Tag Archives: Sovietų Sąjunga

1939-1945: niekada daugiau mes nenorime karo

Gvardijos juostelė ilgai buvo naudojama, kaip sovietų pergalės prieš nacius simbolis. Atkreipkite, beje, dėmesį – SSRS pergalės prieš III Reichą, o ne šiaip nacistų sutriuškinimo. Dėl to, beje, ir švenčiama Gegužės 9, o ne Gegužės 8, kai naciai kapituliavo. Taigi, neužmirškime, kad II Pasaulinį karą kariavo daugybė šalių, o ne tik šios dvi.

Kariavo ir Lietuva, tapusi viena iš pirmų valstybių, kurias užpuolė Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija. Tiesa, kažkaip atseit taikiai – ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu naciai atplėšė Klaipėdos kraštą (primena Rusijos agresiją Kryme, tiesa?). Lietuva nuo nacių nukentėjo labai skaudžiai – prisiminti galime ir Ablingos tragediją, ir Pirčiupius, ir daugybę nužudytų žydų, lenkų, o ir tų pačių lietuvių. Nacių režimas buvo siaubingas.

Prisiminkime ir supraskime, kad karas - tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Prisiminkime ir supraskime, kad karas – tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Nacių režimą sunaikino daugybė šalių. Ir tos, kurios buvo užgrobtos, priešinosi partizaniniu judėjimu, ir tos, kurios kariavo įprastą karą. Jei bandysime tas šalis išvardinti, gausis beveik visos Europos valstybės.

Deja, kai kam norėtųsi įsivaizduoti, kad kariavo tik Rusija. Netgi ne šiaip SSRS, o tiktai Rusija ir viskas. Kažkokie Kremliaus ideologai sovietinę gvardijos juostą 2005 metais pervadino Georgijaus juostele (beje, ne švento Georgijaus, kaip cariniais laikais) ir surengė akciją, skirtą rusiškumui stiprinti. Pagrindiniais organizatoriais buvo fašsituojantis judėjimas „Naši“ (labiausiai visiems žinomas iš riaušių Taline), Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, jos komsomoliškas filialas „Molodaja gvardija“ ir Rusijos žiniasklaidos korporacija „RIA Novosti“, šiuo metu garsėjanti kliedesiais apie Ukrainos įvykius.

Taigi, dar nuo to laiko gvardijos juosta ėmė prarasdinėti sovietinę karo prasmę, o vietoje to – gauti naują, nacistinio pobūdžio potekstę – „Rusija – aukščiau visko“. Po truputį vis labiau, labiau, kol galų gale, jau šiemet, pamatėme visai naują reiškinį: Georgijaus juostelė tapo ženklu, identifikuojančiu Rusijos okupacines pajėgas, jų specialiuosius dalinius, žmonių žudikus ir agresorius.

Kažkada panašiai pasikeitė svastika: pradžioje buvusi laimės, gėrio, gyvybės simboliu, šioji ėmė simbolizuoti šlykščiausius nusikaltėlius. Taip dabar keičiasi toji gvardijos juosta, tapdama Rusijos agresijos Ukrainoje simboliu.

Todėl mums reikia kito simbolio. Tokio, kuris primintų apie visus žuvusius, apie visus nužudytus, apie visus kareivius ir civilius, kurie prarado gyvybes. Simbolio, kuris primintų apie milijonus mirčių. Simbolio, kuris primintų apie tai, kad karas – tai ne pergalės, o mirtys. Mirtys, kraujas ir lavonai. Tai yra tikras karo veidas – žvelgiantis į dangų aklomis numirėlio akimis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas - kraujas ir mirtis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas – kraujas ir mirtis.

Todėl aš siūlau visiems prisiminti, kas yra karas. Ir įsisegti raudoną aguoną. Tokią, kokią britai segasi, prisimindami I Pasaulinio karo aukas. Tokią, kuri kaip kraujo dėmė ant peršautos krūtinės. Kad neužmirštume viso to siaubo, kuris išties yra karas.

Ukrainiečiai dizaineriai Sergiy Mishakin ir Tetiana Borzunova (3Z Studio) jums sukūrė simbolį, kuris primintų. Ir šis simbolis yra neutralus. Jis primena žmones, kurie žuvo, o ne tuos, kas atstovauja kažkokią ideologiją. Prisiminkime praradusius savo gyvybes. Paspauskite ant paveiksliukų – jų rezoliucija čia kaip reikiant didelė. Adaptavo Lietuvai vienas anoniminiu likęs puikus žmogus.

Beje, protingai apie tą patį rašo kaimyniniame bloge esantis ponas Remigijus Šimašius. Irgi paskaitykite.

Ruda sovietinė estetika

Juodaodis baltu kostiumu

Man nepavyko rasti jokios nuotraukos su tokiu rudu kostiumu. Užtat jums duodu nuotrauką to, ko sovietiniame pasaulyje pamatyti buvo neįmanoma.

Tamsiai rudai pilkšva… Pilkšvai ruda spalva… Kaip susenusios geležies rūdys, kaip kanalizacijos dangtis. Taip, senas aprūdijęs ir pajuodęs kanalizacijos dangtis savo spalva primena tą slepiančią prasto, negražaus ir pigaus kostiumo spalvą.

Žinot, su kuo man asocijuojasi žodis „sovietžmogis“? Su labai specifiškai apsirengusiu 40-mečiu žmogėnu, tokiu, kokių pilna būdavo Vilniaus gamykliniuose rajonuose ar aplink stotį. Suvargęs, nelabai linksmas, dieną geriantis kefyrą, o vakare, jei pasiseks – taurelę-kitą degtinės, nutrintais beformiais batais apsiavęs žmogelis. Kelis mėnesius neplauti marškiniai, iš tolo dvelkiantis neplautų kojinių, pigių cigarečių („Prima“ arba „Astra“) kvapas ir tamsus pilkšvai rudas kostiumas – toks, kokius sovietinėje SSRS dar prieš II Pasaulinį karą nešiojo visokie tarnautojai. Būtent tokie žmonės buvo tikruoju sovietmečio simboliu, tačiau jie liko nepastebėtais ir užmirštais. Jie buvo pernelyg nematomi, kad į juos kreiptume dėmesį.

Ta sovietinė ruda spalva buvo ypatinga, su niekuo nesupainiojama. Tai buvo tikras gamyklinis kamufliažas: kaip chaki spalva tampa visos gamtos spalvų vidurkiu, užmaskuodama žmogų visur, taip ir ta sovietinė ruda tapdavo visos gamyklinės aplinkos vidutine spalva, paslepiančia žmogų bet kur, kur tik jis bedirbtų. Sumaišykite geležies rūdžių, išmatų, mazuto, asfalto, sukrešėjusio kraujo, pilkų dulkių, suriko, suodžių ir molio spalvas – gausite kažką panašaus. Tamsiai rudai pilkšvas, o gal pilkšvai rudas audinys – prastas, bet gana tvirtas, pigus, svarbiausia – toks, ant kurio visiškai nesimato jokių dėmių. Tai tikrojo sovietžmogio apranga.

Ta apranga kažkiek tobulėjo, einant dešimtmečiams: kadaise buvę medvilniniai rudi kostiumai į sovietmečio pabaigą buvo imti išstumdinėti tokių pat klaikių, tik dar pamoderninto kirpimo sintetinių kostiumų (savo fasonu kažkuo primenančių vidurinių klasių mokyklines uniformas). Bet naujesni buvo tiktai dar klaikesni, tačiau visvien tos pat spalvos – lyg būtų nudažyti rūdžių, dulkių, tepalo, išmatų ir kraujo mišiniu. Kažkiek į šią spalvą panašėjo mokyklinių mergaičių uniformų spalva, tik pastaroji buvo stebėtinai sodri, skaidri ir ryški, lyginant su tais visiškai purvinai rudais kostiumais.

Kai aš pirmą kartą gyvenime pamačiau baltai apsirengusį žmogų – man buvo šokas. Aš negalvojau, kad gatvėje įmanoma kažką panašaus pamatyti. Buvo gal kokie 1977 metai, brežnevizmas, vasara, o maža gatvele ėjo visiškai baltai apsirengęs žmogus. Baltos kelnės, balti marškiniai, netgi balti batai. Ir, negana to, tai buvo negras. Negras, kaip iš kino filmo.

Rudas kostiumas, sovietinis plakatas, giriantis pensijų sistemą

Net ir į plakatus tie rudi drabužiai prasimušdavo. Aišku, išgražinti, paryškinti ir nudailinti iki visiško neįmanomumo. Sovietinėje propagandoje net ir kokia beliašais prekiaujanti Baba Niura būtų pavaizduota, kaip dvasinga kovotoja už komunizmą, panašesnė ne į save, o į kažkokią kino aktorę.

Jūs galite įsivaizduoti, kad sovietmečiu negrai buvo kažkokiu mistiniu, sunkiai suvokiamu laimingų Vakarų, nepasiekiamos laisvės ir turtingo gyvenimo simboliu? Tokiu simboliu, kad tai atrodė nelyg laimingi angelai, kurių neįmanoma sutikti gyvenime. Neįmanoma sutikti, nes tokių nebūna, jie tik filmuose pasirodo. Švytinti balta kostiumo spalva atrodė neįmanomai kontrastuojančia su tais rudais šlykščiais kostiumais. Juodas, kaip naktis, sotus ir patenkintas negro veidas atrodė neįmanomai kontrastuojančiai, lyginant su pilkšvai balkšvu, net pamėlusiu, pagiringu ir neprivalgiusiu sovietinio darbininko veidu.

Buvo dar dvi spalvos – panašaus į tą rudą šlykštumo pilkšvai rusvai žalsva, matyt labiau pritaikyta kokiems nors kolūkiečiams, tačiau realiai labiau mėgta visokių ispalkominių tarnautojų ir veteranų. Ji priminė karišką žalią chaki, tik vėlgi buvo kažkokia pilkesnė. Ir dar kita – žymiai retesnė, išvis neaišku, kam skirta mėlyna, savo mėlynumu primenanti su purvu bei išmatom sumaišytą mėlyną rašalą. Kiek panašią, tačiau visgi truputį menkiau bjaurią spalvą turėjo mokyklinės berniukų uniformos.

Šventėms visokie daugiau pasiekę tarnautojai ar veteranai pasipuošdavo juodais kostiumais, tačiau net ir ta juoda būdavo ne juoda, o kažkokia pilka, nei iš tolo neprimenanti tikro juodumo – greičiau tiesiog tamsią, gerokai dulkino asfalto spalvą – tokią pat pilką, kaip senos apsitrynusios padangos. Taip ar anaip, dažniausiai pasitaikydavo visgi ruda spalva – ji tiesiog dominavo.

Strateginis valdymas: kur filosofija susieina su vadyba

Hamburgeris ir vaikas

Strateginis planavimas - paprastas, kaip hamburgeris. Rezultatas priklauso nuo to, iš ko jį padarysite.

Užvedė mane ant šito straipsnio parašymo ponas Baltasis Vaiduoklis, su kuriuo vis nueinam tarpais į kalbas apie viziją, misiją ir vertybes. Tai daugelio mūsų įmonių „žinomi“ dalykėliai, kurie kartais padaromi nelyg koks psichologinis testas, prirašant belenko ir užmirštant. Dar ryškiau nesąmoningas strateginis valdymas matomas būna valstybinėse kontorose, kurios kartais prieina iki to, kad vizijos, misijos ir vertybių kūrimą pilnai užsako išorinėms firmoms.

Išties vizija, misija ir vertybės – tai sritis, kur ypatingai ryškiai pasimato gan paprastų vadybos idėjų įtaka ilgalaikiam įmonės darbo efektyvumui. Viskas čia paprasta, tačiau būtent dėl paprastumo – velniškai keblu (beje, tai akivaizdu kiekvienam fizikui: kuo mažiau sistemos elementų, tuo mažesnis jos apibrėžtumas).

Šita sritis yra labai savotiška ir dar dėl vieno reikalo: būtent čia už jus nieko niekada nesugalvos ir nepasakys joksai verslo konsultantas. Tačiau būtent čia patyręs verslo konsultantas jums padės tiek smarkiai, kiek niekada nepadėtų kur nors kitur. Padės dėl to, kad galės pažvelgti į jus iš šalies, lyg klientas ar pašalinis stebėtojas, matantis jūsų svajones, norus, idėjas neutraliu ir sisteminiu žvilgsniu. Padės dėl to, kad galės rasti bendrą kalbą ir su akcininkais, ir su vadovybe (o šios dvi šalys įmonės valdyme neišvengiamai atstovauja tam tikrais atžvilgiais priešingas pozicijas). Galų gale, padės ir dėl to, kad leis pagalvoti apie prasmę – apie tai, apie ką nesusimąstome darbo rutinoje.

Continue reading →

Buitiškai ir paprastai apie sovietmetį

Sovietų Sąjungos herbas

SSRS herbas - šlykštus simbolis, sveiko proto žmogui keliantis tik pasibaisėjimą

Kiek pastebiu, daugeliui jaunimo (ale blemba blemba, koks aš jau senas, galiu pasakot apie tuos „o mano laikais“) sovietmečio įsivaizdavimas yra toksai iškreiptas ir miglotas, kad sunku apie tai kalbėti net. Yra, žinoma, ir išvis silpnapročių, tokių, kurie kliedi apie visokias „visi turėdavo nemokamus butus, visi turėdavo darbą, atlyginimas 500 rublių, pietūs – 12 kapeikų“ ir pan. nesąmones. Bet tokie – nepagydomi, tad šitas įrašas ne jiems. Neturiu tikslo perauklinėti dibilų, nes jie neperauklėjami. Jų pasaulio suvokimą suformuoja propaganda dar vaikystėje, visam gyvenimui. O paskui toks suvokimas ir pasilieka.

Čia kad įsivaizduotumėt, kokius ufonautus turiu omeny – anoks Ibicus iš LJ, kai kadaise parašiau kažkur, kad sovietmečiu galima buvo pakliūt į mentūrą už ilgus plaukus, surašė pas save ištisą postą, kur mane kaltino visokiais melais ir kaip įrodymą kažkokias sovietinių ilgaplaukių nuotraukas pateikinėjo. Nu ir ką tokiam dibilui paaiškinsi, jei pats žinai realybę iš gyvenimo: keletą mano draugų už ilgus plaukus buvo pagavę. Vieną nuskuto pusiau plikai ir paleido (dešinę pusę galvos nuskuto, o kairę paliko, humoristai mentiški). Kitą paleido, šiaip nuskutę. Tiems, kam pasisekdavo, paleisdavo nemušę, bet beždžionyne pasėdėt daugumai tekdavo. Matyt negyvenusiam tais laikais pridūrkui truputį sudėtinga suvokt, kad už netinkamą išvaizdą tave gali suimti.

Ne, šiaip tai Ibicus visai nedurnas ant daugelio dalykų, galvą turi stiprią, bet kur tik kas apie komunizmą, tai jam smegenis kažkokie gliukai perkreipia ir tada jis apsiputojęs peza bet kokius kliedesius. Tai, matyt, kažkoks mąstymo sutrikimas, kognityvinė patologija kokia nors.

Kitas priedurnis iš LJ (jau užmiršau niką), panašiai aiškino, kad Kinijoje žmonės dabar gyvena kaip Švedijoje. Nes ir ten, ir ten šalys pasimokė iš SSRS, kaip tvarkyt gyventojų gerovę, o SSRS sugriovė kažkokie niekšai. Nes visi buvo laimingi, turėjo butus, bulkutės buvo po 3 kapeikas ir panašiai. Ir dar kad Rusija kažkokiais būdais maitina lietuvius – dujas tiekia ir naftą labai pigiai, to dėka esą Lietuvoje žmonės ir nemiršta iš bado.

Arba dar, neseniai kažkokia pusprotė iš FB kartą pasipainiojo, kuri aiškino apie tai, kaip gerai galima turistauti buvo sovietmečiu ir kokia buvo didžiulė laisvė tada buvo, o kelionės buvo pigios, o dabar propaganda mat skleidžia melus apie tai, kad žmones KGB persekiojo ir kad SSRS buvo didelis kalėjimas. Nes ji mat atsimena, kad už jokių grotų nesėdėjo ir gatvės per šventes pasipuošdavo, ir pavalgyt buvo ko, ir knygų knygynuose būdavo, ir dar kažko ten. Ir išvis, ta santvarka buvo ne komunizmas, o tiktai socializmas, nes komunizmas – tai dar tobulesnė gerovė, link kurios buvo einama.

Aš nei nekalbėsiu apie visokius priverstinius subotnikus, ar kolchozinius bulviakasius į kuriuos veždavo žmones (ne tik studentus, bet ištisas įstaigas), apie šlovingą sovietinę armiją, iš kurios neretas su patrikusia psichika grįždavo ar tai, kad už kokį nors anekdotą galėdavai turėt problemų. Arba tai, kaip visiems studentams reikdavo kalti TSKP istoriją. Ir net nekalbėsiu apie tai, kaip kai kurios mokytojos mokyklose mokinių klausinėdavo, o paskui raportuodavo apie tėvelių patikimumą ar nepatikimumą KGB (su tokia viena sterva pačiam teko susidurt).

 

Sovietinis plakatas, demonstruojantis kažkokią tautų draugystę

Tokių plakatų buvo pilnos gatvės, jūs įsivaizduokite, kiek reklamų yra dabar, padauginkite tai iš 100, jas pakeiskite panašiu į šitą fufeliu ir gausite vaizdą, kaip gatvės atrodydavo per kokias nors Spalio šventes ar pan.

Aš čia tik apie banalią buitį. Primeskit – knygų būdavo knygynuose. Čia galima išsyk suprasti apie tai, kiek smegenų likučių yra panašios pusprotės galvoje, jei ji taip atsimena knygynus. Ir galima išsyk pasakyti neigiamą atsakymą klausimui apie tai, ar anoji yra perskaičiusi kokią nors knygą. O tuo pačiu ir dar kartą ką nors pasakyti apie tokios moteriškės protinius sugebėjimus.

Šiais laikais normalios grožinės literatūros Lietuvoje per metus išspausdinama daugiau, nei sovietmečiu per dešimtmetį, netgi tiražus skaičiuojant. O jei autorius ir pavadinimus skaičiuosim – tai išvis net sunku spėt, kiek kartų skiriasi. LTSR laikais vienintelis būdas gauti kokią nors padoresnę grožinę knygą normaliam žmogui būdavo toks: kaupi makulatūrą, o už kažkokį ten jos kiekį (neatsimenu jau kokį, bet dešimtim kg berods) gauni talonėlį kokiai nors knygai (kokiai gauni – tokiai, čia jau savaime gerai, apie pasirinkimus nėra kalbos), o tada tikiesi, kad už tą talonėlį pavyks gauti knygą. Jei nepavyks, tai jau ką padarysi…

Įsivaizduokit, kaip atrodydavo tuometinis knygynas: du trečdaliai knygų – visoks sovietinis šlamštas (Brežnevo „Celina“, Lenino raštai, TSKP XXX suvažiavimo nutarimai, didvyriška proletariato kova prieš imperializmą, vaikams apie Leniną ir Spalį, etc.) ir truputis visiškai briedovo, per Glavlito letenas perėjusio sovietinių grožinių autorių šūdo, vimdančio netgi labiau, nei kokia Žemaitė. Įsivaizduokit, užeini į knygyną ir nėra ką nusipirkti. Nėra visiškai nei vienos knygos, kurios norėtum.

Ką ten grožinės knygos – mokyklinius vadovėlius jei norėdavai gauti naujus, tai reikdavo turėt šiokio tokio blato.

Žodžiu, dibilams nusispjaut, jiems faktai neturi reikšmės, jie gyvena kažkokioje ufonautiškoje paralelinėje erdvėje. Tai jei kas iš čia skaitančių esat įtikėję sovietine gerove, tai nei neskaitykit, nes tik susinervinsit. Tokiems patariu geriau savanoriškai ir išsyk eiti konkrečia kryptimi ir negrįžti.

O tiems, kam įdomu, tiesiog noriu pavardinti vieną kitą buitišką faktelį, apie kurį gaima užduoti klausimą: „kaip turėjo gyventi žmonės, kad tokia nesąmonė galėtų būti?“ Tikiuosi, kad ir jūs vieną-kitą panašų dalyką komentaruose priminsit – tie, kas senesni, patys atsimenantys, ar tie, kas jaunesni, bet iš tėvų ar senelių girdėję. Čia kalba bus apie vėlyvesnius sovietmečio laikus, maždaug kokį 1980-1988 periodą.

Sovietmetis ir sovietžmogiai – nusikalstama sistema ir jos realybė

Taigi, jūsų dėmesiui – krūvelė tekstų apie įvairią sovietinę realybę įvairiais pjūviais, tokiais, kuriuos pamiršta sovietmečiui nostalgiją jaučiantys asilai:

Taip, kadangi prirašiau daug labai raidžių, tai gavosi taip, kad tenka išskirstyt į paskirus gabalus. Nes kitaip pernelyg daug raidžių gaunasi, kitaip net neskaitytumėt.

Su kosmonautų diena! Ar tikrai Jurijus Gagarinas buvo kosmose?

Iš sovietmečio atsimenu vis girdėtas ir girdėtas kalbas apie tai, kad Jurijus Gagarinas nebuvo kosmose, o išties vietoj jo tebuvo pasiųstas kažkoks kalinys, kuris nusileidimo metu sudegė gyvas. Aišku, kad tai buvo neoficialios kalbos, bet būtent tokia neoficiali įvykių versija buvo visai dažna. Juo labiau, kad visi puikiai žinojo, kad sovietmečiu žmogaus gyvybė reiškė labai mažai, o kalinių panaudojimas įvairiais neaiškiais tikslais buvo pakankamai įprastas, ypač visokiuose įslaptintuose ar kariniuose projektuose.

Ne, aš manau, kad išties tas Jurijus Gagarinas gal ir skrido, nors tų teorijų visokių buvo prikurta. Bet man įdomūs yra visokie mitai. Pavyzdžiui dar vienas iš naujesnių (o gal net ir tikras) – kad pirmas žmogus kosmose buvo ne Jurijus Gagarinas, o anoksai Vladimiras Iljušinas. Kas ten žino…