Neretas šiuolaikinis ekonomistas teigia, kad seni ekonomikos dėsniai neveikia, tuo tarpu nauji – neišaiškinti, tad realiai nieko neįmanoma prognozuoti, viskas panašu į chaosą. Išties, tokiame požiūryje yra labai daug subjektyvios (stebėtojiškos) tiesos, tačiau viskas dar blogiau.
Jei viskas būtų elementariai neprognozuojama, galėtume pasiremti paprasta logika: kadangi pridėtinės vertės gamyba visgi vyksta, tiesiog diversifikuojam investicijas, įmerkiam pinigus į 100 skirtingų atsitiktinių vietų ir gauname pelną – juk bendras išlošimų (pridėtinės vertės gamybos) skaičius yra teigiamas, tiesa? Deja, praktika rodo, kad įmerkus pinigus į 100 atsitiktinių vietų, bus daug daug nuostolių.
Realybė, ko gero, visai kita – dėsniai yra, jie veikia, tačiau dabartinė ekonominė sistema pakankamai kebli, kad prognozuoti vienus ar kitus dalykus būtų neįmanoma būtent dėl sudėtingumo. Pokyčiai, įvyke per paskutinius 200 metų, man labiausiai primena pokyčius fizikoje, įvykusius pereinant nuo hidrostatikos prie hidrodinamikos.
Prisiminkim klasikinę hidrostatiką, kuri teigia, kad kūnas, panardintas į skystį, išstumia tiek skysčio, kiek užima tūrio. Arba kad du susisiekiantys indai visada turės vienodą skysčio lygį. Jei mano kūnas užima, pvz., pusę ketvirtį metro, o vonios talpa – du kubiniai metrai, aš, pasinėręs į pilnutėlę vonią, išstumsiu ketvirtį kubinio metro, o 1,75 kubinio metro vandens liks vonioje. Viskas natūralu, ar ne? Jei į iš vieno susisiekiančio indo imsim semti vandenį ir pilti į kitą susisiekiantį indą, skysčio lygis nepasikeis. O jei sujungsime du indus, kuriuose skysčio lygis skirtingas, jis susivienodins. Irgi natūralu?
Tradiciniai ekonomistai sako, kad jei į rinką ateina naujas žaidėjas, kuris užima kažkiek procentų rinkos, jis išstumia kitus atitinkama dalimi, tačiau bendras produktų pardavimo kiekis nepakinta (į skystį panardintas kūnas išstumia…). Arba, pvz., kad sujungus dvi rinkas, kainos ir pasiūlos jose susivienodina (susisiekiantys indai…).
Bet kas atsitiks, jei aš įšoksiu į vonią, taip, kad atsitiktų didelis "pūkšt"? Iš vonios ištikš tikrai daugiau, nei ketvirtis kubinio metro, o gal ir visas kubas. Aišku, reiks neblogai įsibėgėti. Bet net jei kubas ir neištikš, niekas man nesutrukdys panašiai į vonią įšokti dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar kartą. O paskui dar rankomis išsemt ir ištaškyt vandens likučius. Jei yra du susisiekiantys indai, pvz., vaikas ir stiklinė limonado, niekas nesutrukdys vaikui per šiaudelį tą limonadą išsiurbti, net jei vaikas gulės ant lovos, o stiklinė stovės žemiau – ant grindų.
Žinoma, tai tik elementarūs pavyzdžiai – vienu atveju didelis užsienio investuotojas gali sugriauti lokalią ekonomiką, ją ištaškydamas (pvz., 20 procentų rinkos praradimas visiems esamiems žaidėjams kartais gali reikšti tiesiog bankrotą), kitu atveju – tam tikri kapitalo siurbliai (pvz., kalnakasybos kompanijos ar bankai) gali tiesiog išgręžti silpnesnę valstybėlę (geriausiai tai demonstruoja kai kurios buvusios kolonijos Afrikoje). Žinoma, galimi ir atvirkštiniai procesai 🙂
Tačiau hidrodinamika – tai tik specifinis atvejis. Žymiai įdomiau, kai pabandai identifikuoti pakilimus ir kritimus. Ir čia susiduri su tokiais reiškiniais, kaip interferencija ir mūša. Tarkim, turime dvi didmenines įmones, kurių viena veža į Lietuvą televizorius, o kita – puodus. Atgabenimo laikas pas vieną – 30 dienų. T.y., vos atgabenus ir perdavus mažmenai vieną partiją (pardavimas pas žaidėjus momentinis, be jokių atidėjimų), įmonė užsisako kitą partiją, kuri ateina po 30 dienų. Pas antrą įmonę viskas taip pat, tačiau laikai – 20 dienų. Abi įmonės valdo visą rinką, rinkos finansinis pajėgumas – 1 milijonas per 10 dienų. Kas vyksta?
Jei įmonės pradeda vienu metu, matome, kad po 20 dienų žmonės gauna puodus, jų prisiperka už 2 milijonus, tada praeina 10 dienų, jie už milijoną prisiperka televizorių. Dar po 10 dienų ateina antra puodų partija, puodų firma gauna milijoną. Dar 20 dienų – ir tuo pat metu ateina ir televizorių partija, ir puodų partija. Abi įmonės per 20 dienų padarytus pinigus dalinasi per pusę, vėl gaudamos po milijoną. Ir ciklas vėl kartojasi – puodų įmonė gauna 2 milijonus po 20 dienų, o televizorių įmonė dar po 10 dienų gauna milijoną.
Ką matome? Viena įmonė kaskart gauna po milijoną, o pas kitą – pelnas tai milijonas, tai du, tai milijonas, tai vėl milijonas, tai du. Lyg ir turėdamos skirtingas rinkas, įmonės susisiekia tarpusavy per pirkėjus ir prasideda abiejų įmonių ciklų (bangų) interferencija. Pavyzdys, žinoma, supaprastintas iki negalėjimo, bet būtent tokio tipo procesai pakankamai giliai įtakoja viską – cikliškumai yra ir tiekime (gabenimo laikai), ir žemės ūkyje (derliaus nuėmimas), ir bankininkystėje (paskolų grąžinimas), ir firmų vystyme (veiklos perėjimo į pliusą laikotarpis), ir daugybėje kitų sričių. Verta atkreipti dėmesį į vieną dalyką: mūša būna tuo stipresnė, kuo dviejų bangų ilgiai artimesni vienas kitam. T.y., kuo ciklai artimesni, tuo stipresnius svyravimus jie sukelia interferuodami. Pabandykit paskaičiuoti, kas bus, jei aukščiau minėtų įmonių ciklai skirsis ne trečdaliu, o pvz., dešimtadaliu, t.y, 30 ir 27 dienos? Kažkuriuo monentu viena iš įmonių, veikiančių pagal tokį modelį, gali tiesiog bankrutuoti.
Bendrai ekonomikai, kur veikia šimtai ar tūkstančiai didesnių įmonių, turinčių skirtingus ciklus, tarpusavyje sutapusios kelios bangų viršūnės gali reikšti stambius pakilimus, o kelios sutapusios duobės – didelius kritimus. Tačiau tai irgi niekai, kai prisimeni, kad yra dar ir save stiprinantys procesai, t.y., tie, kurie turi grįžtamąjį ryšį. Žinote, kas būna, kai mikrofonas atsiduria netoli garsiakalbio, prie kurio jis prijungtas? Pasigirsta cypimas. Jis atsiranda labai paparastai: menkutis triukšmelis, pakliuvęs į mikrofoną, nukeliauja į garsiakalbį, šis jį atkartoja, jį vėl pagauna mikrofonas, vėl pasiunčia į garsiakalbį… Dėl to, kad visa sistema yra stiprinanti, greitai tas mažas triukšmelis pavirsta į klaikų cypimą, rėžiantį ausis. Būdinga tai, kad cypimas būna vieno dažnio, to, kuris labiausiai stiprinamas. Tai primena atvejį, kai ekonomikoje, dėl sustiprinimo (o investiciniai mechanizmai – tipinis stiprinimo atvejis) labai išauga tam tikra specifinė sritis, pvz., NT.
Kai pabandom pasigilinti, kas pasikeitė ekonomikoje per tuos porą paskutiniųjų šimtmečių, paaiškėja tik vienas dalykas: laikas tapo lemiančiu faktoriumi. Daugybė įvairių efektų yra laiko įtakojami tiek giliai, kad būtent šis faktorius tampa lemiančiu – tuo, dėl kurio tenka užmiršti tradicinius dėsnius. Ko gero, daugiausiai geriausiai pastebimas dalykas – tai tam tikra prekybinė inercija: praeina laiko tarpas, kol rinkos žaidėjai sureaguoja į pasikeitimus. Jei prieš 200 metų tinkamai reakcijai pakakdavo mėnesių, tai dabar kartais lemia minutės ar netgi sekundės (prisiminkim botus, žaidžiančius vertybinių popierių biržose). Rinkos situacija vis keičiasi, tačiau žaidėjai nespėja sureaguoti laiku. Tai kažkas panašaus, lyg vanduo, esantis susisiekiančiuose induose ar vonioje, taptų spūdus, lyg dujos.
Grįžkim prie hidrodinamikos: šioji dar ganėtinai paprastas atvejis, sudėtingesnė yra aerodinamika, kur tenka labai rimtai atsižvelgti į skysčio (tiksliau – dujų) spūdumą, o tuo tarpu perdavimo greičiai kartais viršija garso ribą, t.y., tą, kuria sklinda bangos. Štai čia ir prasideda cirkai, pradedant banginiais pasipriešinimais ir baigiant rezonansiniais efektais… Ši fizikos sritis iki šiol patiria tokias milžiniškas analizės problemas, kad net atsiradus superkompiuteriams, vis dar dažniau remiasi eksperimentais. Dar prieš pusę šimtmečio atlikinėti sparnų skaičiavimai kartais užimdavo ištisus tomus formulių, pripainiotų taip, kad Velnias koją išsisuktų. Dar prisiminkim, kad didžiąsias problemas aerodinamikoje kelia ne laminariniai, o turbulenciniai srautai, šie gi – turi būdingus save stiprinančių ir tarpusavy interferuojančių procesų bruožus ir yra beveik neprognozuojami – efektyvių matematinių modelių jiems iki šiol nesukurta.
Ar ekonominiai procesai sudėtingesni už visą tą klaikią aeordinamiką? Manau, kad šiek tiek. Tačiau deja, ekonomikos matematinis aparatas yra ne ką sudėtingesnis, nei tas, kurį fizika turėjo Archimedo laikais. Ekonomistai nemėgsta matematikos (kai kuriems frydmanistams net su elementaria aritmetika problemos), o banginės funkcijos (o dar neduok die, jei dažnio kitimas perdavime – visi skaičiavimai velniop!!!!) – jiems atrodo dar baisiau nei man, o man jas nagrinėti kažkada dingo noras, kai ėmęs gilintis į antenas, pamačiau, kad paprasto bangolaidžio formulikė užima porą puslapių. Štai ir turim tai, ką turim.