Tag Archives: semantika

Bacevyčia ir semiotikos lūžis. Semiotikos ratas ir eksceptologija

Daugiau, kaip pora dešimtmečių bandymo suprasti, vis daugiau ir daugiau žinių, o supratimas – vis menkesnis. Čia aš apie save. Ir dar – apie Kęstutį Bacevičių, labiau žinomą, kaip Bacevyčia. Jis irgi kažką tokio kalba. Ir apie save, ir apie semiotiką, ir apie įvairias poststruktūralistines sroves, bandančias dekonstruoti struktūralistines problematikas.

Sako, kad istorija sukasi ratais. Nežinau, kaip ten ratais, bet semiotika, atrodo, apsisuko. Ir netgi gal ne vieną kartą, o dar sudėtingiau – ratų ratais ratais susiratavo, išvirsdama simuliakrų simuliacijų simuliakrų simuliakrais.

Continue reading

Esminė kalbainių bėda

Grammar Nazi - Kalbonacis

Grammar Nazi, lietuviškai būtų Kalbonacis. Kur jo bėda? Galvoje.

Esminė kalbainių bėda, dėl kurios jie kuria visokius absurdus, nesąmoningas kabutes ir reguliuoja tekstų prasmę, yra labai paprasta. Neįtikėtinai paprasta ir neįtikėtinai jiems skaudi. Tai pati lietuvių kalba. Jei jie turėtų reikalų su anglų ar kinų kalba, jokių jiems bėdų nekiltų. Deja, kalba yra lietuvių. Jie nekenčia šios kalbos, nes negali su ja dirbti formaliai, biurokratiškai, kurdami taisykles. Lietuvių kalba faktiškai neturi formaliosios dalies, iš to ir kyla kalbainių neapykanta mūsų kalbai.

Neurotinė neapykanta, dėl kurios kuriamos beprasmės taisyklės, turinčios atstoti tai, ko išties nėra. Aš ne šiaip sau sakau, kad tai yra neapykanta – saujelė kalbainių visą Lietuvą vadina beraščiais, niekina, tyčiojasi ir netgi aiškina, ką kuris tekstas gali reikšti, o ką – ne. Tai akivaizdus neurotiškumas – bandyti reguliuoti, ką žmonės galvoja. Ir kalbainių elgsena – kaip pagal Eriką Berną: patys pridaro kliedesių, susilaukia reakcijų ir paskui piktinasi. Tai nėra racionalus elgesys, kai keliami apgalvoti tikslai ir jų siekiama. Tai neurotiko elgesys, kai aplinka verčiama elgtis tam tikru būdu, kad būtų galima tarti „štai, visi jie tokie“.

Continue reading

VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147

Net neabejoju, kad VLKK derėtų išsitrinkti galvas, nes matomai psichotronų spinduliuotė juos visai nukankino

Taip, čia ne kalambūras, o VLKK pasiūlymas, kaip reikia rašyti „lietuviškas“ kabutes. Nes pagal juos tos kabutės yra esą kažkokios ten labai svarbios, jos kažkokią tautinę lietuviškumo prasmę neša, dėl kurios lietuvių kalba pasidarys nelietuviška, jei šitų Ctrl-0132/Ctrl-0147 nedarysite. Tai VLKK talibano™, (© Andrius Užklanis) išradimas, kurio laikytis privalote. Nes jis turi įstatyminę galią (bent jau žiniasklaidoje už nesilaikymą – baudos).

O ką tie VLKK kabutiniai kliedesiai duoda kalbai gero? Išties – nieko. Visiškai nieko. Išimtinai vien tik problemas. Bendrai imant, nėra absoliučiai jokio skirtumo, kokias kabutes rašote. Vienintelė kabučių paskirtis – parodyti, kad jose įdėtas tekstas priklauso kažkuriai kitai semantinei sistemai, kad jo reikšmė (ar prasmė) nėra suprastina tiesiogiai. Jei rašote ąžuolas be kabučių – tai medis, o jei „ąžuolas“ kabutėse – tai kažkas visai kito.

Tas semantinis išskyrimas rašytiniame tekste gali būti realizuojamas įvairiausiais būdais. Pradedant tuo, kad parašote ąžuolas kursyvu, išskiriate bet kokiomis kabutėmis („ąžuolas“,  „ąžuolas”,  “ąžuolas” «ąžuolas», „ąžuolas“, ‘ąžuolas’, `ąžuolas`) ar netgi išvis kokiais nors kitais simboliais, pvz., |ąžuolas|, {ąžuolas} ar !ąžuolas! – bet kuriuo atveju tekstas atskiriamas nuo konteksto ir identifikuojamas, kaip specifinis, priklausantis kitai prasminei sistemai.

Yra tik dvi specifinės sritys, kur būtinos konkrečios kabutės – tai programavimas (kur neretai negali naudoti kitų kabučių, nes tiesiog parseris nesupras) ir atvejai, kai tekste naudojami keliagubi išskyrimai, pvz., „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad `VLKK turėtų vadintis UAB ‘Oligorėja ir 7 oligofrenai’`“. Iš pastarojo pavyzdžio matome, kad vadovaudamiesi VLKK pasiūlymais, gautume problemų, atsekinėdami, kur yra kokio sakinio pradžia, o kur galas. Beje, VLKK reikalavimu, sakinys turėtų būti užrašomas taip – „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad „VLKK turėtų vadintis UAB „Oligorėja ir 7 oligofrenai“ – taip taip, negalima, pasirodo, rašyti kelių kabučių iš eilės, gale turi būti ne trys kabutės, o tik viena. O dabar pabandykim įsivaizduoti, kad po to sakinio eina dar kas nors su kabutėmis – štai ir gauname bardaką, kuriame imi nesuprasti, kur kas kur ką. Nors skirtingos atidarančios ir uždarančios kabutės yra nelabai patogus būdas (skliaustinis) išvengti kelių rūšių kabučių, bet net ir šitas būdas yra užmušamas, draudžiant jį taikyti taip, kaip reikia.

Pastarasis dalykas galioja ne tik kabutėms, bet ir skliaustams (t.y., matematiškai nepriekaištinga skliaustų rekursija, kai kiekvienas atidarantis yra uždaromas – laužoma). Matome, kad puspročiai, neskiriantys reikšmės nuo prasmės (t.y., konkretaus ženklo panaudojimo nuo semantinio lauko), nesuvokiantys pragmatinių aspektų (jie siūlo skalbti skalbimo miltelius, o ne drabužius – pagal VLKK – „skalbiamieji milteliai“, pagal juos ne detonatorius sprogdina bombą, o bomba sprogdina detonatorių – „inicijuojamasis užtaisas“, o ne „inicijuojantysis užtaisas“), nesugeba susigaudyti netgi vienintelėje formalioje (ir išimtinai bukoje) kalbos srityje – sintaksėje. Remiantis kalbainiais, būtų neįmanoma užrašyti matematinių formulių. Bet tai ir nenuostabu – VLKK talibanas nesugeba skaičiuoti. Jie elementariai pernelyg buki.

Gal todėl savo bukumą VLKK slepia po anonimiškais, taip sovietmetį primenančiais „VLKK“, o ne konkrečių žmonių pasirašomais straipsniais. „‘“Grupė atsakingų piliečių’ informuoja, kad išpuoliai prieš VLKK yra nepagrįsti“ – tai didžiausias atsakas, kokio galite susilaukti, jei užduosite jiems klausimų apie jų kuriamus absurdizmus.

Ir dar dėl Ctrl-0132 ir Ctrl-0147: skaičiaus ir Ctrl klavišo kombinacija perjungia naršyklėje užsklandą („tabą“), tad brangūs kalbainiai, jei dar iš šio teksto nesupratote, ką apie jūsų tūpas galvas parašiau, tai aiškinu paprastai: imperatyviai jus siunčiu lytiškai abstrahuota kryptimi. Kitaip tariant – naxui.

Cirkelis su ponu Tomu Čyvu

Štai tokį atradau dokumentėlį (jau atleiskite už deminutyvus – nesusilaikau niekaip). Dokumentėlis vadinasi „Dėl galimų žurnalistų Tomo Čyvo ir Rimanto Varnausko padarytų profesinės etikos pažeidimų“ ir yra adresuotas žurnalistų etikos inspektoriui.

Jei norit, pasiskaitykit patys – http://www.prokuraturos.lt/LinkClick.aspx?fileticket=u5U7cr5txpI=&tabid=185

Taigi, viskas dėl poros straipsnių, kur paskelbti jokios ypatingos informacijos lyg ir neatskleidžiantys dokumentai. Gal tik tiek įdomūs, kad pagal juos galime daryti kokių nors išvadų apie Eglės Kusaitės bylos tyrėjų sąmonės procesus bei suabejoti, ar tik nėra taip, kad byla prieš Eglę Kusaitę besanti tokia, kaip čia pasakius… Įdomi.

Bet kas gi gaunasi? Paskelbus tuos porą dokumentų, prokuratūra paskelbia aukščiau minėtame pareiškime, kad, pasirodo (citata):

Nurodydamas įtariamųjų asmenų vardus ir pavardes, viešai skelbdamas nepradėtos nagrinėti teisme bylos procesinių dokumentų kopijas su duomenimis apie konkrečių kaltinamųjų padarytus veiksmus, žurnalistas pažeidė įtariamųjų nekaltumo prezumpciją

O dabar spėkit (jei dar to rašto nespėjot perskaityti), kas, pasirodo, vis dar vadovauja bylai? Ogi ne kas kitas, o garsusis prokuroras Justas Laucius, ne taip jau seniai svaidęsis užuominomis apie tai, kad reikia kažkaip bausti tuos, kas drįsta abejoti VSD ar prokuratūros veiklos skaidrumu. Tasai prokuroras, kiek atsimenu, po to viešo pasisvaidymo užuominomis buvo lyg ir nušalintas nuo tyrimo, bet staiga taip įdomiai paaiškėja, kad, pasirodo, ne. Aš čia tik noriu priminti visiems Justo Lauciaus frazę, kurią jau gal kažkas užmiršo:

„Viešas Valstybės saugumo departamento, prokuratūros ir tyrimui vadovaujančio prokuroro dergimas, niekinimas ir žeminimas, jog atliekant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikoje gali būti nesilaikoma žmogaus teisių, nėra suderinimas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių, dėl to atitinkamai turi būti įvertintas“

Tekstus analizuojantieji turėtų atrasti ryškių struktūrinių-prasminių sąšaukų tarp pirmos ir antros citatos. Štai taip, pertranslaivus man gaunasi: noras, kad teisėsauga dirbtų skaidriai – nesuderinamas su demokratija. O paviešinimas dokumentų, pagal kuriuos galima spręsti, jog kaltinamoji yra nekalta – pažeidžia jos nekaltumo prezumpciją.

Taigi, kokias čia išvadas pasidaryti man iš šito? Gal, pagal aukščiau minėtą prasminę struktūrą – kad, pvz., „teisingumas nesuderinamas su teisėsauga„? Bent jau tokia save neigianti struktūra man lenda, kai bandau žiūrėti į teksto prasmę kiek semiotiškai. Na, tiesiog nepastebiu kitos struktūros. Jau atleiskit, bet nesigauna man čia nieko daugiau įžvelgt.

Aš taip stengiuosi nesidomėti visom tom politikom, tačiau nors pro kur – lenda tai pro šen, tai pro ten visokie cirkai ir cirkeliai. Trumpai tariant, nesinori nei nieko girdėt. Nors imk ir ieškok negyvenamos salos, į kurią galėtum pabėgti.

Subtilus ir brutalus mastymas

Įstrigo man frazelė apie „brutalų mastymą“, neretai išsakoma visokių tolerastiškai kairuoliškų aktyvistų. Šie nemažai turi įvairių frazių, netgi kuria kažkokią naujakalbę, kuria pliekia sau nepatinkančius, o fraziukė apie brutalų mastymą – viena iš ryškiausių panašių. Tokios frazės dažniausiai išlenda pseudodiskusijose, kur viena pusė ima trysčioti, nerasdama argumentų, tačiau isterikuodama ir piktindamasi oponentais. Isterikos kyla tipiškai – po to, kai kažkas iš oponuojančių tolerastams pasako argumentus, kuriems keblu paprieštarauti. Štai tada ir pasigirsta tokie keisti pasakymai apie brutalų mastymą.

Mastymas būna arba ne. Jei jo nėra – nėra apie ką ir kalbėti, o jei jis yra, tai jis tiesiog yra. Ką gi išties reiškia frazė „brutalus mastymas“? Na, tarkim, mastymas turėtų būti pirmiausiai logika, samprotavimas? „Brutali logika“ – kaip jums tai skamba, ką reiškia? Man tai skamba visai gražiai ir reiškia paprastą dalyką: logiką, kuri nepaneigiama. Jei logika brutali – reiškia stipri, griaunanti kažkieno nelogiškus argumentus. Logika, kokia ir turi būti.

Kita vertus, ką reiškia tasai žodis „brutalus“? Akivaizdu, kad jei jau tokį žodį kas nors vartoja, tai matyt, visai neigiama prasme. Priešingybė šiam žodžiui turėtų būti žodis „subtilus“. Subtili logika… Nagi, jei jau priešingybė brutaliai, griaunančiai kažkieno nelogiškus argumentus, tai turėtų būti negriaunanti kažkieno nelogiškų argumentų, švelni, subtili, silpna logika. Klaidinga, ar kaip čia dar tokią pavadinti. Šūdina pseudologika – gal būtų tiksliausias apibūdinimas.

Brutalumas ar subtilumas loginės argumentacijos požiūriu nereiškia nieko. Logika yra logika. Mastymas yra mastymas. Tai gali būti klaidinga logika ar mastymas, o gali būti teisinga. Bet tai nieko bendra neturi su jokiais subtilumais ar brutalumais, tad bet koks pastarųjų žodžių vartojimas bent truputį nemetaforine prasme laikytinas nenormaliu. Etikečių „brutalus“ ar „subtilus“ klijavimas tokioms sąvokoms, kaip logika ar mastymas – visiškas absurdas. Panašiai būtų, jei etiketes „brutalus“ ir „subtilus“ kas nors klijuotų ant analinių žvakučių. Nemanau, kad tai būtų normalu. Netgi dar daugiau – analines žvakutes brutaliomis ar subtiliomis vadinančius žmones aš pats pavadinčiau tiesiog durniais.

Visgi, kai kurie NK-95 atstovai ar atstovės sugeba brutalaus mastymo sąvoką iškišinėti ir kabinti tada, kai praranda gebėjimą nors ką nors argumentuoti. Pavyzdžiui, Rokiškis masto brutaliai, todėl subtiliai mastantys juo pasipiktinę, todėl ginčytis nėra prasmės. Jei taip jums atrodo, tai susikiškit sau brutalią žvakę subinėn – tai bus ryški subtilaus mastymo apraiška.