Tag Archives: ekonomika

Apie bulves, savikainą, pelno minimizaciją ir rinkos dėsnius

Paradoksas, kai aršiausi laukinio kapitalizmo šaukliai stoja vienon greton su komunistiškai ir anarchistiškai nusiteikusiais revoliucionieriais. Paradoksas, kai tie revoliucionieriai ima atviriausiais būdais kovoti už liberalų kapitalizmą, stodami vienon greton su socialdarvinistiškais austrų mokyklos atstovais ir rengdami bendrus mitingus. Dar keisčiau, kad netgi aš, abi šias jėgas nesyk įvairiai vadinęs, negaliu joms oponuoti. Matyt, karalius paprasčiausiai nuogas.

Paradoksas matomas ir tada, kai bandai pažvelgti į kitą pusę: tie, kas patys save priskiria verslui ir savininkams, bando kriminalizuoti rinką visokiais įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis. Tai net ne šiaip paradoksas, o kažkoks užribis. Čia panašiai, lyg žalieji bandytų pramušti įstatymus privalomam banginių naikinimui. Arba kokie nors bažnytininkai bandytų įvesti privalomus abortus.

Kad kažkam nekiltų klausimai, kokią poziciją atstovauju, tai pasakysiu paprastai: atstovauju banalų sveiką protą. Aš neginu nei piratų, nei kopyraitų (autorių teisių) industrijos, nors pastaroji man daug kuo artima, ko negaliu paneigti, nes iš to esu pakankamai nemažai uždirbęs. Jei nebūtų tų jūsų internetų, tai iš to ir pragyvent galėčiau. Bet realybė yra labai paprasta: drastiškai krenta savikainos. Ir pagal tai aš galiu pasakyti, kokia bus tos piratų ir antipiratų kovos baigtis. Tačiau aš negaliu pasakyti, kiek laiko ta kova užtruks ir kas bus po to, kai viskas pasikeis.

Zombis deginasi ant pievutės

Ji buvo gražuolė, tačiau jūs, pirataudami, ją nužudėte. Piratai - kaip raupsų infekcija, kaip vėžys, naikinantis verslą. Pirataudami, jūs sutaupėte pinigus ir sunaikinote grožį. Vietoje gražuolės jūs gavote zombį. Ar tikrai to norėjote?

Ekonominė realybė yra paprasta: jau kelioliką metų vyksta labai stiprūs pokyčiai informacijos rinkose, o masinis piratavimas – tai tiesiog tų pokyčių simptomas. Kova su simptomais reiškia tik neadekvačias išlaidas ir problemas, tačiau niekaip nekeičia galutinės baigties – kopyraitų industrija yra ant žlugimo ribos dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie fantastiškai greito savikainų kritimo, todėl desperatiškai bando užsitikrinti sau pajamas propagandiniais kliedesiais, įstatymais ir prievarta.

Tokių atvejų žmonijos istorijoje buvo daug. Tokių atvejų buvo ir informacijos rinkoje – prieš šimtus metų, atsiradus spaudai, kai ėmė griūti knygomis prekiavusių vienuolynų pelnai, viskas irgi virto knygų deginimais, eretikų bei leidėjų persekiojimu ir t.t.. Tada irgi būdavo dangstomasi kažkokiais moralumais, tikėjimu ir panašiai, tačiau senoji industrija žlugo. Išties procesai buvo ekonominiai: knygų tiražavimas spaudos staklėmis atpigino leidybą šimtus kartų. Su aukštomis ranka perrašomų knygų savikainomis pripratę dirbti vienuolynai neįstengė persitvarkyti, iškrito iš žaidimo ir prarado įtaką.

Dabar irgi vyksta kažkas panašaus: žmonės užverčiami nesąmoningais kliedesiais apie vagiamus milijardus (vidutinis lietuvis esą pavagia už kelis tūkstančius kasmet), bandymais kriminalizuoti pusę visuomenės, ir netgi pasakojimais, kad kova su piratavimu yra reikalinga pedofilams ir teroristams pažaboti (taip, JAV ir Kanadoje jau iki to priėjo). Ne mažiau dvasingai atrodo ir visokie piratų kalbėjimai apie tai, kad „jei būtų pigiau, tai pirktume“. Visos tos dvasinguminės šnekos yra tiktai bandymas nuneigti elementarius rinkos pokyčius.

Visame šitame reikale visokios moralės tėra smėlis į akis. Viską lemia pinigai ir ekonomikos dėsniai. Ir aš jums tuos dėsnius paaiškinsiu taip paprastai, kaip tik įstengsiu. Kas nesupras – tegul kaltina pats save.

Continue reading →

Knygos brangs. Spaudos ir leidybos ekonomika paprastai.

Ir man, ir daugybei knygas perkančių žmonių, ir netgi daugeliui autorių seniai užkliuvo vienas faktas: Lietuvoje knygos leidžiamos neadekvačiai prabangiai. Dauguma leidyklų nei negalvoja leisti populiarių knygų maksimaliai atpigintais leidimais, kurie būtų spausdinami ant pigiausio popieriaus ir minkštais viršeliais. Skaitytojai dėl to skundžiasi, kad turi už knygą mokėti 20 litų, kai esą galėtų nusipirkti už 10, jei leidykla dvigubai savikainą sumažintų – nes juk gali, tereikia pataupyti ant nereikalingos prabangos.

Vietoje to leidyklos, lyg negirdėdamos skaitytojų skundų, ima leisti dar prabangesnes knygas, kurių savikaina dar porą kartų didesnė. Ir štai jau jūs perkate knygą už 40 litų, keikdamiesi, kodėl ji atspausdinta ant kreidinio popieriaus, kai galėjo būti išleista tegul ir ne visai pigiai, bet bent jau dvigubai pigiau.

O čia ir pažiūrėkime į realijas. Į tas pačias maržas bei savikainas. Jei marža stabili (o labai jos pasikelti nesigauna), tai reikia parduoti pirkėjui kuo prabangesnę knygą. Kai pirkėjas perka prabangesnę, tai bent iš dalies jis patiki, kad gavo truputį daugiau kažko. Truputį daugiau kokybės, truputį daugiau grožio, truputį daugiau pasitenkinimo. Aišku, rinka čia yra lankstesnė, nei maisto prekių, tad jei pirkėjas pirks brangesnę knygą, tai jis nepirks pigesnių, nes pritruks pinigų. Tačiau tai irgi nekenkia: leidykla gali tas pačias pajamas su ta pačia marža gauti, išleisdama mažesnę nomenklatūrą.

Cauchon Hours, XV amžiaus vidurio knyga

Cauchon Hours, 15 amžiaus vidurio leidinys, skirtas kažkokiam turčiui. Rankų darbo ir taip toliau. Kaina - apie milijoną svarų. Dar ne taip seniai panašūs leidiniai atrodė užmiršti visiems laikams, tačiau po kelių dešimtmečių vėl pasirodys vienetiniai egzemplioriai, dekoruojami rankomis. Knygų leidyba eis būtent ta kryptimi. Beje, įvairios supermamos šmaikštašiknės čia jau tikrai atras aukso gyslą.

Tokiu atveju leidinių kiekį labiau apspręs ne rinkos, o neišvengiami pastovūs kaštai, kuriuos apsimokės išsunkti maksimaliai, tačiau pagal galimybes laikyti minimizuotą, taip išvengiant rizikos ir mažinant kaštus kritimų metu.

Taigi, optimizacija akivaizdi: leisti knygas kuo brangesniu formatu. Tegul tokių bus perkama mažiau, tačiau esant tai pačiai maržai, pelnas per egzempliorių bus didesnis, todėl leidyklos pajamos liks daugmaž stabilios.

Dabar prisiminkime tą jau anksčiau apkalbėtą mechanizmą, kai tiražavimo ir platinimo savikainos krenta veik iki nulio, o dėl to prasideda problemos, nes neadekvačiai užkelt pelningumo nepavyksta. Aha, taip. Konkuruoti mažų kainų segmente leidyklos negalės. Ir jos tai jau supranta. Ir kas įdomiausia, joms čia didžiausiais konkurentais tampa ne jokie ne piratai, o jos pačios, tas pačias geriausias knygas išleidusios dar prieš 10 ar 20 metų. O žmonės juk per gyvenimą tegali perskaityti ribotą knygų kiekį, tiesa?

Todėl poslinkis ir toliau vyks link dar brangesnių ir brangesnių knygų. Jos bus vis prabangesnės, ateityje ims po truputį, bet stabiliai mažėti spausdinamų autorių kiekiai* ir tiražai (o jie ir dabar yra mažesni, nei pvz., sovietmečiu), tačiau pelnas per knygos egzempliorių didės. Tai nėra vien Lietuvos specifika – tai vyksta visame pasaulyje. Tiesiog Lietuva yra maža, tad čia menkiau veikia masto ekonomija, kuri didelėse valstybėse bent kažkiek kompensuoja leidinio parengimo kaštus, taip mažindama kainas.

Autoriams, rašantiems romanus ar šiaip kokius brangius leidinius galiu pasakyti tik vieną dalyką: per artimiausius 10-20 metų jums teks susitaikyti su faktu, kad arba jūs knygas leisit patys už savo ar rėmėjų pinigus ir dalinsit pigiau savikainos, arba, jei tapsite elitiniais, jūsų uždarbiai bus didesni, nei būdavo iki šiol – dėl aštresnio pirkėjų dalinimosi ir pakilusių kainų. Velniškai krentančios savikainos pigiuose segmentuose darys atvirkštinę įtaką brangiuose segmentuose.

Knygos jau dabar tampa prabangos preke, o gana greitai jas pirks tik turtuoliai. Prieš kokius metus pirkau vieno lietuvių autoriaus knygą, kuri kainavo gal du šimtu. Taip, čia kaina litais, o ne kokiais baltarusiškais rubliais. Bet nors dabar tai atrodo brangu, greitai tokios knygų kainos taps įprastomis. O dar paskui – išaugs dar labiau. O visa kita bus už dyką.

Ai, o piratavimas? O dėjo visi tokioje prabangos leidyboje ant piratavimo. Čia kaip su paveikslais: piratauk visokias monalizas nepiratavęs – originalas nuo to tiktai dar labiau brangsta. Taigi, jau galite įsivaizduoti ir Knygų mugės evoliuciją, kai jos bilietų kainos kažkada padidės iki kokio ketvirtadalio ar net pusės vidutinio Lietuvos piliečio atlyginimo. Nes prabangiuose renginiuose varguoliams nėra ką veikt.

 

————-

* Dėl autorių kiekių mažėjimo – vardan tikslumo paaiškinu: turiu omeny konkrečiai tuos, kas spausdinsis, kaip pelningi autoriai.

Socialinio konflikto tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų esmė

Po to, kai Commonsense.lt parašė apie tai, kaip nedirbantieji pašalpų gavėjai gyvena iš dirbančiųjų, G-pliuse užvirė kaip reikiant diskusija. Ir aš pažadėjau nupiešti schemelę, kaip vyksta konfliktas*. O jis paprastai vyksta. Kai kuriems yra paprasčiau nedirbti, o gyventi sąskaita to, kad kiti dirba. Kažkas dirba, o iš to dirbančiojo ir atimami pinigai. Atimti pinigai išdalinami bedarbių pašalpoms. Taip socialinės rūpybos sistema tampa bedarbių skatinimo ir nedarbo auginimo sistema. Kuo labiau ši sistema įsigali, tuo daugiau bedarbių, o kuo daugiau bedarbių, tuo didesnę jie turi politinę įtaką ir todėl dar labiau įtvirtina šią sistemą. Rezultate bedarbystė auga kaip koks vėžys. Nes juk lengviau būti išlaikytiniu, nei dirbti. Net jei pašalpos nėra didelės.

 

Socialinio konflikto tarp dirbančiųjų ir bedarbių esmė

Štai visa paprasta konflikto esmė: vieni supranta, kad dirbti reikia, o kiti nesupranta. Vienintelis būdas išspręsti konfliktui - tai pakoreguoti vieną iš kvadračiukų taip, kad pas nedirbančius atsirastų noras dirbti.

Viskas elementaru: galima komfortiškai (ar iš bėdos komfortiškai) gyventi, gaunant pašalpą ir apie nieką negalvojant, bet tam reikia atimti pinigus iš tų, kas tikrai dirba. Bet galima ir dirbti, tačiau juk tada nesinori atiduoti pinigų visokiems veltėdžiams, tiesa? Taip valstybė apserga viena iš Edward Deming įvardintų ligų: socialinės išlaidos tampa vėžiu, suėdančiu viską. Pašalpos auga, pašalpas gaunančiųjų skaičius – auga irgi.

Dirbti ar nedirbti?

Dirbti ar nedirbti, štai koksai klaustukas, kai koks nors Hamletas susiduria su lietuviška socialine sistema. Čia įdėjau šitą dėl to, kad ponas Nerius ant manęs komentuose užvažiavo, bet šitoje schemoje jau nesimato tokios sistemingos parazitinio proceso esmės. Taip ar anaip, konfliktas tarp "dirbti" ir "nedirbti" išvirsta į tai, kad pinigų pritrūksta visiems. Čia ir yra giluminė socialinio konflikto esmė.

Problema yra gan gili: pašalpą gaunantis ją gauna tik tada, kai nedirba. Tačiau kai jis nedirba, jis ne tik gauna pašalpos dydžio sumą, bet ir nesukuria vertės, kuri yra panašaus dydžio, kaip ir pašalpa. Labai paprasta buhalterija: jei atimi tūkstantį litų iš dirbančiojo ir duodi tuos pinigus nedirbančiąjam, tai ne tik susinaudoja to dirbančiojo pinigai, bet ir nedirbantysis nesukuria vertės, kuri bent porą kartų didesnė (tai yra nematomi, netiesioginiai nuostoliai). Kitaip tariant, gauname procesą, kuris yra atvirai priešingas pridėtinės vertės procesui.

Jei vienu ar kitu būdu pašalpa būtų naudojama ne kaip pašalpa, o kaip būdas finansuoti mažo darbo našumo (t.y., pigiai apmokamas) darbo vietas, tai netiesioginius nuostolius nešantis procesas būtų kompensuotas. Tai reikštų padidėjusį rinkos apyvartumą, o tuo pačiu – didesnes pajamas tiems patiems daugiau uždirbantiems.

Čia galime pastebėti, kad yra tik vienas būdas išvengti šio dirbančiųjų-nedirbančiųjų konflikto – kaip nors paskatinti tuos nenorinčius dirbti. Tam tinka pvz., mokestinės nuolaidos mažiausiai uždirbantiems ir pradedantiems nuosavą smulkų verslą, ir kartu – bedarbystės skatinimo panaikinimas, t.y., pašalpininkų apribojimas. Tačiau akivaizdu, kad tokių sprendimų nenori niekas, kas tik nori sau laimingai gauti pašalpą ar gyventi iš valdiškos algos. Todėl vis daugiau tų, kas mala nesakysiu ką ir reikalauja pašalpų, rėkdami apie socialinį teisingumą ir panašiai.

 

————–

Europos Sąjungos logotipas* Konfliktas pagal ToC – tai ne šiaip koks barnis, o atvejis, kai susikerta interesai. Toksai interesų susikirtimas, kai išanalizuotas, vadinamas konfliktų debesiu. Tai yra vienas iš nuostabiausių analizės įrankių, kuris labai gerai aprašytas Tocforedu.lt puslapyje, kurį jums ir rekomenduoju – tai vienas iš labai teigiamų dalykų, kuriuos mums duoda Europos Sąjunga ir šio dalyko niekas nesugebės nuneigti. Ir išvis, kad ir daug galima kalbėti apie ES lėšas, bet tai, kad šie remia vadybos metodų platinimą Lietuvoje – tai yra toksai liuksusinis dalykas, kad jūs visi melstis turėtumėt Europos Sąjungai už tai. Nes kitaip būtų kaip kokioje Rusijoje.

Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius

Progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Šėtoniška mintis, bet pabandykit ją paneigti: progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Jei kalbėsim apie socialinį teisingumą – manau, kad su tuo viskas lyg ir aišku: darbuotojas dirba darbdavio sukurtoje darbo vietoje, t.y., gauna iš darbdavio galimybę užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją. Socialiniu požiūriu natūralu, kad darbdavys už tokią veiklą turėtų būti apmokestinamas mažiau, nes netiesiogiai jis krūvas mokesčių sumoka per darbuotoją. Čia tiesiog nėra ką ginčytis. Bet jei panagrinėsim reikalą iš pridėtinės vertės kūrimo efektyvinimo pusės, tai gausis sudėtingiau.

Pabandykim užsiimti modeliavimu, kaip sakant, padarykim kokio paprasto atvejo analizę (supaprastintą case study). Tiesiog skaičiais ir pinigais pabandykim įvertinti, kas per galas yra tie progresiniai mokesčiai, jei juos nagrinėsime mikrosistemos (įmonės) mastais. Čia, beje, jums bus atsakymas į klausimą, ar verta pezėti apie kokius nors socialinius mokesčių teisingumus*, kai galima tiesiog skaičiuoti pinigus.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra įmonė, kur du darbuotojai užsukinėja varžtus. Pavyzdžiui, kokius nors baldų varžtus. Darbas pas juos paprastas – paėmei dvi detales iš dviejų krūvų, paėmei varžtą, užsukai atsuktuvu, padėjai surinktą daiktą į trečią krūvą. Konkrečios darbo laiko sąnaudos – 50% varžtų sukimas, 50% – detalių kilnojimas, varžtų kišimas į skylę ir pan.. Tačiau skirtumas tarp darbuotojų toks, kad vienas per pamainą surenka 100 gaminių, o kitas – 200. Kitaip tariant, darbo našumas skiriasi dvigubai. Atitinkamai skiriasi ir darbuotojų atlyginimai bei įmonės iš jų gaunamas pelnas: lėtasis gauna 1000 litų atlyginimo ir atneša 500 litų pelno, o greitasis – 2000 litų atlyginimo ir 1000 litų pelno, visos kitos išlaidos yra pastovūs kaštai, kurie pasiskirsto vienodai.

Dabar klausimas: jei mes galime nupirkti labai gerų brangių elektrinių atsuktuvų, kurie suka varžtus du kartus greičiau, nei juos suka greitai dirbantis darbuotojas, ar verta tai daryti ir ar verta pirkti atsuktuvą pigiam darbuotojui? Tarkim, toksai supergreitas atsuktuvas kainuos 1000 litų.

Continue reading →

Kasos aparatai turguose

Kasos aparatas

Kasos aparatas iš Pripetės, mirusio miesto prie Černobylio atominės elektrinės. Valstybės kontroliuojama apskaita visuose prekybos taškuose - centralizuotos, planinės ekonomikos simptomas, tačiau net ir sovietmečiu valdžia nenuprotėjo tiek, kad kasos aparatus padarytų privalomais turguje prekiaujančioms bobutėms

Kol ponas Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė kleidėja apie kasos aparatus ir kad jų reiks, kol turgaus prekeiviai piketuoja ir badauja, kol iš turgų, kaip sako, tiesiog dingo produktai, prekeiviai ir išvis sustojo prekyba, o valdžiažmogiai kalba apie esą būsimus ekonomikos augimus (ar tik ne 13 procentų žadėjo šiems metams?), o reali biudžeto skylė kaip nesitraukia, taip nesitraukia…

Čia galėčiau priminti visiems gėdingą faktą apie save, kad pats prieš rinkimus į Seimą vertinau konservatorius, kaip vieną iš geriausių pasirinkimų balsavimui. Galiu pasiteisinti tiktai tuo vienu dalyku, kad nuomonę apie konservus pakeičiau, vos pamatęs, ką jie ėmė kliedėt, atėję valdžion. Ir dar 2008, vos pradėjus naktines reformas, tapau vienu iš pirmų ir aršiausių kritikų. Tuo metu mane daug kas plūdo, sakydami maždaug „taigi jie dar nieko nepadarė, kodėl kritikuoji, o jei paaiškės, kad čia teisingi sprendimai?“ Absurdiški sprendimai nebūna teisingais.

Taip, nesąmonių būna daug, bet labai liūdina vienas dalykas – jau pustrečių metų tai tęsiasi, tačiau absurdizmai nesustoja, daromos vis naujos nesąmonės. PSD įvedimas, PVM didinimas, faktinės mokestinės regresijos padidinimas (nors valdžiažmogiai kliedi, esą mokesčiai yra progresiniai, bendras mokestinių apkrovimų pasiskirstymas yra atvirai regresinis). Bet čia aš visgi apie kasos aparatus, o ne apie kažkokias aukštas materijas.

Trumpai tariant, pakalbėjau su vienu labai garbingu žmogum, kuris į politikas nelenda, tačiau su verslo reikalais susijęs taip, kad žino neįtikėtinų niuansų, o reikalus įvardina tokiu neklystančiu tikslumu, kad trumpai tariant, pasako ir viskas. Kaip procesistas. Jis išties ir yra žiauriai patyręs procesistas, vienas iš tų nedaugelio žmonių, į kuriuos žiūriu labai pagarbiai, iš apačios į viršų, tegul ir pažinodamas jau daug metų. Pavadinkim jį ponu R.K. – nes gal jo įžvalgų ir daugiau duosiu kada. Juoba, jau keletą kartų esu davęs ir anksčiau.

Taigi, pono R.K. žodžiais, Maxima kasos aparatų istorijoje niekuo dėta, nors faktas, kad kalbos apie prekybos tinklų ranką ir sklinda. Galimai šios kalbos netgi tikslingai skleidžiamos, siekiant dūmų uždangą paskleist. Viskas, pasirodo, daug banaliau: keli vietiniai kasos aparatų tiekėjai per krizę nusistekeno ir nutarė užsiimti lobizmu. Susimetė, prakrušo protą, kažką pamalonino – štai jums ir įstatymas, be jokių ten prekybos tinklų.

Beje, labai panašiai, priverstinai įstatyminiu būdu kažkada kasos aparatai buvo prastumti ir į kioskus, mikroautobusus ir išvis kur papuola – į tokias sritis, kur tų aparatų neretai nereikia nei verslui, nei valstybei, nei dar kažkam. Išskyrus, žinoma, kasos aparatais prekiaujančias firmas – jos džiaugiasi, kai tokiais priverstiniais būdais tuščioje vietoje sukuriama rinka – ir kasos aparatai parduodami, ir medžiagos jiems, ir priežiūros paslaugos. Beje, kiek žinau, dėl kasos aparatų registracijos tvarkos, kurią nustato VMI, kasos aparatų priežiūros paslaugas norom nenorom turi pirkti visi tų aparatų naudotojai, nes leidžiama įsigyti tik sertifikuotų įmonių platinamus apratus, o šiuos laiks nuo laiko dar reikia ir pertikrinti, etc..

Esminis, papildomas raktinis momentas turgaus prekeivių atveju toks: kasos aparatų įsigijimą kompensuoja valstybė savo lėšomis. Tai reiškia, kad firmos tiekia aparatus, darosi sau biznį, o valstybė apmoka. Kitaip tariant, bene atviriausia valstybinių pinigų išplovimo afera, prakišta, kaip įstatymas. Būtent tas viso šito valstybinių pinigų mokėjimo atvirumas, matyt, daugeliui (ir man irgi) tiesiog pernelyg įžūlus, kad juo išsyk patikėtum. Matyt, iš valdžiažmogių mes vis tikimės, kad jie turės bent jau tiek smegenų, kiek vidutinis Lietuvos pilietis. Kitaip tariant, paprastai mes tikimės, kad bent jau tiesiogiai taip atvirai savo mylimom kontorom valdžiažmogiai pinigų nedalins. Deja, pasirodo, kad dalina.

Tiesa, panašus atvejis nėra pirmas. Vienas iš labiausiai pagarsėjusių – tai tas, kai buvo priburta su vairuotojų mokymo ir egzaminavimo tvarkomis, o labiausiai išnaglėję politikieriai netgi bandė prakišt reikalavimą, kad išvis kiekvienas vairuotojas kas kelis metus privalėtų pakartotinai lankyti kažkokius vairavimo kursus. Tik istorija su kasos aparatais – dar įžūlesnė, o ir kabina ne pavienę, specifinę verslo nišą, o didžiulę verslo sritį, eilinį kartą kirsdama tiems, kas gauna mažiausias pajamas – būtent turgaus prekeiviams ir turgaus pirkėjams.

Net ir durnam aišku, kad jokie ten kasos aparatai mokesčių surinkimo nepagerins, vietinių ūkininkų padėties nepataisys ir didesnės tvarkos neįves. Tarp kitko, mėsos ar kitų maisto produktų kilmę ir taip būtina nurodyti, ja prekiaujant (tai susiję su sanitarijos reikalais), tad bangos apie visokius mėsos importus iš Lenkijos ar pan., kuriais užsiima prekeiviai – tai tik dūmų uždanga – kasos aparatai to niekaip neįtakoja. T.y., visas buzas – tiktai tam, kad užslėpti bajeriuką, per kurį verslui sumokami valstybiniai pinigai.