Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Iki prekybos tinklas apgaudinėja klientus

Maždaug prieš metus rašiau, kad Iki kabina makaronus su ekologija. Tąsyk šis prekybos tinklas ėmė platinti žalius maišelius su užrašu „Aš – ne plastikinis“, tačiau pagamintus iš 100 procentų grynumo polipropileno – bene sunkiausiai gamtoje yrančios plastmasės, atsparumu lenkiančios netgi polietileną. Visai nesislepiant, ta pati 100 procentų polipropileno sudėtis buvo nurodyta ir etiketėje, esančioje maišelio viduje. Per tuos metus iš Maxima ir Rimi tinklų neekologiški maišeliai bene išvis išnyko (Rimi išvis pardavinėja labai gražius drobinius maišelius – rekomenduoju tyčia nusipirkti, liuksusiniai), tuo tarpu Iki savo melagingai ekologiškas tašes platina ir toliau. Ir dabar ant tokių pat 100% polipropileno maišiukų tas pats užrašas – „Aš – ne plastikinis“.

Tąkart Iki marketingistų vadas(?) komentaruose man pažadėjo, kad susiaiškins dėl šio reikalo. Deja, taip ir neatrašė. Taigi, praėjo jau ištisi metai, todėl dabar galiu pasakyti tiesiai – Iki yra meluojantis ir protą krušantis tinklas. Iki meluoja ant savo maišelių, jie kruša protą apie menamas jų ekologijas, kurių nėra anei pėdsako. Ir meluoja man. Ir dar, beje, Cento parduotuvių tinklas, apie kurį irgi rašiau, nes viena iš jų parduotuvių – tai didžiausia iš paskutiniais metais mano matytų smirdaskylių – tai irgi Iki giminaičiai, pasirodo. Melas vienur – reiškia, melas ir kitur. Aš negaliu pasitikėti įmone, kuri melą laiko natūraliu dalyku.

Brangūs Iki veikėjai, visai neseniai jus gyriau už tai, kaip darote akcijas su savo lipdukais. Bet akcijos – tai ne viskas. Viskas yra kliento požiūris į jus, o šis atsiranda iš jūsų požiūrio į klientą. Aš nesu pakvaišęs dėl ekologinių dalykų. Tačiau man labai nepatinka makaronai ir proto krušimas. Todėl esu ant jūsų labai piktas. Pasiieškojau internetuose – piktas ne aš vienas. Pavyzdžiui, yra piktų dėl to, kad jūs skelbiate savo Iki akcijas kokioms nors pigioms prekėms, o paskui paaiškėja, kad tų prekių išties neturite, nes mat „kiekis ribotas“.

Gal dar paieškokim? Aš peržiūrėjau pas save, ką rašiau su tegu IKI – gavosi ne tiek jau ir daug gero apie jus, brangūs prekybininkai iš UAB Palink. Brangūs tiesiogine prasme – puikiai žinome, kad kainomis jūs bene lyderiai, tiesa? Kaip jaučiatės?

Šiukšlės ir mes. Kelionė su VSA

Kaip žinia, vakar turėjome ekskursiją – Powiukė, Naminis, vienas iš Milžinų ir aišku, jūsų dabar skaitomas Rokiškis nuvyko į VSA atliekų rūšiavimo stotį, o paskui dar ir važinėjosi Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis didžiuliu šiukšliavežiu. Žinoma, patampėm ir šiukšlių konteinerius, ir šiukšles į mašinas krovėm, ir taip toliau – viskas, kaip žadėta: bent jau truputį pabandyti juodą darbą dirbti – tiesiog būtina. Bet ne tai esmė.

Aš kažkodėl nesitikėjau, kad man padarys tokį įspūdį visas šitas šiukšlių reikalas. O jis man sukėlė krūvą tiesiog filosofinių minčių. Paprasčiausiai, kai žiūri į milžinišką kalną popierinių šiukšlių ir makulatūros, suverstą rūšiavimo angare, galvoji net ne apie mastus (nors taip, jie irgi daro įspūdį). Tiesiog paprasčiausiai imi žiūrėti, kas tai per šiukšlės.

Nekokybiškos spaudos atliekos iš spaustuvių. Nekokybė – tai šiukšlės. Kažkokie vokiški spalvoti meniniai nuotraukų albumai, kurie kažkam pasirodė nevertingi (dabar gailiuosi, kad nepaėmiau). Švarūs Lietuvos Banko sertifikatų blankai medaliams (girdėjau, kad juodojoje rinkoje bene 10 litų už blanką?). Krūva dovaninių reklaminių komplektų „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (vieno savikaina berods kelios dešimtys litų). Ir taip toliau, ir taip toliau. Daiktai, kurie visai neturėtų būti šiukšlėmis, bet tai šiukšlės.

Švietimas ir mokslas. Šiukšlės.

Continue reading

Akcija-atrakcija, šiukšliavežio menas!

Arjen Robben gavo VSA sunkvežimį

Kai rašiau apie tai, kaip išties turi būti daromas marketingas, berods minėjau, kad būtų gerai ir pačiam pasimokyti šiukšlių rinkimo meno iš Arjen Robben fanų. Taigi, pavyko susitarti su VSA ir gauti galimybę – 4 vietos blogeriams, norintiems pasivažinėti šiukšliavežėmis, pasivaikščioti po šiukšlynus ir išmokti to, ką mums pademonstravo ši puiki šiukšlių rinkimo kontora, prasimušusi netgi į 4chan naujienas 🙂

Žinoma, iš 4 vietų laisvos jau liko tiktai 2 – vieną nugriebiu aš, o kitą jau nugriebė Powiukė, kuri apdairiai susirezervavo vietą dar ankstesnio mano straipsnio komentaruose, tačiau galimybės – yra, tad prašom registruotis tiesiai čia, į šio straipsnio komentarus.

Veiksmas vyks trečiadienį, susitinkam 17:30 kažkur netoli nuo miesto centro, apsitarti galime komentaruose, jei ypatingų pageidavimų nebus, tai siūlau šalia Europos.

Į VSA pilį mus nuveš pati VSA marketinginių atrakcijų autorė, renginio programoje – ekstremalūs pasivažinėjimai Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis, kraunantis šiukšles į gigantiškus robben-trakus. Aprangos stilius – belenkoks, bet kad negaila būtų 🙂

Upd.: antra renginio dalis, būtent patys tie šiukšliavežiavimai Senamiestyje – maždaug nuo 20:00, tad galima prisijungti ir vėliau 🙂

Škvalas, pasyvai ir aktyvai

Kai vasarą rašiau apie tai, kokius nusiaubė miškus škvalas Lietuvoje, kai kuriuose sluoksniuose gerai žinomas Xerksas Tszar of Persia pareiškė, kad 10 milijonų miškininkų įvardinti nuostoliai tėra jų pačių išsigalvojimas, norint pinigų nusigriebt. Žinoma, daugelis pastebėjo, kad miškininkystės valdininkai tiesiog rankas trina iš pasitenkinimo, bet taip ir nepagavo, kodėl. Įdomus fenomenas gaunasi – visi supranta, kad pinigus kažkas kažkaip vagia, bet nesupranta, per kur.

Škvalas ir jo padarinių vertinimas

Lietuvą nusiaubęs škvalas išties buvo siaubingas. Ir net sunku pasakyti, ar per paskutinius kelis šimtmečius yra buvę didesnių audrų. Jei ir yra buvę, tai negirdėjau – jei kas nors žinote daugiau, apšvieskite. Išlaužyto miško apimtys, manyčiau, nepilnai dar įvertintos ir dabar. Nors daugelyje vietų tas miškas jau ir aptvarkytas, kai kurie miško keliukai iki šiol užversti medžiais, ypač toliau nuo pagrindinių plentų, o Varėnos rajone, vaikščiodamas miškais, vis pastebi įvairaus didumo nuniokotus plotus.

Kaip matome, pati svarbiausia nuostolių vertinimo problema yra susijusi su labai didele nuostolių fragmentacija: išverstas ne vienas plotas, ne du, ne dešimt ir netgi ne šimtas. Įvairaus dydžio plotų ir plotelių, kur išversti ar sulaužyti medžiai – tūkstančiai. Vienur išversta ar nulaužta dešimt medžių, kitur – šimtas, trečiur – dar daugiau. Tačiau pagrindinė išlaužyta masė akivaizdžiai tenka ne keliems didžiausiems plotams, o milžiniškiems kiekiams mažesnių plotelių, kurių tiek daug, kad visų iki galo suskaičiuoti neįmanoma – galima tik apytiksliai įvertinti kiekius, o ir tai, tik apžiūrėjus mišką skersai-išilgai. Natūralu, kad pirmas kelias dienas miškininkai galėjo tiktai spėlioti apie nuostolių apimtis.

Gamtinė katastrofa pasyvus paverčia aktyvais

Yra vienas paprastas ekonominis reiškinys, kuris čia vyksta: pasyvai virsta aktyvais. Pasyvai – tai turtas, kuris yra užšaldytas, neduodantis pelno dabar, nors gal ir duosiantis kažkada ateityje. Aktyvai – tai pinigai čia ir dabar atsirandantys iš kažkokios veiklos. Esminis skirtumas tarp pasyvų ir aktyvų – pasyvai eikvoja pinigus, o aktyvai – duoda pinigus. Kol miškas auga – jis yra pasyvus, o kai parduodamas – aktyvus. Paradoksas su valdiškais miškais yra tas, kad valdžiažmogiams nusispjaut į realų pelningumą. Jiems svarbu, kad pinigų tiesiog būtų. Todėl bet koks pasyvų virsmas aktyvais jiems kelia pasitenkinimą. Atsiranda pinigai – galima ir pasišildyti.

Korupcinės vagystės psichologija paprasta: eilinis korupcionierius nei už ką neklastos finansinių duomenų, kuriuos lengvai galima patikrinti ir kuriais galima suabejoti, o suinventorizavus patirtus nuostolius, patikrinti viską ypatingai lengva. Ypač korupcionierius bus atsargus, kai pinigus skirianti valdžia nusiteikusi priešiškai ir viskuo įtarinėja. Korupcionieriaus reakcija suprantama – jei galima patikrinti, o akivaizdu, kad tikrins – reiškia, kad klastojimus suras, todėl reikia daryti tvarkingai.

Kita vertus, argi tuos nuostolių pinigus nuostolius vertinęs valdininkėlis gali tiesiog imti ir įsidėti sau į kišenę? Žinoma, kad ne. Išvada peršasi akivaizdi, nyki ir tiesiog buka: miškininkai džiaugiasi tiesiog tuo, kad pasyvai virsta aktyvais, o jau iš tų aktyvų įsisavinimo – galima bus gerai nusigriebti. Ir kuo tų aktyvų gausis daugiau, tuo smagiau. Kitaip tariant, nuostoliai dėl škvalo – tai tiesiog puiku, o jei tie nuostoliai tikrai didžiuliai, milžiniški – tai prirašinėti nieko nereikia, aktyvų srautas kaip dangiška mana užpils miškų ūkį. Štai tokia paprasta korupcinė logika – kuo blogiau, tuo geriau.

Tyras korupcionierių džiaugsmas

Taip ir gaunasi, kad miškininkai džiaugiasi škvalo sukeltais nuostoliais, bet jiems nereikia tų nuostolių pateikinėti, kaip esą didesnių, nei išties yra. Nereikia tam džiaugsmui jokių ten klastojimų ir prirašinėjimų, nes nuostoliai pakankamai dideli, kad gautų aktyvų pakaktų ir taip. Tai išties nekaltas, sąžiningas, nuoširdus ir vaikiškai tyras korupcionierių džiaugsmas.

Supermarketai, kosminiai rutuliukai, blablabla

Truputį susikaupė visokių minčių, taigi truputį išsiliesiu apie prekybcentrius ir panašiai. Apie visus. Nes senokai jau užveikė. Rašiau apie tai dar 2008, tačiau atrodo, kad nedaug kas pasikeitė nuo to laiko. Gal truputį visgi pagerėjo. Taip, žinau, kad smulkieji prekybininkai dėl supermarketų žūsta, tačiau aš manau, kad jau ir taip jie visi žuvo, taigi, perkuosi supermarketuose ir mano dėka auga prekybos tinklai. Negerai, bet taip yra.

Maxima valdo viską

Ne taip seniai rašiau apie tai, kaip Maxima parduotuvėje nusipirkau nevalgomai persūdytos mėsos, o dabar žiūriu, kad jau kelintas blogas svaigsta apie Maximos kosminius rutuliukus. Tiesą sakant, nežinau, ar čia jų nemokšiškas nemokšiškumas, ar priešingai – genialiai genialus marketinginis ėjimas. Kažkodėl iki šiol, atrodo, niekas nepastebėjo, kad tie rutuliukai yra skirti vienam senam, kadaise ir Lietuvoje labai populiariam vaikiškam žaidimui. Prancūzai ir suaugę masiškai jį žaidžia – viskas paprasta, tiesiog vienu rutuliuku reikia išmušti kitą rutuliuką iš duobutės. Berods taip. Tarpukario Lietuvoje tas žaidimas buvo populiarus, dabar – atrodo, kad jau niekas neprisimena. Ir gal tiesiog Maxima nutarė jį atgaivinti ir paversti Maximos žaidimu? Taip ar anaip, rutuliukai ten prasti, visiškai netikę, o kaip išsiaiškino Vabolis – kardinaliai gražesni kosmorutuliukai būna dedami į klozetų vožtuvus. Tik nesakykit to vaikams.

Maxima išties valdo. Kaip juos kas bekeiktų, kaip aš pats besipiktinčiau kuo nors – tai visvien galingiausias ir geriausiai optimizuotą asortimentą turintis tinklas. Visiems kitiems iki Maximos – kaip vėžiu iki Magadano. Konkurentai orientuojasi į pigiausias ar geresnes prekes, o Maxima tinka visiems. Galima drąsiai sakyti, kad Lietuvoje yra vienas prekybos tinklas – tai Maxima, o visi kiti – tai tiesiog smulkmė.

Rimi – didelis iškilmingas feilas

Tuo tarpu Rimi apseina be rutuliukų. Jie jau seniai mane užkniso su savo šlykščiais lipdukais, per kuriuos platina neadekvatines prekes – pvz., pigias kepimo skardas, kokių galima nusipirkti po 10 litų, pateikinėja su reklamomis, esą tai „reguliari kaina 100 litų“ (o vat kalbainiams į tą „reguliarią“ – atrodo nusispjaut) ir knisa protą. Dabar platina kažkokius peilius, kurie viens prie vieno, kaip tie, kurių galima parduotuvėse rasti už 5-10 kartų mažesnius pinigus. Rimi marketingistai, jei skaitote šitą tekstą, tai paimkit savo peilius ir nusižudykit su savo šūdais ir emigruokit. Dabr Rimi jau sugalvojo, kad reikia nuolaidų kortelių – vieną procentą nuolaidos klientams duot. Gal ta proga vakar maniškė, pirkdama elementarius ledus, buvo nustebinta – 5 litai už porciją. Kaip sakant, „kainas padidinsim ir vieną procentą nuleisim“.

Brangūs Rimi asilagalviai atstovai, manot, kad niekas negirdėjo, jog jau antrus metus dirbat į minusą? Aš tai girdėjau, ir spėkit, ar nustebau, kai man tai pasakė? Negalvokit, kad krušdami klientams protą, tapsit pelningesni. Palyginkit savo kad ir ūkinių prekių lentynas su konkurentų, gal suprasit savo problemas. Kai jūs siūlot pirkti „Xuyparishi“ markės plaukų feną už bene 60 litų, paskui padarot „nuolaidą“ iki kokių 30 litų, o Gariūnuose ar Norfoje panašus tekainuoja 15-20 litų, kai Maxima už kokius 25 litus pardavinėja normalaus gamintojo (berods Philips) fenus – joks pirkėjas jūsų nelaikys padoria kontora. O tik pročiakrušiais. Taip ir sėdėsit minuse. Palyginkit savo nomenklatūrą lentynose bent jau su Iki – ten pasirinkimas porą kart didesnis, o Norfa jus lenkia tiek, kad jūs kaip vargdienėliai, su jais palyginus. Palyginkit savo nomenklatūras su Maxima – kai kurie prekių segmentai pas jus net 10 kartų mažesni. Ir jūs, nesutvarkydami savo asortimento, tikitės išsigelbėti kažkokiomis kortelėmis? Nejuokinkit. Su tokiu darbu taip ir liksit minuse, kol parsiduosit kokiam sėkmingesniam tinklui. Žinau jūsų košmarus – jums baisiausia būtų, jei jus nupirktų Maxima, bet jums gali būti dar baisiau – Lietuvoje jus gali nupirkti Norfa. Netikit? Pasidarykit rimtesnį veiklos vertinimą – ne tik patikėsit, bet ir apsiverksit.

Iki, Norfa, Prisma, Lietkoopsąjunga, Aibė ir Cento

Iki irgi turi kažkokias nuolaidų korteles ir lipdukus, bet palyginkim, ką jie parduoda už lipdukus? Ogi puikiausius Berghoff puodus, kurie jau išties verti – tai ne iš lochatroninių prekių. Kaip matom, esmė yra ne tame, ką darai, o tame, kaip darai. Iki sugeba idėją realizuoti gerai, tuo tarpu Rimi gaunasi tik nykus pamėgdžiojimas. Feilas. Nors gal ir ne feilas. Aš puikiai suprantu, kad gal būt tuos Rimi akcijinius fufelius tiekia kokios nors firmos, kur gal būt kokie nors Rimi marketingistai turi kokių nors gerų draugų. Korupcija būna ir pas prekybininkus. Nežinau, kaip čia išties yra. O kaip jūs manot?

Norfa, kai pasigilini, paanalizuoji, palygini – padoriausias tinklas iš visų Maximos konkurentų, vertas pagarbos, nors ir orientuotas į labiausiai taupantį segmentą. Norfa nekruša proto lipdukais ir kitomis nesąmonėmis, o tiesiog siūlo mažiausias kainas. Tai realybė – atėjęs apsipirkti į Norfą, pirkdamas maždaug tą patį, aš išleidžiu pusantro karto mažiau. Ir skirtingai, nei apie Rimi, apie Norfą negirdėjau gandų, kad jie sėdėtų minuse.

Cento – kaip ir pretenduotų į kažką dar pigesnio, nei Norfa, bet porą kartų, kai pasitaikė užsukti – taip ir likau nesupratęs, kaip jie išvis gali egzistuot. Vieną kartą užsukau Šventojoje – tai ne parduotuvė, o kažkoks žmonių prisigrūdęs, puvenomis smirdantis bomžatnikas, kur prekės mėtosi ant grindų, kartu su sudužusiais alaus buteliais, o tarp lentynų žmonėms neįmanoma prasilenkti. Norite įsivaizduoti, kaip atrodė prabangiausias supermarketas sovietmečiu? Užsukit į Cento – tai kažkas sulyginamo.

Lietkoopsąjunga – mažai kam žinoma. Kaip jie iki šiol dar išgyveno, nesuprantu – tai viena iš tų kontorų, kur valdo kažkokie neaiškūs vadovai, atėję iš sovietinių laikų, bet kita vertus, valdymo modelis ten įdomesnis – kooperatinis, yra specifikų. Miestuose sovietinės Lietkoopsąjungos parduotuves suprivatizavo kiti tinklai, o štai kaimuose – lyg ir išliko. Prekių asortimentas ten – pasibaisėtinas, kainos – lyg ir pusėtinos, tačiau visgi yra specializacija – kitur gal ir nerasit visokių ūkinių prekių, o čia jų pilna, labai pigių.

Nesu tikras, bet Aibė – berods dar vienas tinklas, nežinau, kam priklausantis (ar tik ne Senukams?). Absoliučiai vidutiniškas, kaimo vietovėse yra. Primena Norfą, tačiau prasčiau organizuotą. Bet net ir iš Aibės Rimi galėtų labai daug ko išmokti. Ne tas žodis, kiek daug.

Galų gale Prizma – tai ne tinklas, o tik viena parduotuvė, esanti Ozo prekybos centre, tačiau tai išties geriausias supermarketas Lietuvoje. Jei neskaitysim to, kad visiškai neaišku, kaip į jį pakliūti. Nuvažiavęs prie Ozo, staiga suvoki, kad nežinai, kur įėjimas į parduotuvę. Jo tiesiog nėra. Kai paklaidžioji ir per kažkokius užkaborius ir tarnybines patalpas pakliūni į vidų – pamatai, kad šitas prekybcentris pustuštis. Matyt, kiti irgi neranda, kaip pakliūt. Prasiėjęs, supranti, kad nežinai, pro kur išeit ir ilgai klaidžioji vėl. Paskui nusprendi, kad daugiau ten lankytis neverta. Kita vertus… Jacobs kavos pusės kilogramo pokas už 9 litus, du kartus pigesni drabužiai, ir tarpai tarp lentynų du kartus didesni, nei Rimi – sakyčiau, tai pasako viską. Anksčiau ar vėliau visi išmoks susigaudyt tuose labirintuose ir štai tada jau Ozas nugalės Akropolį.