Tag Archives: Eugenijus Gentvilas

Politikų įtaka internetuose

Manau, kad jau norite susilaukti rezultatų – kas tokie yra įtakingiausi politikai, bent jau lietuviškų internetų mastais. Ir žinoma, kad kai kas čia yra lyg ir savaime aišku. Ir kartu ne taip jau ir aišku, kai pasižiūri atidžiau. Pasiskirstymas lyg ir aiškus, bet ne toks jau ir aiškus, kai pasiaiškini.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai. Jei paspausite – pamatysite kiek didesnį vaizdą.

Pradėsiu gal nuo ryškiausio siurprizo daugeliui (nors kai kam tai visai ne siurprizas): šiuo momentu pats įtakingiausias politikas yra Vytautas Landsbergis. Ir viskas. Ir taškas. Ir nėra čia ką nei pridėti. Paradoksas tame, kad internetuose Vytautas Landsbergis lyg ir nėra kažin kaip aktyviai besireiškiantis, bet visvien faktas kaip blynas – jis yra toks ir viskas.

Antras siurprizas – antroje vietoje Remigijus Šimašius, kuris pagal vertinimus pralenkė netgi Dalią Grybauskaitę. Ir kas įdomu, pralenkė, apklausai jau einant  galą, labai išlėto, vos vos, bet po to, kai apklausos sąrašas buvo dar ir permaišytas, ir patsai Vilniaus meras atsidūrė kažkur sunkiau surandamoje vietoje. Žodžiu, šitai irgi šį bei tą sako.

Trečias siurprizas – nors Dalia Grybauskaitė ir trečioje vietoje pagal internetų vertinimus, bet visokiuose tyrimuose jai populiarumu prilyginami politikai išvis dvigubai nuo jos atsilieka. Ir tai nepaisant to, kad Lietuvos Prezidentė nėra kažin kaip stebuklingai aktyvi tuose jūsų feisbukuose. Ir tai irgi šį bei tą sako.

Beje, jei kas nesuprantate, tai apklausa savo esme buvo projektyvinė. O projektyvinių vertinimų esmė yra ne tai, ką žmonės patys sau galvoja, o tai, ką jie pastebi apie savo aplinkos vertinimus. Atitinkamai, vaizdas gaunasi geresnis. Pvz., vietoje to, kad kažkas pasakytų „aš labai pasitikiu politiku X“, tas kažkas pasako „aš gal ir pasitikiu tuo X, bet visi aplinkui mane jį keikia, tai gal jis pusėtinai įtakingas“.

Žodžiu, vaizdas čia gaunasi smarkiai kitoks, kai kuriais atžvilgiais teisingesnis. Kita vertus, neužmirškim, kad čia visgi internetai, o internetuose valdo visai kitokios jėgos, nei balsavimo punktuose. Tad žiūrėkim su šiokia tokia rezervacija. Ir eikim toliau, prie sąrašo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Prezidento rinkimų III turas. Ir pastabos.

Balsuok arba balsuok!

Balsuok arba balsuok!

Nuostabu buvo tai, kad jūs ir vėl balsavote už būsimą prezidentą, taip išrinkdami ir parodydami visokius įdomumus, kurie gali grėsti būsimuose rinkimuose (aišku, jei tuose rinkimuose kandidatai bus bent kiek panašūs į tuos, kurie čia, internetuose). Jau po I turo paaiškėjo daug įdomių dalykų, tačiau dar įdomesni ima aiškėti kaip tik dabar, kai prasideda balsų persiskirstymai.

Priminsiu, kad I ture buvo renkama virš pusės šimto kandidatų, o visi galėjo siūlyti savus. Aišku, nemenka dalis kandidatūrų atkrito po to, kai pagal Pareto dėsnį išrinkti buvo II turo dalyviai – tie, kas gavo 80% daugiausiai balsų. Kadangi I ture, skirtingai nei reale, dalyvauti galėjo ir tie, kas negalėtų, iškristi teko keliems nemenką palaikymą turėjusiem kandidatams (taip atpuolė Ingrida Šimonytė, Eligijus Masiulis ir Viktoras Uspaskichas), tačiau jų vietą užėmė keli kiti.

Dėl atkritimo II ture dalyvavo mažiau kandidatų, tačiau kova dėl to pasidarė įdomesnė: kažkas nusivylė ir nebalsavo toliau, o kažkas – priešingai, ėmė balsuoti ir kitus raginti aktyviau. Matyt kažkiek persiskirstė ir kandidatų balsai, ir jų laimėjimo galimybių vertinimai, tad žaidimas pasidarė gerokai įdomesniu.

This poll is closed! Poll activity:
start_date 03-11-2013 01:04:52
end_date 29-11-2013 01:04:52
Poll Results:
Kas labiausiai vertas į prezidentus?

Todėl labai svarbu kad pabalsuotumėte ir kitų paprašytumėte balsuoti. Šitaip mes tiriamuoju-nustatomuoju būdu įvertinsime visokią dinamiką internetuose, o jau paskui galėsime spėti, kad iš lėto, su pusmečio uždelsimu kažkokie panašūs procesai vyks ir toje normalioje realybėje.

Taigi, jei jau pabalsavote ir kitiems vėlgi paplatinote, pažiūrėkime dabar, kas per pokyčiai įvyko II turo balsavime ir ką mes čia dabar matome.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Liberalizmas ir perlai, numesti kiaulėms

Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.

Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.

Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.

Skraidanti lėkštė kyšo iš už medžių

Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.

Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.

Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter