Yearly Archives: 2011

Tautų brolybė Tarybų Sąjungoje

Tarybinis ar sovietinis? Kalbainių bukumo klausimas.

Čia jums lietuvių kalbos sergėtoja skelbia, kaip jums kalbėti: Negalima sakyti „sovietinis“, reikia sakyti „tarybinis“, nes tada buvo tokie geri tarybiniai laikai ir visi buvo lygūs, nevažinėdavo visokiais mersedesais ir leksusais, gerbė valdžia liaudies žmogų. Mes tada gyvenome ir tai mūsų tarybinė santvarka, o ne tų mums nurodinėjančių emigrantų, kurie turtuose vartėsi ir aiškino mums kažką, patys vargų nepatyrę. Nes tik tarybose mums liaudies deputatai atstovavo, o ne dabartinė nupirkta valdžia.

Viena iš nuvalkiotų, jau tiesiog kalbainiškojo durnumo pavyzdžiu tapusių, tačiau vis pasikartojančių diskusijų – ar kalbant apie sovietmetį, reikia vartoti žodžius „tarybinis“, „tarybų“ ar „sovietinis“, „sovietų“. Tema čia pakankamai sena, kad net ir oficialūs kalbainių vadai linkę jau nekišt į ją nosies, nes iš patirties žino, kad geriau vengti apie tai kalbų: jei tik užsimintų, kad geriau sakyti „tarybinis“, išsyk pasirodytų, kuo esą ir tada jau pasigailėtų. Bet jei tik ištartų, kad reikia sakyti „sovietinis“, o ne „tarybinis“, staiga pripažintų ir faktą, kad kalbos nepakankamumas yra, o be svetimų žodžių neišsiversi, o tuo pačiu užsitarnautų fanatiškiausių kalbainių sparno pyktį.

Visgi, nors tema ir puikiai žinoma, ji verta atidesnio panagrinėjimo, tiesa, visai iš kitos pusės: čia itin įdomu, kas dedasi kalbainių galvose ir kaip tas sovietiškumas su kalbainiškumu siejasi. Tuos sąryšius pastebėję yra daugelis, o išnagrinėti juos galima, tiesiog paėmus porą kalbainiškųjų argumentų, kuriuos šie visada pateikia, kai tik užeina kalba apie žodžius „sovietinis“ ir „tarybinis“:

  • Tais laikais, kai buvo LTSR, visi sakė „tarybų“, „tarybinis“, „taryba“, tai buvo įprasta tuo metu, todėl apie tą santvarką reikia kalbėti būtent tais žodžiais. Niekas tais laikais nesakydavo „sovietas“ ar „sovietinis“, šitas žodis atsirado tik dėl Vakarų įtakos.
  • „Tarybų“ ir „tarybinis“ yra lietuviški žodžiai, kilę nuo žodžių „taryba“, „tartis“ (veiksm.), tuo tarpu žodžiai „sovietų“, „sovietinis“ – svetimžodžiai, jie netinka, jie nesuderinami su lietuvių kalbos grynumu.

Abu argumentai girdėti, tačiau juose išties slypi neįtikėtinai daug. Neįtikėtinai didelis, skurdus ir bejėgiškas sovietžmogių pasaulis čia tiesiog šviečia, atskleisdamas visą debilavotų postkomunistinių lūzerių nostalgiją tiems režimo laikams, kai viskas buvo aišku, nes partija visada nurodydavo, ką daryti. Ir tą aš jums tuojau parodysiu.

Continue reading

Vilniaus Viešojo transporto privatizavimas

Ikarus autobusas

Kaip sovietmečiu, taip ir dabar, privatūs vežėjai draudžiami. Kas ten kalbėjo apie Artūro Zuoko verslumą? Man šitas verslumas teprimena nesakysiu jums, ką. Atsimenate, iš kokių laikų šie autobusai?

Jau per spaudą nuskambėjo triukšmas apie tai, kad Vilniaus savivaldybė ruošiasi uždrausti visą krūvą populiariausių mikroautobusų maršrutų. Aišku, formaliai jie tai įvardina, kaip kažkokį maršrutų peržiūrėjimą, kad esą jie nedubliuotų kitų maršrutų, bet realiai mes juk puikiai suprantame, kas vyksta: keleivius mieste pervežantys maršrutiniai mikroautobusai šiuo sprendimu yra tiesiog uždraudžiami ir viskas. Jų nebelieka, jie panaikinami.

Tarp uždraudžiamųjų – ne šiaip kokie nors, o visiems žinomi 1, 2, 4, 5, 62 ir 71, kitaip tariant, būtent tie, kurie yra būtiniausi žmonėms. Tačiau nebūna dūmų be ugnies, todėl pirma, prieš kalbėdami apie valdžiažmogių bukumą, turėtume paklausti, kokios tikrosios priežastys. Pasiaiškinkim, kodėl kažkam gali prireikti daryti tokias lyg ir nesąmones. Paspėliokim ir paanalizuokim, taip sakant.

Akivaizdu, kad Vilniaus Autobusai (dabar – jau įmonė „Vilniaus Viešasis transportas“) yra nuostolingi. Kodėl nuostolingi – irgi akivaizdu: jie absoliučiai nemoka tvarkytis su išlaidomis ir pajamomis, yra neorientuoti į klientą, jų pinigai nuteka į trečiąsias šalis, negana to, galime įtarti ir apie kažkokius šešėlinius dalykus, susijusius su klaikiai brangių autobusų pirkimu ir pan. (visad kyla klausimas, kodėl privatūs autobusai neša pelną, o valdiški – nuostolius? Tik nepasakokit man vėjų apie baisiai nuostolingus maršrutus ir zuikius autobusuose). O ir bendrai, matome puikius požymius, kad nuo sovietmečio veikiančios valdiškos įmonės ir šiais laikais dirba panašiai, kaip sovietmečiu.

Todėl Vilniaus Autobusai yra nuolatinis nuostolių šaltinis, kiaura skylė, į kurią tik krenta ir krenta pinigai. Tačiau šitai būtų išsprendžiama normaliais būdais – ne naikinant efektyvų privatų sektorių (kaip prie komunistinio režimo), o tiesiog realistiškai optimizuojant maršrutų laikus, išlaidų taškus, šalinant nesąmones, parenkant tinkamo dydžio autobusus ir t.t.. Faktiškai taip pat dirbantys privatūs vežėjai tai daro puikiai. Galim prisiminti, kad paskutinis mikroautobusų kainų didinimas buvo prievartinis: nuo 2 iki 3 litų kainos padidėjo ne vežėjų, o savivaldybės reikalavimu, tuo tarpu vežėjai dar ir protestavo. Taip taip, už tai, kad mikrobusas kainuoja daugiau, nei smirdantis miesto autobusas, galite padėkoti valdžiažmogiams – tai jų prievarta įvestas sprendimas.

Vilniaus Viešasis transportas – dirbtinai kuriamas monopolistas

Nuotaka ir senas autobusas

Vilniečiai - kaip per prievartą apvesdinta nuotaka, kuri visiškai nenori šios santuokos, bet jau žino, kad tuojau ateis povestuvinė naktis ir kas tada bus. Jūs, skaitydami šį straipsnį, irgi žinote, kaip jus santykiaus. Ir to neišvengsite, net jei turit nuosavą mašiną.

Naujas savivaldybės sprendimas dėl mikroautobusų totalinio uždraudimo – tai ne šiaip koks nors priverstinis kainų didinimas, o realus bandymas monopolizuoti rinką, sunaikinant tuos, kas yra nepriklausomi ir efektyvūs. Tai leidžia daryti išvadą, kad ne šiaip bandoma pataisyti Vilniaus Autobusų parko prastą padėtį, o kad bandoma išnaikinti konkurentus. Ta monopolinė situacija dar labiau sustiprės dėka to, kad savivaldybė prieš kelis mėnesius nusprendė Vilniaus Autobusų parką apjungti su Vilniaus Troleibusų parku į vieną įmonę. Beje, įmonė yra UAB, todėl tvarkytis galima joje praktiškai nesivaržant – jos nekontroliuoja nei įstatymai, keliantys reikalavimus valstybinėms įmonėms, nei įstatymai, reikalaujantys akcinėms bendrovėms būdingo griežto atskaitomumo.

Tokie monopolinę situaciją keliantys veiksmai, kaip kad šis sprendimas uždrausti mikroautobusus, yra daromi tada, kai norima įmonę parduoti, suteikiant pirkėjui maksimalų ir užtikrintą pelningumą. Taip, tai yra labai rimtas požymis, leidžiantis spėti, kad Vilniaus Viešasis transportas yra rengiamas privatizavimui. Po privatizacijos įmonė gauna išskirtines sąlygas ir jai nereikia bijoti efektyviai dirbančių konkurentų. Kainas įmonė gali padidinti praktiškai be apribojimų, nesirūpindama savo realiu efektyvumu.

Scenarijai galimi du: viena vertus, jei įmonė ruošiama parduoti savam pirkėjui, ji parduodama itin pigiai, nuostolingai, tačiau pirkėjas gauna ypatingai geras sąlygas, dėl kurių greitai pasitvarko ir gauna milžiniškus pelnus. Tokio pardavimo tikimybę rodo faktas, kad Vilniaus Autobusų parkas dirba klaikiai neoptimaliai (taip, lyg būtų tyčia davestas iki tragedijos), keleiviams tarp dviejų taškų reikia važiuoti su dviem ar trim persėdimais, net jei tai yra ganėtinai nenutolusios vietos. Paliekant tragiškai neoptimalius maršrutus, užtikrinamas įmonės nuostolingumas ir tuo pačiu užtikrinama, kad įmonės pardavimo kaina bus nepaprastai maža (galimas variantas – pardavimas už 1 simbolinį litą). Perėmus įmonę naujam savininkui, įmonė staigiai patvarkoma ir pelnas gaunamas itin didelis, prie ko prisideda dar ir išskirtinės monopolinės sąlygos, susidariusios, dėl savivaldybės veiksmų bankrutavus privačioms bendrovėms.

Antra vertus, jei scenarijus yra orientuotas į pardavimą išoriniam (ne savam) pirkėjui, tada prieš pardavimą vykdomi šiokie tokie optimizacijos veiksmai, kad įmonė būtų pervesta į pelningumą, o monopolinė situacija sukeliama tam, kad padidinta būtų pardavimo kaina. Prieš šį scenarijų kalba faktas, kad kokių nors realių Vilniaus Autobusų parko optimizavimo veiksmų, kurie turėtų būti daromi, prieš parduodant, nematome.

Visiškai nesuderinamas infrastruktūras turinčios autobusų ir troleibusų įmonės apjungiamos į vieną, kurios vienintelis privalumas – tai, kad tarp šių dviejų įmonių nelieka galimybės konkurencijai, t.y., gaunama įmonė, artima monopolijai. Tačiau tas veiksmas nėra gerinantis įmonių procesus, o tik didinantis tų įmonių svorį. Abiejų įmonių apjungimas, kaip galime pastebėti – tai veiksmas, kuris yra atvirai sinergiškas tam pačiam mikroautobusų uždraudimui.

Vilniaus Viešojo transporto privatizacija: kentės visi, kas papuola

Sovietinis autobusas

Pagal savivaldybės vaizdinius, galimai kažkada gausime štai tokius autobusus Vilniuje. Į bilietėlio kainą bus įskaičiuojamas ir pasinaudojimas tualetu, kurio funkcijas miesto transportas chroniams atlieka ir dabar.

Kokios bus pasekmės, jei UAB Vilniaus Viešasis transportas bus privatizuotas? Akivaizdžios kelios, bent jau man jos matosi visai aiškiai:

  1. Visų pirma, bus staigus darbuotojų skaičiaus mažinimas, nes staigiai optimizavus maršrutus, vienam vairuotojui tenkančių keleivių skaičius padidės labai smarkiai. Vairuotojai bus atleidžiami.
  2. Antra vertus, kadangi atsiras monopolinė situacija, o taip pat bedarbiais taps didelis būrys privatiems vežėjams dirbusių vairuotojų, bus karpomi atlyginimai. Nes vairuotojai neturės ko pasirinkti. Dirbk dvigubai pigiau arba eik iš darbo.
  3. Trečia vertus, bus drastiškai keliamos bilietų kainos, nes konkurencijos tarp miesto vežėjų iš principo neliks nei kvapo. Ir tas kainas kels taip pat nevaržomai, kaip dabar įveda kažkokius abonentinius mokesčius už kažkokią išsigalvotą skaitliukų esą priežiūrą.
  4. Ketvirta vertus, susisiekimo situacija dar labiau pablogės, nes monopolininkai savo paslaugas optimizuoja ne pagal pardavimų maksimizavimą ir kainų minimizavimą, o pagal bendrų savikainų minimizavimus, esant maksimaliai kainai ir verčiant klientą pirkti paslaugas kuo daugiau kartų. Žmoniškai šnekant, maršrutų mažės, susisiekimas prastės, o kainos kils.
  5. Penkta vertus, dar labiau kritus susisiekimo kokybei, gausime dar didesnį privačių automobilių kiekį, o tuo pačiu – ir dar didesnius kamščius Vilniaus gatvėse. Ir žinoma, kad dar mažiau stovėjimo vietų miesto centre. Kaip galima to pasekmė – dar ir papildomi transporto judėjimo apribojimai mieste. Tam kad žmonės labiau važinėtų UAB Vilniaus Viešasis transportas autobusais.

Trumpai tariant, dėl privatizacijos nukentės visi – ir Vilniaus Viešojo transporto darbuotojai, ir privatūs vežėjai, ir vienų bei kitų keleiviai, ir išvis bet kas, kas tik važinėja Vilniuje kad ir nuosavu transportu. Vieninteliai, kas išloš bus tie, kas susiprivatizuos tą įmonę. Ir ta įmonė bus monopolistas, kuris dar papildomai gaus finansavimą iš visų vilniečių kišenės (tiesą sakant, jau ir dabar ta sovietinė kontora yra visų vilniečių tiesiogiai ar netiesiogiai finansuojama).

Iš viso to lieka klausimas, kas visgi norėtų privatizuoti Vilniaus Autobusų parką? Galimi variantai – kokia nors užsienio įmonė, gal būt, kažkas iš paties Autobusų parko veikėjų, gal būt – kažkokia labai didelė ir seniai žinoma įmonė, susijusi su gerai žinomais Vilniaus komunalinių paslaugų teikėjais, gal būt – kita neblogai žinoma įmonė, kuri finansiškai susijusi su UAB Vilniaus Viešasis transportas, o gal būt – dar kažkas. Nežinau, čia aš galiu tik spėlioti. Visgi asmeniškai man įtikėtinas yra pirmas scenarijus, kuris leidžia spėti apie kažkokius netoli esančius, savus pirkėjus, tad galime numanyti, kas ten ir kaip.

Ką išties reiktų daryti, kad būtų naudos visiems? Elementaru: kadangi Vilniaus Viešasis transportas yra nuostolinga įmonė (ir nuostoliai pas juos praktiškai per visus galus eina), o privačios tuo užsiimančios bendrovės paslaugas teikia daug pigiau ir efektyviau, reikia mažinti valstybinį transportą, jį keičiant privačiu. Kitaip tariant, būtent leisti važinėti privatiems vežėjams visais maršrutais, kokie tik yra, keliant sąlyga, kad jie įdarbins Vilniaus Autobusų parko darbuotojus. Mažinant valstybinės įmonės teikiamų paslaugų apimtis, mažės ir nuostoliai, kuriuos patiria savivaldybė. Ir visiems gyventojams bus geriau. Tačiau aš spėju, kad kažkam galimai yra kažkokių kitokių interesų, kaip manote?

Vėlgi, pastebėsiu, kad tokie drastiški pokyčiai Vilniuje prasidėjo po to, kai į valdžią atėjo Artūras Zuokas. Čia ir keisti šiluminiai bajeriai, ir mikroautobusų naikinimas, ir kažkokie išvis nesąmoningi skaitliukų mokesčiai, ir finansavimas Rubicon priklausančios šiukšlių rūšiavimo gamyklos statybai, ir t.t.. Ponas Artūrai Zuokai, tai kaip, ar jau apšilote kojas savivaldybėje, ėmėte sprendimus daryti?

Seksizmo valandėlė reklaminiuose plakatuose

Kadangi jau parašiau apie reklamą Lietuvoje, o ir ta tema visai įdomi, kabinanti pakankamai, tai čia tiesiog pasišvaistysiu keliais jums gal ir matytais, bet gal ir nematytais plakatais. Atsimenate Levi’s Strauss ir tai, kaip jie tais laikais atrodė provokatyviai? Kita vertus, daugelis visai tais laikais normalių reklamų visiškai nenormaliai atrodytų dabar. Taigi, čia ir duosiu jums truputį plakatų pasižiūrėjimui – kai kurie kelių dešimtmečių senumo, kai kurie kiti – dar senesni. Ir visus juos jungia viena tema: moteris ir jos santykis su vyrais.

Plakatai, beje, ne šiaip sau kokie – dauguma savo laiku tapo vienais geriausių, sėkmingiausių reklamos pavyzdžių. Bet dabar panašios reklamos darosi vis mažiau, nes žinote, tolerancija perauga į tolerastiją bei kogitofobiją, tad bet kokie bandymai iš ko nors pasilazdavoti ar pamanipuliuoti kokiais neurotiniais kompleksais reklamose dingsta.

Kai žvelgi į kai kurias panašias reklamas, supranti, kad pas reklamos kūrėjus galvose tikrai daug minčių, o kai kurios jų – gal net savaip genialios, bet dažniau – beprotiškos, o jau išvis dažnai – paremtos kažkokiais šablonais. Ir vat tos, kurios paremtos šablonais, mums apie tam tikrą laikmetį gali pasakyti žymiai daugiau, nei kokių nors istorikų ar sociologų darbai. Nes reklama yra ne apie išskirtinumus, o apie tai, kas svarbu kiekvieną dieną, apie tai, apie ką to laikotarpio žmonės svajoja, ko jie bijo, kokias jie problemas sprendžia.

Štai ir prašom, rinkinėlis jums. Aš čia pabandžiau dar pagalvoti, ką išties savo reklamomis norėjo pasakyti jų kūrėjai. Nežinau, ar visais kartais gerai nuspėjau – kai kur, iš esmės, tiesiog išverčiau, o kai kur pabandžiau ir painterpretuoti.

Atkreipkim dėmesį: daugelyje iš šių plakatų matoma itin ryški manipuliacija potencialiais pirkėjais. Nors tais laikais taip neatrodė – daugelis įsivaizduodavo, kad yra kokia nors reali problema, kurią reklamos ir produkto kūrėjai bando išspręsti. Bet realiai daugelis tų esą problemų būdavo tiesiog neurotinės.

Būtent tuos neurotinių kompleksų, susijusių su moters vaidmeniu, panaudojimus aš ir vadinčiau atgrasiu seksizmu. Bet tie kompleksai irgi atspindi tam tikro laikotarpio pažiūras, šablonus, pasaulio vaizdą. Ir ar ne nuostabu, kad kai kurios iš tų reklamų, dar prieš kokius 40 metų atrodžiusių visai natūraliai (prisiminkim – tai buvo didelių firmų ir jų produktų pristatymas visuomenei), dabar atrodo, nelyg šyvos kumelės kliedesys?

Vladimiro Putino veidas keičiasi

Leonidas Brežnevas pagarsėjo tuo, kad visokias operacijas jam darydavo, įskaitant ir šiokias tokias plastines. Pokyčiai būdavo pakankamai rimti, kad net sovietmečiu ėmė sklandyti gandai, jog per TV rodomas ne Brežnevas, o kažkoks manekenas. Tiesa, Brežnevą pagražindavo atsargiai, bet mados keičiasi ir Vladimiras Putinas, kaip koks Josifas Kobzonas ima jaunint savo veidą.

Čia ne montažas, o prieš metus Kijeve daryta Vladimiro Putino nuotrauka. Tąsyk buvo jau pasigirdusios kalbos, kad galimai jam buvo darytos kažkokios plastinės chirurgijos procedūros. Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad ant veido klaikiai storas sluoksnis grimo, tačiau įtarimai buvo, kad jis maskuoja mėlynę paakyje. Vėliau buvo atkreiptas dėmesys, kad veido oda visgi pernelyg išsilyginusi, tačiau pasmakrėj susidariusios driblios raukšlės - tai veido odos tempimo požymis.

Gal po truputį Vladimiras Putinas pasikeis taip, kad ir jo veidas pasidarys panašus į plastmasinę Kobzono kaukę. Bet kita vertus, man Putino veidas kaukę primena ir taip, savaime. Vėlgi, kita vertus, mes juk žinome, kad Vladimiras Putinas labai mėgsta atrodyti madingai – dar nuo senų SSRS byrėjimo laikų.

Taigi, kaip atrodys Vladimiras Putinas dar po kokių 5 metų? Čia jums žemiau paveiksliukas, kuris rodo – atsiradę plaukai, paaukštinta kakta, kiek paplatintas ir priekin atkištas žandikaulis, etc. – kad būtų gražesnis. Ir dar, kaip bonusas, kaip atrodys Vladimiras Putinas po 20 metų.

Continue reading

Konferencija Best Internet 2001

Prieš kokią savaitę su trupučiu buvo viena iš rimčiausių (jei ne išvis rimčiausia) kasmetinių Lietuvos konferencijų internetinės reklamos ir marketingo temomis – tai „Best Internet 2011“, organizuota Verslo Žinių. Kažkaip ir aš į ją pakliuvau, nes vis pakliūnu į visokius renginius. Tiesą sakant, jei ne ponas Mindaugas Voldemaras iš Commonsense.lt, tai būčiau nepakliuvęs, taigi, dėkui čia didžiulis jam už tai, kad čia dalinuosi apie tai, kas krito man į akis (dalinuosi tik gabalėliu, nes išties buvo visas būrys fantastiškų pranešėjų su puikia informacija).

Internetas. Rimtas verslas. Ne šunio papas.

Visų pirma, posūkis lietuviškame marketinge: ne kažkas, o blogeris veda konferenciją. Taip ir pristatoma: Commonsense.lt tinklaraščio autorius Mindaugas Voldemaras yra vedantysis. Sakyčiau, tai yra požymis, kuris sako apie tai, kaip blogų vertinimas keičiasi marketingistų požiūriu. Čia yra savaime didžiausia naujiena, kuri buvo šioje konferencijoje: vietinė rinka pripažįsta, kad yra jai naujas, gal ir mažai suprantamas, bet daug lemiantis reiškinys – tinklaraščiarašybininkavimas*. Žodžiu, Lietuva, kad ir atsilikdama 5 metais, visgi eina paskui amerikoniškas tendencijas. Beje, vedantysis labai geras. Čia yra puikus dalykas, kai vedantysis žino temą ne blogiau, nei geriausi konferencijos pranešėjai – visa konferencija labai nepastebimai, tačiau labai konkrečiai pakyla į daug aukštesnį lygį.

Dabar kitas bendras pastebėjimas, jau neigiamas: Lietuva yra posovietinis kraštas. Vis dar yra ir prošvaisčių, atleiskit, nesimato. Kai pusė konferencijos pranešėjų aiškiai suvokia, kas tas yra RoI**, kaštų panaudojimo efektyvumas***, pelningumas****, orientacija į klientą***** ir taip toliau, tai kita pusė akivaizdžiai to ne tik nesuvokia, bet net ir tokių žodžių gal negirdėjo. Ir čia manau, kad net ir be paaiškinimų suprasite, kad ta pusė, kuri suvokia – tai užsieniniai pranešėjai, o ta, kuri nesuvokia – tai lietuviški. Tai tiesiog stebuklas, bet visi, visi be išimties angliškai kalbėję pranešėjai buvo puikūs. Tačiau nei vieno lietuviško pranešimo nebuvo bent vidutiniško: jeigu jų būtų nebuvę, tai konferencija būtų buvusi žymiai geresnė. Čia yra fenomenalu, žinokite. Aš dar tokio žostko pranešimų pasiskirstymo gyvenime nemačiau – kad būtų tiesiog praraja tarp dviejų pranešėjų grupių. Gal nemačiau todėl, kad marketingistų ir reklamščikų konferencijose nedalyvauju.

Continue reading