Category Archives: IT

Informacinės technologijos ir kompiuteriai, taip pat – ir programavimas

Apie balsų pirkimą

Man tiesiog tokia mintis kilo, apie tai, kaip maginis mąstymas plinta realybėje, neturėdams nieko bendro su tikrąja magija, tačiau užburdamas tuntus žmonių. Tuo tarpu tikroji magija daugelio lieka nepastebėta, nors ji išties viską ir keičia. Vat pažiūrėkim, kaip viskas vyksta, nes čia gi dvi paradigmos skirtingos susiduria: naujoji ir senoji.

Moteris ir kompiuteris

Padaryk man internetinį apsipirkimą, nes jis kainuos pigiau ir nereikės išleisti pinigų!

Čia, žinote, galima labai daug pasakoti, bet aš pasistengsiu papasakoti saikingai.

Naujoji paradigma yra labai paprasta

Pora nuostabių hakerių, tikrų šiuolaikinės realybės magų – Adomas Sliužinskas ir Vidmantas Kabošis, padarė tokį puslapį – http://www.balsupirkimas.lt/ , kur žmonės gali išsyk žymėti bet kokius balsų pirkimo* atvejus. Tai labai paprasta, tai galima daryti momentaliai, tuo gali ir policija naudotis, ir VRK. Čia yra tikra magija. Ji nieko bendra neturi su maginiu mąstymu. Žmonės ėmė ir padarė.

Tą puslapį darę žmonės turi tikrą ir gilų supratimą apie tai, kaip veikia rinkimai ir kaip veikia prekyba balsais: prekiaujama slapta, nelabai toli nuo balsavimo vietos, o norint balsų pirkėjus susekti, svarbu į tai reaguoti greitai ir sistemiškai – kad matytųsi, kur tie pažeidimai vyksta dažniausiai.

Policija ne visada gali pagauti visokius balsų pirkėjus, nes viskas vyksta per greitai. Negana to, kai praneša tik vienas žmogus – jis gi negali būti užtikrintas. Bet jei policija matys, kur dažniausiai vyksta prekyba balsais, ji galės reaguoti daug geriau. Geriau reaguoti galės ir rinkimų stebėtojai. Čia ir yra tikroji magija. Ta tikra magija, kuri daro stebuklus.

Ponai ir ponios, mes gyvename naujais laikais – internetai jau keičia pasaulį. Ir tie, kas supranta, tie gali padaryti nepaprastai daug. Tokia yra nauja paradigma, sakanti mums, kad kiekvienas gali nepaprastai daug.

Senoji paradigma yra kitokia

Senosios, ikiinternetinės paradigmos atstovai nesuvokia tų internetų. Jiems tai kažkokia keista nesąmonė, kuri kažkaip veikia, kuria visi žavisi ir kuri visiškai nesuprantama. Šitiems žmonėms atrodo, kad pasaulis su internetais bus visiškai toks pat, tiktai bus dar papildomų visokių devaisų, kurie kažką darys.

Pavyzdžiui, bus stebuklingų šaldytuvų, kurie pildysis produktais savaime. Arba bus stebuklingų kompiuterių, kurie mąstys už žmones. Arba bus stebuklingų parduotuvių, kur galima bus pirkti be pinigų. Arba bus stebuklingų internetinių balsavimų, kurie viską teisingai subalsuos.

Maginis mąstymas čia atsiskleidžia visame gražume: esmė ne logika, ne priežastys-pasekmės, o tiesiog panašumų dėsniai. Magiškai mąstančio žmogaus supratimu, internete juk vyksta stebuklai. Tai reiškia, kad viskas, kas internete – tai stebuklinga. Tokia yra dibilų magija.

Kažkoks fruktas, išrašinėjęs rubikams sertifikatą apie tai, kad jie niekaip nenusikalto, dabar kliedi populiariame portale apie tai, kaip galima buvo turėti internetinius rinkimus. Kliedi taip užtikrintai, kad atrodo, jog internete su žmonėm nėra bendravęs. Ir tuos kliedesius skelbiantis portalas, kuris lyg ir turėtų turėti kažkiek IT kompetencijos, tuos burbuliavimus skelbia, lyg niekur nieko.

Čia ir matome, kad tie, kas nepagauna pokyčių esmės, užsiima ne stebuklais, o pezalais ir nusišnekėjimais. Ir jie yra beviltiški, jie stabdo visą progresą. Bet aš juos suprantu, nes ne kiekvienas gali suprasti visas tas kompiuterines paslaptis, net kai iš pirmo žvilgsnio jos atrodo suprantamos**.

O tarpe tarp dviejų paradigmų…

O ką daro kiti, turintys būti tikrais ekspertais, padedančiais įvykti pokyčiams? Tarkim, kokie nors VRK veikėjai? Ogi jie kažkodėl keistai atstovauja seną paradigmą, kurią jau matėm. Štai VRK vadas Zenonas Vaigauskas sako, kad internetinis balsavimas atsipirktų.

Tai, beje, yra visiškas nonsensas: rinkimai negali atsipirkti, nes jie ne pelnui nešti yra skirti, o mūsų valiai pareikšti. Kai apie rinkimų atsipirkimą ima kalbėti VRK vadas, tai čia galim užduoti klausimą: ar nebūtų dar didesnis atsipirkimas, jei išvis jokie rinkimai nebūtų rengiami? O gal būtų didesnis atsipirkimas, jei mažiau būtų stebėtojų, nes juk kova prieš balsų klastojimus brangiai kainuoja? O jau pakartotiniai rinkimai – tai suvisam klaiki brangybė, tiesa?

Bet čia mes nukrypome. Visgi čia yra trečias diskursas, tik jis ne toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Labai paprastai: jei balsavimas vyktų internetu, susekti balsų pirkimo būtų iš principo neįmanoma. Tai reiškia, kad nebūtų jokių skandalų dėl to. Viskas vyktų tyliai ir ponas VRK neturėtų problemų. Ir galėtų jie ten sau ramiai nieko neveikti. Tuo tarpu kokie skandalai vyksta dabar, kai balsavimas yra tikras – tą jau visi matom. Ir puikiai matom, kaip VRK sugeba nieko nepadaryti netgi tokiais atvejais, kaip buvo Trakuose, kur VRK patvirtino rinkimų rezultatus, nors patys buvo priversti pripažinti, kad ten buvo šiurkščių pažeidimų. Internetinis balsavimas išgelbėtų VRK nuo tokių bėdų, nes niekas nieko nematytų.

Žinote gi, juk net VRK puslapyje man nepavyko rasti formos, per kurią žmonės galėtų pranešti apie pažeidimus. Kodėl jiems nereikia pranešimų apie pažeidimus, bet reikia internetinio balsavimo? Nežinau. Bet jiems taip gal tiesiog patogu, nes taip patogiau. Ir žinoma, kad jiems neįdomu tai, ką daro naujoji karta, nes gal tai jiems yra nepatogiau.

Čia nesupraskite, kad aš čia noriu pasakyti kokių nors konotacijų ar dar ką nors. Aš tik šiaip čia sakau, kad kuo mažiau problemų pastebima, tuo patogiau. Ai, ir dar be to lėšų susitaupo labai. Nes juk žinote, pakartotinis balsavimas daug kainuoja, todėl geriau jo nedaryti. Čia, suprantate, padarykim tokią išvadą, kad labiau atsipirktų turėti neteisėtą kandidatą. Pelningiau, suprantate.

Naxui.

Kaip keičiasi pasaulis

Ta tikroji magija, tasai mokslas, kuris duoda mums tikrus stebuklus – velniškai sudėtinga. Jo rezultatai paprasti, bet suprasti tai, kas dedasi mums nematant, gali tik išrinktieji hakeriai. Tai nesuprantama paprastiems žmonėms – jiems atrodo, kad čia tik mygtuką paspaudei ir stebuklas įvyko. Koks tik nori stebuklas. Paprasta juk – reikia tik paprogramuoti, čia gi nieko tokio.

Kai patyręs programuotojas sako, kad internetinis balsavimas yra visiškas blogis, nesuprantantys to negirdi. Jiems pakanka panašumų magijos, nes tą panašumų magiją skleidžia tie, kurie irgi nesupranta. Nes juk labai sudėtinga suprasti, kad tikrasis pokytis – tavyje, tavo naujose galimybėse. Ir labai sudėtinga suprasti, kad paprasti rezultatai slepia neįtikėtino sudėtingumo reikalus.

Ponai ir ponios, balsavimo pažeidimus mes turime matyti. Internetai čia gali padėti labai paprastai – fiksuojant pažeidimus. Tikrieji kompiuterių magai mums duoda tokias galimybes – http://www.balsupirkimas.lt/ yra būtent toks įrankis – skirtas būtent pažeidimų viešinimui. Imkite ir naudokite. Ir kitiems parodykite – tai yra tas veikiantis paprastai atrodantis stebuklas. Ir tokiuose dalykuose slypi pokytis. Paradigmos šiftas.

Visgi mes čia esame iš internetų, ir internetais naudotis mokame. Padarykime tai, kas veikia. Tikrą magiją. Pasakykime, kad pažeidimų netoleruosime. Ir užfiksuokime viską, ką galim pastebėti.

 

———

* Mano gandonešiai man sako, kad JAV rinkėjo balso kaina kartais siekia 800 dolerių. Įprasta kaina, tikėtina, kelis kartus mažesnė, bet visgi vertėtų užduoti vieną įdomų klausimą: kaip ten gaunasi, kad balsus pas mus perka po 10-20 litų? Aš, žinote, netikiu tokiomis kainomis. Spėju, kad norma Lietuvai turėtų siekti apie kokius 200 litų už rinkėjo balsą. Man čia kyla labai negeras įtarimas, kad balsų prekyba gali būti labai gerai organizuotas ir pelningas biznis, o tai, savo ruožtu, kelia kai kuriuos dar blogesnius įtarimus.

** Jei norite įsivaizduoti tos kompiuterinės magijos sudėtingumą, tai maždaug taip pažiūrėkite: tam, kad jūs perskaitytumėte šitą blogo įrašą, kurį dabar skaitote, įvairiose pasaulio vietose dirba sunkiai įsivaizduojamas kiekis programų. Grubiai imant, tų programų apimtys sudaro apie kelis šimtus milijonų(!!!) eilučių teksto. Tiek teksto prirašė dešimtys tūkstančių programuotojų tam, kad jūs vienu ar keliais pelės paspaudimais galėtumėte paskaityti šitą mano straipsnį. Vat čia ir slepiasi tikras stebuklas: jums atrodo, kad viskas paprasta, o tie tikrieji programavimo magai žino, kad tai yra taip sudėtinga, kad apie tai netgi galvoti sunku.

Apie Delfi reklamuojamus elektroninius balsavimus

Delfi kažkodėl nepažymėjo, kad tas jų internetinis balsavimas yra reklama, nes kažkokiu būdu tai ne reklama, matote. Kažkodėl ir tame elektroninių balsavimų puslapyje (ivote.lt) nenurodyta, kas jo darytojas, o tiktai nurodyta kažkokia „iVote.lt komanda“. Žodžiu, atrodo, nelyg toksai labdaringas dvasingų anonimų projektas vardan liaudies gerovės ir šviesaus rytojaus.

Režisuota demonstracija rinkimams į Liaudies Seimą, 1940 metai

1940 metais sovietams būtų nereikėję visokių ten demonstracijų, prievartinių balsavimų be galimybių rinktis, minios Liaudies Seimo balsavime sėdinčių rusų kareivių ir t.t., jei būtų buvę kažkas panašaus į elektroninę balsų skaičiavimo sistemą. Savaime būtų skaidrūs ir gražūs rinkimai.

Man tai čia netgi nėra, apie ką kalbėt. Ir jums irgi nėra apie ką kalbėt:

Domain: ivote.lt
Status: registered
Registered: 2012-09-07
%
Registrar: "EVP International", UAB
Registrar website: http://www.evp.lt
Registrar email: hosting@evp.lt
%
%
Contact organization: EVP International, UAB
Contact email: hosting@evp.lt
%
Nameserver: ns3.evp.lt
Nameserver: ns2.domreg.lt

Tokios sistemos kainuoja klaikiai daug. Ir dar daugiau jos kainuoja tiems, kas jas gauna. Balsavimas Rusijoje buvo elektroninis, Baltarusija irgi to norėtų. Yra ir daugiau elektroninio balsavimo privalumų. Skanaus.

Arba: kalbainių nekompetencija irba tinginystė

Visai netyčia vienas kolega užvedė ant šios temos*. Jis pats nei neįtaria, kokių man minčių sukėlė, o tos mintys – visai paprastos. Juk kalba – tai mąstymo įrankis ir netgi mūsų proto realizacija**, tiesa? O jei jau taip, tai turime buką bukiausią klausimą: kaip natūrali kalba realizuoja paprastą Būlio algebrą ar išvis elementariausią logiką?

Kalbainiams ateina blogas metas

Jei esate kalbainis, tai čia neskaitykit, nes pasijusite blogai.

Pernelyg nesigilindami į visus įmanomus operatorius, galim apsiriboti keliais, įsivaizduodami juos, kaip dėželes su vienu ar keliais įėjimais ir vienu išėjimu. Logika paprasta – pro įėjimus pakliūna reikšmės skaičiavimams, o išėjime gauname apskaičiuotą reikšmę. Visada išeina tiktai viena reikšmė – melas arba tiesa. Turint pakankamą rinkinį loginių operacijų, galima realizuoti bet kokį kompiuterį, o gal būt – net ir žmogaus ekvivalentą. Taigi, pagrindinės operacijos yra šios:

  • AND, kitaip dar vadinama logine konjunkcija***: jei abu įėjimai yra tiesa, išėjime irgi yra tiesa, jei nors vienas įėjimas melas, išėjime irgi yra melas
  • NOT, kitaip dar vadinama logine inversija arba negacija: jei įėjime yra tiesa, išėjime yra melas, o jei įėjime yra melas, išėjime yra tiesa
  • OR, kitaip dar vadinama logine disjunkcija: jei visuose įėjimuose yra melas, išėjime yra melas, bet jei viename ar daugiau įjėjimų yra tiesa, išėjime irgi yra tiesa

Šitas rinkinukas yra funkcionaliai pakankamas, t.y., trijų funkcijų pakanka, norint realizuoti bet kurias likusias (o tuo pačiu – ir visą metateoriją), tačiau be jų, yra dar dvi itin geros funkcijos, be kurių būna labai keblu:

  • XNOR, kitaip dar vadinama logine lygybe, o rečiau – logine ekskliuzinės disjunkcijos inversija. O žmoniškai šenkant – tai tiesiog palyginimas. XNOR yra nuostabi funkcija, kuri pati viena leidžia realizuoti visą Būlio algebrą, t.y., pati savaime yra funkcionaliai pakankama. Jos išėjime yra tiesa, jei abu įėjimai yra vienodi, t.y., jei abu yra tiesa arba abu yra melas, išėjime yra tiesa.
  • XOR, arba ekskliuzinė disjunkcija, kuri ir yra šio straipsnio tema: lyg ir panašu į OR, tačiau absoliučiai kitas variantas. Jei vienas iš įėjimų yra melas, o kitas tiesa – išėjime gauname tiesą, bet jei abu įėjimai yra melas arba abu įėjimai sutampa, gauname melą.

Kitos pora populiarių funkcijų, tokios, kaip NAND (elementari AND rezultato inversija) arba NOR (tokia pat elementari OR rezultato inversija) – pakankamai neįdomios ir primityvios, kad jas labai jau lengva būtų realizuoti, kaip kitų funkcijų kombinacijas. Tačiau gyvenime, įprastoje kalboje AND, NOT ir OR – tiesiog būtinos, negalime apseiti ir be XNOR (lygybės) bei XOR – ekskliuzinės disjunkcijos. Nes kitaip užsiknistume, kaskart dėliodami nežmoniškas logines konstrukcijas, kai pakaktų ką nors pasakyti paprastai. Štai čia ir susiduriame su kalbos nepakankamumu bei užsistagnavusiomis kalbainių institucijomis.

Continue reading

Karas prieš internetus prasideda ir pareina tripais

Kaip sako visokie gandai, Prancūzijoje jau ima veikti seniai apkalbama trijų kirčių antipiratinių bausmių sistema: pirma auka jau gavo trečią kirtį – yra baudžiama per teismus. Bauda (150 eurų) skirta kažkokiam žmogui už tai, kad jo žmona parsisiuntė kažkokias dvi kažkokios Rihanos dainas. Dar 13 kitų bylų laukia savo eilės teismuose. Aišku, kad tai tik kovų prieš piratus pradžia, nes šie skaičiai juokingai maži.

Bet už šitų 13 bylų esantys skaičiai – visiškai kitokie, keliantys klausimus, ar kartais antipiratai nekliedi, apsiuostę kokių nors narkotikų. Ar kartais ne kokie nors tripai jiems dedasi. Bet aš jums pasakysiu dar apie tai atskirai apie narkotikus ir kliedesius. O pirmiausiai pasakysiu apie skaičius.

Ha! ha! I am using the internet!!!

Realybė yra labai paprasta: nesustabdysi upės bėgimo. Bet kokios užtvankos tepristabdo reikalą laikinai, o paskui srautas ima bėgti per viršų.

Kaip aiškėja, Prancūzijos internetų persekiotojai dar birželio mėnesį spėjo išsiuntinėti grasinimus daugiau, nei milijonui interneto paslaugų (t.y., prisijungimo linijų) pirkėjų. Nors naujienos sako, kad baudomis už nelegalias dainas nubaustas tik vienas žmogus, daugiau, kaip 100 tūkstančių interento paslaugų pirkėjų jau laukia antro įspėjimo. Tai nuo tada, kai Prancūzijoje įsigaliojo tasai trijų kirčių įstatymas (jis buvo priimtas 2010 spalį).

Kad susigaudytumėte, kokie tai mastai, tai Prancūzijoje gyvena apie 65 milijonus žmonių, yra 50 milijonų interneto vartotojų ir apie kokius 20-25 milijonus interneto linijų pirkėjų. Taip, tai reiškia, kad įspėjimai išsiųsti maždaug kas dvidešimtai internetą turinčiai šeimai. Ir tai – tik pradžia, nes sekimas ir kontrolė dar toli gražu nepriartėjo prie tų totalinių mastų, apie kuriuos galime įtarti.

Daugeliui jau seniai klausimų tokių kyla įvairiausių. Pavyzdžiui, kas bus su keistai intensyviai per visus galus pasaulyje imtais kišti antipiratiniais reguliavimais, pagal kuriuos už parsisiųstas dainas baudžiama būtų griežčiau nei už kokią nors vagystę? Arba kas bus su ta beprotybe, kuri vyksta patentų rinkoje (čia jau vien Apple verta prisiminti)? Arba kas bus, kai į paprastą flešiką po dešimties metų bus galima sudėti visą visų laikų muziką, knygas ir filmus? Arba kas bus, kai GMO platintojai ims skalpuoti ką papuola už savaime plintančius piratinius genus (nors, tiesą sakant, jau dabar jie tai daro)?

Arba paprastesnių klausimų irgi kyla: tarkim, kas bus, jei paaiškės, kad toje pačioje Prancūzijoje dauguma žmonių yra vienokie ar kitokie piratai? Aš atsimenu kadaise matytus skaičius, kad Vakarų šalyse ~70 procentų interneto vartotojų turi nelegalaus piratinio turinio. O Lietuvoje tokio turinio turi kokie 90 procentų. Arba dar atsimenu kažkur matytus skaičius, kad Italijoje apie 20 procentų interneto vartotojų piratauja reguliariai. Tai kaip, gal čia reikia koncentracijos stovyklų?

Arba visai paprastai: kodėl gaunasi taip, kad autoriai kažkodėl neturi turtinių teisių į savo kūrinį, nes negali jo administruoti, kadangi tokia teisė jiems nesuteikta. O tas teises kažkodėl perima kažkokios keistos agentūros, kurios renka pinigus iš ko papuola, netgi kai tie autoriai, už kuriuos pinigai renkami, tų pinigų negauna. KPŠ?

Aš suprantu, kad tai, ko aš čia klausiu – tai apie kliedesius, kuriuos matome realybėje. Tai klausimai apie kliedesius, kurie kilo iš pagrindinio kliedesio, kuris vadinasi intelektinės nuosavybės koncepcija. Pagalvokim apie esmę: KPŠ yra intelektinė nuosavybė? Kas tai? Mintys gali būti kažkieno nuosavybė? Jausmai gali būti nuosavybė? Žodžiai, sakiniai ir raidės? Ar nesukelia tai minties, kad visa autorių teisių sistema yra paremta tiesiog kažkokiu aiškiu briedu?

Aš čia apie štai ką: portalas Balsas.lt praneša, kad kažkokiam Vytui Simanavičiui, galimai susijusiam su LANVA, yra pareikšti įtarimai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, arba neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu.

Gerbiami ponai ir ponios, man kyla keistos asociacijos. Aš negaliu sakyti, kad tai netikėta, bet galiu tik pasakyti, kad tai yra stebėtina. Ir man tai daug ką sako. Ponai ir ponios, paaiškinkite man, kas čia per kliedesiai.

Apple iPhone 5 ir Nokia

Apple iPhone 20

Patyčos jau pasiekė apogėjų. Apie Apple kūrybinį posūkį jau pasakyta viskas.

Daugelis laukė, o dabar isterikuoja, pamatę, kaip gi atrodo iPhone 5. Apple saulėlydis prasidėjo. Posūkis į dugną jau pasimatė, o tie, kas pirko nežmoniškai brangusias Apple akcijas, greitai ims abejoti savo investicijomis. O tie, kas visaip keikė Steve Jobs, dabar ims pasakoti, kad jie buvo teisūs, nes Apple seka Nokia pėdomis.

Bet jie buvo neteisūs. Steve Jobs dėka Apple tapo superkompanija, gaminusia būtent tai, ko reikia. Superkompanija, kuri padarė tai, ko nesugebėjo padaryti joks kitas kompiuterių gamintojas – jie suprato, ko reikia vartotojui. Kol kiti gamino šlykščias juodas, pilkas ir balkšvas dėžes su daugybe laidų, klaikiais konfigūravimais ir išvaizda varančius vartotojus iš proto, Apple darė tai, ko reikia žmonėms – gražius, patogius, malonius ir džiaugsmą teikiančius kompiuterius.

Steve Jobs visada norėjo, kad kompiuteriai būtų idealūs. Ne prikimšti kažkokių nesąmoningų parametrų apie megahercus, gigabaitus ir kitus kliedesiškus žodžius, o išties idealūs: patogūs, lengvai valdomi, nekankinantys žmonių. Steve Jobs tai padarė. Jo dėka kompiuteriai tapo patogiais. Jo dėka atsirado ir pirmi sąmoningi telefonai, galintys viską.

Visokie Windows CE, Windows Mobile, Symbian ir kiti daiktai buvo klaikiais kišeniniais kompiuteriais, kuriais neįmanoma naudotis be stiliaus*. Tie daiktai buvo klaikūs – su visokiais baisiais meniu, neįmanomi naudoti. Visokių funkcijų prikimšti telefonai irgi buvo baisūs. Gal netgi dar baisesni už tuos kišeninius kompiuterius. O Steve Jobs ėmė ir padarė telefoną-kompiuterį, kuris buvo idealus. Taip jis laimėjo.

Bet dabar jis negyvas, o gyvi tik korporaciniai smirdžiai, kurių kūrybingumas yra minusinis. Ir žinote, ką jie daro? Jie galvoja, kad buka kova su konkurentais per patentines sistemas ir teismus yra būdas konkuruoti dėl vartotojo. Jie mano, kad pailginę telefoną centimetru, jie duos vartotojui labai didelių privalumų, nes vartotojas gaus centimetru daugiau pridėtinės vertės. Jie galvoja, kad šitaip laimės prieš tokį apie vartotojus ėmusį galvoti gamintoją, kaip Samsung. Jie galvoja, kad per bylinėjimusis laimės prieš Android platformą. Jie taip galvoja, nes neturi net kelių procentų Steve Jobs intelekto.

Aš jums garantuoju, kad po kiek laiko jie pradės segmentuoti vartotojus panašiai, kaip Nokia, kurios marketingistai galvoja, kad paims keliasdešimt skirtingų funkcionalumų, juos visaip pakombinuos ir pagal tai pardavinės vartotojams begalę telefonų dvigubai brangiau nei kiti. O dar paskui jie paskelbs, kad bendradarbiauja su Microsoft ir kad tai atveria jiems naujas labai dideles perspektyvas.

Apple jau ritasi į bedugnę. Ant bankroto ribos jie jau buvo prieš porą dešimtmečių, kai bandė daryti tą patį, ką ir dabar, užmiršę apie vartotojus ir pradėję visokius ten teismus su kuo papuola. Juos išgelbėjo Steve Jobs, kuris, grįžęs atgal į savo sukurtą firmą, išmetė visus dalbajobus velniop. Įskaitant ir tą patį generalinį, kuris Steve Jobs priėmė į darbą. Išmetė tam, kad jie netrukdytų savo korporacinio mąstymo bukumu. Tada įvyko stebuklas – Apple atsigavo ir sužydėjo, ėmė galvoti apie savo klientus ir laimėjo.

Bet Steve Jobs miręs. Jis negrįš. Todėl Apple likimas aiškus.

 

—————

* Stilius – tai toksai pagaliukas. Dažnas kalbainis nei neįtaria, kad toksai žodis yra, todėl prigalvoja visokių įvairaus kliedesingumo pakaitalų – „lazdelė“, „baksnutė“, „pagaliukas“, „lietiklis“ ir panašiai.