Blogai

Category Archives: Blogai

Blogai, blogosfera, blogofermos, blogorama ir kiti dalykai – techniniai ir literatūriniai

Vėl paieškos atradimų – 2013 metų pradžiai

Jau daug kartų esu tai sakęs, kad durniai čia pas mane ateidinėja į blogą. Štai įsivaizduokit, kasdien čia kažko ateina po gal net kelioliką (o kartais netgi daugiau) skaitytojų, ir beveik visi – kažkokie durniai. Suprantate, net jeigu tarsim, kad ateina 10 per dieną tokių – tai padauginkim iš 365 dienų per metus ir kokių 5 metų – tai gausis 18250 durnių per tą laiką, kurį šitas blogas egzistuoja. Jūs suprantate gi, kad su tokiu durnių srautu kovoti beveik neįmanoma. Tai yra kiekiai, kurie netgi man yra pernelyg dideli. Tai yra tiesiog durnių armija, kuri mane puola. Jie manęs nekenčia, todėl ir eina čia su savo kliedesiais kažkokiais. Ir paskui dar jie stebisi, kai aš juos išbaninu, kai jie panašius kliedesius ima rašinėti man į komentarus čia.

Čia yra tie, kas mane suranda. Visas Internetas yra pilnas durnių.

Populiariausi durniai iš visų

Durnių skaičius yra nesuskaičiuojamai didelis, todėl vienintelis būdas su jais tvarkytis - tai juos praspirdinėti. Nes jie bailūs ir juos gasdina viskas.

Jau senokai pastebėjau, kad durnių yra dvi rūšys: reguliarūs durniai ir nereguliarūs durniai. Reguliarūs durniai kartojasi savo idiotizmais – ateina po keletą kartų visiškai nesąmoningus dalykus kažkur į Google parašę. O nereguliarūs yra unikalūs. Tai vat unikalūs aišku išvis būna kažkokie nevispročiai, o reguliarūs leidžia pasidaryti išvadas apie Lietuvos gyventojų intelektualinę sudėtį. Štai jums populiariausios tų durnių paieškos frazės:

Mistika matematika – taip, žinoma, kur tik matematika – ten ir mistika. Netgi 2+2 neaišku kam lygu matyt. Abstrakcija, žinote. O jei jau abstrakcija – tai ir burtai, magija, mistika ir dvasingumas. Psichotronai spinduliuoja skaičius ir sukelia smegenų vėžį.
Karštas komentaras – čia matyt toks komentaras, kuris mano bloge parašytas, nes jei pernelyg karštas ir neapgalvotas, tai jau žino visi, kur gali pakliūti, nes gailesčio čia nėra ir jums čia ne kokia vieša vieta, kad man rašinėtumėt nesąmones.
Putės niežėjimas ir panašios frazės apie lytinių organų niežulį – aš apie šitą reikalą išties kadaise parašiau, nes su šitais klausimais ateinantys visokie asmenys mane taip jau nukamavo, kad tiesiog parašiau apie putės niežėjimą ir viskas. Tai dabar garsiausias ir pasauliui žinomiausias visų laikų mano straipsnis.
Nealkoholinis vynas – kažkada gal ir esu minėjęs kažką apie tai. Tai išties yra dalykas, kurį rekomenduoju, nes alkoholis yra nesveika ir kenksminga. Ir dar būna ir bealkoholinė degtinė šiaip, bet ji išties į degtinę nelabai panaši.
Baisus negras – ar aš jums į tokį panašus? Jeigu taip, tai labai gerai, kad manęs bijote. Nes jei bijote, vadinasi, kad gerbiate. O jei gerbiate, vadinasi, kad mylite. O jei mylite, tai vadinasi, kad garbinate ir man meldžiatės.
Dalia Grybauskaitė jaunystėje – šito, atleiskit, nesuprantu visiškai, nes čia gal ir prasminga paieška, bet man rodos, kad Google čia absoliučiai ne į temą mano blogą randa. Kai bandau su Google ieškoti kažko tokio savo bloge, man kažkodėl ta fufeliška paieška duoda nuorodą į kažką visiškai savo tema priešingo. Tiesiog neadekvačiai priešingo. Netgi tiek absoliučiai priešingo, kad geriau jums to net neskaityt.
Vogr vogr – ke?
Kas yra Rokiškis Jebinovičius? – ponai ir ponios, čia yra įrodymas, kad jau visai nukvako kai kurie. Aš tokiems, kai tapsiu Visatos Valdovu, atkeršysiu, paversdamas juos mikrokačių snargliukais.
Pasaka apie strateginį planavimą – apie strateginio planavimo kai kuriuos dalykus rašiau kadaise, bet kad tai kažkam atrodo pasaka, tai dar vienas įrodymas, kad tie kažkas yra durniai.
Dvasingumo semiotinis modelis – čia gal kas nors turėjo omeny kokį nors psichotroninį ar astrologinį dvasingumo modelį? Tiesą sakant, semiotika prie dvasingumo derinasi maždaug taip pat, kaip burokai prie laikrodžių, tad čia nėra ką ir komentuot išties.
Katinas su akiniais – dėl šito jau nesistebiu. Visi, kas ieško kačių, daro tai kokio nors proto aptemimo metu. Man irgi kartą buvo kažkaip aptemęs protas, tai buvo ir pas mane apie kates-katukus kažkas.
Dvasios aristokratas – tai aš. Taip, pagaliau atrado maždaug du žmonės, kad aš esu tasai aristokratiškai dvasingas žiurkėnas, taip kad jau manęs vertintojų visgi yra. Bet visvien durniai, nes pinigų man nesumokėjo už tai kad aš toks puikus.
Tarybinio periodo parkas – čia yra ženkliška, nes jau Juros periodo parkas kažkam yra tolygus sovietmečio parkui. Tai žymi pasikeitusį žmonių požiūrį – jiems visokie komunistai gyveno dinozaurų laikais. Ir tai yra gerai, kad žmonės taip žiūri.
Baisus veidas – čia matyt jau minėto baisaus negro baisus veidas. Jei manęs bijote, tai meldžiatės man. Klūpėkite ir melskitės.
Darbo terapija – gal kada ir minėjau kur, bet tai įdomu, kad yra dar tokių, kam šitai aktualu. Irgi matyt kokie nors durniai, nugirdę kur nors Snežnevskio ir Makarenkos skleistų pasakojimų. Realiai darbo terapija tebuvo eilinis sovietmečio cirkas, kai sugalvota, kad psichikos ligonius ir šiaip alkoholikus galima priversti dirbti, o kad kažkas nepradėtų rėkti, kad ligoniai dirbti verčiami, tai ir buvo pavadinta darbo terapija. Nes kaip ten sakė tovariščius Leonidas Brežnevas, ekonomika turi būti ekonomiška.
Farsas meksikietiškai – ke?
Prakeiksmo nuėmimas – čia aišku, kad pas mane, o kiek man už tai sumokėsite, nes aš esu vienintelis tai mokantis padaryti kokybiškai ir neapgauti? Manęs burtai yra nenumaldomi, jie gali viską. Melskitės ir daužykite galvomis į grindis.
Ingrida Šimonytė blogas – vėlgi čia labai man keista, kodėl ponios Ingridos Šimonytės pas mane kažkas ieško, nes tai man rodos vėl kažkoks nesusipratimas. Bet jei jau taip, tai Ingridos Šimonytės blogas visai čia pat.
Supuvusios mašinos – o supelijusios ir surūgusios mašinos irgi domina? Deja, ne ten pataikėt.
Pyderai bent moka mylėti – čia aš nekomentuosiu, nes neišmanau nieko nei apie pyderus, nei apie meilę.
Rokiškis Rabinovičius yra Martynas Ramanauskas – KPŠ???
Skystas hamburgeris – KPŠ???
Žiurkėnas iš Palestinos – ke?
Žodis smirda – ke?

Tai vat čia jums visi nuo kažkada apsilankę daugkartiniai visokie paieškiniai lankytojai, jei neskaitysim dar menko ir mažumą sudarančio būrelio, kurie veda į paiešką ką nors iš serijos „Rokiškis Rabinovičius“. Vienok čia turiu pasakyti, kad kažkaip keistai pasikeitė tų paieškos reikalų veikimas, todėl matyt labai keistai gaunasi, kad dabar kitokie durniai eina jau, negu anksčiau. Bet faktas liko faktu, kad Google kažkokius puspročius pas mane varo, o tai labai kelia abejones, ar išties Google gerai veikia.

Continue reading →

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Su Naujaisiais Metais, linkiu jums smagumės!

Štai jau ir baigiasi Senieji Metai, o vietoje jų ateina Naujieji Metai. Štai dabar visi siuntinėja vieni kitiems įvairius pasveikinimus ir giriasi įvairiais darbais bei žada dalykus, kurių nepadarys, kai ateis 2013, nes nepadarė jų ir 2012, ir 2011, ir dar anksčiau. Todėl aš jums to nežadėsiu, nes jau kadaise žadėjau, kad geriau dažniau rašysiu, bet visvien nesigavo. Aš tik pono Skirmanto Tumelio pavyzdžiu trumpai apžvelgsiu ką gaunasi apžvelgti per kelias minutes iš savų praėjusiųjų metų.

Naujametinis žiurkėnas Rokiškis Rabinovičius

Taip, aš jus sveikinu, taip kad dabar neškite man dovanas!

Visokie šiaip dalykai

Aš daug rašiau apie belenką. Apie kalbainius daug rašiau, bet čia netgi neverta gilintis, nes aš juos pernai spardžiau, užpernai spardžiau, užužpernai spardžiau ir kitąmet irgi spardysiu. Nes jau atėjo laikas, kai reikia pasakyti: kalbainiai yra viena iš esminių blogio priežasčių Lietuvoje. Nes durnumas visada yra blogis. O kalbainių atveju tas durnumas yra net kažkaip suteikiantis jiems teisines galias belenką persekiot. Tai įteisintas durnumas. Todėl tolerancijos tam nebuvo ir nebus, nes negalima daleisti, kad visokie kalbajobai sugriautų civilizaciją, kuri yra kalbos padarinys, nes tie kalbainiai – tai chtoniniai padarai, kaip kokie Tonton Makutai. Ir kalbainiai netgi sugadino Lietuvos Himną. Taip, tolerancijos jiems nebus.

Rašiau apie šiaip ekonominius reikalus. Štai pavyzdžiui apie tai, kad labai gerai yra didinti minimalius atlyginimus, nes reikia vieną kartą apsispręst. Ir apie tai, kokie ir kaip pinigai Lietuvoje buvo. Ir kaip gerai ekonomiką veikia visokios profsąjungos. Ir netgi Sodra, pasirodo, turi nemažai skirtumų nuo MMM. Ir jauniems žmonėms įsidarbinti yra lengva, tik jie nežino, kaip. Todėl viskas išties yra gerai Lietuvoje.

Rašiau apie visokius kelių šiknapaukščius. Ir paskui dar rašiau apie šiknapaukščius. Tai labai sulaukė atgarsių, nes paaiškėjo, kad praktiškai vien šiknapaukščiai aplink, o aš vienas esu toksai geras, todėl jūs mane turite garbinti ir imti iš manęs pavyzdį. Tai tiems, kurie nepatenkinti manimi, kaip kompensaciją, siūlau pasinaudoti gerais patarimais apie silikoninius papus. Dar ten buvo toksai Mustaž Man, kuris irgi į tą temą, nes trolis kažkoks ir dar moteris, kaip pasirodo. O su moterimis turi būti matriarchatas, o feminizmas yra matriarchato priešas.

Kadangi moterys yra svarbiausias dalykas, tai aš netgi parašiau, ką daryti, kad nustotų niežtėti putę. Taip, aš esu moterų gelbėtojas.

Ir apie tai, kodėl autorių teisių industrija subankrutuos – irgi rašiau. Ir apie autorių teises bei biurokratiją rašiau šį bei tą. Ir apie kai kuriuos įdomius korupcijos posūkius irgi rašiau – kad visokie korupcionieriai jau perėjo į tą fazę, kur tiesiog aferizmu užsiima. Ir visai keistai gavosi, kad nediduką Sysadmin Day dariau kažkaip. Ir šiaip rašiau apie ką papuola, pvz., apie durnius, kurie brangiausiai nusipirko kažkokį nekilnojamą turtą.

Ponas Skirmantas Tumelis – internetų kandidatas

Aš čia ne veltui paminėjau poną Skirmantą Tumelį – anas tapo didžiausiu belenko užtrolinimu visoje blogosferoje ir šiaip internetuose. Žinote, įdomiai taip gaunasi, kai sėdi visai tikri ir žmoniški žmonės ant Google Plus, bendrauja, o paskui vieni kitus ima ir užparina kažkaip, kad tie vieni eitų į politikas. Taip ir su ponu Skirmantu Tumeliu gavosi, kai kažkoks būrys trolių aną įtikino. Aš, prisipažinsiu, buvau vienas iš tų netikėlių, bet tai šiaip jau akivaizdu – nes tokių įtikėnetojų, o paskui ir palaikytojų buvo matyt kelios dešimtys, jei ne šimtai.

Taigi, čia vat jums ir įvykis, kur visokie internautai, blogeriai ir šiaip skaitytojai vos nesugriovė žmogui gyvenimo, nes žinot, pirma anas juokais sutinka, o paskui kiti staiga nusprendžia, kad jei jau taip, tai reikia palaikyt, o jei jau palaikymas yra – taigi negali ir neit į tuos rinkimus, tai galų gale tenka eit į rinkimus, o tada reikia aną palaikyt, nes jei jau darom, tai darom.

Aišku, viskas prasidėjo nuo kovos prieš ACTA, kur ponas Skirmantas priorganizavo belenko tiek, kad baigėsi viskas tuo, kad Lietuva bene pirma ES nusprendė nepasirašyt, o dabar jau ir visa ES nusprendė to atsisakyt. Paskui, kaip sako gandas, Skirmantas Tumelis tapo kokiu tai valdžios patarėju IT klausimais, o paskui ir kandidatu į Seimą. Ir čia gal netgi nėra esmė partijoje ar dar kažkame – apie visokius dalykus tas ponas sprendžia pats, bandydamas esmę atrast kartu su kitais internautais, tad jame čia gavosi vos ne kokia tai atskiros internetų partijos užuomazga. Tai todėl viskas ir gavosi.

Aš jus išgelbėjau nuo Pasaulio pabaigos

Ir aišku, tai, kad aš jus išgelbėjau nuo Pasaulio pabaigos – čia yra svarbiausia jums naujiena, nes jei ne aš, tai dabar jūsų ir nebūtų. Čia netgi nėra, apie ką šnekėt, nes tai yra akivaizdus faktas, todėl dabar arba man melskitės, arba ateis laikas, kai aš atgausiu savo magiškąsias galias, tapsiu Visatos Valdovu ir paversiu visus mikrokatėmis arba dar kokiais nors tenai dalykais, kurie jums dar labiau nepatiks. Nes taip ir bus – smulkus žiurkėnas bus jūsų valdovas, menki žmogiūkščiai!

Ir įrodymas tam – tai Juodoji Ranka, kuri išties yra tikra! Kas manim netikėsite, tuos jinai sugriebs! Ir jūs turite manim tikėti, nes aš esu dar 2012 pripažintas stilingiausias pasaulio blogeris!

Manęs įtaka internetams dabar jau neabejotina – ne veltui tuntai bepročių mane suranda pagal absoliučiai kliedesiškas paieškos frazes. Aš apie tas frazes vis parašau, bet kažkaip gaunasi, kad kokie 9 iš 10 manęs gerbėjų yra bepročiai, nes taip mane ir suranda. Suprantat, kasdien pas mane ateina net kelios dešimtys puspročių, kurie čia ateina, įrašę kažkur Google frazę iš serijos „kaip kakoti ant sienos“. Arba kokią nors panašią. Tai pagrindinis manęs skaitytojų srautas, 90 procentų tokių. O likę 10 procentų – irgi matyt panašūs, tik užsimaskavę, nes jau ne per Google ateina.

Tai tokie bepročiai. Jūs irgi bepročiai, nes kitaip manęs atrasti ir negalėjot. Todėl aš linkiu jums linksmų Naujųjų Metų!

Dar kartą apie Davos ekonomikos forumą ir Andrių Kubilių

Mane šiandien užšokiravo vienu dalyku. Ne, nors aš esu labai šokiruotas tuo, kad pasirodo, jog suklydau ir į Davos buvo kviečiamas ir tenai kalbėjo dar ir Gediminas Vagnorius. Ir ne dar kažkuo, kaip pvz., buvusiu, o paskui pražuvusiu Gedimino Kirkilo kvietimu. Aš paskutiniu metu stengiuosi rašyti greitai, nes jau esu rašęs apie tai, kas būna, kai bandau rašyti rimtai. Taigi, mano kokios nors klaidos manęs čia visai nestebina.

Mane labiausiai stebina ir šokiruoja kitas dalykas – pasirodo, kad Artūras Račas mane skaito ir negana to, dar ir gerbia (nors ir su išlygomis). Ir netgi sako, kad aš neretai parašau įdomiai ir esu netgi kažkoksai elitas. Tai yra man nelabai suprantama, nes aš pats tai jau seniai galvoju, kad aš įdomiai nerašau, o rašau tiktai taip, kad kažką subalamutinčiau. Todėl esu lengvai šokiruotas. O gal net ir nelabai lengvai šokiruotas. Bet tai neesmė, o esmė, kad man reikia parašyti čionai paneigimą apie šias insinuacijas, kurias aš paneigsiu.

Čia yra ne aš. Čia yra katė kažkokia, kuri manęs bijo, o ne šokiruota. Nieko nesuprantu, ko jūs čia dabar visi nepatenkinti. Ko jūs čia norit?

Tai aš paneigiu, kad Andrius Kubilius buvo pirmas Ministras Pirmininkas, pakviestas į Davos Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją. Nes čia atkartosiu maždaug ką rašo ponas Artūras Račas, nors ir su savo paaiškinimais, kad būtų paprasčiau:

1996 į tą konferenciją buvo pakviestas Adolfas Šleževičius. Nenuvyko, nes tuo metu buvo kaip tik išmetinėjamas iš posto. Šito aš tikrai nežinojau ir niekaip sužinojęs nebūčiau, jei ne ponas Artūras. Tai yra vambzdec, nes aš apie tą nebūčiau net įtaręs. Dėl šito prisipažįstu, nes tai mano žinių spraga, kurios aš netgi nebūčiau turėjęs per kur užpildyt.
1999 į tą konferenciją buvo pakviestas Gediminas Vagnorius. Nuvyko ir kalbėjo, buvo išrinktas į kažkokius geriausius. Labai veltui ir labai gaila, kad aš to nežinojau, nes šitas tipažas pagal veiklos rezultatus buvo vienas prasčiausių MP, kokie tik pas mus yra buvę. Jei atsimenate, kaip Lietuva iš Rytų Europos interneto lyderės per kokius metus nusirito į estams bei latviams pavydinčią subinę – tai čia kaip tik Gedimino Vagnoriaus valdymo metu. Ir čia aš prisipažįstu, kad nežinojau.
2007 į Davos buvo keistai kviestas Gediminas Kirkilas. Pakvietimas buvo stebėtinai aktyviai triūbinamas ir stebėtinai staigiai nutilo, kiek vėliau. Apie su tuo susijusius gandus čionai nekalbėsiu, bet taip ar anaip, ten nuvažiavo Valdas Adamkus, kuris buvo niekam neįdomus. Tiesa, dar paskui jau gandų motyvų gandais anokie tolimi giminaičiai Mauzeris ir Sūrskis papasakojo kai kurių niuansų, bet tie kolegos yra nelabai patikimi, todėl jais galima ir netikėt, nes jie ne tokie gerbiami, kaip aš.

Dabar į Davos konferenciją važiuoja Andrius Kubilius. Per kokius 10 paskutinių metų iš šiaip svarbiausios ekonominės konferencijos pasaulyje Davos konferencija tapo vieta, kurią konspirologai sieja su iliuminatais, Pasaulio valdžia ir taip toliau, nes tas forumas yra realiai elitinis. Jau ne Davos organizatoriai džiaugiasi, kai pas juos atvyksta politikai, o politikai džiaugiasi, jei tik būna pakviesti. Taigi, įvykio mastas yra aiškus: Andrius Kubilius pakviestas į Davos.

Bet gi fcuk. Ponas Artūras Račas tikrai teisus dėl vieno. Jei tenai į Davos 1999 buvo pakliuvęs Gediminas Vagnorius, tai geriau skaitykim, kad ana konferencija tada dar neegzistavo. Gediminas Kirkilas – tai jau tiek to. Visvien jis tenai nenuvyko, tai čia dzin. Neįdomu. Bet Vagnorius… Bet Šleževičius… Ne, ponai ir ponios, aš geriau jau visgi perrašysiu istoriją, nes aš galiu sau tai leisti.

O ko čia dar norėt? Gal nebent to, kad Andrius Kubilius atvežtų iš Šveicarijos pinigų pensijoms mokėti. Sako, kad jis jau susitarė su tenykščiais bankininkais, jie nori į Lietuvą investuoti, nes mato investicijose į pensijas dideles perspektyvas.

Kaip projekciniai kliedesiai pakiša koją

Apie tą istoriją su makaroniniais klikinimais jau parašė ponas Komonsensavičius GalvaŽmogųPuošia, o aš papasakosiu truputį apie tai, kodėl gudruoliai feilina. Ogi feilina dėl bukos priežastis – jau kartą minėtų projekcinių kliedesių. Tuo tarpu sąžiningi išlošia – išlošia dėl to, kad juos kiti žmonės paprasčiausiai gerbia.

Suprantate, yra toksai paprastas reikalas, liaudy žinomas iš posakio „kuo pats dvoki, tuo kitą tepi„. Tas posakis yra būtent apie tokius atvejus, kai koks nors žmogus savo paties problemas eksteriorizuoja ir projektuoja. O kai tos projekcijos yra kliedesiškos, tai ir gaunasi projekciniai kliedesiai. Vat pavyzdžiui, kaip koks nors vagis, kuris aiškina kitiems – „ko jūs mane kaltinat, lyg patys taip pat nevogtumėte„. Arba dar natūraliau, koks nors kyšininkas – „ko jūs čia mane smerkiat, taigi visi kyšius ima„. Arba kaip koks natūralus seošnikas OUTsaideris, žaidžiantis FB laikinimais – „taigi visi taip daro ir sukčiauja„.

Kai kurie tipažai galvoja, kad kliedesiai apie fufelius jiems padės. Nepadės, nes situacija čia aiški, o kriterijai yra labai paprasti. Nes čia ne durnių sambūris, kad kliedesiai būtų toleruojami.

Kokie nors aiškinimai apie „blablabla, turiu 30 tūkstančių fanų ir daug draugų, kurie balsavo už mane“ gal ir praeitų tarp tokių pačių, panašiai besielgiančių tipažų, tačiau nepraeis ten, kur visi elgiasi kitaip. Aš ne veltui esu rašęs, kad BlogOut yra absoliučiai elitinis renginys. Ir tokius seošnus bajeriukus ten visi žino kuo geriausiai, nes ne pirmi metai internetuose. Ir kuo geriausiai visi žino, kad ne pacaniukiški žaidimai su visokiais klikeriais yra esmė, o paprastas žmogiškas tarpusavio supratimas ir asmenybiškumas. Tai yra svarbiausia (tokia svarbi, kad jos nereikia net užrašyti) bet kurių blogeriškų žaidimų taisyklė, remiama paties legendinio Andriaus Kleivos, kuris ne veltui yra tokio renginio organizatorius. Ir tie, kas nesupranta ir nepriima atitinkamų vertybių, tiesiog nedalyvauja žaidime, nes ten, kur viena iš pamatinių taisyklių yra sąžiningumas.

Tokie paprasti dalykai yra truputį nesuvokiami tiems, kas galvoja, kad makliavonės su visokiais laikinimais yra natūralios. Tie, kam makliavonės natūralios, tiesiog nesupranta paprastų dalykų, nes tie paprasti dalykai yra už jų suvokimo ribų. Taip kad čia nereikia stebėtis, kai koks nors sukčiaujantis pacukas ima FB rašinėti fufelius apie tai, kad sukčiauja kažkas, kas yra visiškai skaidrus. Tiesiog pacukiškas mentalitetas yra toks, kad jiems nesuprantama, kad kokį nors žmogų realiai, nuoširdžiai ir paprastai gali palaikyti būrys kitų žmonių. Taip, ponas OUTsaideri, aš tamstą matau kiaurai.

Blogosferos ir internetų žvaigždės poną Altajų reklamavo ne dėl kokių nors sandėrių, o tiesiog dėl to, kad geras, žinias Internetui ir visai Lietuvai nešantis mokytojas yra vertas telefono, kurio kaina panaši, kaip mokytojo atlyginimas. Ir dar labiau jisai yra vertas žinomumo ir pagarbos. Tokie dalykai yra elementarūs daugeliui, tačiau nesuvokiami tiems, kieno mąstymas yra perkreiptas tam tikru, labai specifiniu būdu. Tai tiesiog geras pavyzdys, kaip kardinaliai žmones veikia vertybės. Vertybės lemia.

Taip, štai dabar ponas OUTsaideris nedalyvaus žaidime, nes jis galvojo, kad pacaniukiški bajeriukai praeis ir jis nusigriebs iš Tele2 prizą, vertą daugiau, nei tūkstančio litų. Bet tokie bajeriai nepraeis, nes vertybės čia yra kitos. Nes niekas negerbia pacukų, nes pacukai yra įdomūs tik vienam žmogui – tam pačiam pacukui. Čia apie būrį palaikytojų nėra ko nei kalbėt.

O štai ponas Altajus, kuris yra vienas iš tų žmonių, kurie ne šiaip kaip nors peza apie gerus dalykus, o realiai tuos dalykus daro – štai ponas Altajus ir praeis. Nes jo reklamavimas buvo realiai teisingas, nors ir keliantis isterikas pacukams. Nes Feisbuke poną Altajų suko ne tiktai Commonsense.lt ar kokia žiurkė Rokiškis, bet ir tokie kosminę galią turintys grandai ir internetų legendos, kaip Romas Sadauskas Kvietkevičius, Ilona-Eitnė Tulabienė, Skirmantas Tumelis, Ieva Sedova, Artūras Ketlerius ar dar kai kurie kiti.

Taip kad ponas OUTsaideri, liudininkų ir dalyvių, kurie žino, jog niekam neįdomūs SEO fufliablogiai šiaip sau nesusirenka 30 tūkstančių fanų FB – būrys. Ir būrys tokių, kurie puikiai matė, kaip sukasi skaitliukai. Taip kad tamsta parodėte savo reputaciją. Jinai minusinė. Ir žinote, kame dabar tamstos problema, ponas OUTsaideri? Ogi tame, kad geimai geimais, o štai realo restartinti nesigauna. Nes jis vienas. Tamsta peržengėte tam tikrą ribą, kur ir užglaistyti nesigauna – nes būtent tamsta, puikiai žinodamas apie tai, kaip pats elgiatės, apkaltinote poną Altajų būtent tuo, ką pats darėte.

Ponas OUTsaideri, tamsta turite du kelius, kuriuos aš tamstai paaiškinu paprastai, nes tamsta esate pernelyg bukas, kad suprastumėte pats: vienas kelias – tai imti reikalą į savo rankas, atsiprašyti pono Altajaus ir viešai savo paties bloge paskelbti, kad daugiau taip nesielgsite. Tai tamstos absoliučiai vienintelis šansas, nes visi supranta, kad tie, kas suvokia savo veiksmų pasekmes ir imasi jų taisymo – dar kažko verti. Antras variantas – palikti viską savieigai, o ten jau ar Tele2 nuspręs, ar kelti ten kokią bylą (ir čia būtų labai daug liudininkų ir faktinės medžiagos) dėl bandymo pasisavinti daugiau, nei 1000 litų vertės daiktą, ar ten šiaip susidursite su tuo, kad visi galvoja apie tamstą tai, ką galvoja, nes visiems ir taip jau aišku. Liūdna, tiesa?

Ne, man tai visai neliūdna, nes nors kartą pajutau malonumą spirt į subinę veikėjui, kuris galvoja, kad kruš čia kam papuola protą ir dar pinigų už tai gaus. Verk tyliai kamputyje dabar, ponas OUTsaideri.