Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Trupučiukas apie propagandinius botus

Nesigilinant į visokius teksto parsinimo niuansus, semantinių domenų identifikavimą ir kitokius pusiau techninius, o iš dalies – visgi semiotiką kabinančius dalykus, aš jums parodysiu paprasčiausią variantą, kaip bukuoju būdu botas gali generuoti šimtus, tūkstančius ir netgi milijonus skirtingų politinių komentarų įvairiausiuose interneto puslapiuose. Aišku, visi tie komentarai bus nukreipti konkrečia linkme, tad sudarys ištisinės žmonių minios įspūdį.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą atį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą patį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Štai jums vienas hipotetinio komentaro pavyzdys:

Žmonės, pagalvokite ką daro mūsų politikai? Parduota ekonomika, išparceliuotas turtas – tai yra Landsbergio dėka. Brangieji, atsipeikėkit! Kiek ilgai leisim plėšti? Sukilkim ir padarykim tvarką!

O štai jums antras hipotetinio komentaro pavyzdys:

Brangieji, ar jums buvo kilusi mintis kaip žlugdo Lietuvą liberalai? Prarasta žmonių sveikata, sunaikintas gerbūvis – visa tai Šimašiaus afera. Žmonės, atsimerkit! Ar ilgai jie vogs? Atsipeikėkim ir reikalaukim pensijų!

Kad maža nepasirodytų, štai jums ir trečias variantas:

Lietuviai, ar nepagalvojote kuo užsiima dešinieji? Sunaikinta pramonė, prarastas mūsų tėvų palikimas – tai Šimonytės nuopelnas. Mielieji, susimąstykit! Ar ilgai kentėsim? Eikim į gatves ir padarykim tvarką!

O dabar pagalvokite, kas tarp šitų trijų tekstų yra bendro? Ogi struktūra, ponai ir ponios. Čia, kaip sakant, jums semiotikos įvadas bus, tiesiog ant praktinio pavyzdžio paaiškinant, kas ir kaip. Ir ne su išvedžiojimais, o taip, kad pamatysit vienareikšmiškai vieną ir tą pačią struktūrą visais atvejais. Kita vertus, nujaučiu, kad jau ir patys nujaučiate, kas ten tokio.

Continue reading

Neapleidžiant minties apie biurokratinius efektus

Jau spėju, kad užknisęs būsiu visus, su Maldeikienės problema (gal netgi ir pačią ponią Aušrą Maldeikienę užveikiau). Bet visvien noriu dar kartą grįžti prie tos pačios temos apie biurslą. Nes lenda per visur tas mėšlas – ir stambiai, ir smulkiai. Išsunkdamas viską, ką gali ir iškreipdamas ekonomiką taip, kad kartais kyla klausimas, kaip išvis šitaip gali būti.

Ji jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams.

Šita zombė jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams. Dabar ji nori tik vieno: suėsti jūsų smegenis ir paversti jus tokiais pat zombiais. Tai biurslo deivė.

Priminsiu trumpai ano esmę: biurslas – tai tokia simbiozė tarp ganėtinai nesveiko verslo, paremto valstybės įtaka iš vienos pusės ir valdininkų, kurie naudojasi verslo įtaka iš kitos pusės. Tarpusavio nauda gali būti įvairi – ir atkatai, ir politinė galia, ir šiaip besidalinamas pelnas, ir netgi paprasčiausiai rami kokio nors valdininko galva, nes jo problemos išsisprendžia savaime. Variantų čia daug.

Būtų gal ir nieko blogo, jei ne tai, kad dėl biurslo atsiradimo valdžios išlaidos ima augti tiesiog absoliučiai neadekvačiai, o tuo tarpu normalus verslas yra paprasčiausiai išstumiamas nesveikais reguliavimais. O paskui tai virsta neadekvačių reguliavimų sukeltu emigracijos srautu.

Continue reading

Atsakas į pono Mariaus Kundroto neiginius

Ponas Marius Kundrotas savo straipsnyje polemizuoja su mano greitu įvykių vertinimu. Iškart pasakysiu: daug kur pono Kundroto požiūris yra elementariai gynybinis (nes užkabinau partiją), o ne holistinis, o iš to – atsiranda vertinimo klaidos, o ir vertinimas gaunasi tiesiog nepakankamas, toks, kai paprasčiausiai nematoma savęs, nes žiūrima gi iš savo pozicijų. O nematoma todėl, kad rūpinamasi partijos reikalais, kas yra labai pagirtina. Bet problema ta, kad kartais reikia pažvelgti iš šalies. Ir vat čia kritiką reikia priimti, kaip didžiulį gėrį, nes ji leidžia atrasti silpnas vietas ir jas pataisyti.

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip...

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip…

Tasai požiūrio nepakankamumas kyla dėl to vidinio požiūrio taško: iš atsakymo jaučiasi, kad ekonomika ponui Kundrotui atrodo svetima – kaip priedas prie politikos (t.y., kažkoks išorinis procesas). O kai ji atrodo svetima ir išorinė, į ją žiūrima ne kaip į esminį gerovę reguliuojantį pradą ir viso ko aplinką, o kaip į kažkokį antrinį mechanizmą, kur nėra didelio skirtumo, ar taip suktelsi, ar anaip.

Tačiau yra atvirkščiai: būtent politika yra priedas prie ekonomikos, nes ekonomika yra visur, o politika ekonominėje aplinkoje veikia, kaip terpėje. Ir tai yra visur – pradedant rinka ir baigiant tuo, ar mes galime daugintis (taip, gyventojų dauginimasis – irgi ekonominis procesas).

Tiems, kas perskaitė ankstesnį mano pasisakymą apie tautininkus ir seka visą diskusiją, o ir pačiam ponui Mariui Kundrotui pasakysiu gal nelabai daug, bet pakankamai pamąstymo vertų dalykų. Tiesiog pamąstymui, padetalizavimui ir padiskutavimui. Atsakinėsiu ne pagal pono Kundroto punktus, nes jie tiesiog netinkamai sudėlioti (būtent dėl holistinio požiūrio trūkumo: ponas Kundrotas žiūri iš vidaus, o ne iš šalies).

Aš labai tikiuosi, kad tai, ką parašysiu, bus pergalvota, nes ten slepiasi daug daugiau įdomybių, nei galėtų pasirodyti. Ir iš to tautininkai gali išpešti labai daug naudos, jei pažvelgs giliau, kaip į sistemą, kurioje pilna visokių priežasčių ir pasekmių. Tik viskas dažnai kiek kebliau, nei norėtųsi. Todėl ir noriu, kad pergalvotumėt.

Continue reading

Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Continue reading

Tautininkai byra, bet šansų jiems lieka

Žinot, su tais tautininkais ir žaliaisiais visokiais, kur prasidėjo prieš kelias dienas triukšmeliai dėl Tautininkų frakcijos susikūrimo (beje, kaip įprasta, spauda sureagavo su nuostabiais uždelsimais) – problema yra labai paprasta: Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga savo esme yra socialistinė, netgi su visai raudonaisiais (Vitalijus Balkus, beje, vienas iš nedaugelio protingesnių) persimaišiusi politinė grupė.

Kai kam tai gali atrodyti, lyg kažkokia nesąmonė, tačiau šitaip atrodo tik tol, kol nepasižiūri į tautininkų tarpe vyraujančius požiūrius: šie irgi pakankamai nutolę nuo rinkos ekonomikos suvokimo ir linkę remtis ganėtinai socialistiniais (komandiniais ar klasiniais) konceptais. Kitaip tariant, ekonominis požiūris čia kardinaliai kairesnis, negu pas paksuolius, darbiečius ir socdemus.

Kad ir koks tas mielas vaikas būtų, niekas jam neduos spręsti rimtų dalykų, nes visi supranta, kad bardakas bus klaikus. Taip ir su partijomis, linkusiomis į socializmą.

Kad ir koks tas mielas vaikas būtų, niekas jam neduos spręsti rimtų dalykų, nes visi supranta, kad bardakas bus klaikus. Taip ir su partijomis, linkusiomis į socializmą.

Būtent todėl tautininkai ir pakliūna į spąstus: Tarpukaryje turėtas rinkos dėsnių suvokimas, kuris tuomečiams tautininkams buvo absoliučiai natūralus, dabar yra dingęs. Vietoje to – kažkokios postsovietinės žinios, kurios visiškai nesisieja su jokia ekonomine realybe. Gaunasi taip, kad daugelis tautininkų – visiški socialistai, įsivaizduojantys, kad ekonomika – tai kada iš vienų (blogųjų) atimi ir padalini kitiems (geriesiems).

Štai per tą galą ir gaunasi, kad Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga gali prisijungti gabalą Tautininkų partijos: juk įsivaizdavimas, kaip reiktų tvarkytis – labai panašus. Giliau kabinant – tiesiog jokio įsivaizdavimo, išskyrus šūkius apie teisingą atimdinėjimą ir padalinimą.

Kažkodėl man tai primena kitą, ne tokį ryškų, tačiau irgi pastebimą procesą, vykstantį aplink tautininkus: nuo tautininkų prie nacionalsocialistų – vienas žingsnis. Ir tai yra būtent dėl socialistinio požiūrio, kuris ir yra nacionalsocializmo esmė (išties nacionalsocializmas – tai ne nacionalizmas, o tik socializmas, pridengtas nacionalistiniais šūkiais). O jau nuo nacionalsocialistų prie nacionalbolševikų – daugų daugiausiai pusė mažo žingsnelio. O vat čia jau ir komunistai, putinistai ir panašūs, kurie daro viską, kad tiktai kažkaip įsikabintų už nacionalistų, patraukdami šiuos nuo Vakarų link Rytų.

Pažvelgę į visas tokias problematikas, matome, kad visų bėdų priežastis yra viena: tautininkai neturi jokios aiškesnės ekonominės platformos, išskyrus kažkokius socializmus. Išspręsti tai būtų įmanoma labai lengvai, tiesiog ėmus dėlioti rinkos palaikymo priemones (parama smulkiam verslui, barjerų verslui šalinimas, rinkos dereguliacija kartu su deoligopolizacija, etc.) – visa tai kardinaliai pakeistų rinkėjų požiūrį ir kartu taptų neperžengiamu barjeru visokiems nacionalbolševikams ar kitoms grupėms, kurios norėtų tautininkus įtakoti.

Rinkėjai irgi nėra buki: per paskutinius rinkimus į Seimą nepraėjo nei viena realiai kairiąsias ekonomines pažiūras turinti jėga. Nei tie patys žalieji, nei tautininkai, nei frontas, nei dar kažkas. Socialistiniais aiškinimais netiki netgi tos bobutės, kurios reikalauja pensijų didinimo bet kokia sąskaita. Realų rinkėjų pasitikėjimą gauna tik partijos, kurios pagal savo ekonomines idėjas yra nuo centro (darbiečiai, paksuoliai, socdemai – visi ryškūs centristai, kovojantys už tai, kad nieko nekeisti) iki dešinės (konservai, liberalai – kovojantys už rinkos liberalizavimą). Trumpai tariant, išvados, į kur orientuotis – aiškios.

Visgi, nors ir atrodo, kad labai paprasta, bet aš abejoju, ar tautininkai sugebės susitvarkyti. Nes tam, kad nuslopintum socializmą ir sukombinuotum laisvos rinkos idėjas su nacionalizmu, reikia labai didelės politinės valios ir sveiko proto partijos viduje.