Čia, žinoma, klausimas ne kolekcionieriams (jei esat toks ir viską žinot – duokit kitiems pasireikšt). Tiesiog šiaip istorija ar finansais besidomintiems. Jei ką – paveiksliukai yra didesni, galima paspausti ir perskaityti visas smulkias raides. Taigi, kaip lietuviškai užsivadino šitas dalykas?
Žemiau – dar vienas paveiksliukas, kita lakšto pusė.
Čia pasitaikė kažkaip netyčiukais vienas toks nuostabus savo banalia Heavy Metal ir Hard Rock žvaigždžių gausa gabalas. W.A.S.P., Iron Maiden, Dio, Quiet Riot, Dokken, Twisted Sister, Judas Priest ir dar belenkiek visokių visokiausių… Žinoma, surengtas labdaringas šou, o gabalas nelabai tepasižymi išskirtinumais, jei neskaitysim gitarų solavimų. Ale bet šiaip – nagi žvaigždžių sambūris 🙂
O žinovams, kurie žinovai – keletas gabalų su Bruce Dickinson. Kitokių. Visai kitoks kur. Garso kokybė daugiausiai prasta, tik šiaip truputį gal neįprastoki koveriai. Galit ir neklausyt.
Ar pagalvojote kada nors, koks ryšys tarp kalbos ir beprotybės*? Ogi visai banalus ir tiesioginis. Pasitaikė kadaise truputis medžiagos, o neseniai vėl prisiminiau – apie tai, kaip iš proto kraustosi daugiakalbiai žmonės. Ypač įdomūs atvejai, kur tiriami dvikalbiai pacientai, kurių antroji kalba išmokta postpubertatiniame** periode, t.y., jau niekaip negalinti užimti dominuojančios vietos galvoje.
Deja, kokių nors rimtesnių statistinių tyrimų, susijusių su konkrečiomis simptomatikų variacijomis pagal kalbas dvikalbių ir vienakalbių pacientų atvejams, kiek suprantu nėra (bent jau nepasitaikė man užmatyt, nors ir ieškot nelabai stengiausi). Kita vertus, kiek atsimenu, buvo paprastesnių statistinių tyrimų, kurie parodė, kad daug kalbų mokantys asmenys rečiau ir lengviau serga schizofrenija*** ir netgi tokia lyg ir visai fiziologiška Alzheimerio liga. Tiesa, čia turiu pasakyt vieną pastebėjimą: neretai pasitaiko, kad dvi kalbas mokantys žmonės angliškoje literatūroje jau vadinami poliglotais ar pan.. Tad reikalas apie bet kokius atvejus, kur pacientai moka daugiau, nei vien tik gimtąją kalbą.
Vienas ryškesnių pavyzdžių, demonstruojančių visą reikalą (norit daugiau – Gūglę jums į rankas):
Ponas Z, 30 metų amžiaus pacientas su diagnozuota hipomanija****, ir anksčiau gydytu bipoliniu sutrikimu*****, buvo pokalbyje su psichiatre. Paciento gimtoji kalba – anglų, taip pat, jau būdamas subrendusiu, išmoko kalbėti ispaniškai. Remiantis jo pokalbiais su psichiatre (anglų kalba), vienareikšmiškai buvo įvardinti mąstymo sutrikimai (kliedėjimas), taip pat pacientas skundėsi haliucinacijomis. Tačiau vieną kartą pokalbio su psichiatre metu, pacientas kreipėsi į ją ispaniškai, nes žinojo, kad ji šią kalbą supranta.
Ir psichiatrės, ir paties paciento nuostabai, kalbėti ispaniškai jis įstengė nekliedėdamas. Paties paciento žodžiais, kalbant ispaniškai, jam grįždavo protas, o kalbant angliškai – jis vėl pakvaišdavo. Pokalbis su pacientu dviem kalbom užtruko apie pusę valandos, per kurią ir buvo gautas toksai paties paciento įvertinimas.
Atvejis įdomus tuo, kad tiesiog labai ryškiai rodo visiškai skirtingus, nepriklausomus mąstymo procesus, susijusius su dviem kalbom, dargi esant išreikštai pozityviai simptomatikai******. Galim spėti, kad pabandęs persijungti į ispanų kalbą, pacientas tiesiog neįstengia kliedėti ir net haliucinuoti šia kalba. Tiesa, sunku spręsti, ar todėl, kad tą kalbą moka nepakankamai gerai, ar todėl, kad ja vyksta nepriklausomas kognityvinis procesas, t.y., atsiranda du lyg ir susiję, tačiau paskirai veikiantys diskursai, dar daugiau – akivaizdžiai nepriklausomi simuliakrai, leidžiantys spėti apie tai, kad vyksta kažkokie mąstymo virtualizacijos procesai.
Tiek jau to, neknisiu proto metateorijos linksymbėm (matematika sako vienareikšmiškai: kalba pati yra ne mažiau, nei kompiuteris, t.y., grubiai tariant, pati kalbėtojo kalba gali išprotėti), bet tiesiog pabandykim įsivaizduoti, kaip skirtingai visgi mes mąstome, priklausomai nuo to, kokia kalba mes mąstome. Ir kaip sunku kartais išversti kokią nors konstrukciją ar prasmę iš vienos kalbos į kitą, netgi kai atrodo, jog laisvai gali suprasti tas kalbas.
Beje, Lietuvoje turėtų būti labai nemažai praktinių galimybių patyrinėti tas daugiakalbės beprotybės atvejus. Daugelis gydytojų laisvai kalba dviem ar netgi trim kalbom, daugelis jų pacientų – irgi*******.
* Žinau, kad žodis „beprotybė“ – absoliučiai nemedicininis ir t.t., vartoju čia jį tiesiog vulgariausia ir paprasčiausia prasme – rimtiems mąstymo sutrikimams apibendrinti.
** Pubertatinis ir postpubertatinis – reiškia, kad lytinio brendimo metu ir po lytinio brendimo. Tai svarbūs skiriamieji bruožai. Kalba, kaip visiškai natyvinė, įsisavinama tiktai prepubertatiniame periode.
*** Schizofrenija yra būtent schizofrenija (tariama, kaip „skizofrenija“). Nors neretas ir lietuviškas psichiatras sako „šizofrenija“ – tai elementari kalbinė nekompetencija, paveldėta iš sovietmečio.
**** Hipomanija – maniakalinė būsena, kurioje nėra įmanoma vienareikšmiškai diagnozuoti psichozės. Kitaip tariant „beveik manija“. Neretai – tiesiog viena iš bipolinio sutrikimo, schizoafektinio sutrikimo ar pan. apraiškų.
***** Bipolinis sutrikimas (maniakalinė depresija) – banguojančios būsenos, kai pakaitom (pvz., kas kelis mėnesius ar metus) paciento būsena keičiasi nuo depresyvios iki maniakalinės ir atvirkščiai.
****** Pozityvi simptomatika – kliedesiai, nesąmoningos idėjos, haliucinacijos ir pan., kaip kontrastas negatyviai simptomatikai – užsidarymui, nebendravimui, atminties praradimui ir t.t..
******* Visokios čia sukaišiotos išnašos apie visokius žodžius – nebūtinai mano durnumo požymis, o greičiau noras pasismaginti. Tik nekaltinkit manęs plagiarizmu. Smagintis gali daugelis, o ne vien ponas U.
Štai Romelis paprašė, kad parašyčiau apie skirtumus tarp analitinių ir sintetinių kalbų. Tema iš vienos pusės – labai jau paprasta, o iš kitos pusės – tokia plati, kad joje negaliu būti kompetentingas. Mano trejetas kalbamų ir dar kokios penkios-šešios truputį kadaise bandytų aiškintis kalbų – absoliučiai neatitinka reikalavimų, norint kabint tokią temą. Bet jei jau taip, tai gal net ir įdomiau bus.
Aš žinau, kad ateina čia žmonių, kalbančių įvairiausiomis kalbomis. Ir kažkas puikiai moka anglų, kažkas kitas – moka prancūzų, kažkas – ispanų, dar kažkas – švedų, o kažkas rašo ir kalba rusiškai. Girdėjau, kad ir kinų kalbą suprantančių yra tarp mano komentuotojų, ir netgi kai kas, suprantantis korėjiečių. Padėkite man išversti kuo geriau vieną žodį į skirtingas kalbas ir visi pamatysim, kuo tos kalbos skiriasi.
Žodis yra paprastas – „nebepasikiškiakopūsteliaudavome„. Tai ryškus, tiesiog žiburiuojantis tokios sintetinės lietuvių kalbos pavyzdėlis. Vietoje ištiso sakinio, krūva visokių morfemų (šaknų, priešdėlių, priesagų, etc.) suplakama į vieną makalynę taip, kad gaunasi žodis, nešantis labai specifinę ir konkrečią prasmę. Tokią konkrečią, kad beveik iki reikšmės susiaurintą.
Išskirtinai analitinėje anglų kalboje šį žodį turėtume, matomai, versti kaip sakinį. Maždaug kaip „we were never collecting wood sorrels again any more„. Ši kalba verčia išskaidyti, izoliuoti paskiras prasmes, atskirti jas vieną nuo kitos ir sustatyti jas į aiškią sakinio struktūrą.
Beje, ir vienu, ir kitu atveju galime turėti formalų taisyklių rinkinį: vienu atveju – žodžių darybai, kitu atveju – sakinių. Tik kad žodžius formalizuotais metodais skaidyti ir netgi generuoti – žymiai kebliau, kita vertus – laisvės tai irgi duoda daugiau.
Taigi, kas kokią kalbą mokat? Man pačiam, kol rašiau, jau pasidarė velniškai įdomu, kaip čia į kokią išsiverstų.
Čia tas išprotėjęs reklaminis golemas jau išsiveržęs į lauką
Jei manęs kas klaus, kas labiausiai užstrigo šioje knygų mugėje – tai atsakysiu tiesiai: išprotėjęs žurnalo „Valstybė“ reklaminis stendas, katras neaišku kokiais būdais važinėjosi po visą parodą tarp žmonių, tarpais bandydamas ką nors pastumti, o tarpais – šiaip išgąsdinti, vis nerasdamas sau vietos – akivaizdžiai, valdomas Dirbtinio Intelekto. Pradžioj slankiojęs kažkur 5 korpuso minioje, stendas greitai numigravo ten, kur bent truputį erdviau – į 3 korpusą, pasisukiojo rūbinėje, pabandė užsukt į Andriaus Užkalnio konferenciją, bet galų gale, dar valandikę beprasmiškai pasistumdęs, sugebėjo išsiveržt pro tas sukamas (kaip kokiame Nekropolyje) 3 korpuso duris, o tada jau ir nurūko kažkur į miškus, palaidas, laukinis ir nevaldomas. Jaučiu, dabar tūno kur nors Viršuliškių parke, įklimpęs į pusnį… Robotizacija, vienok… Naujieji golemai…
Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis
Be abejonės, matyti ir rašytojai, tapę blogosferos žvaigždėmis – Andrius Užkalnis bei Beata Nicholson. Nuostabu, aš galvojau, kad gandai apie tai, jog ši priešingybių pora esą sesuo ir brolis – tiktai mitas. Ale gi pasirodo, kad mažų mažiausiai – ne visai. Visai dargi ne visai, o priešingai – brolis ir sesuo, pasirodo. Jaučiu, praeis dar kiek laiko ir paaiškės, kad ir Monika Bončkutė – pono Užkalnio žmona iki pat šių dienų. Tuo tarpu Landsbergis-Žemkalnis (įsiklausykit: Žemkalnis ir Užkalnis, o tada prisiminkit tikrą istoriją, kad pavardė Užkalnis teatsirado pokario laikais, kai Užkalnio tėvai kažkur slapstėsi, o jų abiejų pavardės besą kokios tai verstinės) – galėjo būt paties Užkalnio nesantuokinis tėvas dar Tarpukario laikais ir taip toliau. Dar pridėkim, kad būtent šalia Užkalnio sėdėjo ir knygas pasirašinėjo Kristina Sabaliauskaitė – garsi sąmokslo teorijų kūrėja bei įgyvendintoja. Kam nors kyla abejonių? Galiu jas išsklaidyti: ten pat buvo ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tas pats, kuris vaikams rašo tokias dvigubos semantikos pasakas, kad tėveliai spangsta. Taigi, kaip matome, viskas su tais rašytojais akivaizdu.
Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis
Ką gero parsinešiau? Užplaukė smegenų aptemimas ir nusipirkau kažkokios leidyklos perleistą visą Aleksandro Volkovo seriją. Nuolaidos nepadarė, parazitai, tai nereklamuosiu, kas tokie ir kur nusipirkt, nei netgi, kaip ta krūva atrodo. Sutaupei – reklamą praradai, štai dabar ir žinokit. Džiaugėsi man šitie leidėjai, kad pirmųjų knygų prieš belenkiek laiko išleistas nenurodytas tiražas – pusiau išparduotas jau. Beje, tiražą nurodyti reikalaujama pagal taisykles, o kiek mano atmintis nemeluoja – nebūtina jo nurodyti, tik esant apimtims iki 500 egz.. Reiškia, niekam neįdomūs šie sovietmečio bestseleriai. Pardavėt 200 knygučių ir džiaugiatės, ar ne? Taigi, ponuliai, atrasit dabar mano blogą ir liūdėsit, kad parodoje nuolaidų nedarėt, o kiti tuo tarpu juoksis 🙂
Pono Maumo herbas visame gražume. Ir dar tautinėm spalvom su kardais.
Nusipirkau storą Žečpospolitos herbyną – kažkokie lenkai pardavinėjo, nei lietuviškai, nei angliškai nesuprantantys. Atsiverčiau kažkur per vidurį, kaip tik, kur baigiasi herbai ir prasideda kažkokie pavardžių sąrašai – ogi žiū, pono Maumo herbas visame gražume. Tai dabar dar pridėkim, kad Žilinsko pavardė – ne tik sena, bet ir reiškianti žilę, o tas visas žilas, kaip bebarzdis Kalėdų Senelis, nors ir už mane jaunesnis būdamas – neabejotinai jau šimtus metų jo giminę liaudis stebi, todėl taip ir užvadina. Čia jums dar lašelis sąmokslo teorijosna. O dar paklauskit savęs, kodėl aną vis matydavau kur nors palei Užkalnį. Ten pat, kur matydavau ir Ashtroką? Kas tarp jų bendro? Ir kodėl tai siejasi su anokiais leidiniais, katrie konkuruoja su golemus parodon atvežusia „Valstybe“, katrai rašo Užkalnis ir kuri paskutiniame numeryje redaktoriaus žodyje pati tuos konkuruojančius leidinius gyrė?
Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas
Dar buvo karšto šokolado, puikiai paruošto, kažkur visai visai parodos užkampyje ir po 5 litus už mažą puodelį. Bet labai skanaus. Bet visgi knygos yra knygos, tad geriausios – tos, kur stikliniais viršeliais. Žinoma, kad vynas bei degtinė. Taip kad kaipgi be to apsieisi, jei tai bus tiesiog neliteratūriška? Ale gi suprantat, šiaip jau alkoholis ne košeris, tad šiuo atveju parodos organizatoriai tiesiog nuostabiai pasirūpino ir pakvietė tikrąsias knygų mugės žvaigždes – bealkoholinio vyno bei degtinės platintojus iš firmos nežinau, kaip ten vadinasi (nuolaidos nepadarė, bet pavaišino už dyką, tai nereklamuosiu jų, o tiktai gėrimus), tad siūlau visiems šio dalyko pasiieškot – ir parodoje, ir kitose prekybos vietose. Taip, aš nuo mažų dienų svajojau, kad atsirastų bealkoholinė degtinė. Ir štai, ji atsirado. Stikliniuose viršeliuose, su užsukamu skirtuku, maloniai geriama iš čėrkelių ir tinkama netgi vaikams. Švelnesnio mėgėjams – bealkoholinis vynas.
O dar gero kas? Nu jūs man pasakykit, kokių galų į parodą susirinko tiek visokių durnių, kad net praeit neįmanoma, čia jums kas, cirkas, ko jūs ten neradot? Paroda yra skirta iškiliems žmonėms lankytis, o ne miniai visokių, per kuriuos praeit neįmanoma! Nors, kita vertus, kas dar nespėjote – šiandien iki 5 vakaro paroda dar veiks.
