Tag Archives: vadyba

Vapiano: greitas itališkas maistas ir procesinis valdymas

VapianoPono Skirtumo dėka pamačiau ir paragavau tai, apie ką seniai svajojau – greitą maistą, kuris savo lygiu lenkia tautinio lietuviško kaboko vidurkį. Jūs tik pabandykit įsivaizduoti – greitas maistas, kuris nebrangus, bet lenkiantis vidutinį negreito maisto lygį Lietuvoje. Ir visa tai – dar ir su galimybe stebėti didelę dalį proceso. Taip, tai pasaulinio Vapiano tinklo vietinis skyrius.

Kai naujajame Vilniaus centre, Europos pastate atsidarė greito itališko maisto valgykla „Vapiano“, niekas nesuprato, kas čia per nesąmonė. Ten iki tol buvo berods „Sarma“ ir antras išėjimas iš „Europos“ į lauką. Staiga atsirado merginos, kurios kiekvienam praeinančiam primygtinai duodavo kažkokią kortelę, norint įeit ir paimdavo kortelę, norint išeit. Nes kitaip tipo negalima. Aišku, atrodė, kaip nesusipratimas. Aš pats taip ėjau kiaurai tą kaboką gal kokią antrą jo atsidarymo dieną. Ir nesupratau, kas čia per nesąmonė. Bet aš tai supratau, kai tenai papietavau ir pabandžiau paanalizuoti. Tos kortelės – tai puikus, puikus išradimas.

Praėjo vos kelios savaitės nuo tada, kai šis „nesusipratimas“ atsirado ir tame pat pastate buvęs „Delano“ užsidarė. Įtariu, kad verkti dėl to nesusipratimo ėmė ir Čili bei Fortas. Nes kam jie tokie reikalingi – gaminantys prastesnį maistą už didesnę kainą ir dar verčiantys laukti daug ilgiau. Tautinis biznis savo procesų valdymu yra atsilikęs nuo Vakarų puse šimtmečio, nepajėgus konkuruoti. Vadyba neretai būna tokia prasta, kad kabokas įstengia išgyventi tiktai užsidėdamas neadekvačius antkainius, dusindamas darbuotojus ir mokėdamas personalui tokius grašius, kad vidutinis rotacijos periodas kartais krenta iki mėnesio. Jūs įsivaizduokite, vidutinis metinis rotacijos periodas – 1 mėnuo. Jūs tai įsivaizduojate? Tai yra realybė kai kuriuose mūsiškuose kabokuose, net ir gan dideliuose. Ne kažkokios technologijos, o visiškai prasta vadyba yra dažniausia mūsų verslo problema.

Bet Vapiano – absoliučiai radikaliai priešingas atvejis, nei kiek neprimenantis lietuviškų kabokų. Jie netgi pasauliniais mastais yra išsiskiriantys, jie tiesiog puikūs.

Continue reading

Išimtinai tik metalo mėgėjams

Metalistė su gitara

Čia vaizdus pavyzdys apie tai, kaip vyrus jaudina moterys, mėgstančios gitarinę muziką. Komentarų nereikia. O kaip moteris jaudina vyrai, grojantys gitara - visiems pasako Antonio Banderas vardas: šį netgi teliko ekrane pamačiusios, panos sudrėksta momentaliai vien todėl, kad jis visad su gitara, kuri yra žvėriškas afrodiziakas, nenusileidžia Viagrai, tačiau puikiai tinka abiem lytims

Tokia tema išpuolė kažkaip – ką galima nustatyti apie žmogų pagal tai, kokią muziką jis mėgsta, o kokios negali pakęsti.

Ir ką jūs manot, jei bent truputį pagalvoji – taigi akivaizdu, kad Punk Rock mėgsta pankai ir šiaip ant visko padėję anarchistai, rusišką estradą – sovietukai, nykią klasikinę muziką – silpnoko proto snobai, kuriems pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, svarbu tik kad bilietai būtų brangūs, o visokį fufelišką popsą labiausiai mėgsta paprasti durniai. Elton John ar Bryan Adams mėgsta visokios vidutinybės, Pink Floyd – senstelėję hiparikai, o kokius nors bitlus – išvis kažkokie istoriniai nesusipratimai. Elektroninę muziką mėgsta visokie technopatai, besikrapštantys varikliuose ir kompiuteriuose, liaudies dainas – nukvakusios megztos beretės, o disco – paviršutiniški tūsavonių mėgėjai.

Visame tame muzikos kontekste ypatingai įdomūs yra metalistai: jie pasižymi aukštu intelektu, nes tai sudėtinga muzika, nelabai suprantama primityvios psichikos žmonėms, jie pasižymi gebėjimu struktūruotai analizuoti įvairius dalykus, nes kitaip ir šios muzikos nesuprastų, jie pasižymi ir sugebėjimu nestandartiškai mąstyti, nes metalas – būtent tokia, nestandartinė muzika.

Taip, aišku, yra ir išimčių, tikrai žinau, kad retkarčiais būna žmonių, kurie visiškai neturi klausos, mėgsta kokią nors Britney Spears, Rytį Ciciną, Andrių Mamontovą ar Borisą Grebenščikovą, tačiau visvien pasižymi šiokiu tokiu intelektu. Bet kaip sakoma, išimtys nepaneigia taisyklės: intelektualai mėgsta normalią muziką – pradedant Heavy Metal bei Hard Rock ir baigiant Death Metal bei Grindcore, trumpai tariant – metalą (taip, aš sąmoningai traukiu į tą kategoriją ir Hard Rock, kaip stilių, kuris visą metalą pagimdė). O jei žmogus metalo nemėgsta, tai paprastai galima išsyk pasakyti apie jo žemą intelektą ir paprastai nesuklysi.

Mihai Sorohan, gitaros mokytojas

Mihai Sorohan

Beje, net ir darbdaviams visai verta turėt omeny: atrankos metu galima nekaltai paklausti būsimo darbuotojo, kokią muziką jis mėgsta, ir jei anas pavardins kelias metalo grupes, tai išsyk galima pasidaryti išvadą, kad žmogus struktūralus, protingas, galvojantis apie savęs ir įmonės tobulinimą. O jei nepavardins – tai reiškia, kad neapsišvietęs ir nykus, darbui netinkamas, nesavarankiškas ir kvailas.

Dar daugiau, jei žmogus pasako, kad metalo jis nesupranta ir negali pakęsti, tai išsyk galima užtikrintai tarti, kad jis yra tiesiog eilinis pacukas, neturintis klausos ir mėgstantis visokias čiastuškes, į kurių taktą gliaudo siemkes, sėdėdamas ant suoliuko ir užsigerdamas bambaliniu surogatu, kuris jau pirmą darbo dieną užgers ir antrą dieną neateis dirbti.

Darius Gylys, gitaros mokytojas

Darius Gylys

Taigi, kad nepasirodyčiau kažkam galaslovnas (lietuvių kalbos talibanas sako „nuogastiklainiškas“), štai jums ir prašom, pavyzdėlis: metalistai, paskaitę Rokiškį Rabinovičių, gitaros kursuose gauna apsilankymų už dyką, o nemetalistams viena tokia pat pamoka kainuoja 40 litų. Ar žinot, kodėl? Todėl, kad metalistai mąstyt sugeba, įsimena, kaip pirštus laikyt, kaip grot ir taip toliau, o tie, kas nemėgsta metalo – tai jiems nors kuolą ant galvos tašyk, praeina mėnesiai, kol išmoksta varganai sugrot dainą iš vieno akordo ir nepataikydami ritmo. Tai susiję tiesiog su intelektiniais žmonių gebėjimais ir labai gerai paaiškina, kokie žmonės išrado rusiškas čiastuškes.

Čia kad patys įsitikintumėt faktais, patikrinti ir patikimi duomenys iš gitaros studijos „Noriu Groti„:

  • Gitaros pamokos, oficialios kainos – http://www.noriugroti.lt/kainos
  • Mokinių lygis nuo 0 (net gitaros nelaikę rankose) iki belenkokio (moka soluot, nori pagerinti improvizavimo gebėjimus ar pan.)
  • Pamokos vyksta naujoje gitaros studijoje Žemaitės g. 26 verslo centre, Vilniuje
  • Pamokos kaina metalo mėgėjams: 0 litų – http://www.uzsirasyk.lt/noriugroti
  • Pamokos kaina nemetalistams: 40 litų
  • Pamokos trukmė – 1 valanda
  • Nuosavą gitarą turėti nebūtina, studija duoda savo
  • Pasiūlymas metalistams galioja iki 2011-06-01 (iki tol reikia užsibukinti, pati pamoka gali būti ir vėliau)
  • Pamokas veda užkietėję Heavy Metal ir Hard Rock gitaristai:

Kad maždaug susidarytumėt įspūdį, štai gitaros guru Dariaus Gylio grojimo pavyzdys (aiškus klasikinio thrash ir speed fanatas):

Always Loved That Motor by gee_lee

O čia – gitaros guru ir kompozitoriaus Mihai Sorohan grojimo pavyzdys (jo gabalai labai skirtingi, nuo industrial iki folk metal):

Mihai Sorohan – Biker Crusade by Mihai Sorohan

Taigi, kaip matom, puikūs ir profesionalūs gitaristai metalistams duoda pamokas už dyką. Aišku, čia viskas dėl to, kad susiginčijom kažkaip, užtrolinau aš visus, įskaitant ir gitaros studiją ir gavosi toks vat siurprizas jums, mano brangūs metalo mėgėjai. Aišku, čia viskas su išlyga, kad ne šiaip iš bet kur tie metalo mėgėjai, o tik iš Rokiškio, ta prasme, iš šito blogo atėję. Toksai vat malonus dalykas, kurio nusipelno išimtinai tiktai visokie metaliūgos.

Taip kad ponai metalistai (metalistai – reiškia, kad metalą mėgstantys) nepraleiskit dabar progos ir rezervuokitės pamokas, užėję į registracijos formą. O paskui keliaukit į šitą vat studiją Žemaitės 26 Vilniuje, taip gaudami nuo manęs ir „Noriu Groti“ puikų prezentą, kurio niekad negautų tokie žmonės, kurių mašinose sukasi Olialia Pupyčių kompaktai:

Nemetalistai, aišku, irgi registruokitės, tik jums pinigus reiks mokėt. Bet negalvokit, kad tai pinigai į balą. Čia bus pati geriausia babkių investicija jūsų gyvenime – pasimokę kelias pamokas, suprasit, kad verta tapti metalo mėgėjais ne dėl pinigų taupymo, o dėl to, kad tai kaip reikiant intelektą lavinanti muzika. Ir aš garantuoju, kad ta chebra išmokins jus ir proto, ir groti. Čia jei netikit, tai galit netgi pasidaryti IQ testą kur nors prieš gitaros pamokas ir po pamokų, tai pamatysit rezultato pagerėjimą (čia rimtas dalykas, pasitikrinę įsitikinsit). Ir, jei norėsit – galėsit netgi išmokti groti taip, kaip garsusis pasaulio stebuklas Mark Goffeney:

Tiktai aišku, jei esat nemetalistai, tai negalvokit, kad ką nors sugudrausit, apsimesit metalistais ir gausit pamokų už dyką, nes čia galima nuspėt, kad kas nors klausos neturintis sugalvos, kad žino grupę Metallica ir kad čia jau pasiekimas, kad kokį nors „Nothing Else Matters“ yra girdėjęs, ar ten kokių nors Guns and Roses pasiklauso kartais, vadinasi yra metalistas. Tokie bajeriukai nepraeis, tą galiu užgarantuot jums 110 procentų, nes panašūs „mėgėjai“ būna nieko negirdėję nei apie Slayer, nei apie dar ką nors, taip kad bus išrišti per 3 sekundes ir turės mokėti pagal dvigubą tarifą. Aš jums tai garantuoju, aš specialiai paprašysiu, kad su apsimetėliais būtų nesicackinama.

Nulinė kaina už gitaros pamoką – tik realiai metalą mėgstantiems, o visiems kitiems reiks mokėt pinigus.

Požiūris į klientą ir socialiniai tinklai

Praeitą savaitę taip gavosi, kad buvau dviejose marketingistų konferencijose. Velnias mane į jas nešė, ale buvo įdomu, ypač, kai ėmiau lyginti. Ir kaip ten sako – skirtumai belyginant ir pasimato, tiesa?

Vienoje konferencijoje žvaigždės buvo Omnitel. Antroje – Tele2. Deja, nepasitaikė kokia nors panaši konferencija, kur būtų sužibėjusi Bitė – irgi būtų įdomu, bet čia jau nieko nepadarysi. Trumpai tariant, ir Omnitel, ir Tele2 pasakojo apie internetus, socialinius tinklus, kaip tenai jie visaip reiškiasi, ką iš to gauna, ko negauna ir kaip čia jiems reikia keistis ar nesikeisti ir išvis ką čia daryt. Kontekstas tas pats. Bet kokie skirtingi diskursai…

Omnitel atstovų požiūris buvo kažkoks labai jau girdėtas. Girdėtas ne iš Omnitel, o iš daugelio kitų save rimtomis laikančių kompanijų. Solidus, konservatyvus, išlaikytas ir kartu kažkaip atitinkantis tas realijas, kurios buvo prieš 10 metų. Pasakojo apie tai, kaip reikia mokyti darbuotojus, kad neišplepėtų firmos paslapčių, kaip galima patraukti atsakomybėn ką nors už šmeižimą, jei toks buvo internete ir pan. – trumpai tariant, apie įmonės įvaizdžio valdymą. Įmonės įvaizdžio, susijusio su… Ghrmz…. Tiesiog įmonės įvaizdžio, matyt, su niekuo nesusijusio. Bent jau man toksai įspūdis susidarė, kad nagrinėja jie įvaizdį visiškai atsietai nuo įmonės vertybių, vizijos ir misijos. Ir netgi atsietai nuo realių įmonės ar jos klientų problemų. Panašias kalbas apie įmonių įvaizdžius internetuose girdėjau dar tais laikais, kai jokių socialinių tinklų ar paradigmos poslinkių nesimatė.

Tele2, tiesiai pasakysiu, lengvai ir maloniai šokiravo, pasakę tai, ko 9 iš 10 lietuviškų įmonių pasakyti neišdrįsta. Viena frazė: „dėl 97 procentų klientų problemų kalti esam mes, o dėl kitų 3 procentų – nežinau“. Čia Tele2 PR vado Andriaus pareiškimas. Šitą jis pakartojo net kelis kartus, lyg pabrėždamas. Ir paaiškino: „jei jau kažkas atsitinka, tai aiškinamės ir taisom, kad daugiau taip nebūtų“. Paaiškino su pavyzdžiais. Su pavyzdžiais apie Tele2 prisidirbimus bei tai, kaip jie buvo taisomi. Beje, su Andriumi galit pabendrauti Tele2 bloge tiesiogiai.

O kas dar? Pasirodo, kad Tele2 požiūriu, nėra jokių ten socialinių tinklų ar kažko panašaus. Jiems tai neįdomu. Nes yra žmonės – tie patys ir socialiniuose tinkluose, ir bloguose, ir Delfi komentaruose, ir prie televizorių, ir skaitantys laikraščius, ir aptariantys paslaugas tarpusavyje, ir taip toliau. Žmonių skirstymas pagal kokias nors technologijas – neadekvatus. Ghrmz. Sunku nesutikti, tiesa? 🙂

Huh, dar viena frazė, kurios Tele2 atstovai, kalbėdami apie savo veiklą, visgi nepasakė, bet aiškiai turėjo omeny – „no bullshitting“: šioji kadaise tapo ištisa, pasaulyje žinoma vadybos metodologija. Viena šita frazė. Taip taip. Tele2 PR atveju aš ją truputį išversčiau – „parduodam pigiausiai ir neknisam proto“.

Dabar, pabaigai, atspėkit iš vieno karto, kuri iš šių įmonių turi beveik 700 darbuotojų, o kuri – nepilną 100, ir kuri valdo pusę Lietuvos rinkos, o kuri – tik ketvirtį? Darbuotojo efektyvumo skirtumas (rinkos daliai) – daugiau, kaip 10 kartų. Gal net 15. Ne 10-15 procentų, nors ir šitoks skaičius jau būtų reikšmingas. Daugiau, nei 10 kartų, daugiau, nei tūkstantis procentų. Aš suprantu, būna skirtumai tarp aukštesnio ir žemesnio segmentų, būna ir dar visokių niuansų. Bet tai ne 10-15 kartų. Norit paanalizuoti, kodėl?

Kuo užkliuvo Dainius Kreivys

Dainius Kreivys dabar žiniasklaidos dėmesio centre. Sako, kai kažkoks bukas veikėjas atkapstė turtingiausių žmonių sąrašą ir jame pastebėjo ūkio ministro bendrapavrdį, nesusiprato pasiaiškinti, kas čia toks ir išsyk ėmė triūbyti, kad ministras per porą metų užsidirbo šimtus milijonų. Dabar skandalint bando visi iš eilės, nors faktų realiai ir nėra.

Tikrosios skandalų priežastys yra visiškai kitos. Bene vienintelis vadybą suvokiantis ministras per visą atkurtos Lietuvos laiką ėmėsi reformų. Kaip tik toje srityje, kur yra vieni iš didžiausių lėšų praradimų – tiekime. Kitaip tariant, viešuosiuose pirkimuose.

Dainiaus Kreivio feilas – tipinis dabartiniams valdantiesiems: tai nesugebėjimas efektingai iškomunikuoti, paaiškinti visuomenei, paskleisti informaciją apie daromas reformas, jų esmę ir tikslus.

Šiuo metu dominuoja nepriklausomi viešieji pirkimai, kur yra tūkstančiai įstaigų, perkančių ką tik nori, nepriklausomai. Gal net dešimtys tūkstančių. Kiekviena valdiška kontorėlė, pradedant vyriausybiniais departamentais bei savivaldybėmis ir baigiant mokyklomis ir vaikų darželiais, gali organizuotis pirkimus pati, faktiškai be jokios kontrolės. Tai reiškia elementarų dalyką: sukontroliuoti korupcijos neįmanoma ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Nėra nei galimybių daryti bendrus pirkimus, nei galimybių standartizuoti specifikacijas.

Mokykla A, pirkdama stalus, gali nusistatyti reikalavimus, kurie skiriasi nuo mokyklos B reikalavimų – tam, kad pasirinktų kitą tiekėją. Ministerija A gali nustatyti kitus reikalavimus popieriui, tam, kad užsakymą gautų tinkama firma. Ir taip toliau.

Dainiaus Kreivio įvedinėjamas dalykas – tai centralizuota, bendra pirkimų sistema, kur pirkimai vyktų per vieną įstaigą. Užsisakai, ką nori, bet pirkimų organizatorius – kitas. Tokiu atveju neįmanoma primakliavoti su pirkimų sąlygomis taip, kad buki bajeriukai liktų nepastebėtais. Tokiu atveju neįmanoma nupirkti mokyklinių stalų už penkiagubą kainą. Neįmanoma nusipirkti kompiuterių su iš anksto paruoštomis specifikacijomis, pagal kurias tiktų tiktai vienas tiekėjas. Ir taip toliau.

Centralizuoti pirkimai – tai žiaurus, sisteminis smūgis korupcijai. O dabar pabandykim įvertinti, kiek milijonų per metus praras švogerinių bizniukų organizatoriai ir suprasim, iš kur visas šitas bardakas, keliamas aplink Dainių Kreivį.

Dar daugiau, pažiūrėkim, kas ten labiausiai rėkia. Tarp rėksnių – labai nemažai tokių, kurie jau prarado seniau buvusius patogius pinigų šaltinius. Nes žiniasklaidoje irgi daromi užsakymai. Kas žinot, kiek kartų sumažėję pirkimai iš didžiųjų leidinių, lyginant su ankstesnių valdančiųjų laikais? 🙂

Apie vadybos esmę vulgariai

Vadybą daugelis suvokia panašiais reklaminiais vaizdais.Bet tai mažai bendro turi su realybe

Koks turi būti geras vadovas, kalbų galima prisiklausyti labai daug. Pradedant pasakojimais apie charizmas ir baigiant apie visokius kosmosus apie lyderystę (beje, viena iš populiariųjų bullshitingo seminarų rūšių). Bet yra pora aspektų, apie kuriuos užmirštama ir užmirštama. Tai tiesiog supratimas apie viską ir pasiryžimas nugalėti sunkumus. Realus supratimas ir realus pasiryžimas. Todėl tiesiog papasakosiu porą realių pavyzdžių apie britišką vadybą.
Continue reading