Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Imigracija fail

Airių emigracija

XIXa. karikatūra apie emigraciją: žmonės migruoja ne todėl, kad nori remti kažkokią valstybę, o tik todėl, kad nori laimingai gyventi.

Vakar parašiau apie realias demografines tendencijas. Šiandien truputį apie tai, kodėl imigracija iš principo negali tapti priimtinu sprendimu Lietuvai net teoriškai, o ypač kai vaikų gimsta mažiau, nei yra suaugusiųjų*. Tai labai paprasta, net nesigilinant į tyrimus, pasekmes ir t.t.. Tėra trys pagrindiniai scenarijai, kurie verti nagrinėjimo (tarkim, vietinių gyventojų skaičius yra mažėjantis, dėl to ir yra imigracijos poreikis):

  • Imigrantai su gimstamumu, lygiu vietiniam. Jeigu bendras vietinių gyventojų skaičius mažėja, o imigrantų reikia vis daugiau ir daugiau, tas imigrantų poreikis tik stiprėja, net nepaisant imigracijos. Pasekmė – ganėtinai greitai imigrantai ima dominuoti, o vietiniai gyventojai yra priverstinai asimiliuojami imigrantų srauto, tačiau demografinės ir iš to kylančios ekonominės problemos neišsprendžiamos, nes gyventojų kiekis visvien mažėja.
  • Imigrantai su gimstamumu, mažesniu už vietinį arba su ribojamu imigracijos laiku (laikinai įvežama darbo jėga). Scenarijus gaunasi toks, kad vietiniai gyventojai po truputį miršta, mažėja, imigrantų poreikis mažėja, o galų gale ateina tiesiog demografinis kolapsas.
  • Imigrantai su gimstamumu, didesniu už vietinį. Imigrantai suvažiuoja, dauginasi, kaip triušiai, todėl (bet tik su sąlyga, kad realiai smarkiai dauginasi) išsprendžia demografines bei darbo jėgos trūkumo problemas, o vietiniai gyventojai asimiliuojami ypatingai greitai, t.y., pats pirminis valstybės pagrindas (vietiniai gyventojai) yra panaikinamas.

Jei panagrinėsim visus tris scenarijus, pamatysim, kad nei vienas iš jų neišsprendžia esminės problemos, kuri kyla valstybei, t.y., tam tikrai gyventojų visumai: pirmu atveju problemas tiktai pristabdo, antru atveju nieko neišsprendžia išvis, trečiu atveju – tampa Trojos arkliu, suėdančiu problemų sprendėjus. Bet tai ne viskas. Įdomumas yra dar didesnis – esminiame faktoriuje, kuris nustato scenarijaus baigtį.

Continue reading

Žygimantas Mauricas: keli metai pasiruošti dienai P

Aš paskutiniu metu papuolu į keistas vietas bei keistus renginius. Šiandien pataikiau į Nordea žurnalistų ir ekspertų klubą, į kurį buvau garbingai nuvežtas specialiai iškviesta specialia mašina, specialiai skirta tam renginiui ir specialiai taip toliau. Kadangi nei aš žurnalistas, nei aš ekspertas, o tik Rokiškis Rabinovičius, tai labai įdomiai gaunasi čia. Vienas kolega sako, kad čia dėl to, kad dar prieš kokius pusę metų rašiau apie panašius dalykus, apie kokius Nordea ekonomistas Žygimantas Mauricas kalbėjo šiandien. Apie demografinių tendencijų įtaką Lietuvos vystymosi galimybėms, tipo. Bet aš rašiau paviršutiniškai, o ponas Žygimantas kabino visai kitu lygiu.

Žiguli mašina

Čia Žiguli mašina, kuri buvo specialiai man (na, gal ne vien man, bet čia jau smulkmenos). Tarp eilučių tai reiškia štai ką: panašiomis, tik visai nerestauruotomis, o supuvusiomis mašinomis mes Lietuvoje važinėdavom prieš 20 metų. Jei ir toliau taip eis su demografija, tai galėsim džiaugtis, jei panašaus lygio mašinomis, tegul ir nerestauruotomis ir supuvusiomis, galėsim važinėti po 20 metų.

Aš jums išsyk pasakysiu: tokias nuoseklias ir išsamias analizes, kokias ponas Žygimantas padarė, aš užsiknisčiau daryti. Tai yra toks statistinių faktų išrankiojimas ir sudėliojimas, kad Nordea vadovybė turėtų šiam žmogui skirti premiją, o Vyriausybė, ar kas ten skiria apdovanojimus – nominuoti kokiam ordinui. Nes tai yra puikūs, išankstiniai, padėtį pakeisti leidžiantys duomenys, kurie apdirbti taip, kad jų nesuprasti gali tik koks nors neigiamai padidinto intelekto asmuo* arba koks nors nieko girdėt nenorintis išprotėjęs valdžiažmogis. Nes pagal tokius duomenis galima aiškiai planuotis, nustatyti esminius prioritetus ir padaryti sprendimus. Čia viskas aišku taip, kad aiškiau ir nebūna.

Continue reading

Atsakymas į išpuolį prieš vertelgas

Ponas Leo Lenox neseniai parašė tokį straipsnį, kurio kitaip, kaip grubiu išpuoliu netgi nesigauna pavadinti, nes jis sąmoningai parašytas, kaip išpuolis, kur visi, kokie papuola stereotipai sviesti į veidą kam papuola. Čia išties nėra ką atrašinėti net į visą tą kratinį, kurį ponas Leo Lenox parašė, paskaitęs pas mane apie tai, kad darbuotojai turi gyventi ne iš bedarbio pašalpų, o iš uždirbamų pinigų. Čia įdomiau kas kita – kodėl tokios mintys atsiranda? Kodėl pono Leo Lenox galvoje kyla, pvz., tokios fantazijos (citata):

Kai studentas, kurį priėmus reikia „mokyti nuo 0“, per kelis mėnesius praktikos išnaudojamas kaip 2 etatais dirbantis darbuotojas. Kažkodėl tuo metu niekas nesiima jų mokyti, o tik išleidžia du savo darbuotojus nemokamų atostogų.

 

Hugenotų skerdynės

Jei paklausysi kai kurių nuskriaustųjų tinginių ir nemokšų, tai darbdavys nieko neveikia, tik kankina visus darbuotojus, devynias skūras lupa, o jei kas leistų, tai ir nužudytų klaikiausiais būdais, begerdamas šampaną su mergom, kad tiktai pinigų nereiktų sumokėt.

Continue reading

Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius

Progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Šėtoniška mintis, bet pabandykit ją paneigti: progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Jei kalbėsim apie socialinį teisingumą – manau, kad su tuo viskas lyg ir aišku: darbuotojas dirba darbdavio sukurtoje darbo vietoje, t.y., gauna iš darbdavio galimybę užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją. Socialiniu požiūriu natūralu, kad darbdavys už tokią veiklą turėtų būti apmokestinamas mažiau, nes netiesiogiai jis krūvas mokesčių sumoka per darbuotoją. Čia tiesiog nėra ką ginčytis. Bet jei panagrinėsim reikalą iš pridėtinės vertės kūrimo efektyvinimo pusės, tai gausis sudėtingiau.

Pabandykim užsiimti modeliavimu, kaip sakant, padarykim kokio paprasto atvejo analizę (supaprastintą case study). Tiesiog skaičiais ir pinigais pabandykim įvertinti, kas per galas yra tie progresiniai mokesčiai, jei juos nagrinėsime mikrosistemos (įmonės) mastais. Čia, beje, jums bus atsakymas į klausimą, ar verta pezėti apie kokius nors socialinius mokesčių teisingumus*, kai galima tiesiog skaičiuoti pinigus.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra įmonė, kur du darbuotojai užsukinėja varžtus. Pavyzdžiui, kokius nors baldų varžtus. Darbas pas juos paprastas – paėmei dvi detales iš dviejų krūvų, paėmei varžtą, užsukai atsuktuvu, padėjai surinktą daiktą į trečią krūvą. Konkrečios darbo laiko sąnaudos – 50% varžtų sukimas, 50% – detalių kilnojimas, varžtų kišimas į skylę ir pan.. Tačiau skirtumas tarp darbuotojų toks, kad vienas per pamainą surenka 100 gaminių, o kitas – 200. Kitaip tariant, darbo našumas skiriasi dvigubai. Atitinkamai skiriasi ir darbuotojų atlyginimai bei įmonės iš jų gaunamas pelnas: lėtasis gauna 1000 litų atlyginimo ir atneša 500 litų pelno, o greitasis – 2000 litų atlyginimo ir 1000 litų pelno, visos kitos išlaidos yra pastovūs kaštai, kurie pasiskirsto vienodai.

Dabar klausimas: jei mes galime nupirkti labai gerų brangių elektrinių atsuktuvų, kurie suka varžtus du kartus greičiau, nei juos suka greitai dirbantis darbuotojas, ar verta tai daryti ir ar verta pirkti atsuktuvą pigiam darbuotojui? Tarkim, toksai supergreitas atsuktuvas kainuos 1000 litų.

Continue reading

Monopolijos visur ir visada panašios

Standard Oil (dar žinoma, kaip Esso (tarimas nuo „S-O“)) tapo ta įmone, kuri davedė JAV visuomenę iki ribos. Naftos monopolistas, užvaldęs viską – degalus, asfalto gamybą, tepalų gamybą, muilo gamybą, dujų tiekimą, geležinkelius, etc., įsijautė su konkurentų naikinimu tiek, kad 1911 JAV aukščiausiojo teismo sprendimu buvo suskaldytas gabalais. Liberaliausią ekonomiką turinti valstybė, tuo metu – tikras laukinio kapitalizmo kraštas, dar 1890 priėmė Sherman aktą, draudžiantį nesąžiningą konkurenciją ir prekybos ribojimus, tačiau prireikė daugiau, kaip 20 metų, norint sukapoti John D. Rockefeller įkurtą įmonę, o paskui – priimti dar griežtesnį prieš monopolininkus nukreiptą Clayton aktą. Beje, pastarasis veikėjas šios monopolijos dėka tapo turtingiausiu visų laikų pasaulio biznieriumi, su kuriuo palyginus, koks nors Bill Gates dar atrodo visai kukliai.

Standard Oil aštuonkojis

Kaip matom – ir tais laikais, kaip ir dabar, specifinės įmonės daug kam primena aštuonkojį, ypač, kai monopolistas, panašus į Standard Oil, išties slepiasi po dešimtimis skirtingų pavadinimų, priklausančių supirktoms ir naujai prikurtoms įmonėms. Čia galim prisiminti, kaip Artūro Zuoko vėl globojamas Rubicon/ICOR vaizduojamas būna karikatūrose – irgi, kaip juodas aštuonkojis, su čiuptuvais, vaizduojančiais įvairias įmones (jų, man rodos, kelios dešimtys). Dar vienas panašumas, kad ir tais Standard Oil siautėjimo metais gaudavosi, kad apšildyti butus malkomis yra pigiau, nei dujomis: nuo kompanijos įsikūrimo 1868 iki išskaidymo 1911 žalios naftos kaina krito penkis kartus, tačiau Standard Oil parduodamų naftos produktų kainos sumažėjo vos keliolika procentų. Kažkuo primena ir situaciją su šildymu Lietuvoje, tiesa?

Kainos krito tik po to, kai Standard Oil buvo išskaldytas į 34 nepriklausomai valdomas kompanijas, bet net ir šios buvo tikri monstrai. Pvz., Standrd Oil of Indiana dar 1936 gavo pistonų iš FTC (Federal Trade Commission) už piktnaudžiavimus kainodaroje, naudojantis monopoline padėtimi ir pažeidžiant jau aukščiau minėtą Clayton aktą. Tarp kitų Standard Oil palikuonių – ir tokie pavadinimai, kaip Exxon/Mobil, Chevron, net ir šiais laikais siejami su visokiais nelabai švariais reikaliukais – atsiradus monopolininkui, jo neigiamą įtaką išnaikinti labai sunku.

Po Standard Oil suskaldymo atsirado durnių, kurie pezėjo, kad taip nereikėjo daryti, nes esą rinka pati būtų viską sureguliavusi. Pvz., Ludwig von Mises, austrų ekonominės demagogijos mokykla teigia, kad jei žibalo kainos prie Standard Oil monopolijos sumažėjo nuo 30ct 1867 iki 24ct 1911 metais, tai reiškia, kad monopolininkas buvo gėris. Kiek aukščiau jau minėjau, kad žaliavinės naftos kainos per tą laiką krito penkiagubai, kas išties yra beveik ekvivalentiška kainų padidinimui penkis kartus. Lietuvoje, beje, irgi yra panašius kliedesius platinančių veikėjų, susibūrusių netgi į atskirą oligopolinių/monopolinių kompanijų rėmimo institutą.

Dar vienas įdomus faktas – Theodore Roosvelt, JAV prezidentas, progresyvistas, pavertęs šią šalį į realią supervalstybę, iš Didžiosios Britanijos perkėlęs pasaulio ekonomikos bambą į JAV, būtent ir buvo tasai žmogus, kurio politinė valia suskaldė Standard Oil kompaniją.

Beje, Standard Oil įsisiautėjimo laikais biologai dar nežinojo, kaip aštuonkojai dauginasi, tad šis paveikslėlis dar nėra labai vulgarus. Galim įsivaizduoti, kokį galėtų nupiešti specifikas žinantis dailininkas.