durniai

Tag Archives: durniai

Naujoji pasaulio tvarka 1941 metais

Kažkada, dar beprasidedant II Pasauliniam karui, kažkoks amerikonas Maurice Gomberg ėmė ir išleido keistą žemėlapį, kuriame nupiešė naują, ganėtinai radikaliai besiskiriantį pasaulio padalijimą. Žemėlapis buvo paruoštas dar 1941 metais, prieš Perl Harboro užpuolimą, o išspausdintas – 1942, kai karo baigtis vis dar buvo visai neaiški. Vokietija tuo metu dominavo Europoje, o Japonija – Ramiojo vandenyno zonoje.

Maurice Gomberg žemėlapis, Naujoji pasaulio tvarka

Paspauskite ant paveiksliuko - jis didinasi. Ir visai kelia minčių apie tai, kaip ta pasaulio tvarka buvo įsivaizduojama dar 1941.

Nors viskas buvo labai neakivaizdu, Maurice Gomberg žemėlapyje buvo pavaizduotas pasaulio padalijimas, labai primenantis tą, kuris ir įvyko – kurį laiką ir Vokietija, ir Japonija išties buvo kaip ir karantine, paskui visa Rytų Europa buvo atiduota SSRS, o Vakarų Europa ėmė jungtis į Europos Sąjungą. Afrika irgi buvo dekolonizuota, nors visokios afrikietiškos sąjungos ir bandymai toms šalims jungtis visgi virto į šnipštą. Įdomu ir tai, kad žemėlapyje jau yra Izraelis, tiesa, didesnis, nei paskui atsirado.

Kai kurios šalys visgi pavaizduotos smarkiai ne taip, netgi pagal politinę įtaką vertinant – Iranas priskirtas SSRS, o Indija parodyta, kaip vieninga su Pakistanu ir Afganistanu. Visgi kai kurios detalės labai įdomios – kad ir Taivanas, kuris priskirtas JAV priežiūrai.

Išties tai daug kas tais laikais galvojo apie tai, kad pasaulis persidalins – visi prisiminė, kaip žemėlapiai atrodė prieš I Pasaulinį karą, kur per visą Europą realiai tebuvo gal kokios 6-7 normalesnės valstybės. Tarpukaryje atsiradusi fragmentacija daugeliui didžiųjų valstybių gyventojų atrodė nelabai normali – po nežmoniškai didelės Britanijos Imperijos saulėlydžio visi laukė, kad pasaulis taps dar labiau apjungtas.

Kaip paaiškėjo ilgainiui, nesigauna dirbtinai apjunginėti šalių į imperijas – išcentrinės jėgos sugriauna viską. Bet šiaip jau įtakos zonos visvien lieka. Gal dėl to, žiūrėdami į įtakų zonas, visokie konspiracinių teorijų kūrėjai pasakoja apie tai, kad dar Tarpukaryje kažkokie žydomasonai sugalvojo Naująją pasaulio tvarką, kuriai įvesti reikėjo kažkokio sąmokslo.

Čia vienas vertas pamąstymo dalykas – jei pabandytume pažiūrėti į dabartines įtakos zonas ir jėgas, tai paaiškėtų, kad Lietuva yra labai nestabilioje vietoje…

Vėl paieškos atradimų – 2013 metų pradžiai

Jau daug kartų esu tai sakęs, kad durniai čia pas mane ateidinėja į blogą. Štai įsivaizduokit, kasdien čia kažko ateina po gal net kelioliką (o kartais netgi daugiau) skaitytojų, ir beveik visi – kažkokie durniai. Suprantate, net jeigu tarsim, kad ateina 10 per dieną tokių – tai padauginkim iš 365 dienų per metus ir kokių 5 metų – tai gausis 18250 durnių per tą laiką, kurį šitas blogas egzistuoja. Jūs suprantate gi, kad su tokiu durnių srautu kovoti beveik neįmanoma. Tai yra kiekiai, kurie netgi man yra pernelyg dideli. Tai yra tiesiog durnių armija, kuri mane puola. Jie manęs nekenčia, todėl ir eina čia su savo kliedesiais kažkokiais. Ir paskui dar jie stebisi, kai aš juos išbaninu, kai jie panašius kliedesius ima rašinėti man į komentarus čia.

Čia yra tie, kas mane suranda. Visas Internetas yra pilnas durnių.

Populiariausi durniai iš visų

Durnių skaičius yra nesuskaičiuojamai didelis, todėl vienintelis būdas su jais tvarkytis - tai juos praspirdinėti. Nes jie bailūs ir juos gasdina viskas.

Jau senokai pastebėjau, kad durnių yra dvi rūšys: reguliarūs durniai ir nereguliarūs durniai. Reguliarūs durniai kartojasi savo idiotizmais – ateina po keletą kartų visiškai nesąmoningus dalykus kažkur į Google parašę. O nereguliarūs yra unikalūs. Tai vat unikalūs aišku išvis būna kažkokie nevispročiai, o reguliarūs leidžia pasidaryti išvadas apie Lietuvos gyventojų intelektualinę sudėtį. Štai jums populiariausios tų durnių paieškos frazės:

Mistika matematika – taip, žinoma, kur tik matematika – ten ir mistika. Netgi 2+2 neaišku kam lygu matyt. Abstrakcija, žinote. O jei jau abstrakcija – tai ir burtai, magija, mistika ir dvasingumas. Psichotronai spinduliuoja skaičius ir sukelia smegenų vėžį.
Karštas komentaras – čia matyt toks komentaras, kuris mano bloge parašytas, nes jei pernelyg karštas ir neapgalvotas, tai jau žino visi, kur gali pakliūti, nes gailesčio čia nėra ir jums čia ne kokia vieša vieta, kad man rašinėtumėt nesąmones.
Putės niežėjimas ir panašios frazės apie lytinių organų niežulį – aš apie šitą reikalą išties kadaise parašiau, nes su šitais klausimais ateinantys visokie asmenys mane taip jau nukamavo, kad tiesiog parašiau apie putės niežėjimą ir viskas. Tai dabar garsiausias ir pasauliui žinomiausias visų laikų mano straipsnis.
Nealkoholinis vynas – kažkada gal ir esu minėjęs kažką apie tai. Tai išties yra dalykas, kurį rekomenduoju, nes alkoholis yra nesveika ir kenksminga. Ir dar būna ir bealkoholinė degtinė šiaip, bet ji išties į degtinę nelabai panaši.
Baisus negras – ar aš jums į tokį panašus? Jeigu taip, tai labai gerai, kad manęs bijote. Nes jei bijote, vadinasi, kad gerbiate. O jei gerbiate, vadinasi, kad mylite. O jei mylite, tai vadinasi, kad garbinate ir man meldžiatės.
Dalia Grybauskaitė jaunystėje – šito, atleiskit, nesuprantu visiškai, nes čia gal ir prasminga paieška, bet man rodos, kad Google čia absoliučiai ne į temą mano blogą randa. Kai bandau su Google ieškoti kažko tokio savo bloge, man kažkodėl ta fufeliška paieška duoda nuorodą į kažką visiškai savo tema priešingo. Tiesiog neadekvačiai priešingo. Netgi tiek absoliučiai priešingo, kad geriau jums to net neskaityt.
Vogr vogr – ke?
Kas yra Rokiškis Jebinovičius? – ponai ir ponios, čia yra įrodymas, kad jau visai nukvako kai kurie. Aš tokiems, kai tapsiu Visatos Valdovu, atkeršysiu, paversdamas juos mikrokačių snargliukais.
Pasaka apie strateginį planavimą – apie strateginio planavimo kai kuriuos dalykus rašiau kadaise, bet kad tai kažkam atrodo pasaka, tai dar vienas įrodymas, kad tie kažkas yra durniai.
Dvasingumo semiotinis modelis – čia gal kas nors turėjo omeny kokį nors psichotroninį ar astrologinį dvasingumo modelį? Tiesą sakant, semiotika prie dvasingumo derinasi maždaug taip pat, kaip burokai prie laikrodžių, tad čia nėra ką ir komentuot išties.
Katinas su akiniais – dėl šito jau nesistebiu. Visi, kas ieško kačių, daro tai kokio nors proto aptemimo metu. Man irgi kartą buvo kažkaip aptemęs protas, tai buvo ir pas mane apie kates-katukus kažkas.
Dvasios aristokratas – tai aš. Taip, pagaliau atrado maždaug du žmonės, kad aš esu tasai aristokratiškai dvasingas žiurkėnas, taip kad jau manęs vertintojų visgi yra. Bet visvien durniai, nes pinigų man nesumokėjo už tai kad aš toks puikus.
Tarybinio periodo parkas – čia yra ženkliška, nes jau Juros periodo parkas kažkam yra tolygus sovietmečio parkui. Tai žymi pasikeitusį žmonių požiūrį – jiems visokie komunistai gyveno dinozaurų laikais. Ir tai yra gerai, kad žmonės taip žiūri.
Baisus veidas – čia matyt jau minėto baisaus negro baisus veidas. Jei manęs bijote, tai meldžiatės man. Klūpėkite ir melskitės.
Darbo terapija – gal kada ir minėjau kur, bet tai įdomu, kad yra dar tokių, kam šitai aktualu. Irgi matyt kokie nors durniai, nugirdę kur nors Snežnevskio ir Makarenkos skleistų pasakojimų. Realiai darbo terapija tebuvo eilinis sovietmečio cirkas, kai sugalvota, kad psichikos ligonius ir šiaip alkoholikus galima priversti dirbti, o kad kažkas nepradėtų rėkti, kad ligoniai dirbti verčiami, tai ir buvo pavadinta darbo terapija. Nes kaip ten sakė tovariščius Leonidas Brežnevas, ekonomika turi būti ekonomiška.
Farsas meksikietiškai – ke?
Prakeiksmo nuėmimas – čia aišku, kad pas mane, o kiek man už tai sumokėsite, nes aš esu vienintelis tai mokantis padaryti kokybiškai ir neapgauti? Manęs burtai yra nenumaldomi, jie gali viską. Melskitės ir daužykite galvomis į grindis.
Ingrida Šimonytė blogas – vėlgi čia labai man keista, kodėl ponios Ingridos Šimonytės pas mane kažkas ieško, nes tai man rodos vėl kažkoks nesusipratimas. Bet jei jau taip, tai Ingridos Šimonytės blogas visai čia pat.
Supuvusios mašinos – o supelijusios ir surūgusios mašinos irgi domina? Deja, ne ten pataikėt.
Pyderai bent moka mylėti – čia aš nekomentuosiu, nes neišmanau nieko nei apie pyderus, nei apie meilę.
Rokiškis Rabinovičius yra Martynas Ramanauskas – KPŠ???
Skystas hamburgeris – KPŠ???
Žiurkėnas iš Palestinos – ke?
Žodis smirda – ke?

Tai vat čia jums visi nuo kažkada apsilankę daugkartiniai visokie paieškiniai lankytojai, jei neskaitysim dar menko ir mažumą sudarančio būrelio, kurie veda į paiešką ką nors iš serijos „Rokiškis Rabinovičius“. Vienok čia turiu pasakyti, kad kažkaip keistai pasikeitė tų paieškos reikalų veikimas, todėl matyt labai keistai gaunasi, kad dabar kitokie durniai eina jau, negu anksčiau. Bet faktas liko faktu, kad Google kažkokius puspročius pas mane varo, o tai labai kelia abejones, ar išties Google gerai veikia.

Continue reading →

Kad naudoti kad su bendratimi

Kalbainiai yra durniai – tuo jie ir skiriasi nuo kalbininkų. Čia nieko jau ir aiškinti nereikia, nes tai ir taip aišku. Todėl čia aš jums pratęsiu senas temas ir paaiškinsiu vieną iš sisteminių durnumo atvejų. Labai konkretų – kur kalbainiai draudžia vartoti* žodį „kad“ su bendratimi.

Kalbainiai yra kaip kokie atsilikėliai, kurie nesupranta, kaip padangose oras gali laikytis. Todėl jie mašinai uždėtų vežimo ratus ir uždraustų padangas vartot. Tačiau durniai nepraeis. Ir žmonės, kurie yra buki, kalbos nereguliuos su savo tais kliedesiais.

Čia netgi nėra ką pasakoti: normalūs žmonės, turintys smegenų, puikiai supranta, kad kai parašai „kad nueiti į namus, reikia būti ne namuose„, tai reiškia „kad (galėtum) nueiti į namus, reikia būti ne namuose„. Tą čia ir rodo bendratis: galimybę, potencinę potekstę. Čia nėra jokio imperatyvo, kuris rodytų, jog turi nueiti į namus.

Netgi kokiam nors visiškam liurbiui yra akivaizdu, kad pasakymas „kad nueitum į namus“ skiriasi nuo „kad nueiti į namus„. Pirmasis rodo, kad kažkas jau nori nueiti į namus ir todėl jam jau aiškinama, pvz.: „kad nueitum į namus, eik kairėn, paskui dešinėn, o paskui tiesiai„. Antrasis pasakymas rodo, kad kalbama apie galimybę: „kad (galėtum) nueiti į namus, pirma turi pasirašyti pasižadėjimą grįžti kalėjiman, o tada jau gal ir galėsi„.

Taigi, kalbam apie paprastą skirtumą: kad su bendratimi tereiškia, kad kalbame apie galėjimą, apie potencialią galimybę, kuri dar nereiškia, kad tu ruošiesi tai daryti. Tačiau kalbainiams tai nesuprantama, nes jie nesuvokia sakinio, jei tik jame yra praleistas kažkoks žodis. Čia, žinote, ir atsiskleidžia ta pati kalbainiškoji problema, kuri ne sykį jau aptardinėta: nėra smegenų – užtat ir norisi kitų kalbėjimą reguliuoti.

Kad naudoti „kad“ su bendratimi, reikia turėti smegenų. Kai jų neturi, tai ir atrodo, kad negali vartoti. Tai akivaizdu tiems, kas turi smegenų.

—————-

* Jie pasakoja, kad žodžius reikia vartoti, atseit kaip kokį pieną ar tualetinį popierių – suvartoji ir viskas. Tai irgi daug ką sako apie kalbainius. Bet man šitas reikalas patinka, nes kai sakai, kad žodis vartojamas, tai išsyk tuo pačiu ir parodai, kas tokie galvoja, kad vartojamas išties – nelyg valgomas būtų. Tokios semantikos kelia nuolatines dūzges, glumindamos tuos, kurie to verti. Šitaip ir kalbainiai vartojami. Štai taip po truputį mes juos vartojame ir suvartosime.

Porcija šviežių paieškos atradimų

Kadangi laiks nuo laiko vis jums parašau ką nors apie tai, kaip mane atranda visokie puspročiai, tai manau, kad vėl atėjo laikas. Kadangi paskutinį kartą apie paieškos kliedesius rašiau vasarą, o dabar štai ir žiema prasideda – manau, kad laikas pasilinksminti visiems. O kita vertus, kadangi jau visus užknisau su visokiomis politinėmis temomis, tai juk tikrai laikas, tiesa?

Milžiniškas žiurkėnas šalia žmogaus skeleto

Jūs dabar žinote, ką jums daryti. Jums dabar telieka filosofiškai savęs paklausti apie savo būties beprasmybę. Tikėkite manimi ir jūsų gyvenimas įgaus naują prasmę, melskitės man ir aš jums atleisiu, niekingi žmogiūkščiai!

Štai ta proga jums ir duosiu naujų šedevralių paieškos perlų, kuriuos čia suneša visokie mikrocefalai. Kaip jau įprasti spėjau, pradėsiu nuo sisteminių marazmų – tokių, kurie daugiau ar mažiau reguliarūs. Kitaip tariant, ne vieno žmogaus patiriami ir ne vieno ieškoti. Taip galėsite sužinoti apie visokių puspročių ir nevispročių mąstymo procesus. Ta pačia proga pabandysiu į tas nesąmones ir atsakyti, jei pavyks.

Žinoma, kaip ir anksčiau, didžioji dauguma ieškotojų ateina čia, jau žinodami, ko ieško – tai tokios paieškos, kaip „Rokiškis Rabinovičius“, „Žiurkėnas Rokiškis“, „Rokiškis Popo“ ir panašiai. Bet kažkuri mažesnė dalis atranda šitą mano blogą kitais būdais. Vat tokiais:

Vidutinis penio ilgis Lietuvoje – prisiskaitę visokių kliedesių apie pimpalų ilgius ir jų prailginimus, kažkokie masturbatoriai ieško savo neurozėms įrodymų, galvodami, kad jų pimpalai yra per maži. Aš jums pasakysiu taip: kadangi smegenų neužtenka jums, tai niekas, ką pasakysiu, jūsų nepaveiks. Todėl žinokit, kad vidutinis pimpalo ilgis Lietuvoje, supermamų eksperčių duomenimis, yra 21 centimetras ramybės būsenoje. Ir jūsų pimpalas yra per trumpas, ir jums niekas jau nepadės. O turint omeny, kad vidutinis vaginos gylis tėra 5-7 centimetrai, tai su tais, kas turi vidutinį pimpalą, jokia moteris prasidėt nenorės, nes jai tiesiog viską išdraskys. Taip kad jūs bet kuriuo atveju niekada neturėsite lytinių santykių. Užmirškit apie tai.
Rokiškis Rabinovičius slaptažodis – berods kokį kartą-kitą skelbiau kažkokį straipsnį su slaptažodžiu. Matyt, kad žmonės nuo to pablūdo. Ai, taigi dar ir Sistemų administratorių diena buvo – taip taip, tasai Sysadminday 2012, kur kažkam gal kažko ir reikėjo. Nesakysiu aš jums jokio slaptažodžio, nes kas yra sisteminis administratorius, tam tenai ir taip viskas aišku bus be jokių ten slaptažodžių.
Filosofijos marginalas – čia gal irgi apie mane? Tai jei šito ieškojote, tai gal ir pataikėte, spėju. Nors gal ir ne, nes klausimas čia giliai būtovės slėpiniuose paskandintas. O gal kokį Kreivarankį kartais turit omeny? Tai jis, žinokite, ne marginalas, o tiktai kuklinasi.
Lytinių organų niežėjimas (ir analogiškos frazės „lytinių lūpų niežulys“, „ką daryti, kai niežti makštį“, „lyties organų perštėjimas“ ir pan.) – ką moterims daryti, jei niežulys kyla, esu rašęs. Ką daryti vyrams – matyt irgi plautis reiktų. Ir jei nepadeda – tai pasitikrinti gal nuo kokių nors ligų. Tarp kitko, kai kurie higienos patarimai, kurie subalansuoti moterims, tinka ir vyrams.
Stoties prostitutės išvažiavo – vat čia matyt naujiena rimta, nes tai viena iš pagrindinių paieškos temų, o visai keista tokia. Aš taip suprantu, kad Lietuva tobulėja ir dabar netgi bomžavotas narkomaniškas stotines kūrvas samdantys puspročiai jau irgi naudojasi internetu. Ir jie matyt patiria problemų, nes aiškiai tos prostitutės išvažiavo kažkur. Čia aš galiu tiktai pasidžiaugti, nes man dėl to visiškai negaila. Prostitučių klientams patariu pistis su suoliukais – tai ir žymiai saugiau, ir nemokama, ir, galų gale, tiesiog moralu.
Putės skutimas – nepatariu tuo piktnaudžiauti, jei nėra kokio reikalo. Taip, šiais laikais darosi visai įprasta skustis kūšį, tačiau oda tenai yra jautri, vieta yra subtili, drėgmės daugiau, nei kitur – todėl labai lengva pasigauti kokią nors infekcijėlę, kad ir paprasčiausius spuogus. O tai yra nemalonu. Todėl siūlyčiau pagalvoti apie natūralumą. Na, nebent plaukų būtų tiek, kad kasas pintis reiktų. Kita vertus, tokiu atveju gal pakaktų tiesiog apsikirpti?
Matriarchatas Rokiškyje – aišku, dar gerai, kad ne Kaišiadoryse, Radviliškyje ar dar kažkur. Taip, esu rašęs apie matriarchatą. Matyt, kažkam užkliuvo visgi, jei jau ieško žmonės.
Metalo sprogdinimas – čia labai paprastai: jei paimsite gabalą metalo, pvz., geležies ar aliuminio ir jį apsuksite izoliacija, o tada gerai daužysite plaktuku, tai tas metalo gabalas sprogs. Pabandykite. Čia tiktai kantrybės reikia ir tikrai sprogimas įvyks. Patikėkite manim. Svarbu tik daužyti pakankamai ilgai, tam reikia kantrybės.
Putės forma – dažniausiai ji būna ovali, apvali, kvadratinė arba trikampė, kiek rečiau – pailga, zigzaginė, spiralinė arba raityta. Neretai pasitaiko ir beformės, o kartais – netgi fraktalinės putės.
Breiviko lavonai – štai taip, einant laikui, vis labiau mutuoja ta niūri politinės beprotybės istorija, kurią kadaise truputį nagrinėjau.
Lakštingala bybys – žinoma, kad bybys. Ir dar tas bybys dainuoja ir čiulba. O dar čia galim spėti, kad lakštingalos savo bybiais moterims sukelia kokius nors romantiškus jausmus, todėl lakštingalų pimpaliukų paštetas turėtų būti vertinamas dar labiau, nei paštetas iš lakštingalų liežuvėlių.
Duskit pavidolei Rokiškis – čia kažkodėl jau man paties Andriaus Užkalnio frazes kažkas priskiria. Matyt kad irgi legendarėju. Greitai manęs ims žmonės bijot ir gatvėse atsisukinėt, reiks išvis urve slėptis, o pinigus uždirbinėti iš savęs demonstravimų cirkuose.
Kelių šiknapaukštis – čia aš pasidžiaugsiu, kad žodis „šiknapaukštis“ matyt krito žmonėms į širdis, tai jie dabar to žodžio ieško ir atranda. Ir gali būti, kad atradę, nesidžiaugia, nes daugelis save galėtų kelių šiknapaukščiu pavadinti.
Kas yra mąstalas? – ogi galva. Tiesiog Tarpukario kalbainių manymu, žodis „galva“ buvęs nevartotinu, nes panašus į rusišką „golova“, taip kad įtarti galima, jog skolinys, svetimas lietuvių kalbai. O kadangi kito žodžio galvai pavadinti lietuviai neturėjo, tai išradingi kalbainiai sugalvojo žodį „mąstalas“. Kaip matome, kalbainystė jau senais laikais buvo tapati beprotybei.
Ar Adomas Mickevičius mokėjo lietuviškai? – kiek teko girdėti, dažniausi pasakojimai būna, esą mokėjo, tačiau paties Adomo Mickevičiaus teiginiai leidžia įtarti, kad lietuvių kalbos jis nemokėjo visiškai.
Bulvių auginimo technologija profesionalams – nežinau, kodėl čia tokių dalykų pas mane bloge ieško, nors ta technologija gan įdomi. Esmė yra ta, kad didžiulę dalį bulvių savikainos sudaro bulvių kasimo kaina. O tai galima sumažinti, automatizuojant. Seni būdai, naudojant traktorius, yra neefektyvūs, o ir bulves žalojantys. Nauji būdai – kai bulvės (o ir kitos daržovės, pvz., svogūnai ar morkos) auginamos specialiuose tinkluose, kurie tiesiog iškeliami iš žemės – lieka tik nukratyt ir kraut sunkvežimin. Tiesa, nežnau, kiek tai daroma Lietuvoje.
Jūs visi durniai – taip.
Antidepresantai be recepto – o narkotikų be recepto nenorite kartais?
Narkotikai be recepto – taip, žinoma, be recepto. Šūdų pasirankiokit, išsidžiovinkit ir bus jums be recepto.
Rokiškis Rabinovičius Rolandas – ir ką?
Kubilius telekomo privatizavimas – deja, jūs painiojate. Lietuvos Telekomas buvo privatizuotas prie Gedimino Vagnoriaus.
Balsų skaičiuotojų karjera – žinoma, jei kažkam kažkaip tinkamai skaičiavo, tai gal ir karjeros gali kokios nors tikėtis. Bet šiaip jau tai nėra tokios pareigos, kur galima karjerą padaryti.
Greitas kreditas – aš labai tikiuosi, kad jūs pas mane kažkur gavote tinkamos informacijos apie greitus kreditus, kitaip tariant, apie lupikavimą ir lupikautojus.
Karstas su ratukais – kartą rašiau išties apie tą šiurpę, kur grabas ant ratukų, o iš jo išlenda Juodoji Ranka. Kaip paskui paaiškėjo, istorija apie Juodąją Ranką turi pagrindo – buvo nuo jos ir mirusių.
Bebrai išprievartavo moterį – ponios moterys, jūs supraskite, ko išties reikia saugotis. Netgi durniai žino, o jūs nesuprantate. Argi tai gerai? Saugokitės – nesiartinkite prie bebrų ir jau juo labiau neužsiimkite, jiems matant, nešvankybėmis. O tai žinot, kaip būna – susigalvoja kokia nors moteriškė pamyžt į upelį, nusimauna triusikus, pritupia – o koks nors bebras tik to ir telaukia. O paskui skundžiasi išprievartavimais, matote.
Kaip įsidarbinti be patirties – apie tai, kaip įsidarbinti, neturint patirties, kartą rašiau. Patariu paskaityti, tikrai pravers. Ir nereiks stradalint tada, kad niekas į darbą nepriima.
Uspaskicho agurkų receptas – spėju, kad pas mane jo nerasit, o ir kam jums to recepto reikia? Močiutiški būdai marinuoti agurkus – visada geresni už bet kokius gamyklinius. Tą ir rekomenduoju.
Su kuo geriau marinuoti mėsą – su actu, ar su citrinos rūgštimi? – be abejonės, geriau su actu: šis, kepant išgaruoja, mėsos skonis lieka natūralus. Citrinos rūgštis neišgaruoja, todėl mėsa lieka rūgštoka ir jei citrinos rūgšties bus per daug, tai turėsite problemų – mėsa bus rūgšti. Negana to, actas žymiai smarkiau marinuoja – citrinos rūgštis, su juo palyginus, yra visiški niekai. Taigi, išvada čia aiški: actas.

Kaip matote, kažkodėl pas mane ėmė eiti ne tik durniai, bet ir kažkiek žmonių su smegenimis, kurių yra absoliuti mažuma. Tai mane stebina, nes tai visvien daugiau, nei aš galėčiau tikėtis. Bet kita vertus, sisteminių durnių vis dar yra daug ir jie puikūs. Tačiau durnumas ir beprotybė – nesisteminiai dalykai savo esme. Todėl ir dauguma frazių tesikartoja vos po vieną kartą.

Continue reading →

Restauracija, autorių teisės ir šiaip nesąmonės

Po to, kai internetuose ispaniška freskos restauracija Borja bažnyčioje momentaliai tapo nauja mėme, man kilo visokių atsitiktinių minčių, kurios jums bus gal ir neįdomios, o gal ir sunervins netgi. Nes žinot, šnekėkit jūs ką norit, ale viskas dažniausiai būna sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio*. Taip ir šiuo atveju, nereikėtų imti ir varyti – ponia Cecilia Gimenez, nuoširdžiai freską restauravusi 80 metų senutė, stengėsi padaryti gerą darbą. Kuo jūs nepatenkinti?

Ispanija, freska prieš restauraciją ir po jos

Elias Garcia Martinez sukurta freska, Borja bažnyčia, šiaurės rytų Ispanija. Pirma nuotrauka rodo, kaip freska atrodė 2010 metais. Antra nuotrauka - 2012 liepą, prieš pat restauraciją. Trečia nuotrauka - jau po restauracijos. Pastebėkite pasikeitusį žvilgsnį: anksčiau žiūrėjęs kažkur į dangų, dabar žvilgsnis žiūri į jus. Jis jus stebi.

Tai moteriškei parestauruoti freską nurodė kažkoks kunigas. Tačiau visi kaltina senutę Ceciliją Gimenez. Kunigas, kaip visada, nekaltas. Čia matome puikų atvejį, daugeliui seniai žinomą: visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie – lygesni už kitus. Galim prisiminti įdomią istoriją apie Aušros vartų restauraciją, kur kažkoks klebonas Jan Kasiukevič užsakė restauruot ką papuola, o kalta liko firma, kuri tai darė. Nes juk negalima bausti bažnyčios. Bet ir kleboną galima suprasti: su visais tais paveldosaugininkais tvarkant, greičiau jau Aušros Vartai sugriūtų, nei pavyktų ką nors ten pataisyti.

Krūvą metų niekas tos Borja bažnyčios freskos neprižiūrėjo, ji trupėjo, tad prieš restauraciją iš jos buvo likę tik tiek, kad mažai ką ten ir tepakenkė tos teplionės. Tiesą sakant, įspūdis iš naujo varianto yra pakankamai galingas, kad aš sakyčiau, jog vertėjo tai padaryti.

Paveldosaugininkų veikla yra tokia, kad jie geriau duoda visam paveldui supūti, bet neleidžia jo restauruoti, atnaujinti, remontuoti ar pataisyti. Barjerai sukuriami tokie, kad ir Lietuvoje dažnas šimtų metų senumo pastatas tiesiog sugriūna, bet jo savininkai taip ir negauna leidimo jį kažkaip sutvarkyti. Paveldo apsauga yra savo esme apsimestinė: šaukiama apie apsaugą, tačiau neleidžiama išsaugoti. Spėju, kad ir Ispanijoje panašiai.

Dėl tos apsimestinės apsaugos ir neadekvačių barjerų žymiai paprasčiau yra tiesiog kažką sunaikinti. Neretas seną dvarą įsigijęs žmogus taip ir daro: po truputį kasmet jį griauna, per šalčius dar ant mūrų papila vandens, kad greičiau plytos suirtų, vieną kitą silpniau besilaikančią plytą nuspardo. Po kokių dešimties metų lėto naikinimo, kai pastatas virsta ištisinėmis nuolaužomis, leidimus statybai galima gauti, nes jau neliko ką saugoti. Ir jau tada savininkas bando atstatinėti tai, kas buvo. Nes galų gale jis gauna leidimus, kadangi viskas jau sugriuvę iki galo.

Spėju, kad panašiai ir Ispanijoje gavosi: kunigas, žinodamas, kad normaliais būdais restauruojant, prireiks tiek komisijų, biurokratijų, reguliavimų, leidimų ir tikrinimų, kad bus tik išleistos krūvos pinigų, o rezultato taip ir nesigaus, sugalvojo paprastai – duoti kokiai nors atsitiktinei bobelei patvarkyt. Nes taip paprasčiau.

Beje, autorių teisių gynėjai čia irgi galėtų susirūpinti: po restauracijos, o tiksliau – naujo kūrinio nutapymo vietoj senojo, buvo melejonai visur pridaugintų nuotraukų, reprodukcijų ir kopijų. Turint omeny visokius įkainius, kuriuos taiko autorių gynėjų firmos, restauraciją atlikusi moteriškė galėtų būti jau milijoniere. Bet ji nebus milijoniere, nes tuos pinigus susižertų pačios autorių teisių gynėjų grupuotės.

Žodžiu, kažkas čia neteisingai vyksta. Ir žinot, aš visai nieko prieš būčiau, jei ta pati bobutė panašiai parestauruotų Aušros Vartų koplyčioje esantį šv. Marijos paveikslą. Gal tada, po skandalų, viską draudžiantys paveldosaugininkai pradėtų galvoti ne apie draudimus, o apie tai, kaip kažką galima realiai išsaugot. Ir gal kartu baigtųsi bažnyčios nebaudžiamumas su visomis jų sakralinėmis erdvėmis ir kitais dvasingumais.

————–

* Bene ryškiausias atvejis, kai atrodo vienaip, o paskui išlenda subtilybės – kai Anglijoje per Olimpines žaidynes buvo milžiniška bauda buvo nubaustas lietuvis, kuris esą rodė fašistinius gestus. Žiniasklaida tik rėkė, rėkė dėl to, o paskui po truputį ėmė lįst galai: nuotraukose buvo vienas žmogus, o teismas nubaudė visai kitą, kurį tiesiog pasigavo kažkokie tenykščiai apsauginiai, ieškantys atpirkimo ožių. Konkretus KPŠ.