Tag Archives: Andrius Kubilius

Mano apsisprendimas

Kad jau prasidėjo apsisprendimų buzas, o ir komonsensavičiai apie savo pasirinkimą parašė, ir garsusis Kleckas Buržujus tarė žodį, tai ir aš apie tai parašysiu. Ir daugiau parašysiu – apie tai, kodėl. Apie tai, už ką balsuodavau anksčiau. Apie tai, ką galvoju ir kodėl nusprendžiau balsuoti kitaip. Išvis apie viską – gal kažkas irgi mąstė panašiai, kaip aš, gal kažkam tai bus artima. Tikiuosi, kad viską perskaitysite ir suprasite.

Šitą kartą nedėsiu visokių paveiksliukų į tekstą. Nes pabandysiu daug atviriau ir giliau pasakyti, nei esu pratęs. Skaitykite daug raidžių – aš tikiuosi, kad sugebėsiu perduoti jum savo mintis.

Nepriklausomybė, Sąjūdis ir konservatoriai

Per rinkimus tradiciškai balsuodavau už konservatorius. Balsuodavau už juos porą dešimtmečių – vien dėl to, kad mačiau, jog Sąjūdžio atnešti pokyčiai tebuvo pirmas judesys. Nepriklausomybė atėjo, tačiau sena nomenklatūra liko nepajudinta – daugiausiai eldedepistinės politikos* dėka. Aš rašiau, kodėl – Nepriklausomybė nebuvo visiškai bekompromisis veiksmas. Ji buvo tokia, kokią įmanoma gauti – rašiau apie tą, kai nagrinėjau socialdemokratus. Ir todėl Lietuva ilgai buvo su sena nomenklatūra, su visomis prichvatizacijomis, niūriais žmonių veidais ir tarpusavio nepasitikėjimu.

Todėl aš balsuodavau už Sąjūdžio likučius, už konservatorius – kad jie toliau keistų sistemą. Ir jie keitė. Savo balsu aš nusivyliau tik vieną kartą – kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė per maždaug metus Lietuvą iš regioninės interneto lyderės pavertė regionine internetų subine. Bet Vagnorių konservatoriai prametė. Gal ne už internetus, nes internetų nesuprato, bet kažkaip prametė ir viskas. Ir aš už juos balsavau toliau – kad judesys vyktų. Man būdavo tik liūdna klausyti kalbų, jog reikia sulaukti, kol išaugs nauja žmonių karta – tik tada pokyčiai taps galutiniais. Bet tekdavo pripažinti, kad tai tiesa. Ir susitaikyti, kad viskas keičiasi po truputį. Ir viskas po truputį keitėsi. Ir nauja karta galų gale atėjo.

Šiemet aš įsitikinau, kad kažkokia riba peržengta. Vilnius tapo miestu, kuriame jau neprisimeni rudo sovietmečio, papuošto raudonais komunistų plakatais. Dabar viskas kitaip – gatvėje riedlentėmis, riedučiais ir paspirtukais važinėja jaunuoliai, o ir senukai. Žmonės, kurie nesidrovi atrodyti vaikiškai, linksmai ir juokingai. Tai matėsi jau pernai, to požymių buvo jau užpernai, bet šiemet aš supratau, kad tas pokytis įvyko negrįžtamai. Mes jau praradome sovietiškumą, pilną baimės, prisitaikymo ir minčių apie tai, ką apie tave kažkas pagalvos. Mes praradome sovietiškumą ne tik Vilniuje, bet ir kitur – jau ir maži miesteliai darosi gražūs. Gražūs kažkokiu žmonių švytėjimu, džiugesiu, atvirumu. Gražūs tuo, ko nebūdavo rudame sovietiniame pasaulyje.

Už visą tai aš noriu padėkoti tiems politikams ir valdžios žmonėms, kurie judino Lietuvą pirmyn. Tiems, kurie kovojo su nomenklatūra, su stagnaciniu idiotizmu, su komunistų įpročiais. Tai ne tik konservatoriai – tai ir nemažai kitų partijų bei partijėlių, o ir kai kurie politikai, kurie jau seniai ne politikai. Bet konservatoriai čia lėmė daugiausiai – savo landsbergišku ir kubilišku užsispyrimu daryti pokyčius ir negalvoti, ką loja sovietinė šunauja. Už tą užsispyrimą aš konservatoriams atleisdavau netgi klerikališkus kliedesius.

Tarp kitko, klerikalinis konservų sparnas – kaip tik tie žmonės, kurie vis dar mąsto kaip sovietžmogiai, tik su nauja idėjine programa savo galvose: jie nori reguliuoti žmonių gyvenimus. Tik dabar jau ne su komunistiniais kliedesiais, o su savo pseudomoraliomis bažnytinėmis nesąmonėmis. Laisvė yra sunkiai suvokiamas dalykas. Ir sunkiausia suvokti, kad laisvė – tai teisė mąstyti savo galva. Teisė kiekvienam.

Konservatoriai ilgai buvo tikrąja pokyčių ašimi. Itin daug jie padarė per paskutinius ketverius metus. Sena nomenklatūra jau prarado viltį. Žmonės gyvena savo gyvenimus. Jiems jokia valdžia negali pasakyti, ką galvoti, ko bijoti ir kaip gyventi. Todėl aš noriu išreikšti nuoširdžiausią pagarbą jiems. Andriui Kubiliui, Ingridai Šimonytei, Dainiui Kreiviui ir Rimantui Žyliui. Tai žmonės, kurių darbus pilnai įvertinsime tik po kelerių metų – daugelis pokyčių pasimato tikrai ne išsyk.

Bet aš esu cinikas. Mauras atliko savo darbą ir toliau pokyčius turi nešti kiti. Tie, kas išaugo ne sovietmečiu, o laisvoje šalyje. Tie, kuriems jau iš principo būtų nesuvokiama, kaip valstybė gali reguliuoti atlyginimus ar duoti kažkam darbą. Lemti turi tie, kas žmogų supranta, kaip laisvą, galintį verslauti ir neturintį klausyti to, ką liepia daryti valdžia. Lemti turi tie, kas iš principo negali susišnekėti su sovietiniu mąstymu persiūtais žmonėmis.

Naujas pasirinkimas. Liberalų Sąjūdis. Skirmantas Tumelis.

Liberalų Sąjūdis – visai nauja dar partija, nors jo šaknis ir galėtume rasti kitose liberalų grupėse. Sena karta nesupranta šios partijos, nes nesuvokia esminės liberalumo vertybės: kiekvienas žmogus yra laisvas apsispręsti, o valdžia tereikalinga tam, kad užtikrintų visiems sąžiningas sąlygas. Tokias sąlygas, kurios leidžia pasitikėti vieniems kitais. Valdžios nereikia žmonių priežiūrai – socialiniu požiūriu ji tėra reikalinga nebent kaip saugiklis, kuris padėtų išlyginti situaciją neįgaliesiems ir pensininkams, užtikrintų, kad nebūtų nusikaltėlių ir pan.. Visą kitą pilnai gali nuspręsti patys žmonės. Ir ne balsavimais nuspręsti, kaip įsivaizduoja sovietžmogiai. Realiai nuspręsti. Savo pačių veiksmais ir pinigais. Nes kur žmonės laisvi, jiems nereikia valdiškų reguliuotojų.

Kiekvienas žmogus yra laisvas. Niekam nereikalinga valdžia, kuri valdo. Tuo skiriasi naujosios, laisvos žmonių kartos požiūris nuo senosios, lagerinės, sovietinės kartos. Tai labai paprastas skirtumas, tačiau jis yra kardinalus.

Aš matau, kad žmonės jau supranta, kas yra laisvė. Pasižiūrėkite, kaip mes rengiamės, kaip atrodo žmonės gatvėse. Kas antrą dabartinį žmogų, einantį gatve, sovietmečiu aplinkiniai būtų palaikę panku. Kokie nors jaunuoliai, žaidžiantys gatvėje tais smėlio prikištais kamuoliukais, būtų atrodę taip keistai, kad milicija juos būtų tiesiog susėmusi. Dabar mes tame jau nepastebime nieko keisto – laisvė įsiskverbė į mūsų sielas.

Senais laikais besišypsantis žmogus atrodė kaip nenormalus. Dabar jis tiesiog gražus ir džiuginantis. Tai yra laisvė, tai yra pokytis. Jis atsirado dėl tos naujos kartos, kurios taip ilgai reikėjo laukti. Tai atnešė žmonės, kurie nežino, kas yra baimė. Žmonės, kurie neatsimena keistų tipų pilkais kostiumais.

Aš norėjau daug parašyti apie pokyčius, kuriuos mums davė Liberalų Sąjūdis, o ir parašiau, bet paskui ištryniau, nes ši partija save pristato daug geriau, nei galėčiau pristatyti aš. Aš tik paprastai pasakysiu: nuo šiukšlių jie jau apsivalė (ir beje, tai vienintelė partija, kuri nuo šiukšlių valėsi). Eligijus Masiulis**, Gintaras Steponavičius*** ir Remigijus Šimašius**** – labai neblogos politinės figūros. Ypač Remigijus Šimašius, apie kurį jums galiu pasakyti tiek: jei šis žmogus nepasitrauks iš politikos, mes jį dar pamatysime Prezidento poste.

Vienas iš žmonių, kurių balsą išgirdo Remigijus Šimašius – tai Skirmantas Tumelis. Aš nepristatinėsiu jums Skirmanto, nes jūs ir taip jį žinote – tai blogosferos žvaigždė, vienas iš tų žmonių, kurie kadaise iškėlė viešumon faktus apie šildymą, vienas iš aktyviausių ACTA stabdymo organizatorių. Nerealaus humoro žmogus, turintis daugybę sveiko proto. Anksčiau – IT specialistas, vėliau gavęs patirtį su finansų valdymu, verslo procesų apskaita ir optimizavimu, vienas iš tų žmonių, kurie turi realius vadybos pagrindus, o kas man svarbiausia – jis ir į save, ir į visą pasaulį žvelgia su neišsenkamai giliu humoru. Humoro jausmas – tai indikatorius. Juoktis nemoka tie, kas nemoka mąstyti.

Aš matau Skirmatą Tumelį, kaip būsimą Ministrą Pirmininką. Po kažkiek metų, kai geri politikai mums taps įprastais, kitaip tariant – ganėtinai greitai. Skirmantas yra tas žmogus, kuris mąsto laisve, o ne susikaustymu. Jis yra tas žmogus, kuris kitus sugeba įtikinti tuo, kad neįmanomi dalykai tampa įmanomais. Aš atsimenu, kaip nuėjau į mitingą prieš ACTA: aš ir tada galvojau, kad valdžia neišgirs. Skirmantas man sakė, kad mes laimėsime. Ir mes laimėjome.

Aš esu pakankamai senas, kad turėčiau pripažinti, jog ir pats esu kažkiek dar sovietžmogis. Kai aš žvalgausi aplink, dabartinėje vidutinio amžiaus kartoje ieškodamas tų, kas gyvena laisve, geriausiu atveju randu panašius į save. Tokius, kuriems teko turėti reikalų su pilkakostiumiais saugumiečiais, su nomenklatūrininkais, su komunistais. Tokius, kurie atsimena, kad laisvė – tai apsisprendimas mirti, bet likti laisvu. Aš tą apsisprendimą padariau dar kokiais 1979 metais, būdamas vaiku, gulėdamas nuosavo kraujo klane. Man apsispręsti padėjo senas saugumietis – jo dėka aš supratau, kad yra tokie kaip jis, o yra tokie kaip aš. Jiems egzistavo laisvė žaloti, kankinti ir žudyti, nes jie tai galėjo. Man egzistavo laisvė mirti, nes tai galėjau aš. Su savo laisve mirti aš ėjau prie Parlamento. Kaip ir begalė kitų mano kartos žmonių.

Bet dabar jau viskas kitaip. Dabar yra tikros laisvės laikai. Tikros laisvės – laisvės kurti, gyventi ir atrasti.

Lietuva jau pasikeitė, nauja žmonių karta negali net įsivaizduoti, kaip laisvės galima neturėti – jie gyvena laisve taip, lyg ši būtų oras, kuriuo kvėpuojama. Pokyčiai įvyko ir mums jau reikia kurti kitokį pasaulį. Mums reikia žmonių, kurie ieško ateities, naujovių ir galimybių – būtent tenai dabar yra laisvė. Būtent tenai yra pokyčiai. Būtent tam reikia naujos, kitaip mąstančios kartos žmonių. Tokių žmonių, kuriems laisvė yra tokia natūrali, kad jie jau gali ja remtis, o ne už ją kovoti. Tokių žmonių, kurie kurtų naują pasaulį. Todėl šiemet aš balsuosiu kitaip. Už naują kartą. Tą, kuriems laisvė – viso jų gyvenimo pagrindas.

Taip, mano pasirinkimas – tai Liberalų Sąjūdis, kandidatas nr.102 – Skirmantas Tumelis. Aš manau, kad atėjo laikas, kai galime keistis. Ir mes galime tai padaryti – viskas priklauso nuo mūsų apsisprendimo. Apsisprendimo kurti, eiti į ateitį ir keistis. Apsisprendimo remtis laisve, kurią turime.

 

——————

* Jau per pirmus Nepriklausomos Lietuvos rinkimus senoji, prie viską valdančios valdžios įpratusi žmonių karta išrinko LDDP. Algirdo Brazausko susitaikymo politika, kurios dėka nebuvo judinami nei seni komunistai, nei saugumiečiai, tapo esmine priežastimi, dėl kurių nomenklatūra galėjo tvarkytis taip, kaip nori. Prichvatizacijos, pusgyvės ekonomikos kolapsas, krūva valdžioje likusių melagių ir suirutė daugeliui įsiminė. Estija tais laikais sugebėjo kiek apsivalyti ir būtent dėl to, po kokio dešimtmečio jau turėjo sveiko proto politikų: besipučiant ekonominiam burbului, jie kaupė lėšas būsimai krizei. Lietuvoje sveiko proto politikai atėjo keliais metais vėliau, kai krizė jau ėmė baladotis į duris. Galima čia tiktai užjausti Latviją, kur sveiko proto politikai vis dar nebuvo atėję, netgi krizei siautėjant pilnais mastais. Toji šalis netoli pusės metinio biudžeto sugebėjo sukišti į aferistinį Parex. Čia verta palyginti su snorbankio istorija ir pagalvoti, kad visgi mes jau turime kuo didžiuotis.

** Eligijus Masiulis patvarkė Lietuvos Paštą – tai sako viską. Sovietmečiu paštas buvo iš esmės KGB filialas, kur tiesiog prie konvejerio būdavo tikrinamas žmonių susirašinėjimas. Kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, paštas toliau vaizdavo dirbantį SSRS. Pirmus lietuviškus pašto ženklus jie išleido gal po pusės metų, bet net ir po to kurį laiką aiškino, kad su tais ženklais negali siųst laiškų. Vėliau ten kažkokie veikėjai ėmė svaigti apie privatizacijas ir kad įrodytų, jog tai naudinga (esą nuostolius mažinti reikia), ėmė naikinti pašto dėžutes laiškų išsiuntimui, paskui ir pašto skyrius, o paskui – išvis ką tik įmanoma daryt, kad tik padidintų nuostolingumą. Tai, ką ten padarė Eligijaus Masiulio pastatyta komanda – tai stebuklas. Paštas jau tapo pelningu.

*** Apie švietimo sistemą galima kalbėti daug, bet aš pasakysiu paprastai: didesnės biurokratinės pelkės daugiau Lietuvoje niekur nėra. VU gauna apie pusę milijardo litų finansavimo per metus ir ruošia vadybybininkus. ŠU užsiima chiromantijomis ir kabalomis. VPU šarlatanams susigalvoja teikti mokslinius titulus. Ir visi jie į juos kišamus pinigus kažkokiu būdu matyt dar ir panaudoja savo propagandų skleidimui. Krepšelių sistema – pirmas žingsnis prie tokio modelio, kuris Danijoje, kur privačios mokyklos išsilaiko iš krepšelių, o tėvai už vaikų mokslą joms nemoka. Akmenį galiu tik vieną mesti į Steponavičių – valstybinių egzaminų sistema yra totalus blogis, kurį reikia panaikinti.

**** Remigijus Šimašius yra toks, kuriam atskiro pristatymo nereikia. Galite jį rasti ir bloge, ir Google+ sistemoje, kur jis realus, pats bendraujantis ir pats reaguojantis į žmones. Ir jis labai normalus žmogus, o ne belenką vaizduojantis politikierius. Tuo atžvilgiu jis unikalus.

Bendrai apie visokias partijas

Norėjau parašyti labai išsamiai apie dar kelias partijas bei politines grupes, tačiau matau, kad jau iki Seimo rinkimų nespėsiu. Spėjau gerokai pakrapštyti po įvairių liberalų bei socialdemokratų istoriją, norėjau panašiai panagrinėti ir kai kuriuos konservatorių vingius (beje, pastarieji – dar sudėtingesni ir vingresni, nei liberalų), tik deja, laiko tam jau nelieka: žmonės jau kalba apie savo pasirinkimus. Štai ir Komonsensavičiai parašė, už ką balsuos. Todėl dabar parašysiu trumpai apie visus – ką galvoju, kaip įsivaizduoju. Nors ir norėjau išsamiai pasisakyt – visgi geriau jau laiku, nei tada, kai nebus prasmės.

Rinkimų plakatai

Rinkimuose sunku susigaudyti, bet aš jums padėsiu, paaiškinsiu šį bei tą apie visokias partijas, kad žinotumėte, kam atiduodate savo balsą.

Mano sąraše bus paprasti kriterijai – trumpas partijos aprašymas, veidas – žmogus, kuris asocijuojasi, pro et contra potencialiems kiekvienos partijos rinkėjams, alternatyvos, kurios gal būt tokios partijos rinkėjams galėtų būti įdomios, galų gale šansai rinkimuose: jei jie aiškūs, tai balsas nepražus, bet jei maži – tai gali ir prapulti veltui.

Šiaip jau trumpai ir visai taikliai apie visas partijas parašė ponas Vidmantas Nuolaida, kurio apžvalgą siūlau paskaityti visiems, kas nori kompaktiško tekstuko su mažai raidžių. O aš dabar rašau jums tą patį, tik su truputį daugiau raidžių.

Continue reading

Dar kartą apie Davos ekonomikos forumą ir Andrių Kubilių

Mane šiandien užšokiravo vienu dalyku. Ne, nors aš esu labai šokiruotas tuo, kad pasirodo, jog suklydau ir į Davos buvo kviečiamas ir tenai kalbėjo dar ir Gediminas Vagnorius. Ir ne dar kažkuo, kaip pvz., buvusiu, o paskui pražuvusiu Gedimino Kirkilo kvietimu. Aš paskutiniu metu stengiuosi rašyti greitai, nes jau esu rašęs apie tai, kas būna, kai bandau rašyti rimtai. Taigi, mano kokios nors klaidos manęs čia visai nestebina.

Mane labiausiai stebina ir šokiruoja kitas dalykas – pasirodo, kad Artūras Račas mane skaito ir negana to, dar ir gerbia (nors ir su išlygomis). Ir netgi sako, kad aš neretai parašau įdomiai ir esu netgi kažkoksai elitas. Tai yra man nelabai suprantama, nes aš pats tai jau seniai galvoju, kad aš įdomiai nerašau, o rašau tiktai taip, kad kažką subalamutinčiau. Todėl esu lengvai šokiruotas. O gal net ir nelabai lengvai šokiruotas. Bet tai neesmė, o esmė, kad man reikia parašyti čionai paneigimą apie šias insinuacijas, kurias aš paneigsiu.

Katė ar žiurkėnas?

Čia yra ne aš. Čia yra katė kažkokia, kuri manęs bijo, o ne šokiruota. Nieko nesuprantu, ko jūs čia dabar visi nepatenkinti. Ko jūs čia norit?

Tai aš paneigiu, kad Andrius Kubilius buvo pirmas Ministras Pirmininkas, pakviestas į Davos Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją. Nes čia atkartosiu maždaug ką rašo ponas Artūras Račas, nors ir su savo paaiškinimais, kad būtų paprasčiau:

  • 1996 į tą konferenciją buvo pakviestas Adolfas Šleževičius. Nenuvyko, nes tuo metu buvo kaip tik išmetinėjamas iš posto. Šito aš tikrai nežinojau ir niekaip sužinojęs nebūčiau, jei ne ponas Artūras. Tai yra vambzdec, nes aš apie tą nebūčiau net įtaręs. Dėl šito prisipažįstu, nes tai mano žinių spraga, kurios aš netgi nebūčiau turėjęs per kur užpildyt.
  • 1999 į tą konferenciją buvo pakviestas Gediminas Vagnorius. Nuvyko ir kalbėjo, buvo išrinktas į kažkokius geriausius. Labai veltui ir labai gaila, kad aš to nežinojau, nes šitas tipažas pagal veiklos rezultatus buvo vienas prasčiausių MP, kokie tik pas mus yra buvę. Jei atsimenate, kaip Lietuva iš Rytų Europos interneto lyderės per kokius metus nusirito į estams bei latviams pavydinčią subinę – tai čia kaip tik Gedimino Vagnoriaus valdymo metu. Ir čia aš prisipažįstu, kad nežinojau.
  • 2007 į Davos buvo keistai kviestas Gediminas Kirkilas. Pakvietimas buvo stebėtinai aktyviai triūbinamas ir stebėtinai staigiai nutilo, kiek vėliau. Apie su tuo susijusius gandus čionai nekalbėsiu, bet taip ar anaip, ten nuvažiavo Valdas Adamkus, kuris buvo niekam neįdomus. Tiesa, dar paskui jau gandų motyvų gandais anokie tolimi giminaičiai Mauzeris ir Sūrskis papasakojo kai kurių niuansų, bet tie kolegos yra nelabai patikimi, todėl jais galima ir netikėt, nes jie ne tokie gerbiami, kaip aš.

Dabar į Davos konferenciją važiuoja Andrius Kubilius. Per kokius 10 paskutinių metų iš šiaip svarbiausios ekonominės konferencijos pasaulyje Davos konferencija tapo vieta, kurią konspirologai sieja su iliuminatais, Pasaulio valdžia ir taip toliau, nes tas forumas yra realiai elitinis. Jau ne Davos organizatoriai džiaugiasi, kai pas juos atvyksta politikai, o politikai džiaugiasi, jei tik būna pakviesti. Taigi, įvykio mastas yra aiškus: Andrius Kubilius pakviestas į Davos.

Bet gi fcuk. Ponas Artūras Račas tikrai teisus dėl vieno. Jei tenai į Davos 1999 buvo pakliuvęs Gediminas Vagnorius, tai geriau skaitykim, kad ana konferencija tada dar neegzistavo. Gediminas Kirkilas – tai jau tiek to. Visvien jis tenai nenuvyko, tai čia dzin. Neįdomu. Bet Vagnorius… Bet Šleževičius… Ne, ponai ir ponios, aš geriau jau visgi perrašysiu istoriją, nes aš galiu sau tai leisti.

O ko čia dar norėt? Gal nebent to, kad Andrius Kubilius atvežtų iš Šveicarijos pinigų pensijoms mokėti. Sako, kad jis jau susitarė su tenykščiais bankininkais, jie nori į Lietuvą investuoti, nes mato investicijose į pensijas dideles perspektyvas.

Andrius Kubilius važiuoja į Davos konferenciją

Ponai ir ponios. Andrius Kubilius važiuoja į Davos konferenciją. Į tą pačią Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją, kur kviečiami tiktai tie, kas yra visiškai išskirtiniai. Geriausi ekonomistai, vadybos specialistai, valstybių vadovai ir tikrasis verslo elitas. Į tą pačią konferenciją, kur niekas negali atvykti savo noru.

Kadaise blogosferoje buvo didelis buzas, kai bandėm prastumti poną GalvaŽmogųPuošia į Davos konferenciją. Pritrūko tiktai vos vos – iš viso pasaulio kandidatų mūsiškis buvo antras. O jei giliai pažiūrėsim, tai netgi nepritrūko išties, o pas konferencijos rengėjus truputį sužaidė kažkoks populizmas ir noras paremti badaujančius Afrikos negrus. Bet taip ar anaip, toji mūsų akcija buvo velniškai sėkminga – ji ir pasauliui atnešė žinią, kad Lietuvoje ne vien dundukai sėdi, bet ir vadybą bei ekonomiką išmanantys žmonės.

O dabar atėjo rimtas pripažinimas iš paties Klaus Schwab – vadybos eksperto ir ekonomisto, kuris tą forumą pradėjo, kuris yra absoliutus to forumo kūrėjas, vadovas, valdovas, rengėjas ir sprendėjas. Taip, Klaus Schwab yra tas žmogus, kuriam neįdomus populizmas ir kliedesiai. Jis yra tas žmogus, kuris nekviečia tų, kas jam neįdomūs. Būtent todėl Davos konferencija ir yra tikrasis elitinis renginys.

Andrius Kubilius

Ponai ir ponios. Andrius Kubilius dabar yra garsiausias pasaulio lietuvis. Užsieniečiai jį garbina. Jis yra reali žvaigždė. Norite skųstis, kad jis iš savo kiemo ir ne pranašas? Skųskitės.

Andrius Kubilius tapo pirmuoju istorijoje Lietuvos Ministru Pirmininku, kuris pakviestas į Pasaulio Ekonomikos Forumą. Į tą patį forumą, kur bet kurios pasaulio valstybės vadovai gali pakliūti tik su sąlyga, kad juos pačius pakviečia. Nes tas forumas – kaip mano blogas: jame nėra laukiami tie, kurie nėra laukiami. Tie, kas ateina – turi būti palaimintais, nusipelniusiais, ir svarbiausia – protingais. Kitaip jie tenai nereikalingi. Netgi koks nors JAV ar Rusijos prezidentas tenai gali atvykti, jei pakviečiamas. Ir jei nepakviečiamas – gailiai liūdi ir verkia kamputyje.

Tai, kad Andrius Kubilius yra pakviestas į tą forumą – tai yra požymis, kad galų gale jį įvertino ne kaip šiaip kažkokios valstybės vadovą. Tai požymis, kad mūsų Premjeras visgi yra žmogus, sukėlęs Klaus Schwab susidomėjimą.

Nuo pat 1971 metų Davos konferencija žmonijai reiškia vis daugiau. Jau prieš porą dešimtmečių ji buvo svarbiausiu metų įvykiu ekonomistams, investuotojams ir bankininkams. Prieš 10 metų ji jau buvo tuo dalyku, kurį visokie konspirologai vadino Pasaulio Valdžia. Dabar tai yra dar daugiau. Dabar tai yra Davos konferencija.

Ponai ir ponios. Į žmonių kalbą išvertus, mes turime patį kiečiausią Ministrą Pirmininką, kokį tik esame kada nors turėję. Mes turime tokį MP, kuris sugebėjo išvengti kolapso ir ketverius metus išlaikyti kursą, netgi nepaisant to, kad viskas buvo neįmanoma. Tai buvo neįmanoma netgi ne dėl išorinių krizę sukėlusių priežasčių, o dėl vidinių, biurokratinių klaikenybių. Bet pasirodė, kad stebuklų būna. Taip, mes turime Andrių Kubilių, kuris padarė stebuklą.

Ir aš jums dar vieną dalyką pasakysiu: šitos žinios dydžio nesugebės įvertinti absoliuti dauguma žurnalistų. To nesugebės įvertinti absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų. Nes protas pasiskirstęs netolygiai ir absoliuti dauguma yra tiesiog buki ir jiems nieko nesako žodis „davos“. Jiems atrodo, kad Pasaulio Ekonomikos Forumo konferencija – tai šiaip kokia nors konferencija, kur suvažiuoja kokios nors elitinės žvaigždutės*.

Bet jeigu jūs čia skaitote mano blogą, tai jūs esate iš to elito, kuris protingesnis, nei vidurkis. Jūs esate iš tų, kas yra smegenų elitas. Ir jei jau taip, tai jūs Andrių Kubilių įvertinsite. Nes Andrius Kubilius važiuoja į Davos Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją.

 

———-

* Aš esu kadaise matęs straipsnį, kur kažkokia žurnalizdė apie Davos konferenciją sugebėjo parašyti tik tiek, kad tenai buvo visokių damų su vakarinėmis sukniomis ir panašiai visokių ponių, o taip pat ir gražių vyrų ir taip toliau, o visi labai turtingi. Ir dar nuotraukų pridėjo apie tuos gražumus, su aprašymais, kad ant poniučių papuošalai labai brangūs. O po metų ar dviejų kažkokius panašius kliedesius rašinėjantis leidinys skundėsi, kad galimai konservatorių rinkiminis žurnalas esąs nuo jų nuplagijuotas. Tai čia reikalas išties paprastas: tokiems žmonėms galite pasakyti, kad Andrius Kubilius į Davosą važiuoja todėl, kad su šveicarais ir amerikonais susitarė parvežti pinigų, už kuriuos pensijas išmokės. Aš jums pažadu, kad tų kliedesių skaitytojai šitai priims, kaip tikrą teisibę.

Biurokratija ir valdančioji dauguma

Aš čia prieš kažkiek laiko norėjau parašyti, kaip gerai yra Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kita valdžia, kuri skirtingai nuo begalės ankstesnių, bent jau laikosi kažkokios krypties ir išvengia totalinės vadovybės kaitos. Jie darė daug klaidų, aš juos už tai smarkiai keikiau, tačiau per ketverius metus jie nepadarė didžiausios klaidos, kai priimami sprendimai, o paskui priimami priešingi sprendimai ir taip toliau, ir taip toliau, vis trypčiojant ir tik švaistant resursus judesiui pirmyn, atgal ir į šonus.

Tai vienas iš Edward Deming įvardintų principų: kartais ne taip svarbu, kad būtų daromi geriausi sprendimai, o žymiai svarbiau, kad tie sprendimai būtų nuolat ir kryptingai diegiami, kad būtų stabilumas ir ilgalaikis judėjimas aiškia kryptimi.

Bet paskui supratau, kad nieko gero man čia kažkodėl nesigauna parašyti, todėl parašysiu apie tai, kodėl tie sprendimai yra tokie sunkūs. Kodėl visa ta valdžia, kelis metus besikapstydama, vis neįstengia perlaužti stuburo stagnacinei valdininkijai. Kodėl biurokratinė sistema laikosi taip, lyg visi reformų bandymai tebūtų kažkokie uodo įkandimai. Taip, valdžios keičiasi, keičiasi ministrai ir prezidentai, o biurokratinė sistema elgiasi su reformatoriais, kaip su uodais – juos arba priploja, arba, blogiausiu atveju, tiesiog iškenčia ir visvien nepasikeičia.

Gigantiškas mechaninis uodas

Uodas gali būti netgi ne paprastas, o tobulas, mechanizuotas ir gigantiškas, bet jis visvien tiktai uodas. Biurokratinė mašina, kuriai toksai uodas kąs, apima visą Lietuvą. Joje dirba keli šimtai tūkstančių viešojo sektoriaus darbuotojų, dešimtys tūkstančių valdininkų, ją remia bene milijonas pensininkų ir pašalpų gavėjų, ji yra tokia galinga, kad pakeisti ją - beveik neįmanoma. Stebuklas yra tai, kad visgi pokyčių įvyko.

Kai NK-95 pasakoja, kad mes įgrimzdę į totalitarinę, stagnacinę, laisvės neduodančią sistemą, jie iki galo nesuvokia, apie ką kalba, nes paliečia tiktai kraštelį tiesos. Kai anarchistai su Darium Pocevičium priešaky pareiškia, kad valstybė beviltiška ir telieka parazituoti – jie irgi savaip teisūs, bet ir čia abejoju, ar jie suvokia visą reikalą iki galo. Kai emigrantai kalba apie sistemą, kuri jiems neduoda gyventi, todėl tiesiog ištremia iš Lietuvos, jie irgi kalba apie tą patį reiškinį, bet nesuvokia, kokia ta problema kebli. Ir kai verslininkai sako, kad juos spaudžia ir terorizuoja, tai dažnai irgi ne viską iki galo supranta. Ir netgi visokios bobutės, šnekančios, kad valdžia yra vagys ir viskas blogai – sako tą patį, bet ir vėl negali įvardinti, kur ta tikroji bėda.

Aš irgi nežinau, ar sugebėsiu įvardinti. Bet bent jau pabandysiu.

Continue reading