Čia ganėtinai negiliai užkabinsiu ES biurokratijos įtaką, nes buvo klausinėjančių, kaip visokia ta stagnuojanti sistema derinasi su Europos Sąjungos reikalavimais. O situacija kaip tik visu ryškumu čia ir išlenda: jei tik yra kokie nors reikalavimai ar reguliavimai iš ES, nomenklatūros veikėjai, suinteresuoti savo darbo užtikrinimu, visada juos bus linkę įdiegti taip, kad biurokratijos kiekiai maksimizuotųsi. T.y., abi vietinė biurokratinė sistema bet kurioje šalyje linkusi pridėti europinį reguliavimą taip, kad atsirastų kuo daugiau darbo.
Plečiantis biurokratijai, po kiek laiko reguliavimai tampa svarbesniu dalyku, nei bet koks sveikas protas.
Savaime aišku: amžinai atsranda veikėjų, kurie bet kokią ES direktyvą interpretuos venakryptiškai, taip kaip naudinga jiems. Jei direktyva neleidžia kažko reguliuoti ir reikalauja biurokratinės kontrolės švelninimo, ji bus ignoruojama arba eiliniu stebuklingu būdu perinterpretuojama taip, kad gautųsi viskas literaliai priešingai, nei reikalauta, o reguliavimų padaugėtų.
Esu kadais paskaitęs konkrečių direktyvų ir jų vietinių adaptacijų, tai žinot, skirtumas būna kartais toks, lyg lygintum kopėčias su ekskavatoriumi: būna kartais, kad kokie nors veikėjai lietuviškuose dokumentuose privelia vienaip, o pasižiūrėjus į tas direktyvas, paaiškėja, kad parašyta diametraliai priešingai.
O štai jeigu direktyva nurodo kažką kontroliuoti ar reguliuoti, tai ji bus priimta, vykdant jos reikalavimus pačiu aršiausiu įmanomu būdu, nes būtent tai maksimaliai padidins biurokratų užimtumą.
T.y., matome, kad bet kuriuo atveju biurokratijos arba nesumažės, arba jos dar daugiau prisidaugins, tiesiog visas dauginimas bus pridengtas dar ir demagogijomis, esą būtina daryti tą ar aną, nes esą taip reikalauja ES.
Tačiau su europine biurokratija yra ir savų niuansų – bene svarbiausias jų – tai itin didelė (daug grandžių turinti) piramidė, esant itin plačioms reguliavimų apimtims. Kitaip tariant, suveikia informaciniai efektai, kurių patį veikimo principą ir įtakų lygį galim nesunkiai pamodeliuoti:
- Tarkim, kad Lietuvoje turime scenarijų: kažkoks verslininkas pasiskundžia valdininkais kokiam žurnalistui, tasai parašo, tada koks ministras apsvarsto, perduoda informaciją inspekcijos vadovui, kuris priima sprendimą, kurį gauna inspektorius, kuris paskui jau taiko to verslininko atžvilgiu. Taip galim tarti, kad čia yra 6 grandys komunikacijos grandinėje ir 5 informacijos perdavimo etapai. Kiekviename etape turint kokį 10% informacijos praradimą, gausime rezultatą, kuris bus 0,9^5=0,59, t.y., nors rezultatas bus ir nelabai sąmoningas, bet bent jau didesne dalimi teisingas.
- ES atveju matyt galim drąsiai pridėti dar tiek pat informacijos perdavimo etapų, tad su tais pat informacijos praradimais gausim 0,9^10=0,35, t.y., maždaug trečdalio teisingumą. Trumpai tariant, informacijos iškraipymai iš esmės ims blokuoti galimybes daryti prasmingus sprendimus*.
- Panašiai rezultatai išsikraipo ir nuo reguliuojamų sričių pločio (t.y., kiek skirtingų veiklų paliečia koks nors sprendimas). Kai Lietuva nėra didelė, sprendimai gaunasi gan pakenčiami, pvz., jei koks nors nutarimas užkabina 100 įmonių, iš kurių 10% bus netipiškos, tai nukentės 10 įmonių. Žodžiu, sužaidus į kompromisą, daugeliu atvejų gausim visgi priimtiną rezultatą.
- ES atveju įmonių turėsim kokį 100 kartų daugiau, sritys bus belenkiek įvairesnės, tad priimtino rezultato vargu, ar bus galima tikėtis. Nors čia paskaičiuoti gan sunku, bet pats principas natūraliai suprantamas: koks nors vaismedžių reguliavimas Lietuvoje teužkabins kokias nors obelis, kriaušes, slyvas ir vyšnias, bet visos ES mastais skirtingų vaismedžių rūšių bus bent kelis kartus daugiau. Jei iš lempos tarėme, kad Lietuvoje koks nors sprendimas bus priimtinas 90%, tai ES atveju jau bus koks 100 kartų daugiau įmonių, kas grubiai duos kokį 90%^sqrt(100)=0,35, t.y., vėl kokį trečdalį tinkamumo.
- Vat čia dabar abu mechanizmus apibendrinę ir paėmę iliustracinius lempaskaičius, gaunam Lietuvos atveju sprendimo tikėtinas teisingumas sieks vos 0,9*0,59=0,53, o ES atveju – 0,35*0,35=0,12. Žodžiu, vargu ar reikia stebėtis, kad kokie nors eurobiurokratai sugalvoja reguliuot prezervatyvų ilgį, bananų kreivumą ar dar kokius nors kliedesius.
Aišku, visam nesąmoningumui kompensuoti irgi yra metodai – pvz., papildomos grandys informacijos tikslinimui, papildomi laikai vertinimui ir t.t., tačiau tos papildomos grandys, laikai ir visa kita biurokratinį aparatą padaro dar gremėzdiškesniu, o kokių nors smulkmenų svarstymas kartais užsitęsia tiek, kad paprasčiausiai praranda prasmę.
O kur čia biurslas su visokiomis specifinių verslų įtakomis? Ogi labai paprastoje pozicijoje: jie bet kokius ES nutarimus lygiai taip pat naudoja, pridengdami visokius savo biursliškus absurdus. Nes suprantat gi, jei tik kažkam pasakysi, kad čia ES reikalauja, tai bet kokį kliedesį galima prastumt.
Taigi, kai kyla ES reikalavimai, verta pirmiausiai užduoti klausimą, ar tie menami reikalavimai kartais nėra elementarūs makaronai, kuriuos visuomenei kabina kažkokios suinteresuotos grupės? Ir kartu užduoti dar du klausimus: ar tikrai kokia nors ES direktyva turi bent kokios nors prasmės ir ar tikrai ją išvis kaip nors reikia čia mums vykdyti?
—————–
* Kad nebūčiau galaslovnas, pasakysiu tiek, kad EP sugebėjo netgi imtis priemonių prieš psichotronus, kas rodo, jog tasai iš prielaidos gautas trečdalis adekvatumo – labai optimistinis ir tetinkamas patiems skirtumams paaiškinti. Praktikoje galima įtarti, kad kai kuriais atvejais tas koeficientas netgi kelių procentų nepasiekia.
