Rokiškis Rabinovičius

Po to, kai parašiau apie tai, kaip vyksta muzikos degradacija dėl komercializacijos, kilo baisi diskusija, kurią dar pas save pratęsė ir blogosferų žvaigždė Maumaz. Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.

Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusis Maliboo, kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis 🙂

Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo – manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo – atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.

Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių – žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą – tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką – parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.

Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais – pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų – tai unikalus fenomenas), nuo 1967 – muzikos festivaliai (garsusis Woodstock – 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.

Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu – matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais – irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai – tai irgi daug ką pakeitė.

Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių – 1981 atsirado MTV, o paskui – ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 – kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties – esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.

Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.

Dabar atskirai kai kuriems silpnapročiams bandantiems taikyti rinkos ir verslo kriterijus muzikoje: menas nėra komercija, o komercija nėra menas, net jei tame dalyvauja pinigai. Muzikoje ir mene produkto lygį apsprendžia ne komercijos, o meno dėsniai. Nors Modern Talking ir C.C.Catch priklauso tam pačiam klausytojų segmentui, jie tarpusavyje nekonkuruoja, t.y., vartotojas nedaro pasirinkimo tarp vienų ir kitų, o ima abu. Abu ima ir Led Zeppelin bei Deep Purple gerbėjai. Ir netgi Led Zeppelin bei Modern Talking gerbėjai ir platintojai nekonkuruoja dėl muzikos tarpusavyje, o konkuruoja nebent tik dėl platinimo kanalų (t.y., galimybės girdėti savo muziką). Kitaip tariant, remtis rinkos dėsniais mene – tai fatališka klaida, nes negali veikti patsai bazinis rinkos principas – konkurencija.

Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas – kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.

Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį – akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas – tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos „rinkoje“ turime tos „rinkos“ iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai – Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus – teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.

Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami – kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau – gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais – ir gal kažkas pasikeis.