Negalvokit, kad semiotika yra paprasta. Taip, ji paprasta, kaip būtis. Todėl apie ją kalbėti labai keblu. Todėl ji nėra paprasta. Juk aš ne veltui pradėjau ne apie banalokas, nors kartais ir labai įdomias tekstų ar ženklinių sistemų interpretacijas ar dar kažką, o apie matematines ir filosofines semiotikos esmes. Uždavinėjau metateorijos klausimus, kurie atrodo neišsprendžiamais, o neretai išties ir yra neišsprendžiamais. Rašiau apie tai būtent tam, kad būtų galima pažvelgti iš visai kitos pusės į tokį paprastą nepaprastą dalyką – kalbą.
Aš jau rašiau apie bazines sąvokas. Įsisavinkim dar kartą: prasmė, reikšmė ir ženklas. Prasmė – tai abstraktas, egzistuojantis mūsų galvose. Reikšmės – tai realybės (nebūtinai realios, gali būti ir menamoji) atspindys,, kurį susiejame su prasmėmis. Ženklas – tai tas dalykas, kuris leidžia manipuliuoti reikšmių ekvivalentais pagal tam tikras prasmines taisykles. Iš duotojo išplaukia pvz., tokios išvados: ženklais mes galime aprašyti tam tikrą realybės ekvivalentą, kuris susiejimo su reikšmėmis dėka gali tam tikromis (ribotomis) sąlygomis atstoti realybę. Kaip pvz., ženklų seka „Lietuvos krepšininkai nugalėjo Ispanus“ gali tapti tam tikru realybėje pažiūrėtų rungtynių ekvivalentu.
Semiotika kelia dar kelias idėjas: pvz., kad kalba negali būti analizuojama savo pačios priemonėmis, o tam reikalinga metakalba arba jos ekvivalentas. Tai reiškia, kad sąvokos nėra literatūrinis-filologinis „blablabla“, o kategoriškos ir griežtos. Jei žmogus neskiria reikšmės nuo prasmės, apie semiotiką jis kalbėti negali lygiai taip pat, kaip ir žmogus, neskiriantis pliuso nuo lygygbės negali kalbėti apie aritmetiką. Dar gilesnė semiotikos idėja yra ta, kad tekstuose gali egzistuoti (ir neretai egzistuoja) tam tikros giluminės struktūros, atsekamos per tam tikrus paternus (izotopijas – prasmių ar reikšmių pasikartojimus).
Galime tarti, kad kalba yra absoliučiai neatskiriama mūsų mastymo ir pasaulio suvokimo dalis. Net jei mes nemokėtume kalbėti, mes pasaulį suvoktume, panaudodami tam tikrus šabloninius apibendrinimus (prasmes) ir susietume jas su realiu pasauliu per tam tikrus, tegul ir smegenyse tesančius identifikatorius (ženklus). Kitaip tariant, mastymas be kalbos – neįmanomas. Gal būt, teisinga ir atvirkštinė prielaida: bet kuri pilnavertė (prasmes, reikšmes ir ženklus naudojanti) kalba savaime suponuoja mastymą. Iš to, beje, kilęs ir Tiuringo dirbtinio intelekto testas: kompiuterio sugebėjimas bendrauti su žmogumi taip, lyg jis pats būtų žmogus – tai vienintelė formali priemonė, leidžianti įvertinti, ar kažkoks intelektas yra, ar ne. Geresnio testo kol kas niekas nesugalvojo.
Galime tarti ir kitaip: visa semiotika yra paremta elementaria prielaida, kad žmonės tėra tam tikri kalbos interpretatoriai, susiję tarpusavyje tam tikra bendra ženklų sistema, leidžiančia komunikuoti bei gyvenantys tam tikroje bent dalinai sutampančioje reikšminėje terpėje. Ir, matomai, turintys tam tikrą nedidelį įgimtą bazinių prasmių ir gramatinių taisyklių rinkinį, pakankamą naujų prasmių, ženklų ir gramatikų generacijai, įskaitant ir metaprasmes, metaženklus, metagramatikas. Negana to, tie patys žmonės interpretuoja ir generuoja ir patys save, panaudodami tos pačios metakalbos priemones. Vienas iš klausimų, kuriuos galime užduoti: o gal žmonės iš skirtingų kultūrų negali susikalbėti tiesiog dėl skirtingų kalbų, net jei ženklai yra vienodi – prasmės ir reikšmės skiriasi?
Nors struktūralizmas ir semiotika vystėsi (ir neretai pateikiama), kaip revoliucinga filologijos pakraipa, išties kardinalus pokytis ir teorinė bazė, kuria remiantis suformuluojamos esminės semiotikos idėjos, atėjo iš matematikos, t.y., fundamentalus semiotikos pagrindas yra ne filologinis, o išimtinai matematinis, savo gilumine esme (metateorija visame gražume) artimesnis fundamentalioms programavimo sritims (kompiliatorių, interpretatorių, AI sistemų ir pan. kūrimas), nei įprastinei filologijai. Gal būt todėl kiek juokingai atrodo, kai kažkoks ten VU semiotikos institutas, ar kaip ten jis vadinasi, priima į semiotikos magistro studijas tiktai turinčius filologinį išsilavinimą. Nežinau, gal juos ten ir moko matematikos. Bet kažkodėl abejoju. Jei kas žinote detalių – apšvieskit, įdomu būtų sužinoti 🙂
Kita vertus, semiotika yra ir paprasta: tai būdinga metateorijoms. Gana nedidelis taisyklių rinkinys leidžia atlikti ne tik pakankamai išsamias analizes, bet ir vykdyti generaciją (ką savo laiku ryškiausiai pademonstravo Umberto Eco). Kaip jau matėme, pakanka vos kelių komandų, norint suformuluoti visą matematinį aparatą, nesunkiai žmones apgaunančius dirbtinius intelektus, o taip pat – ir tokias dirbtines realybes, kaip pvz., Quake ar Starcraft, galų gale, berods ir patsai Greimas juk ne veltui kalbėjo apie naratyvines programas 🙂
