Tag Archives: mokesčiai

Devalvacija ir minimalūs atlyginimai

Kažkada rašiau apie tai, kaip Lietuvos valdantieji vietoj visai lengvo būdo išspręst problemas, devalvuojant litą užsienio valiutų atžvilgiu (ar netgi tiesiog padarant jo kursą plaukiojančiu), pasirinko žymiai sunkesnį kelią – vidinę devalvaciją, kitaip tariant darbo jėgos ir resursų nuvertinimą lito atžvilgiu. Tai buvo blogas pasirinkimas, blogas dėl labai menko efektyvumo. Tačiau visgi tai buvo niekai, palyginus su cirkais, kuriuos valdantieji kuria dabar.

Nauji valdžiažmoginiai kliedesiai – apie tai, kad reikia padidinti minimalų atlyginimą. Kad šitai yra šyvos kumelės sapnas – tai aišku netgi tiems, kas tą minimalų atlyginimą ir tegauna. Galima, aišku, nagrinėti paprastus ir akivaizdžius (akivaizdžius bet kam nors kiek smegenų turinčiam, bet ne vyriausybės veikėjams) dalykus, pavyzdžiui tokius: minimalių atlyginimų didinimas sumažintų darbo vietų skaičių, pablogintų bendrą ekonominę situaciją dėl apsunkintų verslo sąlygų, sukeltų infliacijos bangą, t.y., kainų augimą, dėl padidėjusios prekių ir paslaugų savikainos – sumažintų eksportą. Kad taip būtų – nereikia net įrodinėti, Lietuva jau turi minimalių atlyginimų didinimo patirties – visi efektai buvo ne tiktai ryškūs, bet ir fantastiškai greiti – pirmos pasekmės imdavo matytis jau po kelių mėnesių. Vos po kelių mėnesių visi tie minimalaus atlyginimo didinimai nustodavo jaustis ir patiems minimalaus atlyginimo gavėjams. Beje, didelis reakcijos greitis rodo, kad efektas čia yra kritinis, nes šiaip jau norint makroprocesams padaryti įtaką įstatymais (pvz., pakeisti infliacijos tempus per mokesčių reguliavimą) paprastai reikia metų, dviejų ar daugiau.

Continue reading →

Kaip ydos tempia ydas

PSD mokestis tapo vienu iš didžiausių smūgių liberal-konservatoriškai valdžiai. Ant LLRI tipo demagogijų apie tai, kad „kiekvienas turi mokėti“, „tai yra draudimas“ ir pan. – visi dėjo. Netgi durniui akivaizdu, kad PSD, nors ir vadinamas kažkokiu draudimu, tėra dar vienas mokestis. Ir visiems akivaizdu, kad schema, kai žmogus moka mokesčius, tam kad gautų už juos sveikatos apsaugos garantijas, o paskui jų negauna tuo pretekstu, kad esą kažkur neužsiregistravo – absurdiška. Dar absurdiškiau atrodo aiškinimai, kad esą valstybė sumoka PSD už bedarbius.

Visi supranta, kad valstybė negali sumokėti, o gali tik perdėti iš kišenės į kišenę. Ir visi supranta, kad registracija darbo biržoje – tai tik popierėlis, papildoma biurokratija – reikalinga tiktai tam, kad sukurt papildomas biurokratų darbo vietas. Ir akivaizdu, kad PSD atskiras administravimas su visomis tomis nesąmonėmis – tai tik dar vienas valstybės išlaidų punktas, sukuriantis papildomą diskriminaciją tiems, kas uždirba mažiausiai. Jau nekalbant apie tai, kad šitai yra akivaizdus konstitucijos, garantuojančios nemokamą sveikatos apsaugą, pažeidimas.

Kiek kainuoja PSD valstybei? Drįstu manyti, kad mažų mažiausiai kokio tūkstančio valdininkų, mokesčių rinkėjų ir darbo biržos biurokratų išlaikymą. Tai reikštų bent kelis milijonus per mėnesį, bent keliasdešimt milijonų per metus. Bet tai – tik smulkūs pinigėliai, kai juos palygini su emigravusių žmonių verte. Su verte tų, kam PSD tapo paskutiniu lašu, padėjusiu apsispręsti – šiemet vien oficialios emigracijos skaičiai sieks 90 tūkstančių (tai porą kartų daugiau, nei emigracijos prognozės, kurias galėjom daryti prieš pusmetį), o realūs skaičiai, kaip įprasta, bus dar didesni. Net jei 1000 emigrantų apsisprendė išvykti būtent dėl PSD – tai bus 3 milijardai litų nuostolio.

Šimtai tūkstančių žmonių staiga pavirsta valstybės skolininkais – dėl ko? Dėl to, kad jie tiesiog yra Lietuvos piliečiais. Kaip toks mokesčių tipas vadinasi – žino daugelis: tai pagalvės mokestis. Tas, dėl kurio viduramžiais kildavo masiniai maištai. Dabar maištai nekyla – yra puikus emigracijos vožtuvas. Tad netgi invalidai (taip, net ir invalidai neretai gauna reikalavimus susimokėti PSD) gali emigruoti. Kam čia jų reikia – kur nors Danijoje ar pan. jie gaus netgi pensiją, iš kurios įmanoma pragyventi.

Ką daryti vyriausybei ir seimui? Akivaizdi išeitis tiktai viena – panaikinti PSD kuo greičiau, perkeliant jį į kitus mokesčius. Bet ar jie įstengs? Tai tik politinės valios klausimas. Net neabejoju, kad jie visi tai supranta, bet… VMI reikia darbo vietų, darbo biržai reikia darbo vietų, kažkam tiesiog šiaip nesinori pripažinti PSD absurdiškumo – prie PSD pačiam prisidėjus… Ydos tempia ydas. Užburtas ratas.

Maxima pinigai ir konkurencija su valstybe

Kažkada jau berods rašiau apie tai, kas yra pinigai, bet dabar nesuradau, kur, tad paaiškinsiu trumpai iš naujo: pinigai – tai pirmiausiai skolinis pinigų leidėjo įsipareigojimas pinigų naudotojui. Kitaip tariant, kažkas išleidžia pinigus, už juos nusiperka kažkokio turto, o paskui turi tuos pinigus padengti kokiu nors turtu. Valstybė, išleisdama pinigus, daro milžinišką biznį: gauna nemokamą paskolą, kurią grąžinti gali tik praėjus nemažam laiko tarpui, o dar ir po tam tikros infliacijos, kuri, nuvertindama pinigus, leidžia grąžinti tiktai dalį realios paskolos. Valstybinės obligacijos, jei kam kils klausimas – tai tik labai įdomus būdas valstybei dar labiau atitolinti pirminės paskolos grąžinimą, kartu gaunant dar vieną paskolą.

Žinoma, panašūs dalykai veikia ir su paprastais skolos rašteliais, dovanų čekiais ir pan. – tai irgi tiesiog paskola, kuri dar ir beprocentė. Dovanų čekiai čia dar įdomesni – dalis jų gavėjų taip jų ir nepanaudoja. Įdomu dar ir tai, kad išleisdama dovanų čekius, įmonė ne tik gauna paskolą už dyką, bet ir apsisaugo nuo infliacijos.

Tačiau įprasti dovanų čekiai atlieka tik dalines pinigų funkcijas. Pilnavertės funkcijos, kur atsiranda realiai ilgalaikės paskolos, kurių dalies netenka padenginėti, o pinigų naudotojai tampa pririšti prie pinigų leidėjo (pvz., norom nenorom turi mokėti mokesčius ar pan.), atsiranda tada, kai pinigai ima vykdyti dar ir prekės, o ne tik paskolos funkciją, t.y., imami taikyti mainuose.

Kur link aš vedu – jau kelintą kartą išgirstu istorijas apie tai, kaip su vienais ar kitais žmonėmis atsiskaitoma Maximos pinigais. Tai ten už kokį darbą, tai už dar ką nors, teko netgi nugirsti istoriją, kaip kažkokia įmonė didžiąją dalį atlyginimo moka darbuotojams tais pačiais Maximos čekiais – žinoma, vokeliuose. Aš nežinau, ar Maxima atsiskaitinėja savo pinigais su savo tiekėjais – tai būtų ypatingai įdomus variantas. Tačiau taip ar anaip, tam tikri požymiai matomi akivaizdžiai: bent dalinai Maximos pinigai jau konkuruoja su litais, tapdami tegul ir nedidele, tačiau šešėline valiuta, tuo tarpu Maxima ima vykdyti tam tikras pinigus išleidžiančio banko funkcijas.

Nagi, prisipažinkit, kas esate gavę Maximos pinigų vietoj litų? Nesvarbu, už ką – ar kaip atlyginimą, ar už kokį daiktą, ar kaip skolą, etc.? Ir dar, būtų įdomu įvertinti, kokio dydžio sumos yra apyvartoje – ar negali būti jos sulyginamos su Lietuvos biudžeto deficitu?

Gandeliai apie kai kurias mokestines reformas ir dar kai ką

Žodžiu, truputį išgirdau šiandien kai kurių gandelių apie kelias planuojamas reformėles mokestines. Kadangi gandeliai, tai taip ir atiduodu, bet kadangi ne šiaip sau, tai siūlau pasidomėti patiems, nes gandai labai specifiniai ir įdomūs 🙂

Žodžiu, su NT mokesčiu: numatoma daryti 0,1 procento apmokestinimą VISAM turtui be jokių ten mokestinių ribų. Tai reiškia, kad pagrindinės funkcijos – netiesioginio progresinio apmokestinimo šitas mokestis nevykdys, o priešingai, taps kirviu biedniesiems. Turite butą, sklypą, sodą?Skanaus.

Esminis pasikeitimas turėtų būti Sodroje: šią skylėtą skylėtą ir labai įdomiai valdomą kontorą turėtų patobulinti, įvesdami Sodros mokesčio lubas. Kokio dydžio – nesu tikras, bet kalbama apie 10-20 tūkstančių per metus. Arba netgi mažiau. Nes mat, pagal Raimondą Kuodį, Sodros mokestis esąs progresinis (LoL), todėl, matyt, reikia jį padaryti regresiniu.

O pabaigai, kai kas apie skrydžius į užsienio šalis ir FlyLAL bankrotą. Pasirodo, sutartis su tokia kompanija, kaip pvz., Ryanair ar pan. dėl tiesioginių skrydžių du-tris kartus per savaitę metams tarp dviejų miestų kainuoja apie 200 varganų tūkstantėlių litų. Tai tokiems bukiems skyrdžiams, kaip, pvz., Vilnius-Sofija, kur niekas neskraido. Kitaip tariant, visiškai užšaldytas Vilniaus aerouostas – ne dėl to, kad užsienio kompanijos nenorėtų skraidyti, o visai dėl kitų priežasčių. Kas dar įdomiau, turistinių programų rėmuose valstybės finansuojamas programas ES fondai kompensuoja 100%, t.y., tie patys pinigai išvis eitų ne iš Lietuvos. Ryanair puikiausiai įsikūrė Kaune. Tuo tarpu iš Vilniaus į Londoną ir dabar tėra vos keli skrydžiai per savaitę. Kas kaltas? Kokios išvados? O argi neaišku? 🙂