Alkoholis ir mes
Kažkaip Anaiptol užvedė ant minties su labai naivaus skelbimo nuotrauka – kažkoks žmogus klijuoja lapukus, agituojančius negerti, nes alkoholis blogis. Labai naivus skelbimas visgi sukėlė man minčių.
O juk išties – alkoholis yra blogis. Gal būt kažkam padeda truputį atsipalaiduoti, truputį užmiršti savo bėdas, truputį lengviau bendrauti. Bet kas atsakingas už mūsų sugebėjimą atsipalaiduoti, už mūsų bėdas, už mūsų bendravimą? Alkoholis ar mes patys? Kalbėti, kad alkoholis yra kokia nors būtina vaišių ir švenčių dalis – absurdiška. Ar tai šventė – prisigerti, apsivemyžti, susimušti, apsiplūsti, paskui kankintis nuo pagirių ir to, kad neatsimeni, ką vakar pridirbai? Na, gerai, dar būna „kultūringi“ pasisėdėjimai. Kur visi išgeria po truputį. O kam? Iš kur tas poreikis išgerti? Jis natūralus?
Alkoholio industrija uždirba nežmoniškus pinigus. Iš mūsų, iš mūsų tėvų, giminių, draugų ir net vaikų. Man iki šiol neiškrenta iš galvos „Sobieski“ reklama, kurią prieš kokius porą metų mačiau vaikiško multiko viduryje per TV, savaitgalį. Kaip neiškrenta ir demagogijos, kurias LLRI ir kitos kontoros skleidė po to, kai buvo priimtas įstatymas dėl alkoholio reklamos apribojimų – esą „reklama negali priversti pirkti“. Klausimas – jei negali priversti, tai kodėl į tą reklamą alkoholio gamintojai kiša tokius pinigus?
Europoje alkoholį gamina tūkstančiai įmonių. Lietuvoje gamina ir importuoja dešimtys. Alkoholis yra žymiai didesnis nuodas, nei nikotinas ar kokia nors marichuana. Alkoholio gamintojai Europoje – ištisai vietiniai, patys tie, kurie užsiima lobizmu. Alaus, degtinės, vyno, brendžio, viskio, konjako, džino ir bet kokio kito brudo gamintojai – puikiausi rėmėjai įvairioms Europos partijoms. Berods Lenkijoje yra netgi alaus gėrikų partija. Alkoholizmas, apdengtas gražiais žodžiais, netgi pateikiamas, kaip politinė vertybė.
Nikotino koncernų Europoje ir Lietuvoje ne tiek jau daug, lyginant su alkoholio įmonėmis. Tabako pramonės galimybės matyt, kiek ribotos. Jie aiškiai negali tiek prifinansuoti visokių politinių partijų. Marichuanos, amfetamino, LSD ar heroino platintojai – išvis neturi jokios įtakos. Ar tai koreliuoja su tų dalykų kenksmingumu? Manau, kad ne. Jei žmogus, kasdien rūkantis po pakelį cigarečių, dažniausiai taip berūkydamas išgyvena kelis dešimtmečius, tai parodykit man žmogų, kuris bent 10 metų išgyveno, kasdien išgerdamas butelį degtinės. Vargu, ar toks žmogus į žmogų bus panašus. Bet alkoholiui draudimai žymiai švelnesni. Leidžiama alkoholį reklamuoti, leidžiama jį gerti kavinėse, lyg tai nieko blogo.
Ir štai rezultatai: Lietuvoje yra vienas iš pigiausių alkoholių Europoje. Prie Brežnevo už vidutinį statistinį atlyginimą per mėnesį Lietuvos gyventojas galėjo nusipirkti kokius 10 butelių degtinės. Dabar už statistinį vidutinį atlyginimą per mėnesį gali nusipirkti kokį 100 butelių degtinės. Stiprūs alkoholiniai gėrimai jau senokai pardavinėjami bendruose supermarketų skyriuose. Kai kurios parduotuvės degtinės butelius dėlioja tiesiog salės viduryje. Alus jau seniai parduodamas kartu su visokiais limonadais.
Daugelis „žolės“ gynėjų aiškina, kad žolės apsirūkę žmonės nepadaro nusikaltimų, nes žolė smegenis veikia taip, kad sumažėja agresyvumas. Išties, sunku spręsti – gal ir nepadaro nusikaltimų. Subjektyviai – išties susidariau įspūdį, kad marichuanos mėgėjai kažkokie nepavojingi. Netgi kanapių organizmui kenkiantys efektai iki šiol neaiškūs: prieš kokius 10 metų man į rankas pakliuvo labai įdomus Olandijos sveikatos apsaugos ministerijos lankstinukas, kur buvo pasakojama apie marichuanos žalą: pasirodo, ši maišoma su tabaku, o tabakas juk kenkia, todėl ir „žolė“ kenkia. Nesveika rūkyt. Nežinau, gal yra ir dar kažkokių kenksmingų poveikių. Kanapės yra uždraustos. To jų kenksmingo poveikio, kuris žinomas, pakanka draudimui.
Alkoholiu apsisvaiginusių žmonių smurtiniai nusikaltimai – kokią dalį smurtinių nusikaltimų jie sudaro? Keliasdešimt procentų? O gal net daugiau, nei pusę? Turint omeny, kad vidutinis Lietuvos pilietis vos kelis procentus gyvenimo būna girtas, tenka daryti išvadą, kad nusikaltimams alkoholis daro nežmonišką skatinantį poveikį. Ir ką? Kaip alkoholis sukelia kepenų cirozę, kaip ardo smegenis, kaip žaloja organizmą – irgi puikiai žinome. Tačiau alkoholis reklamuojamas, pardavinėjamas, kalbama apie kažkokias alaus ar degtinės vertybes. Arba apie laisvą rinką. Arba žmonių teisę rinktis. Arba apie tai, kiek daug pinigų valstybei alkoholis atneša per mokesčius. Arba dar apie ką nors. Kodėl?
Pyderai ir stervos prieš lesbietes ir gėjus
Kai dažnas žmogus gėjų eitynėse mato visuomenės susipriešinimą tarp homoseksualų ir heteroseksualų, aš to nematau. Aš matau tik visuomenės supriešinimą tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Viešų ir besislapstančių homoseksualų. Todėl aš už gėjų ir lesbiečių eitynes. Man labiau patinka gėjai, nei pyderai. Man labiau patinka lesbietės, nei stervos. O heteroseksualai čia išvis niekuo dėti – tai tik žiūrovai. Žiūrovai, teturintys pasirinkimą: arba viešos šventės, arba neviešos problemos.
Kažkada Saulius Stoma rašė labai įdomias mintis apie tai, iš kur atsirado valstybininkų grupuotė. Ta pati, kurią daugelis vadino žydrųjų albinų klanu. Reiškinys tikrai nenaujas: jei tik žmones yra dėl ko šantažuoti, juos visada galima šantažuoti. Ir jei tik atsiranda koks nors šantažo kabliukas, prasideda mirties spiralė: kažkas, užsiminęs, kad viską žino, paprašo padaryti mažą paslaugėlę, o paskui – didesnę, dar didesnę ir taip toliau. Kompramatas kaupiasi, jo daugėja, kol žmogus, teturėjęs visai nedidelę problemėlę dėl seksualinės orientacijos, tampa lengvai šantažuojamu, visko prisidirbusiu korupcionieriumi.
Kas gi žino apie tą pirminę problemėlę? Žinoma, kad pirmiausiai – "likimo draugai", turintys lygiai tą pačią bėdą: kiek kitokius, nei dauguma, potraukius. Taip nejučia ir gaunasi, kad 2 ar 7 ar kiek ten procentų valdininkų patys apie tai net negalvodami, tampa valstybininkais. Vien dėl to, kad juos galima šantažuoti.
Nereikia savęs apgaudinėti beviltiškomis fantazijomis, esą draudžiant viešas kalbas apie homoseksualumą, homoseksualumo sumažės. Kaip ir neverta savęs jaudinti kalbomis, esą dėl kažkokių eitynių to homoseksualumo padaugės. Nei ten sumažės, nei ten padaugės. Nei vienas režimas nesugebėjo homoseksualumo išnaikinti, tačiau visuomenėse, kur homoseksualumas būdavo toleruojamas šimtus metų, jo irgi nepadaugėdavo. Keisdavosi tiktai prisipažįstančių, "viešų" homoseksualų dalis. Vienintelis dalykas, kurį keičia tolerancija ar netolerancija homoseksualumo apraiškoms – tai sugebėjimas realistiškai žvelgti į problemas.
Paprastas klausimas: ar sugebame žvelgti realybei į akis? Ar norim, kad pasaulis būtų toks, koks jis mūsų fantazijose? Ar mes realistai, ar idiotai?
Vienu atveju mes galime toleruoti tai, kas gal atrodo netoleruotina – homoseksualų eitynes, homoseksualų šeimas, viešą homoseksualumo demonstravimą, vyrus besirengiančius moteriškai ir moteris, besirengiančias vyriškai. Leisti gyventi kitiems taip, kaip jie nori. Suprasti, kad gėjų paradai – tai ne bandymas dauginti gėjus bei lesbietes, o tiktai protestas prieš tai, kad tie patys gėjai ir lesbietės negali kasdieniame gyvenime būti tokiais pat homoseksualiais, kaip dauguma yra heteroseksualiais. Būti gėjais ar lesbietėmis, nepatirdami dėl to kasdienių problemų.
Kitu atveju mes galime drausti homoseksualumą ir gauti nuolat papildomą valstybininkų klaną, padidintos rizikos AIDS ir kitų lytiškai plintančių ligų šaltinius (taip – tai epidemiologinis faktas), galų gale – gauti krūvas neurotikų, kurie viduje homoseksualai, tačiau užgniaužę savo potraukius tiek, kad kraustosi iš proto. Tokie, viešai atrodantys, kaip tipiški heteroseksualai, netgi turintys "tradicines" šeimas bei vaikų, neretai tampa aktyviais homoseksualizmo priešininkais – homofobais. O pažįstamų vadinami tiesiog pyderais ir stervomis. Kai kurie pyderai kovoja prieš homoseksualumo propagandą tik tam, kad sau ir aplinkiniams įrodytų, esą jie "normalūs". Ir vėliau būna šantažuojami, persekiojami, gadina gyvenimus sau ir aplinkiniams. Ar norime dauginti pyderus ir stervas?
Nei neabejoju, kad yra suinteresuotų draudimais. Kiti tiesiog bijo. Treti – bando patys sau įrodyti kažką. Dar kitiems paprasčiausiai sunku pažvelgti į realybę. Taip, galime nieko nekeisti. Tik neužmirškime, kad tai ne pasirinkimas tarp homoseksualios ir heteroseksualios visuomenės. Tai tik pasirinkimas tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Realybės ir fantazijų. Mastančių ir durnių. Ką renkiesi?
Didysis karvedys draugas Kim Čen Iras apie nacionalizmą
Tema gal ir keista, o ir teiginiai kažkam gali pasirodyti keisti, tačiau bene komunistiškiausios pasaulio valstybės – Šiaurės Korėjos požiūris į nacionalizmą labai kontrastuoja su mūsiškių komunistų įsitikinimais. Tai vadinamoji Čiučche (dar rašoma, kaip čučhė – nežinau, kaip teisingiau) ideologija, derinanti savyje komunizmo ir nacionalizmo (gal net nacizmo) mišinį.
Didysis karvedys draugas Kim Čen Iras apie nacionalizmą
Klaidinga būtų vertinti komunizmą ir nacionalizmą, kaip nesuderinamus dalykus. Komunistinė ideologija atstovauja ne tik dirbančiosios klasės interesus. Komunizmas – tai ir dirbančios klasės, ir nacionalinių interesų gynimo ideologija; tai tikros meilės šaliai ir tautai dvasia. Nacionalizmas – irgi patriotinė ideologija, šalies interesų bei tautos gynimo ideologija. Meilėje šaliai ir tautai komunizmas ir nacionalizmas mato minčių bei jausmų bendrystę, sudarančią ideologinį pagrindą koalicijai. Todėl darosi aišku: nėra jokių priežasčių ir prielaidų bipoliarizuoti komunizmą ir nacionalizmą ar atmesti pastarąjį.
Be to, nacionalizmas neprieštarauja internacionalizmui. Savitarpio pagalba, parama ir solidarumas tarp šalių, tautų – štai kas yra internacionalizmas. Kiekviena šalis turi savo sienas, kiekviena tauta turi savo skiriamuosius bruožus; revoliucija ir naujos visuomenės statyba vykdomos šalies ir tautos ribose. Šiose sąlygose internacionalizmas teapsiriboja santykiais tarp šalių, tautų ir remiasi nacionalizmo prielaidomis. Internacionalizmas, atplėštas nuo tautos ir nacionalizmo – tai faktiškai beprasmybė. Abejingas savo šalies ir tautos likimui, žmogus negali būti ištikimu internacionalizmui.
Išversta iš neatsimenu kur
Aušros Vartų koplyčia
Man susidaro toks įspūdis, kad katalikų bažnyčia patyliukais tiesiog griauna seną paveldą visur, kur tik užsimano ir kur nėra priežiūros. Šlykščiai kičinės plastmasinės skulptūros bažnyčiose seniai tapo įprastomis, bet tai, ką padarė su Aušros Vartais – tai panašu į atvirą vandalizmą. Vieną iš nedaugelio vietų, viskas sėkmingai išsilaikė paskutinius kelis šimtmečius, pavertė į kažkokį, atleiskit, vos ne tualetą su euroremontine apdaila.
Problema, kurią pastebiu – dvasininkai atrodo visad išlipa sausi iš vandens. Ir ar aš čia kažką pražiopsojau, ar iki šiol neįvardinta, kad už šiuos griovimus atsakingas tas ar anas katalikų bažnyčios veikėjas, nusprendęs griauti viską, kas sena ir statyt marmurinius laiptus su stiklinėm durim?
