Kaip sovietmečiu, taip ir dabar, privatūs vežėjai draudžiami. Kas ten kalbėjo apie Artūro Zuoko verslumą? Man šitas verslumas teprimena nesakysiu jums, ką. Atsimenate, iš kokių laikų šie autobusai?
Jau per spaudą nuskambėjo triukšmas apie tai, kad Vilniaus savivaldybė ruošiasi uždrausti visą krūvą populiariausių mikroautobusų maršrutų. Aišku, formaliai jie tai įvardina, kaip kažkokį maršrutų peržiūrėjimą, kad esą jie nedubliuotų kitų maršrutų, bet realiai mes juk puikiai suprantame, kas vyksta: keleivius mieste pervežantys maršrutiniai mikroautobusai šiuo sprendimu yra tiesiog uždraudžiami ir viskas. Jų nebelieka, jie panaikinami.
Tarp uždraudžiamųjų – ne šiaip kokie nors, o visiems žinomi 1, 2, 4, 5, 62 ir 71, kitaip tariant, būtent tie, kurie yra būtiniausi žmonėms. Tačiau nebūna dūmų be ugnies, todėl pirma, prieš kalbėdami apie valdžiažmogių bukumą, turėtume paklausti, kokios tikrosios priežastys. Pasiaiškinkim, kodėl kažkam gali prireikti daryti tokias lyg ir nesąmones. Paspėliokim ir paanalizuokim, taip sakant.
Akivaizdu, kad Vilniaus Autobusai (dabar – jau įmonė „Vilniaus Viešasis transportas“) yra nuostolingi. Kodėl nuostolingi – irgi akivaizdu: jie absoliučiai nemoka tvarkytis su išlaidomis ir pajamomis, yra neorientuoti į klientą, jų pinigai nuteka į trečiąsias šalis, negana to, galime įtarti ir apie kažkokius šešėlinius dalykus, susijusius su klaikiai brangių autobusų pirkimu ir pan. (visad kyla klausimas, kodėl privatūs autobusai neša pelną, o valdiški – nuostolius? Tik nepasakokit man vėjų apie baisiai nuostolingus maršrutus ir zuikius autobusuose). O ir bendrai, matome puikius požymius, kad nuo sovietmečio veikiančios valdiškos įmonės ir šiais laikais dirba panašiai, kaip sovietmečiu.
Todėl Vilniaus Autobusai yra nuolatinis nuostolių šaltinis, kiaura skylė, į kurią tik krenta ir krenta pinigai. Tačiau šitai būtų išsprendžiama normaliais būdais – ne naikinant efektyvų privatų sektorių (kaip prie komunistinio režimo), o tiesiog realistiškai optimizuojant maršrutų laikus, išlaidų taškus, šalinant nesąmones, parenkant tinkamo dydžio autobusus ir t.t.. Faktiškai taip pat dirbantys privatūs vežėjai tai daro puikiai. Galim prisiminti, kad paskutinis mikroautobusų kainų didinimas buvo prievartinis: nuo 2 iki 3 litų kainos padidėjo ne vežėjų, o savivaldybės reikalavimu, tuo tarpu vežėjai dar ir protestavo. Taip taip, už tai, kad mikrobusas kainuoja daugiau, nei smirdantis miesto autobusas, galite padėkoti valdžiažmogiams – tai jų prievarta įvestas sprendimas.
Vilniaus Viešasis transportas – dirbtinai kuriamas monopolistas
Vilniečiai - kaip per prievartą apvesdinta nuotaka, kuri visiškai nenori šios santuokos, bet jau žino, kad tuojau ateis povestuvinė naktis ir kas tada bus. Jūs, skaitydami šį straipsnį, irgi žinote, kaip jus santykiaus. Ir to neišvengsite, net jei turit nuosavą mašiną.
Naujas savivaldybės sprendimas dėl mikroautobusų totalinio uždraudimo – tai ne šiaip koks nors priverstinis kainų didinimas, o realus bandymas monopolizuoti rinką, sunaikinant tuos, kas yra nepriklausomi ir efektyvūs. Tai leidžia daryti išvadą, kad ne šiaip bandoma pataisyti Vilniaus Autobusų parko prastą padėtį, o kad bandoma išnaikinti konkurentus. Ta monopolinė situacija dar labiau sustiprės dėka to, kad savivaldybė prieš kelis mėnesius nusprendė Vilniaus Autobusų parką apjungti su Vilniaus Troleibusų parku į vieną įmonę. Beje, įmonė yra UAB, todėl tvarkytis galima joje praktiškai nesivaržant – jos nekontroliuoja nei įstatymai, keliantys reikalavimus valstybinėms įmonėms, nei įstatymai, reikalaujantys akcinėms bendrovėms būdingo griežto atskaitomumo.
Tokie monopolinę situaciją keliantys veiksmai, kaip kad šis sprendimas uždrausti mikroautobusus, yra daromi tada, kai norima įmonę parduoti, suteikiant pirkėjui maksimalų ir užtikrintą pelningumą. Taip, tai yra labai rimtas požymis, leidžiantis spėti, kad Vilniaus Viešasis transportas yra rengiamas privatizavimui. Po privatizacijos įmonė gauna išskirtines sąlygas ir jai nereikia bijoti efektyviai dirbančių konkurentų. Kainas įmonė gali padidinti praktiškai be apribojimų, nesirūpindama savo realiu efektyvumu.
Scenarijai galimi du: viena vertus, jei įmonė ruošiama parduoti savam pirkėjui, ji parduodama itin pigiai, nuostolingai, tačiau pirkėjas gauna ypatingai geras sąlygas, dėl kurių greitai pasitvarko ir gauna milžiniškus pelnus. Tokio pardavimo tikimybę rodo faktas, kad Vilniaus Autobusų parkas dirba klaikiai neoptimaliai (taip, lyg būtų tyčia davestas iki tragedijos), keleiviams tarp dviejų taškų reikia važiuoti su dviem ar trim persėdimais, net jei tai yra ganėtinai nenutolusios vietos. Paliekant tragiškai neoptimalius maršrutus, užtikrinamas įmonės nuostolingumas ir tuo pačiu užtikrinama, kad įmonės pardavimo kaina bus nepaprastai maža (galimas variantas – pardavimas už 1 simbolinį litą). Perėmus įmonę naujam savininkui, įmonė staigiai patvarkoma ir pelnas gaunamas itin didelis, prie ko prisideda dar ir išskirtinės monopolinės sąlygos, susidariusios, dėl savivaldybės veiksmų bankrutavus privačioms bendrovėms.
Antra vertus, jei scenarijus yra orientuotas į pardavimą išoriniam (ne savam) pirkėjui, tada prieš pardavimą vykdomi šiokie tokie optimizacijos veiksmai, kad įmonė būtų pervesta į pelningumą, o monopolinė situacija sukeliama tam, kad padidinta būtų pardavimo kaina. Prieš šį scenarijų kalba faktas, kad kokių nors realių Vilniaus Autobusų parko optimizavimo veiksmų, kurie turėtų būti daromi, prieš parduodant, nematome.
Visiškai nesuderinamas infrastruktūras turinčios autobusų ir troleibusų įmonės apjungiamos į vieną, kurios vienintelis privalumas – tai, kad tarp šių dviejų įmonių nelieka galimybės konkurencijai, t.y., gaunama įmonė, artima monopolijai. Tačiau tas veiksmas nėra gerinantis įmonių procesus, o tik didinantis tų įmonių svorį. Abiejų įmonių apjungimas, kaip galime pastebėti – tai veiksmas, kuris yra atvirai sinergiškas tam pačiam mikroautobusų uždraudimui.
Vilniaus Viešojo transporto privatizacija: kentės visi, kas papuola
Pagal savivaldybės vaizdinius, galimai kažkada gausime štai tokius autobusus Vilniuje. Į bilietėlio kainą bus įskaičiuojamas ir pasinaudojimas tualetu, kurio funkcijas miesto transportas chroniams atlieka ir dabar.
Kokios bus pasekmės, jei UAB Vilniaus Viešasis transportas bus privatizuotas? Akivaizdžios kelios, bent jau man jos matosi visai aiškiai:
- Visų pirma, bus staigus darbuotojų skaičiaus mažinimas, nes staigiai optimizavus maršrutus, vienam vairuotojui tenkančių keleivių skaičius padidės labai smarkiai. Vairuotojai bus atleidžiami.
- Antra vertus, kadangi atsiras monopolinė situacija, o taip pat bedarbiais taps didelis būrys privatiems vežėjams dirbusių vairuotojų, bus karpomi atlyginimai. Nes vairuotojai neturės ko pasirinkti. Dirbk dvigubai pigiau arba eik iš darbo.
- Trečia vertus, bus drastiškai keliamos bilietų kainos, nes konkurencijos tarp miesto vežėjų iš principo neliks nei kvapo. Ir tas kainas kels taip pat nevaržomai, kaip dabar įveda kažkokius abonentinius mokesčius už kažkokią išsigalvotą skaitliukų esą priežiūrą.
- Ketvirta vertus, susisiekimo situacija dar labiau pablogės, nes monopolininkai savo paslaugas optimizuoja ne pagal pardavimų maksimizavimą ir kainų minimizavimą, o pagal bendrų savikainų minimizavimus, esant maksimaliai kainai ir verčiant klientą pirkti paslaugas kuo daugiau kartų. Žmoniškai šnekant, maršrutų mažės, susisiekimas prastės, o kainos kils.
- Penkta vertus, dar labiau kritus susisiekimo kokybei, gausime dar didesnį privačių automobilių kiekį, o tuo pačiu – ir dar didesnius kamščius Vilniaus gatvėse. Ir žinoma, kad dar mažiau stovėjimo vietų miesto centre. Kaip galima to pasekmė – dar ir papildomi transporto judėjimo apribojimai mieste. Tam kad žmonės labiau važinėtų UAB Vilniaus Viešasis transportas autobusais.
Trumpai tariant, dėl privatizacijos nukentės visi – ir Vilniaus Viešojo transporto darbuotojai, ir privatūs vežėjai, ir vienų bei kitų keleiviai, ir išvis bet kas, kas tik važinėja Vilniuje kad ir nuosavu transportu. Vieninteliai, kas išloš bus tie, kas susiprivatizuos tą įmonę. Ir ta įmonė bus monopolistas, kuris dar papildomai gaus finansavimą iš visų vilniečių kišenės (tiesą sakant, jau ir dabar ta sovietinė kontora yra visų vilniečių tiesiogiai ar netiesiogiai finansuojama).
Iš viso to lieka klausimas, kas visgi norėtų privatizuoti Vilniaus Autobusų parką? Galimi variantai – kokia nors užsienio įmonė, gal būt, kažkas iš paties Autobusų parko veikėjų, gal būt – kažkokia labai didelė ir seniai žinoma įmonė, susijusi su gerai žinomais Vilniaus komunalinių paslaugų teikėjais, gal būt – kita neblogai žinoma įmonė, kuri finansiškai susijusi su UAB Vilniaus Viešasis transportas, o gal būt – dar kažkas. Nežinau, čia aš galiu tik spėlioti. Visgi asmeniškai man įtikėtinas yra pirmas scenarijus, kuris leidžia spėti apie kažkokius netoli esančius, savus pirkėjus, tad galime numanyti, kas ten ir kaip.
Ką išties reiktų daryti, kad būtų naudos visiems? Elementaru: kadangi Vilniaus Viešasis transportas yra nuostolinga įmonė (ir nuostoliai pas juos praktiškai per visus galus eina), o privačios tuo užsiimančios bendrovės paslaugas teikia daug pigiau ir efektyviau, reikia mažinti valstybinį transportą, jį keičiant privačiu. Kitaip tariant, būtent leisti važinėti privatiems vežėjams visais maršrutais, kokie tik yra, keliant sąlyga, kad jie įdarbins Vilniaus Autobusų parko darbuotojus. Mažinant valstybinės įmonės teikiamų paslaugų apimtis, mažės ir nuostoliai, kuriuos patiria savivaldybė. Ir visiems gyventojams bus geriau. Tačiau aš spėju, kad kažkam galimai yra kažkokių kitokių interesų, kaip manote?
Vėlgi, pastebėsiu, kad tokie drastiški pokyčiai Vilniuje prasidėjo po to, kai į valdžią atėjo Artūras Zuokas. Čia ir keisti šiluminiai bajeriai, ir mikroautobusų naikinimas, ir kažkokie išvis nesąmoningi skaitliukų mokesčiai, ir finansavimas Rubicon priklausančios šiukšlių rūšiavimo gamyklos statybai, ir t.t.. Ponas Artūrai Zuokai, tai kaip, ar jau apšilote kojas savivaldybėje, ėmėte sprendimus daryti?
