Category Archives: Blogai

Blogai, blogosfera, blogofermos, blogorama ir kiti dalykai – techniniai ir literatūriniai

Angry Birds šauna per blogus

Žodžiu, aš čia nesuksiu į vatą ir nevyniosiu į makaronus, o pasakysiu jums tiesiai ir paprastai. Visokios blogų akcijos būna visokios, bet štai labai gerai, kai jos tampa realiomis. Ir tada gaunasi daug smagiau, nei paprastai. Ir todėl čia labai gerai, kad ėmė ir prasidėjo nauja akcija, kuriai dar ir atsirado rėmėjas, taip kad čia ne šiaip kokios tarpusavio reklamos dabar bus, o Fazer remiami Angry Birds šaudymaisi per blogus, kur iš piktapaukščių galima kalti kam nors tiesiai į kaktą, kartu ir pareklamuojant įvairius numylėtuosius.

O kadangi aš esu labai išskirtinis ir būsimas Visatos Valdovas, tai jau gavau ne vieną, o ištisus du piktapaukščių šūvius, kuriais dabar ir iššausiu į kitus. Tiksliau, jei išties, tai man tuos du šūvius davė ir pasakė, kad kadangi aš vienaakis, tai visvien esu klišas ir nepataikysiu, todėl man ir reikia kompensacijos tokios, bet tai nesvarbu, nes jie patys nesuprato, kad aš juos hipnotizuoju. Ir išvis, čia kadangi visai ne apie tai esmė, tai aš ir nepasakosiu visų detalių apie tai, kaip tamsią naktį iš gamyklos turėjau vogti piktapaukščių raketas, niekam apie tai nežinant, nes man jų niekas kitaip būtų nedavęs, o dabar turėjo susitaikyti su realybe.

Rokiškis Rabinovičius šauna Angry Birds

Štai aš jums savo dviejose ipostasijose, kurios abidvi šauna taip, kaip kosminės raketos

Žodžiu, reikalo esmas yra labai paprastas: kažkas, į ką pataiko piktapaukščiai, gauna Angry Birds dėžę ir šauna į kitus. Bet dar iššaudamas, turi pasakyti, kas atsitiko su tuo, į ką ta Angry Birds dėžė pataikė. Nes kai Angry Birds dėžė nukrenta ant galvos, tai kas nors tam žmogui ima ir atsitinka. O jau paskui tas žmogus, į kurį pataikė piktapaukščiai, šauna į kitą, kuris dar nebuvo numuštas. Ir taip visi ilgainiui turi išsišaudyti vieni kitus saldainėmis*.

Taigi, kaip minėjau, aš čia turiu išsyk du šūvius, nes esu ypatingas. Ir dabar jais jau šausiu. Ir šausiu taip, kad visi kvankšteltų, nes niekas gi negali tikėtis, kad aš šausiu kaip normalus žmogus, nes aš nesu žmogus, o be to, kai šauni abiem letenom, abiem akim taikydamasis į skirtingus žmones, tai akys susižvairuoja ir juk negalite tikėtis, kad pataikys į ten, kur tikėtumėtės? Tai žinoma, kad aš šausiu dabar į supermamų išskirtinąsias žvaigždes.

Pirmas mano taikinys bus tokia Laidėja L&A Idėjos, kuri, pasirodo, yra supermama šmaikštašiknė, skaitanti mano blogą. Taip, aš jau peržengiau visišką ribą ir jau dabar mane skaito supermamos, o ponia Laidėja yra kaip tik vat tokia. Vat kai neseniai rašiau apie visokį kelių eismo saugumą, tai paskui atradau netgi, kad visokios supermamos piktinosi ir rašė apie mane maždaug tokias frazes:

Baisu kaip „straipsnis“ su tokia leksika dar ir publikuojamas internete.

Taip kad dabar galit numanyti, kaip supermamos apie mane galvoja. Taip kad tik bac – ir į kaktą poniai Laidėjai iš piktapaukščio, nes jei jau mane skaito, tai reiškia, kad kažką apie mane ir galvoja. O jei jau galvoja, tai maža ką ten apie mane galvoja. Galvoja, nesako, o tai ką man tada galvot? Taip kad Angry Birds piktapaukštis pataiko poniai Laidėjai į kaktą, o tada ponia Laidėja tik šlumšt ir atsisėda ant savo karoliukų ir dar ten kažkokių tokių mielučių dalykėlių, papuošaliukų ir kitų visokių briūlikų, kokių turėti visos supermamos mėgsta. Štai taip vat, ponia Laidėja dabar gaus saldainių sau ir savo vaikams.

O dabar kita supermama štai irgi vat jau man netgi dar geriau pažįstama, vardu Irri, tiksliau, Irri Style, nes irgi kuria visokias grožybes, bet jau išvis besaikingai, nes yra menininkė, daranti prabangas, kurias ne visi gali ir įpirkti. O be to, ji yra šventų stebuklingų pyragėlių kepėja, nes pasirodo, kad galima padaryti pyragėlius, kurie apjungia geriausių spurgų ir Crème brûlée savybes viename. Aš tokių pyragėlių suvalgiau kadaise gal du, nes kitus ryte prarijo kartą visokie kitokie veikėjai (o jų buvo minia ir pakol aš tris pyragėlius suvalgiau, tai visi suvalgė po vieną, o kai kuriems neteko net paragauti, kaip ir man neteko ketvirto, penkto ir dar kokių dešimties papildomų pyragėlių), bet šiaip jau mielai suvalgyčiau kokius 50, o gal ir 100, nes aš tokiais kiekiais suvalgyti galiu. Taip kad Irri irgi gauna piktapaukščiais į kaktą, nes pyragėlių man per mažai buvo, taip kad dabar ims ir keps.

Aš čia irgi aišku galiu pridėti, kad Irri irgi apie mane galimai kažką galvoja, bet nesako, o jei nesako, tai kažką neaiškaus galvoja, o jei neaiškaus galvoja, tai jau patys suprantat, ką galvoja, o jei jau taip, tai suprantat, kad čia jau dabar man neaišku, ką ir galvot, nes patys suprantat.

Taigi, kaip matot, aš nusitaikiau kaip tik į supermamų legioną, kurio niekas iš manęs nesitikėjo, nes negalvojo, kad aš į supermamas šaudysiu piktapaukščiais. Čia jums taip ir reikia, nes kai visi nesitiki, tai visiems taip ir gaunasi. Dabar pamatysite, kaip dėl piktapaukščių prasidės internetuose totalinis piktapaukščių karas, tai galėsit mane kaltinti, kad aš čia kaltas, nes aš taip ir planavau.

Ai, čia dar visi galės pavydėti, nes piktapaukščių saldainių Lietuvoje dar niekas neragavo, nes parduotuvėse jų nenusipirksit. Jų galima gauti, tik kai kas nors pataiko piktapaukščiais tiesiai į kaktą.

 

———

* Saldainės, o ne saldainiai todėl, kad visi paukščiai yra moteriškos giminės, nes tik moterys būna tokios gražios, spalvingos ir pūkuotos. Ir man čia prašau neaiškinti, nes apie kalbainius aš išmanau geriau.

BlogOut 2012

Legendarinis ir mitologinis BlogOut jau tapo kasmetine tradicija ir svarbiausiu metų įvykiu visam Lietuvos blogosferos elitui, patiems žymiausiems ir garsiausiems. Nes kiekvienas, kas tenai atvyksta, žino, kad ne visi tenai kviečiami ir ne taip jau paprasta ten pakliūti. Garsusis Andrius Kleiva, ėmęs BlogOut rengti dar prieš daugybę metų, yra viena iš iškiliausių blogosferos figūrų. Tarp žmonių, kurie jaučia didžiulę garbę pas jį atvažiuoti – pačios didžiausios blogosferos įžymybės, katros netgi mane labai smarkiai lenkia savo garsumu (o mane žino ir dievina kiekviena lietuviškų internetų žiurkė, patys suprantate kodėl – todėl, kad aš esu žiurkėnas). Taip pat mane dievina visokie bepročiai, bet tai jau kita kalba, o ne apie BlogOut.

Valtis, baseinas ir meškučiai

Šito čia nesupraskite, kaip iliustracijos, nes čia ir yra kokia tai iliustracija, kai laimingi blogeriai plaukioja savo baseinuose, o kiti užtat žiūro ir pavydi labai smarkiai, nes baseinuose tiktai elitas pliuškenasi, o paprastiems mirtingiesiems tai neduota, nes jie tik paprasti žmonės.

O apie BlogOut čia tikrai ne veltui aš jums aiškinu, nes kaip jau minėjau, renginys yra elitarinis ir skirtas tiems, kas yra absoliučiai išskirtiniai, todėl ir man čia sudalyvauti ir apsilankyti yra didelė garbė. Štai čia jums pavyzdžiui, kas buvo per žmonės BlogOut 2012 renginyje, kad jums aišku pasidarytų, kad šiaip sau paprastas žmogus tenai nėra laukiamas, o tik išrinktieji:

  • Gerbiamas ponas Povilas Korop, kuris yra FWD portalo kūrėjas ir Skaitykit.lt taip pat kūrėjas, o taip pat žmogus, kuris atvežė iš BlogOut mano per nedamiegojimus užmirštą kantuperio kabelį, be kurio kantuperis man neveikė, taip kad jo dėka dabar turiu internetus ir jums čia rašau, nes jisai specialiai sukorė 600 kilometrų iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal, kad man kabelį atvežtų. Dėkokite ir melskitės, nusidėjėliai, nes štai koksai turi būti tikėjimas, štai koksai turi būti jums pavyzdys!
  • Vienas Toks Džiugas Paršonis, kuris yra pačios Lietuvos blogosferos krikštatėvis ir gyvas šventasis, kuris savo kalbomis visada duoda pakylėjimo.
  • Dainius Radzevičius, Lietuvos Žurnalistų Sąjungos vadas, kuris paskelbė, kad žiniasklaida ateities neturi, sovietinis LTSR BK 132 straipsnis, leidžiantis pasodinti bet ką už bet ką, vis dar galioja, o blogai atveria mums visiems vartus į naują pasaulį, bet visi sėsim į kalėjimus už belenką, net jei nerašysim, nes tasai straipsnis realiai ir leidžia už belenką pasodint visus be išimčių – netgi už buitinius pokalbius apie ką nors. Taip, būtent taip.
  • Rokas Arbušis, kuris yra pats garsiausias ir žymiausias Lietuvos internetuose jachtininkas, kuris rašė blogą apie laivus, o baigė tuo, kad tapo geriausios jachtų firmos direktoriumi – štai prie ko blogai priveda.
  • Altajus, kuris yra garsiausias Lietuvos mokytojas, bet aš taip spindėjau ir akinau visus, kad anas manęs nepastebėjo, o aš pats tuo tarpu užsihipnotizavau save savo paties atspindyje ir nemigos kamuojamuose aptemimuose, kad sugebėjau prasilenkti, nors sėdėjom vos per kelias kėdes ir aš jam mojavau, bet jis manęs gal nekenčia, nes žiurkėnai, kaip žinia, mėgsta suėst vadovėlius ir žemėlapius.
  • Tomas Viluckas ir Jolita Viluckienė, kurie yra vienas iš tų labai nedaugelio, kurių realiu dvasingumu aš realiai tikiu. Čia šiaip jau nieko ir pridėti nereikia.
  • GalvaŽmogųPuošia, kuris yra kiečiausias visos Lietuvos PR veikėjas, be viso kitko, savo laiku buvęs didžiausios Lietuvos kompanijos vienu iš vadų bei visišku įvaizdžio kūrėju, o dabar – vienas iš kelių kiečiausių Lietuvos procesinio valdymo specialistų.
  • Stasys Bielinis, pasaulinio masto mobilių naujienų portalo vadovas ir savininkas, kuris papasakojo, kaip kiekvienas Lietuvos blogeris gali atverti pasaulinę naujienų rinką pelningam informacijos eksportui ir užsidirbti melejoną.
  • Giedrius Krušnauskas (sprendžiant iš pavardės – išgalvota persona), o išties užsislapstinusi (nesakysiu nieko) internetų legenda, pagarsėjusi daugybe visokių personažų, papasakojo išvis visokių disonansų apie internetus, kurie truputį persuko visiems smegenis ir padarė diskusijų.
  • Arnoldas Rogoznyj, katras yra didžiausios internetų konferencijos Login kūrėjas ir organizatorius.
  • Ilona Eitnė Tulabienė, didžiausio kadaise asmeninio blogo, o dabar – jau tikro portalo kūrėja.
  • Dainius Tulaba, vėlgi garsiojo portalo Eitne.lt atstovas, o taip pat ir FWD autorius, o taip pat ir šiaip išskirtinis žmogus, nes jo dėka mano kantuperis dabar veikia, nes jisai išgelbėjo mano kantuperio kabelį ir davė jį ponui Povilui.
  • Powiukė, kuri yra didžiausia Lietuvos elektroninės prekybos ekspertė ir socialinių tinklų žinovė, kurios kompetencija čia yra tobula.
  • Benamis, kuris yra jaunas studentas valkata ir benamis, kuris rašo blogą ir čia išvis fenomenas kažkoks nesuvokiamas – žiū, ateity kokiu nors Lietuvos prezidentu taps, po kokių 60-70 metų.
  • Ir žinoma, kad aš – Rokiškis Rabinovičius, kurį jūs garbinate, nes aš specialiai sėdėjau auksiniame narvelyje ant pranešėjų stalo ir visus hipnotizavau.
  • Aš čia atsiprašau, kad dar kažką praleidau, nes kadangi turiu vartyt melejonus, tai man teko iš konferencijos vis pabėginėt ir galų gale praleist patį tą normalų susipažinimo vakarėlį, taip kad dalis žmonių manęs nei nepamatė, manęs nepakalbino ar šiaip per mano nedamiegojimus prasprūdo (o kai reikia kaupt melejonus, tai ne miegas galvoj), kas yra juos liūdinantis faktas, bet jei čia skaitysit, tai neužmirškit atsižymėt man.

Šiaip jau dalyvių sąrašas skelbiamas BlogOut internete, ale čia pasakysiu vieną gėdą, kad BlogOut dėl kažkokių gėdingų techninių kliūčių nesugeba linkų sudėti į dalyvius, kas yra pravalas ir gėdingas fufelis, kuris, kaip aš tikiu, bus greitai pataisytas.

Aš čia dar noriu visgi pasakyti, kad be rėmėjų mūsų pasisėdėjimas nebūtų įvykęs, tad aš čia noriu pasakyti, kad Tele-2, kuri irgi turi blogą (ir beje, labai neblogą), čia pasireiškė labai įspūdingai, nes kiekvienam blogeriui padovanojo po matiūgatorių-rėktuvą, per kurį galima kalbėti savo kokias nors mintis tokiu garsumu, kad ir be jokių blogų pusė Vilniaus išgirstų, o jei matuojant kinietiškais PMPQ vatais, tai vieno tokio matiūgalniko galia būtų didesnė, nei planuojamos statyti Visagino atominės elektrinės.

Tiesa, visgi neapdairiai Tele-2 nepagalvojo apie tai, kad daugumai blogerių yra dzin visokie ten telefonų lošimai, taip kad akciją pasiūlė nelabai kokią. Čia būtų geriau buvę, jei savo išskirtinai įdomiais pranešimais garsėjantis Andrius Baranauskas būtų atvažiavęs ir kažką papasakojęs, tai kalbų būtų buvę labai daug, nes jo pranešimai tikrai puikūs būna. O dabar gi – atleiskit, pacituosiu:

Norit svajonių telefono? Rekomenduokit TELE2. Už tris atvestus klientus – naujas telefonas!

Čia šitokį tekstą prašė parašyti bloge, o už tai esą duos naują telefoną kažkam ten, kas pagal kažkokius ten reitingus kažką ten surinks ir taip toliau. Ponas Andriau Baranauskai, aš netikiu, kad čia tamsta šitą sugalvojote, taip kad tam, kas jį sugalvojo, duokite štai šitą nuorodą apie tai, kaip nereikia daryti reklamos bloguose. Čia, kiek mačiau, ponas Altajus visgi susigundė, tai kas nors už jį prabalsuokite pro kažkur ten ir duokite jam prizą, nes jis yra šventas žmogus, kuris tiki, kad mūsų švietimo sistemą galima padaryti geresne (ir išties bando tai padaryti), taip kad jam prabangus telefonas priklauso ir be jokių konkursų, nes taip turi būti ir viskas.

O štai tie Tele-2 rėktuvai-garsiakalbiai – tai tikrai puikus dalykas, kuris, sakyčiau, visiškai kompensuoja. Taip kad čia dėkui Tele-2, kad gavome rėmimą megafonais ir paskui galėjom gatvėj žmones kraupinti. O kraupinti žmones yra smagu, taip kad čia labai gerai.

Dar čia pasakysiu, kad ne vien aš čia rašau, nes bene pirmas iš visų apie vykstantį BlogOut parašė ponas Skirmantas Tumelis, kuris, deja, nedalyvavo, bet užtat visus labai aktyviai reklamavo, taip kad čia kažkaip įdomiai gavosi, kas yra gal ir labai gražu – jei jau nedalyvauji, tai dalyvauji netiesiogiai, kas labai pagirtina. O jau dar parašė prieš ar po ir ponas Dainius Radzevičius, ir ponas Altajus, ir ponas Žymantas Baranauskas, ir ponas Tomas Viluckas. Atleiskit, jei ką praleidau – parašykit čionais man, nes nespėjau beveik nieko sužiūrėt, nes suprantat, darbas, melejonai…

Čia, kadangi rėmėjai ne šiaip sau visgi remia, tai pabaigai pasakysiu, nes tai pritinka, kad rėmėjai būtų paviešinami, nes jie padeda geriems dalykams: Tele-2, Pixelmator, Valstybė, Neptūnas, Knygos.lt, Coffee Inn, AdSocial, FWD.

 

Rokiškis Rabinovičius internetų atradimuose

Aš laiks nuo laiko parašau vis apie tuos puspročius, kurie skaito mano blogą, nes atranda jį kažkur Google paieškoje. Jie veda tokius kliedesius į paiešką, kad maža nepasirodo. Kartais jie taip mane atkakliai skaito, kad aš netgi iš dūšios mielaširdystės jiems nutariu pagelbėti, kaip kad tuo atveju, kai parašiau specialiai netgi straipsnį apie tai, ką daryti, jei kyla putės niežėjimas. Bet visgi visiems neparašysi, taigi, ir nebandau.

Štai šiandien jums duosiu tuos savo perlus, kurie per paskutinius kelis mėnesius atėjo. Taip, dauguma ateina pagal visokias nesąmoningas paieškas – prieš kelis mėnesius jau rašiau apie panašius ieškotojus. Nėra čia pas mane normalių lankytojų – geriausiu atveju panašūs į mane bepročiai. Bet būna ir blogesnių.

Nieko nesuprantu, jūs varote mane iš proto su savo klausimais

Nieko nesuprantu, jūs varote mane iš proto su savo klausimais

Kaip paprastai, pradėsiu reguliariais lankytojais – tai yra pagrindinės mano blogo temos, pagal kurias šį suranda ir suranda ne kartą o bent kelis kartus:

  • Šūdina lakštingala – ši frazė kažkodėl tapo pirmąja, tiesiog tobuliausia. Nesuprantu aš to, bet tebūnie. Bet šiaip jau paaiškinkite man kažkas, kas per žmonės ir kodėl ieško internetuose šūdinų lakštingalų? Pastebėtina, kad šūdinų kėkštų ar zylučių neieško. Kaip ir šūdinų vyturėlių, varnėnų, vištų, ančių, žąsų ir kitų paukščių.
  • Hematogenas narkotikas – nesuprantu, kam čia užplaukė, bet atrodo, kad kliedesių lygis Lietuvoje yra labai nemenkas. Hematogenas turi savyje kažkokio džiovinto kraujo, todėl jį valgyt sveika, nes visokia ten geležis, mikroelementai ir taip toliau. Ir jis turi savyje daug cukraus, todėl yra skanus, saldus ir kaloringas. Labai rekomenduoju visiems.
  • Auksiniai liūtai Utenoje – čia išvis nesuprantu, nes tai išvis atvirkščias dalykas. Liūtai, tigrai, auksiniai, platininiai – gal ten kokie TV festivaliai vyksta? Bet prie ko čia aš?
  • Liudviko Andriulio blogas – tas ponas yra puikus, bet blogo, man rodos, neturi. Jei turėtų – reklamuočiau visiems. Bet vėlgi, kodėl čionai kažkas jo ieško? Argi aš kažkaip susijęs?
  • Putės niežulys – apie šitą jau rašiau ne kartą, bet mane šita ir panašios frazės visvien džiugina. Jaučiu, kad būsiu padaręs gerą darbą, kai parašiau apie tai, kaip su tuo niežuliu kovoti.
  • Žuvies tušonkė – atleiskite, bet nežinau tokio dalyko. Kas čia per naujos mados maisto gaminime? Anksčiau tušonkė buvo tiesiog kiauliena, tokie riebūs ir kaloringi konservai. Žuvies tušonkė skamba labai keistai, gal net durniau, nei žuvies karbonadas, žuvies steikas ar žuvies dešra. Durniai akivaizdūs.
  • Ilgai pistis grabe – aš berods kažkada esu minėjęs apie panašias frazes, kai rašiau apie tai, kad Adomas Mickevičius nebuvo lietuvis. Tik čia naudojama kažkaip neteisingai – originali forma yra palinkėjimas užsipisti grabais, nešantis savyje labai gilų prakeiksmą, nes grabas yra semantiškai atvirkščias įsčioms. Taip ar anaip, keista, kas per žmonės to ieško. Spėju, kad kažkokie keisti žmonės.
  • Aluje virtas Rokiškis – ponai ir ponios, aš į jus kreipiuosi. Jūs esate puspročiai. Aš jūsų nesuprantu, nes jūs kaip grybai, virti degtinėje. Jūs ką, prisigeriate, padaužote galvas į sieną, o tada einate į internetų paieškas? Ir paskui dar pas mane į blogą ateinate?
  • Šuo su akiniais – o katės su pačiūžomis nenorite? O delfino su dviračiu? O gal bebro su kulkosvaidžiu?
  • Bankinis pavedimas 1ct – neatsimenu, ar kada rašiau, ale yra toksai fyntas, kad mūsų bankai už į sąskaitą gautus pinigus ima mokestį. Tai yra nenormalu, bet jie tai daro. To pasekoje įmanoma realizuoti finansinį DDoS: padaryti krūvą pavedimų po 1 centą kam nors į sąskaitą, taip atimant iš žmogaus pinigus. Nežinau, ar kas nors taip yra kam nors daręs.
  • Landsbergis drąsos bebras – neturiu nei ką pakomentuot. Koks ryšys tarp bebrų ir Landsbergio?
  • Geriau mažinti atlyginimą ar dalį atleisti? – čia, turiu pripažinti, kad nors kartą gerai, kad atėjo pas mane žmonės, besidomintys vadyba, apie kurią vis rašau ir rašau. Tačiau klausimas savo esme yra labai blogas: jame nėra nieko apie verslo procesus. Jį uždavęs žmogus negalvoja apie tai, kaip vienoks ar kitoks atleidinėjimas paveiks įmonę. Klausimo potekstė akivaizdi: pinigų trūkumas, dėl kurio nesigauna išmokėti atlyginimų visiems. Tai reiškia, kad reikia didinti pinigų srautą, o jei jau įmonės krizė tokia, kad padidinti srauto nesigauna, reikia žiūrėti, kas tiesiogiai atneša pinigus, o kur tie pinigai tik dingsta. Tada jau reikia galvoti kaip panaudoti laisvus resursus kad tie, kas atneša pinigus, tų pinigų atneštų daugiau. Jei išlaidų mažinimas absoliučiai neįmanomas – verta pasitarti su pačiais darbuotojais. Dažnai jie padeda rasti visiškai neįtikėtinų, stebuklingų sprendimų.
  • Marinatas su Vytauto mineraliniu – neatsimenu, ar būčiau rašęs, bet pasakysiu paprastai: jei kas nors sugalvosite tokį briedą, kaip marinuoti Vytauto mineraliniu mėsą, tai turėkit omeny, kad tam, kad taip „marinuotą“ mėsą valgytumėte, turėsite būti tokie girti, kad neaišku, ar ją iškepti sugebėsite. Esu ragavęs taip „marinuotos“ – mineralinio suteiktas kartumas yra toksai šleikštus, kad vienintelis noras, kuris kyla – tai išspjauti tokį mėsgalį ir išsiskalauti burną.
  • Natalijos Zvonkės užpakalis – spėju, kad tiems, kas ieško pagal tokias frazes, neteks gyvenime pamatyti šio dalyko. Bet tokie tipažai mane džiugina – esu jau kadaise rašęs, kodėl aš žaviuosi Natalija Zvonke, tiksliau, dabar jau Bunke.

Turiu pasakyti, kad Google algoritmai aiškiai kažkaip pasikeitė – matau, kad puspročių pobūdis visai kitoks. Arba gal ne Google pasikeitė, o tiesiog puspročiams kažkokie nauji aptemimai užėjo. Bet taip ar anaip, kažkoksai pokytis matosi. Nežinau, ar į gerą, nes štai anksčiau lyg ir buvo aprimęs komunistuojančių idiotų srautas, o dabar štai vėl plūstelėjo – kai neseniai parašiau apie profsąjungų žalą ekonomikai, tai visą būrelį silpnapročių teko išbanint. Jau vėl ėmė kai kurie zyzti – „jei visus išbaninsi, tai neturėsi skaitytojų“. Čia aš tiktai primenu, kad man nereikia visokių skaitytojų, kurie nesąmones paskui rašinėja. Aš jums ne kokia žiniasklaida. Tai oficiali šio mano asmeninio blogo politika – fufeliams ir nepagrįstoms nesąmonėms čia vietos nėra. Jau tiems atvejams, kai kyla noras pašnekėt nesąmonių, tai aš ir parašau apie kokius nors silikoninius implantus – tada jau galit duot valios fantazijai.

Continue reading

Blogerio dilema

Prieš kelias savaites pagavau save su mintim, kad gal ir žinau, kaip išspręsti vieną bėdą. Bėda sena: mano bloge vis kaupiasi ir kaupiasi neskelbti straipsniai. Jų jau yra kelios dešimtys. Ir kaupiasi jie dėl vienos priežasties: kai parašau kažką protingesne tema, palieku susigulėti, kad po kelių ar keliolikos dienų perskaityčiau ir kritiškai pervertinčiau. Ir tada pataisyčiau ar perrašyčiau išvis naujai*.

Deja, man nepavyksta. Tokie straipsniai taip ir pasilieka gulėti. Aš perskaitau, pervertinu, o paskui pagalvoju, kad reikia jiems dar susigulėti. Ir taip toliau, ir taip toliau. Tai beviltiška tiesiog – straipsniai guli ir kaupiasi, o išlenda tik vienas kitas, pvz., kaip tas apie moters lytinių organų higieną (irgi gal pusę metų gulėjęs, perrašinėtas ir paskui su abejonėmis paskelbtas). Guli ir keletas straipsnių apie vadybą bei semiotiką – irgi laukia susigulėjimo kažkokio.

Anksčiau, prieš keletą metų, kažkaip nesivaržydavau ir skelbdavau, ką papuola. Nežinau, kodėl – gal tiesiog nežiūrėjau į diskusijas rimtai, kaip į dalyką, iš kurio tiek daug gaunu. Dabar pastebėjau, kad jau senokai taip nepavyksta.

Aš noriu protingų minčių ir protingų diskusijų. Tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios rašau. Mano didžiausias džiaugsmas yra naujos mintys, nauji atradimai – tie dalykai, kurie keičia mano pasaulio suvokimą**. Todėl aš noriu, kad žmonės, su kuriais bendrauju čia, gautų iš manęs tiek, kad galėtų man tų minčių ir duoti. Bet gaunasi kažkokia nesąmonė: vietoje to, kad prisidiskutuočiau, rašau į archyvą, kuris taip ir lieka uždaru. Tik vienas kitas straipsnis išlenda. Gaunasi štai taip:

Blogerio dilema: rašyti protingai, ar rašyti kliedesius?

Taigi, čia ir matosi: ar rašyti viską apgalvotai, ar rašyti, kas į galvą šaus?

Kaip matome, čia kažkoks kliedesys: kuo norisi protingiau padaryti, tuo gaunasi blogiau. Negana to, kai parašai jau visai protingai ir taip, kad nėra, nei kur pridėti, tai netgi komentarų nesusilauki. Nes visi, kas paskaito, nutaria, kad nėra čia ką pridėt ir nei nepakomentuoja. Ir rezultatas nulinis. Daug prastesnis, nei tuo atveju, jei sąmoningai parašytum absurdiškus kliedesius. Maždaug tokius kliedesius, kokių čia daugelis ir ieško (o tai – daug sakantis paradoksas).

Tai išvada tokia: stengsiuosi dabar neperlenkinėti lazdos su tais protingumais. Ir nepergalvodinėti, ar nebuvo ten kokių nors kliūrkų kokiame nors straipsnyje. Tegul būna tos kliūrkos, nes kitaip nieko įdomaus nesigaus. Taip kad laukite senų nepatikrintų daiktų – kai kurie jau daugiau, nei metus guli nepaskelbti jums. Trumpai tariant, pabandysiu persilaužti.

 

———–

* Jau šitą straipsnį parašęs, supratau, kad ir jį noriu išsaugoti, kad ryt peržiūrėčiau ir pergalvočiau. Blyn, negalima taip. Skaitykit ir px, jei kažką nusišnekėjau ir prikūriau briedo. Galit vadint mane durnium.

** Pasaulio pažinimas, naujas požiūris – štai, kas išties veža. Ir būtent tai yra priežastis, dėl kurios esu absoliučiai netolerantiškas visokiems dibilams ir tūpiems šabloniniams propagandistams, kuriuos atpažinęs, baninu be pasigailėjimo: tokie žmonės ieško ne platesnio suvokimo, o aplinkinių proto susiaurinimo iki bukai nustatomų rėmų.