybei grės rimtas pavojus.
Atvažiavęs prie buvusio „Girstupio“ rūmų veikiančio prekybos centro IKI, nuo kurio sėdau į mane vežusio taksisto automobilį, sužinojau, kad ką tik buvo ištrinta vaizdo medžiaga – praėjus tam tikroms valandoms ją automatiškai ištrina kompiuteris.
Virš prekybos centro esančiame naktiniame klube tą vakarą vaizdo stebėjimo kamera neveikė, nes buvo specialiai nusukta nesąžiningai klube dirbusių barmenų rankomis. Pamaniau, kad tokios aplinkybės man buvo paruoštos kaip tyčia, tarsi pagal specialų užsakymą. Kadangi nesu paranojikas, tokios mintys pasiliko ne mano, bet mane artimai pažįstančių žmonių galvose.
Po kelių dienų, siekdamas vagystės tyrimo rezultatų, kreipiausi į pažįstamus policijos darbuotojus Vilniuje ir Kaune. Teko prašyti pagalbos ir žmonių, palaikančių artimus ryšius su pogrindiniu vagių pasauliu ar supirkinėjančių nugvelbtus daiktus.
Jiems paaiškinau, kad net už apvalią sumą išsipirksiu savo daiktus. Bene svarbiausias man buvo kompiuterio turinys – ką tik pradėtos naujos knygos rankraštis, kai kurių asmenų įrašyti pokalbiai, užrašai, statistika ir kiti knygai būtini failai.
„Pasakysiu atvirai, jei ne tavo pavardė ir pažintys, tokiais šūdais, kaip tavo kuprinės paieška, neužsiimtume. Jau kitą dieną būčiau suplėšęs į skutelius tavo pareiškimą, o dar po mėnesio tavo namus būtų pasiekęs laiškas, kad pritrūkus reikiamų duomenų, policijos tyrimas dėl vagystės yra nutraukiamas“, – taip atvirai, bet gana žiauriai paaiškino vienas Kauno kriminalistų.
Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš Dainavos policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus. Vagystę tirti ėmėsi patyręs ir ilgametis šio skyriaus darbuotojas Antanas Kirvėla.
Jis man paaiškino, kad nustatytas galimas įtariamasis. Apsidžiaugiau, nes atrodė, kad atsirado viltis susigrąžinti prarastus ir reikalingus daiktus. Dar po kurio laiko sužinojau, kad minėto taksisto namuose atliktos kelios kratos. Tiesa, jos nedavė laukiamų rezultatų – man priklausančio kompiuterio nerasta.
Po mėnesio sulaukiau kvietimo atpažinti nusikaltėlį. Atvykęs į Kauną laukiau trijų žmonių, iš kurių vienas turėjo būti tą nelemtą vakarą mane vežęs ir apvogęs taksistas. Aš jį kuo puikiausiai įsidėmėjau dėl išskirtinio bruožo – pažeistos vienos akies.
Nekantriai laukiau, kada prasidės atpažinimas, ir kaip jausis mane išvydęs taksistas. Tačiau tyrėja man pranešė, kad įtariamojo mobiliojo telefono ragelio signalas yra, bet niekas neatsiliepia. Po kelių savaičių mane pasiekė žinia, kad tą dieną, kai turėjo vykti atpažinimas, taksistas išvyko iš Lietuvos į Norvegiją.
Labai netikėtas šios iš pirmo žvilgsnio paprastos vagystės posūkis. Pareigūnai man geranoriškai pažadėjo, kad ateis diena, kai šis asmuo pateks į jų rankas. Norėtųsi tikėti, kad artimiausioje ateityje taip ir nutiks.
Rašant knygą vis dar liko neaišku, ar taksistas tą naktį savo noru įvykdė tokią įžūlią vagystę, o gal tiesiog atliko kieno nors jam pavestą misiją.
Stebėtina, kad mano asmeninį kompiuterį pavogęs žmogus skubiai traukėsi iš Lietuvos. Galbūt įsijungęs kompiuterį jis rimtai persigando, nes apvogė ne eilinį kauštelėjusį penktadienio vakaro nuotykių ieškotoją, o žurnalistą. Kadangi kelio atgal nėra, jis nusprendė trauktis. O galbūt taip jam liepė tikrieji šios vagystės iniciatoriai, kuriuos ir sudomino mano kompiuterio turinys?
Po tokio netikėto tyrimo posūkio galima kelti daugybę pačių netikėčiausių, fantastiškiausių, idiotiškiausių versijų. Įdomus sutapimas: buvau apvogtas likus vos porai dienų iki Daktarų gaujos teismo proceso pradžios Klaipėdoje.
Jame planavau dalyvauti, nes ketinau parengti išsamų reportažą portalui „Balsas.lt“ ir savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“. Aišku, ir papildyti nauja medžiaga būsimą knygą. Buvau iš anksto užsisakęs viešbutį uostamiestyje. Deja, dėl minėtos vagystės neturėjau galimybės sudalyvauti šiame teisme. Gal kas nors iš teismo dalyvių ir jų artimųjų nepanoro, kad dalyvaučiau šiame metų teismo procese. Galbūt tai lėmė aukštesniosios arba gerokai paprastesnės, bet ypač klastingai, žiauriai ir negailėstingai veikiančios žemiškosios jėgos.
Kokios? Deja, aiškaus atsakymo vis dar nėra.
Aš dar neskaičiau antrosios knygos. Bet man labai įdomu, kas joje bus. Pirmąją perskaičiau per porą vakarų – ji buvo pilna medžiagos, ją paskaitęs, išties gali pasijusti nusikaltėlių veiklos žinovu. Antra knyga, manyčiau, turėtų būti ne blogesnė už pirmąją, nors ir negaliu spėlioti, kas ten bus ir apie ką. Taip ar anaip, lauksiu. Gandai sako, kad pasirodys Lapkritį. Tiesa, Dailius Dargis taip ir nepasakė, kaip jis atgavo rankraštį. O gal ir neatgavo, o rašė iš naujo? Nežinau. Jis paslaptingas, kaip ir jo aprašomi įvykiai.
Jei pirmoji knyga buvo daugiausiai apie Kauno gaujas, tai antrojoje knygoje, pavadintoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“, turėtų būti nemažai medžiagos apie kitus nusikaltėlius: čia matyt bus aprašyti ir Panevėžio Tulpiniai, Klaipėdos Gaidjurginiai bei kitos gaujos. Ir, svarbiausia, galų gale atsiras daugiau medžiagos apie taip ir likusią šešėlyje Vilniaus Brigadą. Atsimenate, kaip prieš porą dešimtmečių laikraščiuose reklamuodavosi tokia „Komercijos ir gamybos firmų asociacija“? Taip, šita gauja net per žiniasklaidą skelbdavosi, kad esą „visi verslininkai turi eiti pas mus, mes juos apsaugosim, nes kas nenueis, tai nežinia kokios nelaimės gali atsitikti“.
Brangūs kalbainiai, aš jums pasižadu, kad aš apsaugosiu jus nuo lietuvių kalbos išnykimo
Ponai ir ponios. Štai ir atėjo momentas, kai jau viskas pasiekta šitame blogsferiniame gyvenime. Jūsų brangus, nekenčiamas, numylėtas ir plūstas Rokiškis Rabinovičius gali jau daugiau ir neberašyt, nes pasiekė viską, ko tik galėjo siekti. Taip, aš, jūsų skaitomas personažas, jau skelbiu jums, kad viskas, ko čia galėjau siekti, yra pasiekta ir aš nežinau, ko daugiau besiekt, nes šiandien pamačiau dalyką, kurio įspūdingumas sukėlė priepolį net ir man pačiam: į mane įdėjo savo puslapyje nuorodą ne kas kitas, o mano visaip narstyta VLKK – savo Spaudožvalgoje. Ir įdėjo nuorodą tiesiai į straipsnį apie sąryšius tarp kalbainių ir sovietžmogių. Aišku, tai ne koks perpublikavimas (nemanau, kad tai iš principo įmanoma), bet visvien tai man sukėlė tokį kognityvinį disonansą, kad jau man to ir pakanka.
Taip, aš jau galiu nerašyti daugiau šito blogo, kuriame vis taškausi visokiomis savo ir ne savo įžvalgomis bei šiaip durnystėmis. Nes jau viskas yra pasiekta. Mano mažas pasitaškymo blogas tapo kažkokia nesąmone, kurią kažkas iš kalbainių prilygino spaudai. Nes mano asmeninė nuomonė kalbainių manymu jau verta tiek pat, kiek ir didžioji žiniasklaida. Aš, ponai mano gerbėjai, esu monster-hamsteris, kuris kaip King-Kongas triuškina Lietuvos visuomenę – štai kokia yra toji esminė VLKK paskelbta žinia, kuri aiškiai matoma iš fakto, kad jie apie mane paskelbė.
Jau buvo kadaise nuostabybių, kai mano straipsnį kažkurį paskelbė Anarchija.lt (net neatmenu, apie ką) – ir tai nepaisant to, kad aš esu kardinaliai nekairysis. Buvo ir kartas, kai vėlgi kažkurį mano straipsnį paskelbė Patriotai.lt (irgi neatsimenu, apie ką) – ir tai nepaisant to, kad patys, žinote, kad čia nesuderinamumai irgi aiškūs. Dabar mane jau visai priplojo VLKK. Aš neturiu, ką daugiau pasakyti, nebent aiškumo dėlei paaiškinti, kaip įsivaizduoju, kas yra kalbainiai. Nes kartais vis kyla klausimai apie tai.
Kalbainis – tai ne pareigybė ir ne išsilavinimas. Kalbainiai – tai tiesiog neaukšto intelekto bei menkas žinias turintys asmenys, apimti ideologinio proto aptemimo – kalbainystės. Ir šis aptemimas tikrai ideologinis, nes paremtas idėja, esą kažkoksai menamas kalbos grynumas turėtų būti keliamas aukščiau žmogiškumo, paprastų bendravimo, informacijos keitimosi ir mąstymo poreikių. Kalbainystė mums teigia, esą mes negalime sakyti ir galvoti to ar ano, nes tai, esą, nelietuviška, neatitinka kažkokių ten normų ir taip toliau. Ir kalbainystė, šitai teigdama, nesiremia kokiais nors argumentais: ideologijai jų nereikia. Jai svarbu tiktai viena: ji turi stiprėti ir valdyti kuo daugiau žmonių.
Kalbainiškoji ideologija prasimuša iki absurdų – tai ten koks nors kalbainis pareiškia, esą priešdėlis da- esąs nelietuvišku, nes taip jie nusprendė ir viskas, o mokslinių dalykų jie čia nei nenagrinės, nes jei jau jie taip nusprendė, tai čia jų tradicija ir viskas. Tai ten kokie kiti kalbainiai sugalvoja, kad kabutės esą gali būti lietuviškos, kurios turi būti tiktai tokios ir ne anokios, o tai, kad jų susigalvotos kabutės tėra nesąmonė – tai nors kuolą ant galvos tašyk, jiems tai nieko nesako. Tai dar kiti kalbainiai susigalvoja lietuvinti visą kompiuterijos terminiją, nors net nesuvokia skirtumų tarp kompiuterių ir spaudos. Ir taip toliau, ir taip toliau.
Net nežinau, kas sukūrė žodį „kalbainis“ – gal kartais nejučia jį paleido Algis Greitai, o gal ir kažkas kitas, senais laikais pasipiktinęs žodžio „hamburgeris“ keitimu į žodį „mėsainis“. Nors galų gale per prievartą pastarasis keitinys ir buvo įdiegtas, istorija buvo kvaila: niekam nekliuvęs hamburgeris buvo paverstas lietuvybės priešu. Tad iš to ir kilo kalbos apie hamburgerių priešus – kalbainius.
Žinoma, VLKK yra pagrindinis kalbainių vadovavimo organas (kaip ir jo filialas VKI), nors ir nemanau, kad visi ten esantys yra kalbainiai. Nes, kaip jau minėjau, kalbainiai – tai ne pareigybė. Ir ne išsilavinimas. Net jei kalbainiai prasimuša į kalbos reguliavimo ir baudimo organus*.
Kalbainių būna įvairiausių – tai ir laikinai kvankštelėję mokinukai, kuriems smegenis pripudrino kokia nors lietuvių kalbainystės mokytoja, ir pamišę dėstytojai, kurie sugeba kokiam nors fizikos studentui numušti pažymį už kokią nors esą svetimybę. Savaime aišku, labiausiai pakvaišę kalbainiai dar nuo jaunumės tampa ideologizuotais tiek, kad nueina mokytis filologijų, o paskui prasimuša valdžion – kas į Lietuvių Kalbos Institutą, kas į Valstybinę Kalbos Inspekciją, kas į Valstybinę Lietuvių Kalbos Komisiją, kas dar kur nors.
Yra daug kalbainius skiriančių požymių – ir minėtas sovietiškumas, ir nesugebėjimas suprasti, kas ta kalba išvis per daiktas**. Ir tikėjimas, kad galima reguliuoti žmonių mąstymą, ir tikėjimas, kad kalba gali būti statiška, nekintama. Kalbainystė – tai ryškus totalitarizmas savo esme. Būtent todėl kalbainiai mums aiškina, ką mes galime galvoti ir kaip mes galime kalbėti. Visiškai, kaip George Orwell romane „1984“ – ten kalbainystė buvo vienas iš totalitarinio valdymo įrankių. Tačiau visa tai tėra kalbainystės požymiai, simptomatika.
Kalbainystė nėra išsilavinimas ar kokios nors pareigybės. Kalbainystė – tai tiesiog eilinė ideologija. Tarp kitko, labai įdomi ir gryna: tai ne šiaip kokie nors konstruktai apie socialinius teisingumus, o mąstymą apribojanti programa, kuri kartais užkrečia net ir visai protingus žmones. Štai čia mes ir susiduriame su pačia kalbos bei kalbainystės esme: kalba yra mažų mažiausiai tokia pat sudėtinga, kaip sudėtingiausias kompiuteris. Ir ant jos (būtent ant jos, kaip vykdymo sluoksnis virtualių mašinų steke) gali veikti įvairiausios programos. Kai kurios iš jų gali būti ir virusinės, užkrečiančios vykdytoją, apribojančios jo galimybes ir paskui intensyviai bandančios lygiai taip pat užkrėsti kitus. Tai būdinga įvairioms sektoms, tačiau tai lygiai taip pat būdinga kalbainiams.
Užkrečiančios programos yra labai paprastos savo esme: tereikia perimti kokį nors realybės interpretavimo gabalėlį, jį perduodant užkrečiančiam kodui, kad jis galėtų save kabinti prie visko, kas tik pasitaikys. Taip ir kalbainiška programa tėra toksai iškreipiantis realybę ir užkrečiantis ją gabalėlis kodo: bet kas gali būti pasakoma žodžiais, taigi, prie bet ko tas virusas ir kabinasi, priversdamas savo nešėją elgtis tam tikru būdu. Ir visiškai nesvarbu, ką kalbainiui besakytum apie kalbą – visą tai perima virusas, kuris, jei reikia, kažką užblokuoja kalbainio galvoje, o jei reikia – sugeneruoja kokią nors reakciją.
Taip, ponai kalbainiai, jei skaitote, tai čia apie jus: jūs tiesiog esate apsivirusavę per tą patį dalyką, apie kurį taip mėgstate aiškinti kitiems. Jūs apsivirusavę per kalbą, jūsų galvose sukasi kenksminga mąstymą blokuojanti programa, kuri riboja kalbos, o tuo pačiu ir viso mąstymo galimybes, tokiu įdomiu „kalbos grynumo“ būdu perimdama asmenybės kontrolę.
Virusų gydymas labai paprastas: juos reikia tiesiog šalinti. Čia nėra vietos jokioms diskusijoms, nes su virusais niekas nediskutuoja. Taip ir su virusais, kurie yra apkrėtę jus, ponai kalbainiai, niekas čia nediskutuos. Jūsų virusus tiesiog reikia pašalinti ir jūs vėl būsite normalūs, mąstantys žmonės. Beje, NLP specialistų Lietuvoje yra. Ir manau, kad jums padėtų, galimai net ir už dyką, nes jiems tai būtų išskirtinai išgrynintas ir ryškus refreimingo atvejis, tiesiog nesulyginamas iššūkis. Taip, ponai kalbainiai, psichologai yra didesni kalbos profesionalai už jus.
Atnaujinta 2011 spalio 10 vakare:
Praėjus kuriam laikui VLKK esantys kalbainiai kažkaip apsižiūrėjo, į ką ir apie ką jie nuorodą įdėjo. Ir, savaime aišku, ištrynė viską be pėdsakų. Bet pas mane pėdsakai liko, nes aš tiesiog negalėjau atsigėrėti tuo jų internetu, į mane linkinančiu, todėl pasilikau jį atidarytą brauzerio tabe. Taip kad nedingo visi tie įrodymai. Štai jums žemiau viskas visame gražume:
Štai jums, kaip gražiai savo spaudos apžvalgoje VLKK reklamavo jūsų numylėtą Rokiškį Rabinovičių, pakolei nesusiprato, kad Rokiškis Rabinovičius ne tik ne spauda ir ne žurnalistika, bet netgi ir išvis nežmogus, o negana to, dar ir nesismulkinantis su žodžiais.
Dar čia galiu spėti, kad į mane VLKK turi labai teigiamą požiūrį ir labai nori, kad aš apie juos rašyčiau, nes paskaitė čia, kad aš žadu daugiau nerašyti, nes jau viskas pasiekta. Todėl matyt ir pašalino, nes nori, kad rašyčiau ir daugiau. Taigi, čia galime suprasti, kad VLKK keičiasi teigiama linkme ir mano įvairios įžvalgos tikrai padeda jų darbui. Aš netgi neabejoju, kad jie mane anksčiau ar vėliau pasikvies, kad aš juos pakonsultuočiau, kaip reikia dirbti, galvoti ir kalbėti.
————-
** Visada galima atskirti kalbainiškos ideologijos užkratą pagal vieną tipinį požymį: kalbas apie tai, esą „VLKK nebaudžia, VLKK gera, o baudžia tiktai VKI, kuri išties jums padeda geriau kalbėti“. Čia panašiai, kaip „Partija nebaudžia, partija gera, o baudžia tiktai KGB, kuri išties jums padeda geriau gyventi“.
** Kalbainiai visada yra įsitikinę, kad jie supranta, kas per daiktas yra kalba, nors bent kiek rišlesnio apibrėžimo, kuris leistų suformuluoti problematiką ar paaiškinti stebimus fenomenus jie niekad negali pateikti. Štai čia ir pamatome esminį skirtumą tarp talibano ir mokslo: šiuolaikinis struktūralistas jums gali pasakyti tik vieną dalyką: kad kalba yra nesuvokiamybė, apie kurią galim spėti tik tiek, kad tai yra kažkoks procesas (mažų mažiausiai, implementuojantis metateoriją), leidžiantis ir komunikuoti, ir mąstyti, ir pats veikiantis daugybės žmonių galvose. Išties kalba yra nesuvokiama, kaip Dievas (pats kalbos apibrėžimas kalboje – savo esme toks pat: „kažkas, kas yra viskas ir kartu daugiau, negu yra tasai tiesiog kažkas“). Čia galim dar prisiminti, kad ne veltui Biblija teigia, kad pradžioje buvo Žodis: išties mes negalim tvirtai pasakyti, ar mes mąstome, naudodamiesi kalba, ar atvirkščiai – kalba mąsto, naudodamasi mumis. Abi prielaidos tampa vienodai nepaneigiamomis, vos tik jas imi analizuoti ne marginaliai-kalbainiškai, o moksliškai, žvelgdamas į kalbą, kaip į matematinį kompleksą. Taip pažvelgus mums ir atsiskleidžia giluminė tikrųjų kalbainių esmė: tai lyg kokios laukinės beždžionės, šikančios ant altoriaus ir tepliojančios ant sienų šventykloje, į kurią įsiveržė.
Čia jums lietuvių kalbos sergėtoja skelbia, kaip jums kalbėti: Negalima sakyti „sovietinis“, reikia sakyti „tarybinis“, nes tada buvo tokie geri tarybiniai laikai ir visi buvo lygūs, nevažinėdavo visokiais mersedesais ir leksusais, gerbė valdžia liaudies žmogų. Mes tada gyvenome ir tai mūsų tarybinė santvarka, o ne tų mums nurodinėjančių emigrantų, kurie turtuose vartėsi ir aiškino mums kažką, patys vargų nepatyrę. Nes tik tarybose mums liaudies deputatai atstovavo, o ne dabartinė nupirkta valdžia.
Viena iš nuvalkiotų, jau tiesiog kalbainiškojo durnumo pavyzdžiu tapusių, tačiau vis pasikartojančių diskusijų – ar kalbant apie sovietmetį, reikia vartoti žodžius „tarybinis“, „tarybų“ ar „sovietinis“, „sovietų“. Tema čia pakankamai sena, kad net ir oficialūs kalbainių vadai linkę jau nekišt į ją nosies, nes iš patirties žino, kad geriau vengti apie tai kalbų: jei tik užsimintų, kad geriau sakyti „tarybinis“, išsyk pasirodytų, kuo esą ir tada jau pasigailėtų. Bet jei tik ištartų, kad reikia sakyti „sovietinis“, o ne „tarybinis“, staiga pripažintų ir faktą, kad kalbos nepakankamumas yra, o be svetimų žodžių neišsiversi, o tuo pačiu užsitarnautų fanatiškiausių kalbainių sparno pyktį.
Visgi, nors tema ir puikiai žinoma, ji verta atidesnio panagrinėjimo, tiesa, visai iš kitos pusės: čia itin įdomu, kas dedasi kalbainių galvose ir kaip tas sovietiškumas su kalbainiškumu siejasi. Tuos sąryšius pastebėję yra daugelis, o išnagrinėti juos galima, tiesiog paėmus porą kalbainiškųjų argumentų, kuriuos šie visada pateikia, kai tik užeina kalba apie žodžius „sovietinis“ ir „tarybinis“:
Abu argumentai girdėti, tačiau juose išties slypi neįtikėtinai daug. Neįtikėtinai didelis, skurdus ir bejėgiškas sovietžmogių pasaulis čia tiesiog šviečia, atskleisdamas visą debilavotų postkomunistinių lūzerių nostalgiją tiems režimo laikams, kai viskas buvo aišku, nes partija visada nurodydavo, ką daryti. Ir tą aš jums tuojau parodysiu.
