Rosalie Bosquet, Madame Max Adolphe

Nuotrauka, deja, nespalvota, tad nesimato, kad uniforma ir kepurė - ryškiai mėlynos, veik žydros indigo spalvos, kaip šviesūs ryškūs džinsai. Tai tonton-makutų apsirengimo spalva.

Rosalie Bosquet, pasaulyje plačiau žinoma, kaip Madame Max Adolphe. Haičio prezidento François Duvalier karšta gerbėja, nusipelniusi jo meilės taip, kad tapo Fort Dimanche rūsių valdove – sako, kad ten vien savo rankomis nužudė virš 1000 žmonių.

Gandai sako, kad pabėgo berods į Kanadą 1986, kur ėmė dirbti aukle (čia, beje, kažkoks nesveikas noras pas daugelį visokių atmatų – vaikus auklėt). O dar gandai sako, kad padvėse, prisigėrusi vaistų 1989.

Prie François Duvalier (plačiau žinomo, kaip Papa Doc) ta Madame Max Adolphe tapo antru asmeniu valstybėje ir faktiškai neformaliu haitietiško saugumo vadu. Taip, Milice de Volontaires de la Sécurité Nationale, plačiau pasaulyje žinomi, kaip Tonton Macoute, buvo vadovaujami būtent šios juokingai atrodančios sutraukos.

Savo neįtikėtinai didelę politinę galią ši boba įgijo po to, kai savo valdomuose Fort Dimanche rūsiuose nukankino tonton makutų kūrėją Clement Barbot – banditą ir teroristą, kurio dėka François Duvalier atėjo į valdžią. Savaime aišku, kad nukankino paties prezidento nurodymu.

Vėliau sukūrė ir moterišką tonton makutų dalinį – Fillette Laleau, kuris žiaurumu dar pranoko ir vyriškus. Bendrai imant, tonton makutai per ketvirtį amžiaus nužudė nuo 60 iki 300 tūkstančių žmonių, tikslus skaičius – nelabai aiškus iki šiol. Žinoma, tai gal ir nėra daug, lyginant su Raudonaisiais Khmerais, tačiau taip ar anaip, sunkiai suvokiama.

Levi’s Strauss – Naked Rear. Reklamos estetika

Ida van Bladel, 1971 metų Levi’s Strauss džinsų reklama. Buvo spausdinami keli skirtingi šios reklamos variantai – vienur moters matosi daugiau, kitur – mažiau. Ši reklama spausdinama buvo ir žurnaluose, ant Levi’s maišelių ir pan., nors didžiausio populiarumo gavo plakatai.

Nuogas užpakalis sukėlė labai daug skandalų, kai kuriose šalyse berods buvo ir uždraustas, nes neatitiko tuometinio supratimo, kas leistina, o kas ne. Daugelis įžiūrėjo šioje reklamoje ne tik nuogybes, bet ir kažkokį ten smurtą, o dėl natūralizmo kai kurie net svaigo, esą čia išties nuotrauka, o vargšė moteris buvo kankinama, ją badant adatomis ir siuvant siūlais.

Dabar ši reklama atrodo visiškai nekaltai. Tiesiog švelni, nešokiruojanti ir visai paprastutė.

Aš šią Levis reklamą pamačiau dar kokiais ~1980 – giliu sovietmečiu, kažkokiame užsieniniame žurnale. Gal kokiame nors „Interpress Graphic“ ar pan. – beje, pastarasis buvo nuostabus, bet labai mažai, kam žinomas. Vengrai tais laikais valdė.

Continue reading

Apie karą keliuose

Ponas Maliboo (tas pats garsusis Maliboo, iš kurio išmokau pasiųsti tuos, kurie užveikia) šiandien parašė labai gerai apie vairavimą ir avarijas. Paskaitykit. Ir pažiūrėkit šitą filmuką (nusigrobtą irgi iš jo paties), muzika graži, o vaizdai – už širdies griebiantys. Visą pažiūrėkit, tai bus terapija jums. Maliboo sako, kad tai geriausia socialinė reklama apie saugumą keliuose, o aš negaliu nepritarti:

Monopolijos visur ir visada panašios

Standard Oil (dar žinoma, kaip Esso (tarimas nuo „S-O“)) tapo ta įmone, kuri davedė JAV visuomenę iki ribos. Naftos monopolistas, užvaldęs viską – degalus, asfalto gamybą, tepalų gamybą, muilo gamybą, dujų tiekimą, geležinkelius, etc., įsijautė su konkurentų naikinimu tiek, kad 1911 JAV aukščiausiojo teismo sprendimu buvo suskaldytas gabalais. Liberaliausią ekonomiką turinti valstybė, tuo metu – tikras laukinio kapitalizmo kraštas, dar 1890 priėmė Sherman aktą, draudžiantį nesąžiningą konkurenciją ir prekybos ribojimus, tačiau prireikė daugiau, kaip 20 metų, norint sukapoti John D. Rockefeller įkurtą įmonę, o paskui – priimti dar griežtesnį prieš monopolininkus nukreiptą Clayton aktą. Beje, pastarasis veikėjas šios monopolijos dėka tapo turtingiausiu visų laikų pasaulio biznieriumi, su kuriuo palyginus, koks nors Bill Gates dar atrodo visai kukliai.

Standard Oil aštuonkojis

Kaip matom – ir tais laikais, kaip ir dabar, specifinės įmonės daug kam primena aštuonkojį, ypač, kai monopolistas, panašus į Standard Oil, išties slepiasi po dešimtimis skirtingų pavadinimų, priklausančių supirktoms ir naujai prikurtoms įmonėms. Čia galim prisiminti, kaip Artūro Zuoko vėl globojamas Rubicon/ICOR vaizduojamas būna karikatūrose – irgi, kaip juodas aštuonkojis, su čiuptuvais, vaizduojančiais įvairias įmones (jų, man rodos, kelios dešimtys). Dar vienas panašumas, kad ir tais Standard Oil siautėjimo metais gaudavosi, kad apšildyti butus malkomis yra pigiau, nei dujomis: nuo kompanijos įsikūrimo 1868 iki išskaidymo 1911 žalios naftos kaina krito penkis kartus, tačiau Standard Oil parduodamų naftos produktų kainos sumažėjo vos keliolika procentų. Kažkuo primena ir situaciją su šildymu Lietuvoje, tiesa?

Kainos krito tik po to, kai Standard Oil buvo išskaldytas į 34 nepriklausomai valdomas kompanijas, bet net ir šios buvo tikri monstrai. Pvz., Standrd Oil of Indiana dar 1936 gavo pistonų iš FTC (Federal Trade Commission) už piktnaudžiavimus kainodaroje, naudojantis monopoline padėtimi ir pažeidžiant jau aukščiau minėtą Clayton aktą. Tarp kitų Standard Oil palikuonių – ir tokie pavadinimai, kaip Exxon/Mobil, Chevron, net ir šiais laikais siejami su visokiais nelabai švariais reikaliukais – atsiradus monopolininkui, jo neigiamą įtaką išnaikinti labai sunku.

Po Standard Oil suskaldymo atsirado durnių, kurie pezėjo, kad taip nereikėjo daryti, nes esą rinka pati būtų viską sureguliavusi. Pvz., Ludwig von Mises, austrų ekonominės demagogijos mokykla teigia, kad jei žibalo kainos prie Standard Oil monopolijos sumažėjo nuo 30ct 1867 iki 24ct 1911 metais, tai reiškia, kad monopolininkas buvo gėris. Kiek aukščiau jau minėjau, kad žaliavinės naftos kainos per tą laiką krito penkiagubai, kas išties yra beveik ekvivalentiška kainų padidinimui penkis kartus. Lietuvoje, beje, irgi yra panašius kliedesius platinančių veikėjų, susibūrusių netgi į atskirą oligopolinių/monopolinių kompanijų rėmimo institutą.

Dar vienas įdomus faktas – Theodore Roosvelt, JAV prezidentas, progresyvistas, pavertęs šią šalį į realią supervalstybę, iš Didžiosios Britanijos perkėlęs pasaulio ekonomikos bambą į JAV, būtent ir buvo tasai žmogus, kurio politinė valia suskaldė Standard Oil kompaniją.

Beje, Standard Oil įsisiautėjimo laikais biologai dar nežinojo, kaip aštuonkojai dauginasi, tad šis paveikslėlis dar nėra labai vulgarus. Galim įsivaizduoti, kokį galėtų nupiešti specifikas žinantis dailininkas.

Dekonstruojant elektroninių balsavimų diskursą

Rankinė granata - žvakė

Žinoma, kad galima pezėti apie visokius dvasingumus, apie tai, kaip jaunimas labiau balsuos internetuose ir nupasakoti viską taip, lyg rinkimų perkėlimas į internetą - kažkoksai gėris. Galima net šūkį sugalvot - "praleisk romantišką vakarą su Olialia Pupytėmis ir balsuok Internetu". Nepaisant to, granata yra granata, ji neskirta nei vienam, nei kitam tikslui, kuriam tiktų žvakė.

Visai neseniai susitikau su tokiu ponu Andriumi K., kuris yra nuoseklus internetinių ir elektroninių balsavimų priešininkas, o apie jo kvalifikaciją sako faktas, kad jis į Litnet ir visą Lietuvą atnešė IPv6 palaikymą. Bet šįsyk papasakosiu ne apie techninius/organizacinius internetinio ir elektroninio balsavimo niuansus (su kuriais ir taip viskas aišku), o apie kitką – žmonių požiūrį.

Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, nors jos kartais ir ima kažkaip atitikti mūsų mąstymą. Bet tie dalykai, kuriuos darome – tai mūsų mąstymo, mūsų apsisprendimo pasekmė. Pietų Afrikos respublikoje prieš porą dešimtmečių buvo skandalingas atvejis, kai vienas žmogėnas atėmė iš moteriškės jos grūstuvą, kuriuo ji virtuvėje visokius daiktus smulkindavo – riešutus ir pan.. Moteriškė baisiai įsižeidė ir žmogėną (savo kaimyną) padavė į teismą, o tada ir nuskambėjo istorija: pasirodo tasai grūstuvas buvo prieštankinė granata. Pakankamai sunki ir masyvi, su rankena, patogi. Tą granatą moteriškė surado savo mirusio vyro įrankių dėžėje ir porą dešimtmečių puikiausiai naudojo. Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, o jų panaudojimas priklauso nuo paradigmos.

Pono Andriaus K. dėka susitikau su tokiu ponu Steve S., ypatingai aršiu internetinio balsavimo šalininku, katrą pradžioj, prieš pamatydamas gyvai, dar ir išvadint spėjau žemesnio intelekto asmeniu (vėliau teko atsiimti savo žodžius, nes paaiškėjo, kad klydau, todėl atsiimu savo žodžius dar kartą, jau bloge, ir atsiprašau matant ir tiems, kas apie tą ginčą nieko nežino – tai jums įrodymas, kad aš esu neadekvatus pridūrkas).

Su ponu Steve S. gavosi tokia įdomi diskusija. Ne, ne tiek apie tai, kokie argumentai už ir kokie argumentai prieš, o dar gerokai gilesnė, nes ponas Steve S. pateikė labai įdomų požiūrį apie tuos balsavimus, visiškai nesusijusį su IT, o susijusį su paradigmos* pokyčiais, apie kuriuos ir aš esu rašęs.

Pradėkim gal nuo to, kodėl eilinis Lietuvos pilietis galvoja, kad elektroninis, o ypač internetinis balsavimas – tai geras sprendimas (sako, apie 75 procentai interneto vartotojų tuo tiki). Ogi viskas labai paprasta: žmonės mato tokius bajerius, kaip pvz., su ponu Evaldu Lementausku**. Ir mato, kad valdžiažmogiai tiesiog dėjo ant visuomenės (beje, dėl šio Seimo sprendimo prokuratūra jau nutraukė Lementauskui bylą). Tai tiesiog realybė, puikiai patvirtinanti bobutišką, tačiau juk teisingą apibendrinimą: „valdžia yra vagys, vieni kitus dengia“.

Eilinis žmogus apie nesuprantamus dalykus mąsto paprastai, asociatyviai, magiškai: realybėje yra visokios makliavonės, yra visokios cenzūros, nedemokratijos ir t.t.. O Internete*** nėra visokių ten makliavonių, nes kiekvienas gali daryti belenką, nėra nei valstybių sienų, nei galimybės viską išcenzūruot, uždraust ir nubaust****, nei įvesti kažkokius totalitarizmus. Todėl reikia, kad ir balsavimas būtų Internete. Ir valdžia būtų stebima per Internetą. Ir t.t., ir t.t..

Negaliu pasakyti, kad toksai pagrindinės žmonių masės požiūris į Internetą būtų klaidingas – tai tiesiog besislenkančios paradigmos požymis. Valstybė ir kitos hierarchinės struktūros po truputį praranda prasmę, žiniasklaida feilina prieš blogus, tuo tarpu visuomenė po truputį tampa panašesne į tą Anonymous grupuotę, turinčią visai kitus dėsnius: visišką demokratiją, nekontroliuojamumą ir netgi grupės neapibrėžtumą. Kas yra Naujoji Lietuva, ta, kuri kuriasi internetuose? Taigi tiesiog bet kas iš mūsų, bet kas, ką apjungia pono Aurelijaus K. kadaise taip gražiai įvardintas bendrakryptis vektorius. Tam nereikia nei pasų, nei gyvenimo kažkokioje teritorijoje, nei kilmės, nei netgi kalbos. Pakanka tiesiog būti ir kažką daryti, netgi nesvarbu, ką, bet tariant, kad tai Lietuvai. Ne geografinei, o tai, kuri yra mūsų galvose.

Tačiau čia ir turim esminį klausimą: Internetas ir kompiuteriai – tai tik techninė priemonė. O štai visokia informacija ir požiūriai – tai jau paradigminiai dalykai, kurie gali veikti nepriklausomai. Nesvarbu, kad naujoji paradigma (laisvė) yra daugiau internetuose, o senoji – daugiau neinternetuose (reale). Naujoji paradigma irgi keliasi į realą***** – ten ir gauname tuos keistus dalykus, kai staiga pasidaro lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, atsiranda naujos pažintys, kartais tiesiog stebėtinai lengvai dingsta socialiniai barjerai. Tačiau senoji paradigma irgi keliasi į Internetą, nes ir jai internetas – tik techninė priemonė. Ir to nereiktų užmiršti.

Senos hierarchinės struktūros puikiausiai lenda į internetus. Vienais atvejais jos dėl to gauna naują, papildomą, demokratinę prasmę, kaip kad Seimo puslapis: jo dėka mes galime atrasti ir įstatymus, ir jų pakeitimo iniciatorius, nors kadaise normaliam žmogui tai buvo neįmanoma******. Bet kitais atvejais vyksta panašiai, kaip su kokia nors politinių partijų reklama: susikuria partija savo portalą ir skelbia ten visokias propagandas, be jokių internetinių galimybių diskusijoms – lygiai kaip anksčiau partiniuose laikraščiuose. Tai jau tiesiog senosios hierarchinės paradigmos perkėlimas į internetus.

Taigi, klausimas apie internetinį balsavimą yra paprastas: kuriai jis paradigmai priklauso, internetinei ar hierarchinei? Ar dėl to, kad balsavimas atsiduria internete, jis įgauna kokių nors naujų demokratinių savybių? Pagrindinė žmonių masė (apie 3/4) galvoja, kad taip. Tai maginis mąstymas: internete juk demokratija, vadinasi į tą demokratiją perkelti rinkimai irgi taps demokratiškais, o išrinktieji bus gerais, skirtingai nuo dabartinių.

Deja, rinkimai nuo internetinio balsavimo nepasidarys demokratiškesniais, nes jie negaus jokių naujų savybių. Nuo internetinio balsavimo ir išrinkti politikai netaps mažiau korumpuotais. Tačiau perkėlus balsavimą į kompiuterius, atsiras tūkstančius kartų didesnės galimybės falsifikavimui, išankstiniam nuperkamam balsavimui ir pan.. Ponas Remigijus Šimašius (beje, kaip ir Eligijus Masiulis – liberalų sąjūdžio narys), teisingumo ministras, atstovaujantis senąją piramidinę paradigmą internetuose, dėsto puikius pavyzdžius apie tai, kaip kyla sukčiavimo balsuojant galimybės, kai vyksta balsavimai paštu (t.y., nuotoliniai balsavimai). Tiktai padaro visiškai nesąmoningą išvadą, esą internetinis balsavimas (t.y., nesaugus ir toks pat nuotolinis, tačiau išvis nepritaikytas jokiam stebėjimui netgi balsų skaičiavimo vietoje) tą situaciją pakeis. Akivaizdu, kaip pakeis: atsiras ypatingi patogumai balsų supirkinėtojams.

Todėl bet kuriuo atveju reikia atsiminti paprastą dalyką: ne technologijos keičia žmones. Žmonės kuria ir naudoja technologijas, patys besikeisdami, atrasdami naujas galimybes. Kaip tos technologijos bus panaudotos – priklauso nuo to, kokiu tikslu jos kuriamos ir kaip naudojamos.

Granatos kūrėjų paradigma – sprogdinti žmones. Todėl net ir moteriškės sugebėjimas pritaikyti tą granatą riešutų smulkinimui – nekeičia granatos esmės. Ji visvien skirta žudymui: būtent tokią paskirtį granatai suteikė jos kūrėjai. Internetinio balsavimo kūrėjai irgi turi idėjų, kam panaudoti tą jų internetinį balsavimą.

Ginklų specialistai nerekomenduoja naudoti granatų virtuviniams reikalams. Jie rekomenduoja tam naudoti virtuvės įrankius. Interneto specialistai nerekomenduoja elektroninio ir internetinio balsavimo rinkimams. Jie rekomenduoja tam naudoti normalius balsavimo būdus.

 

————

* Kad būtų aišku kiekvienam: paradigma – tai tiesiog sistema, kurioje mes mąstome apie kažką. Paradigmos gali būti skirtingos, nors visi jų nagrinėjami dalykai gali sutapti. Pvz., bitės, kurios neša medų, turi savo paradigmą, kurioje jų medus yra jų medus. Tačiau žmonių požiūriu bičių medus yra visai ir žmonių medus. Negalima pasakyti, kad žmogaus ar bitės požiūris teisingesnis ar koks nors aukštesnis – jų mąstymo sistemos visiškai skirtingos, priklausančios skirtingoms paradigmoms. Neseniai JAV pasireiškęs arbatos judėjimas – būtent toks naujos paradigmos atsiradimo atvejis: žmonės nusispjovė į demokratų/respublikonų sistemą ir patys susigalvojo sau kandidatų sąrašus, kurie laimėjo, nepriklausomai nuo to, kad priklausė kokiems nors demokratams ar respublikonams.

** Rytas Staselis, neįtikėtinai gilių įžvalgų politologas, siūlo išvis žiniasklaidai neminėti to asmens – jokiais būdais. Aš irgi tam pritariu, bet visgi manau, kad yra tam išimtis: siūlyčiau, kad minint tą vardą-pavardę, būtų dedami linkai į Pipediją. O ir šiaip, minint politikus, geriau dėt linkus į Pipediją. Kad bet kas Gūglėje atrastų tai, ko reikia, mat tie veikėjai puikiai išsicenzūruoja straipsnius apie save Vikipedijoje, paversdami pastaruosius į kažkokius reklaminius fufelius.

*** Žodis „Internetas“ yra rašomas iš didžiosios, nes tai tikrinis vardas. Pradžioje buvo ARPANET, jungęs kariškius su mokslininkais, paskui nuo jo atsiskyrė MILnet, prisidėjo NSFnet, o kai pagrindiniai reikalai vis vykdavo neapibrėžtoje tarpinėje zonoje, kur vis daugėjo ir daugėjo visokių įstaigų bei kontorų, tai galų gale gavosi, kad tinklus apjungianti tinklo dalis yra visas tinklas – Internet. Tačiau bėdžiai iš VLKK, gyvenantys sao tautinių fantazmų pasaulėlyje, galvoja, kad pvz., „Xerox“, „Internet“,  „Parker“ ir pan. – tai bendriniai žodžiai.

**** Bene geriausias iš paskutinių pavyzdžių – kai kažkokia 70 metų bobutė Delfio komentaruose parašė, kad gėjai yra pagydomi dilgėlėmis per subinę, tai ją berods ir nuteisė už kažkokį smurto skatinimą ar tai kažką panašaus. Čia galime užduoti klausimą: ar tikrai Internetas yra atskiras nuo realybės?

***** Realas – tai tiesiog realas, skirtingai nuo to, ką Interneto nenaudojantys galėtų pavadinti virtualu. O išties nėra nei atskiro realo, nei atskiro virtualo – yra tik žmonės su požiūriais bei skirtingos galimybės bendrauti. Įdomu tas, kad mūsų požiūriai apie bendravimą internetuose ir reale neretai skiriasi tiek smarkiai, kad tai tampa lyg skirtingais pasauliais – skirtingomis paradigmomis. Tai savotiškai primena kažkokią schizofreniją su susiskaldžiusiu mąstymu: internete be problemų galima užkalbinti nepažįstamą žmogų, su juo susibendrauti, nors reale to lyg ir nepadarytume. Bet juk žmonės – tie patys. Kas mus verčia elgtis kitaip? Tiesiog paradigminis jungiklis, esantis mūsų smegenyse.

****** Stasys Šedbaras berods niekur žiniasklaidoje nebuvo paminėtas, kaip to skandalingo operatyvinės veiklos įstatymo kūrėjas, pagal kurį telefoninių pokalbių pasiklausymus prokuratūra ir policija dabar galės daryti net be atskirų teismo sankcijų, pasiremdama prielaida, kad telefono numeris galimai priklauso kažkokiam žmogui, kurio sekimui leidimas išduotas: tyrėjas susigalvoja ir klausosi. Kaip sovietiniais laikais. Nors Seimo puslapis toks kreivas, kad tiesiogiai Šedbaro autorystės prie įstatymo pataisų nieks nenurodo, tačiau ten pat galima surasti tos dienos darbotvarkę, kurioje ir nurodyta, kas ten teikėjas. Įstatymas, beje, jau priimtas, o Prezidentė jį patvirtino.

********* Išnašos – velniškai patogus dalykas. Taip, aš matomai patiriu įtaką.