Karas prieš internetus prasideda ir pareina tripais

Kaip sako visokie gandai, Prancūzijoje jau ima veikti seniai apkalbama trijų kirčių antipiratinių bausmių sistema: pirma auka jau gavo trečią kirtį – yra baudžiama per teismus. Bauda (150 eurų) skirta kažkokiam žmogui už tai, kad jo žmona parsisiuntė kažkokias dvi kažkokios Rihanos dainas. Dar 13 kitų bylų laukia savo eilės teismuose. Aišku, kad tai tik kovų prieš piratus pradžia, nes šie skaičiai juokingai maži.

Bet už šitų 13 bylų esantys skaičiai – visiškai kitokie, keliantys klausimus, ar kartais antipiratai nekliedi, apsiuostę kokių nors narkotikų. Ar kartais ne kokie nors tripai jiems dedasi. Bet aš jums pasakysiu dar apie tai atskirai apie narkotikus ir kliedesius. O pirmiausiai pasakysiu apie skaičius.

Ha! ha! I am using the internet!!!

Realybė yra labai paprasta: nesustabdysi upės bėgimo. Bet kokios užtvankos tepristabdo reikalą laikinai, o paskui srautas ima bėgti per viršų.

Kaip aiškėja, Prancūzijos internetų persekiotojai dar birželio mėnesį spėjo išsiuntinėti grasinimus daugiau, nei milijonui interneto paslaugų (t.y., prisijungimo linijų) pirkėjų. Nors naujienos sako, kad baudomis už nelegalias dainas nubaustas tik vienas žmogus, daugiau, kaip 100 tūkstančių interento paslaugų pirkėjų jau laukia antro įspėjimo. Tai nuo tada, kai Prancūzijoje įsigaliojo tasai trijų kirčių įstatymas (jis buvo priimtas 2010 spalį).

Kad susigaudytumėte, kokie tai mastai, tai Prancūzijoje gyvena apie 65 milijonus žmonių, yra 50 milijonų interneto vartotojų ir apie kokius 20-25 milijonus interneto linijų pirkėjų. Taip, tai reiškia, kad įspėjimai išsiųsti maždaug kas dvidešimtai internetą turinčiai šeimai. Ir tai – tik pradžia, nes sekimas ir kontrolė dar toli gražu nepriartėjo prie tų totalinių mastų, apie kuriuos galime įtarti.

Daugeliui jau seniai klausimų tokių kyla įvairiausių. Pavyzdžiui, kas bus su keistai intensyviai per visus galus pasaulyje imtais kišti antipiratiniais reguliavimais, pagal kuriuos už parsisiųstas dainas baudžiama būtų griežčiau nei už kokią nors vagystę? Arba kas bus su ta beprotybe, kuri vyksta patentų rinkoje (čia jau vien Apple verta prisiminti)? Arba kas bus, kai į paprastą flešiką po dešimties metų bus galima sudėti visą visų laikų muziką, knygas ir filmus? Arba kas bus, kai GMO platintojai ims skalpuoti ką papuola už savaime plintančius piratinius genus (nors, tiesą sakant, jau dabar jie tai daro)?

Arba paprastesnių klausimų irgi kyla: tarkim, kas bus, jei paaiškės, kad toje pačioje Prancūzijoje dauguma žmonių yra vienokie ar kitokie piratai? Aš atsimenu kadaise matytus skaičius, kad Vakarų šalyse ~70 procentų interneto vartotojų turi nelegalaus piratinio turinio. O Lietuvoje tokio turinio turi kokie 90 procentų. Arba dar atsimenu kažkur matytus skaičius, kad Italijoje apie 20 procentų interneto vartotojų piratauja reguliariai. Tai kaip, gal čia reikia koncentracijos stovyklų?

Arba visai paprastai: kodėl gaunasi taip, kad autoriai kažkodėl neturi turtinių teisių į savo kūrinį, nes negali jo administruoti, kadangi tokia teisė jiems nesuteikta. O tas teises kažkodėl perima kažkokios keistos agentūros, kurios renka pinigus iš ko papuola, netgi kai tie autoriai, už kuriuos pinigai renkami, tų pinigų negauna. KPŠ?

Aš suprantu, kad tai, ko aš čia klausiu – tai apie kliedesius, kuriuos matome realybėje. Tai klausimai apie kliedesius, kurie kilo iš pagrindinio kliedesio, kuris vadinasi intelektinės nuosavybės koncepcija. Pagalvokim apie esmę: KPŠ yra intelektinė nuosavybė? Kas tai? Mintys gali būti kažkieno nuosavybė? Jausmai gali būti nuosavybė? Žodžiai, sakiniai ir raidės? Ar nesukelia tai minties, kad visa autorių teisių sistema yra paremta tiesiog kažkokiu aiškiu briedu?

Aš čia apie štai ką: portalas Balsas.lt praneša, kad kažkokiam Vytui Simanavičiui, galimai susijusiam su LANVA, yra pareikšti įtarimai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, arba neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu.

Gerbiami ponai ir ponios, man kyla keistos asociacijos. Aš negaliu sakyti, kad tai netikėta, bet galiu tik pasakyti, kad tai yra stebėtina. Ir man tai daug ką sako. Ponai ir ponios, paaiškinkite man, kas čia per kliedesiai.

Dar kartą apie Davos ekonomikos forumą ir Andrių Kubilių

Mane šiandien užšokiravo vienu dalyku. Ne, nors aš esu labai šokiruotas tuo, kad pasirodo, jog suklydau ir į Davos buvo kviečiamas ir tenai kalbėjo dar ir Gediminas Vagnorius. Ir ne dar kažkuo, kaip pvz., buvusiu, o paskui pražuvusiu Gedimino Kirkilo kvietimu. Aš paskutiniu metu stengiuosi rašyti greitai, nes jau esu rašęs apie tai, kas būna, kai bandau rašyti rimtai. Taigi, mano kokios nors klaidos manęs čia visai nestebina.

Mane labiausiai stebina ir šokiruoja kitas dalykas – pasirodo, kad Artūras Račas mane skaito ir negana to, dar ir gerbia (nors ir su išlygomis). Ir netgi sako, kad aš neretai parašau įdomiai ir esu netgi kažkoksai elitas. Tai yra man nelabai suprantama, nes aš pats tai jau seniai galvoju, kad aš įdomiai nerašau, o rašau tiktai taip, kad kažką subalamutinčiau. Todėl esu lengvai šokiruotas. O gal net ir nelabai lengvai šokiruotas. Bet tai neesmė, o esmė, kad man reikia parašyti čionai paneigimą apie šias insinuacijas, kurias aš paneigsiu.

Katė ar žiurkėnas?

Čia yra ne aš. Čia yra katė kažkokia, kuri manęs bijo, o ne šokiruota. Nieko nesuprantu, ko jūs čia dabar visi nepatenkinti. Ko jūs čia norit?

Tai aš paneigiu, kad Andrius Kubilius buvo pirmas Ministras Pirmininkas, pakviestas į Davos Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją. Nes čia atkartosiu maždaug ką rašo ponas Artūras Račas, nors ir su savo paaiškinimais, kad būtų paprasčiau:

  • 1996 į tą konferenciją buvo pakviestas Adolfas Šleževičius. Nenuvyko, nes tuo metu buvo kaip tik išmetinėjamas iš posto. Šito aš tikrai nežinojau ir niekaip sužinojęs nebūčiau, jei ne ponas Artūras. Tai yra vambzdec, nes aš apie tą nebūčiau net įtaręs. Dėl šito prisipažįstu, nes tai mano žinių spraga, kurios aš netgi nebūčiau turėjęs per kur užpildyt.
  • 1999 į tą konferenciją buvo pakviestas Gediminas Vagnorius. Nuvyko ir kalbėjo, buvo išrinktas į kažkokius geriausius. Labai veltui ir labai gaila, kad aš to nežinojau, nes šitas tipažas pagal veiklos rezultatus buvo vienas prasčiausių MP, kokie tik pas mus yra buvę. Jei atsimenate, kaip Lietuva iš Rytų Europos interneto lyderės per kokius metus nusirito į estams bei latviams pavydinčią subinę – tai čia kaip tik Gedimino Vagnoriaus valdymo metu. Ir čia aš prisipažįstu, kad nežinojau.
  • 2007 į Davos buvo keistai kviestas Gediminas Kirkilas. Pakvietimas buvo stebėtinai aktyviai triūbinamas ir stebėtinai staigiai nutilo, kiek vėliau. Apie su tuo susijusius gandus čionai nekalbėsiu, bet taip ar anaip, ten nuvažiavo Valdas Adamkus, kuris buvo niekam neįdomus. Tiesa, dar paskui jau gandų motyvų gandais anokie tolimi giminaičiai Mauzeris ir Sūrskis papasakojo kai kurių niuansų, bet tie kolegos yra nelabai patikimi, todėl jais galima ir netikėt, nes jie ne tokie gerbiami, kaip aš.

Dabar į Davos konferenciją važiuoja Andrius Kubilius. Per kokius 10 paskutinių metų iš šiaip svarbiausios ekonominės konferencijos pasaulyje Davos konferencija tapo vieta, kurią konspirologai sieja su iliuminatais, Pasaulio valdžia ir taip toliau, nes tas forumas yra realiai elitinis. Jau ne Davos organizatoriai džiaugiasi, kai pas juos atvyksta politikai, o politikai džiaugiasi, jei tik būna pakviesti. Taigi, įvykio mastas yra aiškus: Andrius Kubilius pakviestas į Davos.

Bet gi fcuk. Ponas Artūras Račas tikrai teisus dėl vieno. Jei tenai į Davos 1999 buvo pakliuvęs Gediminas Vagnorius, tai geriau skaitykim, kad ana konferencija tada dar neegzistavo. Gediminas Kirkilas – tai jau tiek to. Visvien jis tenai nenuvyko, tai čia dzin. Neįdomu. Bet Vagnorius… Bet Šleževičius… Ne, ponai ir ponios, aš geriau jau visgi perrašysiu istoriją, nes aš galiu sau tai leisti.

O ko čia dar norėt? Gal nebent to, kad Andrius Kubilius atvežtų iš Šveicarijos pinigų pensijoms mokėti. Sako, kad jis jau susitarė su tenykščiais bankininkais, jie nori į Lietuvą investuoti, nes mato investicijose į pensijas dideles perspektyvas.

Apple iPhone 5 ir Nokia

Apple iPhone 20

Patyčos jau pasiekė apogėjų. Apie Apple kūrybinį posūkį jau pasakyta viskas.

Daugelis laukė, o dabar isterikuoja, pamatę, kaip gi atrodo iPhone 5. Apple saulėlydis prasidėjo. Posūkis į dugną jau pasimatė, o tie, kas pirko nežmoniškai brangusias Apple akcijas, greitai ims abejoti savo investicijomis. O tie, kas visaip keikė Steve Jobs, dabar ims pasakoti, kad jie buvo teisūs, nes Apple seka Nokia pėdomis.

Bet jie buvo neteisūs. Steve Jobs dėka Apple tapo superkompanija, gaminusia būtent tai, ko reikia. Superkompanija, kuri padarė tai, ko nesugebėjo padaryti joks kitas kompiuterių gamintojas – jie suprato, ko reikia vartotojui. Kol kiti gamino šlykščias juodas, pilkas ir balkšvas dėžes su daugybe laidų, klaikiais konfigūravimais ir išvaizda varančius vartotojus iš proto, Apple darė tai, ko reikia žmonėms – gražius, patogius, malonius ir džiaugsmą teikiančius kompiuterius.

Steve Jobs visada norėjo, kad kompiuteriai būtų idealūs. Ne prikimšti kažkokių nesąmoningų parametrų apie megahercus, gigabaitus ir kitus kliedesiškus žodžius, o išties idealūs: patogūs, lengvai valdomi, nekankinantys žmonių. Steve Jobs tai padarė. Jo dėka kompiuteriai tapo patogiais. Jo dėka atsirado ir pirmi sąmoningi telefonai, galintys viską.

Visokie Windows CE, Windows Mobile, Symbian ir kiti daiktai buvo klaikiais kišeniniais kompiuteriais, kuriais neįmanoma naudotis be stiliaus*. Tie daiktai buvo klaikūs – su visokiais baisiais meniu, neįmanomi naudoti. Visokių funkcijų prikimšti telefonai irgi buvo baisūs. Gal netgi dar baisesni už tuos kišeninius kompiuterius. O Steve Jobs ėmė ir padarė telefoną-kompiuterį, kuris buvo idealus. Taip jis laimėjo.

Bet dabar jis negyvas, o gyvi tik korporaciniai smirdžiai, kurių kūrybingumas yra minusinis. Ir žinote, ką jie daro? Jie galvoja, kad buka kova su konkurentais per patentines sistemas ir teismus yra būdas konkuruoti dėl vartotojo. Jie mano, kad pailginę telefoną centimetru, jie duos vartotojui labai didelių privalumų, nes vartotojas gaus centimetru daugiau pridėtinės vertės. Jie galvoja, kad šitaip laimės prieš tokį apie vartotojus ėmusį galvoti gamintoją, kaip Samsung. Jie galvoja, kad per bylinėjimusis laimės prieš Android platformą. Jie taip galvoja, nes neturi net kelių procentų Steve Jobs intelekto.

Aš jums garantuoju, kad po kiek laiko jie pradės segmentuoti vartotojus panašiai, kaip Nokia, kurios marketingistai galvoja, kad paims keliasdešimt skirtingų funkcionalumų, juos visaip pakombinuos ir pagal tai pardavinės vartotojams begalę telefonų dvigubai brangiau nei kiti. O dar paskui jie paskelbs, kad bendradarbiauja su Microsoft ir kad tai atveria jiems naujas labai dideles perspektyvas.

Apple jau ritasi į bedugnę. Ant bankroto ribos jie jau buvo prieš porą dešimtmečių, kai bandė daryti tą patį, ką ir dabar, užmiršę apie vartotojus ir pradėję visokius ten teismus su kuo papuola. Juos išgelbėjo Steve Jobs, kuris, grįžęs atgal į savo sukurtą firmą, išmetė visus dalbajobus velniop. Įskaitant ir tą patį generalinį, kuris Steve Jobs priėmė į darbą. Išmetė tam, kad jie netrukdytų savo korporacinio mąstymo bukumu. Tada įvyko stebuklas – Apple atsigavo ir sužydėjo, ėmė galvoti apie savo klientus ir laimėjo.

Bet Steve Jobs miręs. Jis negrįš. Todėl Apple likimas aiškus.

 

—————

* Stilius – tai toksai pagaliukas. Dažnas kalbainis nei neįtaria, kad toksai žodis yra, todėl prigalvoja visokių įvairaus kliedesingumo pakaitalų – „lazdelė“, „baksnutė“, „pagaliukas“, „lietiklis“ ir panašiai.

Užburtas ratas ir minimalūs atlyginimai

Kadaise rašiau apie tai, kas gaunasi iš noro didinti minimalius atlyginimus: konkurencingumą didinantis vidinių išlaidų mažinimas gautų postūmį į visiškai priešingą pusę. Lietuva, kuri kelis metus vykdė vidinę devalvaciją, t.y., mažino savo pačios darbo jėgos ir kapitalo vertę lito atžvilgiu, taip mažindama eksportuojamų produktų savikainas, padidinusi minimalų darbo užmokestį, imtųsi priešingų veiksmų. Bet aš čia pradėsiu nuo kito dalyko, kuris kontekstui suvokti skirtas – nuo pastovumo ir tęstinumo.

Tęstinumas ir viena kryptis – būtina sąlyga darbo užmokesčio pokyčiams

Kad ir ką būtų galima kalbėti apie kokių nors reformų teisingumą ar neteisingumą, visada turime prisiminti vieną punktą: pokyčiai turi būti tęsiami. Netęstinumas yra kardinaliai didesnė bėda, nei kokie nors ne patys geriausi sprendimai. Čia turiu pasakyti, kad visgi dabartinė Vyriausybė išlaikė kryptį ir prieš savivaldybių rinkimus MMA nedidino. Ir netgi dabartinės kalbos apie tai, kad didinti, sukėlė isterikas visokiems komunistams, kai šie išgirdo, kad kalba bus apie 50 litų padidėjimą. Taigi, tęstinumas buvo. Jei jo nebūtų, tai būtų reali tragedija, nes kai tęstinumo nėra, tai gaunasi pravalas.

Įsivaizduokime, kad darome taburetę. Atsipjauname gabalą lentos, ištekinam jai kojas. O paskui nusprendžiame, kad darysime spintelę. Ir imame daryti spintelę. Žaliavos, skirtos taburetei – sunaudotos, darbo įdėta, tačiau taburetės nėra. Vietoje to vėl pjaustome lentas jau spintelei. Tada, nei nesurinkę spintelės, vėl apsigalvojame ir pradedame daryti stalą. Tą įpusėję – dar kartą apsigalvojame ir pradedame daryti fotelį. Ir taip toliau, ir taip toliau. Rezultatas puikus, tiesa?

Norėdami gauti išties prasmingą rezultatą, turime tęsti iki galo. Net jei taburetė buvo negraži ir per maža, mes galime gauti taburetę, jei baigsime ją daryti. Bet posūkis prie spintelės griauna planus ir galų gale mes negauname nei taburetės, nei spintelės. Todėl turi būti planų tęstinumas. Čia, beje, prisiminkime vieną iš Demingo principų. Bet čia šiaip, tarp kitko visa tai aš jums pasakoju, nes išties noriu visus subalamūtinti.

Surstromming

Sūrstriomas savo esme labai primena visas minimalaus darbo užmokesčio reguliavimo teorijas: jis smirda, yra šlykštus ir jį perka visokie dibilai.

Aš noriu užkabinti kitą pusę reikalo: prieš kelias dienas* pakalbėjau su anokiu R.K., katrą jau esu berods kažkur minėjęs. Ir tasai pre kelias minutes sugriovė mano visą įsivaizdavimą apie esmines minimalaus darbo užmokesčio problemas. Aš kadaise rašiau, kad minimalus atlyginimas Lietuvoje turėtų būti apie 200-300 litų: tai atitiktų pigiausiai apmokamo nelegalaus darbo dydį gilioje provincijoje. Bet yra ir asisteminis požiūris, kuris, kaip čia pasakius, out of the box. Tai vat aš jums tuo požiūriu ir duosiu per smegenis, kad dingtų noras apie tuos MMA kalbėti.

Pernelyg nesigilinant, kai nagrinėjamas MMA, dažniausiai kalbama apie du aspektus:

  • Viena vertus, minimalus darbo užmokestis yra per mažas, nes viskas kainuoja per daug, kad galėtum kažko nusipirkti pakankamai pragyvenimui. Išties, tai liūdna realybė. Kai nedidelio buto mėnesinės šildymo išlaidos yra didesnės (ir jei prisiminsim šildymo kainas – tai netgi dvigubai) už tą minimalų DU, tai kalbėti apie tokio atlyginimo adekvatumą ko gero neverta.
  • Kita vertus, tasai minimalus darbo užmokestis yra neadekvačiai didelis, jei lyginsime jį su apyvartomis, kurias įmanoma daryti kaimo vietovėse ar šiaip smulkiose įmonėlėse. Ir jis yra neadekvačiai didelis, jei kalbėsim apie, pvz., fermos naktinio sargo galimybę pragyventi kaime (kur turi daržą ir kūreniesi malkomis): šis galėtų gyventi net ir gaudamas dalį tos sumos. Ir realybė tokia ir yra: kaimo vietovėse neretas dirba nelegaliai, tegaudamas į rankas pusę minimalaus DU ar dar mažesnę sumą.

Kai pabandome panagrinėti šitų žirklių priežastingumus, atsiremiame į vieną gilią problemą: darbo našumas Lietuvoje yra liūdinančiai mažas. Jei darbo našumas padidėtų keletą kartų, problema dingtų: netgi pigiausius darbus dirbantys jau natūraliai uždirbtų daugiau.

Kai kas nors pastebi, kad lietuviškuose supermarketuose daugelis prekių yra brangesnės už tokias pačias Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, dažnas galvoja, kad priežastis – perteklinis vietinių supermarketų godumas. Aišku, godumas yra nepaneigiama visų mūsų savybė. Tačiau kainų priežastis yra kita – savikainose. Ir tai nėra dėl to, kad Lietuva būtų maža, tai nieko bendra neturi su masto ekonomija (prisiminkim, kad Liuksemburgas – bene didžiausią pasaulyje produktą gyventojui sukurianti valstybė). Tai yra susiję tiesiog su darbo organizavimu: jei dirbama efektyviai, kiekvienas žmogus sukuria daug, o jei dirbama neefektyviai – sukuria mažai.

Bet grįžkim dabar prie tų minimalių atlyginimų bei užburto rato, kuris tenai sukasi.

Continue reading →

Andrius Kubilius važiuoja į Davos konferenciją

Ponai ir ponios. Andrius Kubilius važiuoja į Davos konferenciją. Į tą pačią Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją, kur kviečiami tiktai tie, kas yra visiškai išskirtiniai. Geriausi ekonomistai, vadybos specialistai, valstybių vadovai ir tikrasis verslo elitas. Į tą pačią konferenciją, kur niekas negali atvykti savo noru.

Kadaise blogosferoje buvo didelis buzas, kai bandėm prastumti poną GalvaŽmogųPuošia į Davos konferenciją. Pritrūko tiktai vos vos – iš viso pasaulio kandidatų mūsiškis buvo antras. O jei giliai pažiūrėsim, tai netgi nepritrūko išties, o pas konferencijos rengėjus truputį sužaidė kažkoks populizmas ir noras paremti badaujančius Afrikos negrus. Bet taip ar anaip, toji mūsų akcija buvo velniškai sėkminga – ji ir pasauliui atnešė žinią, kad Lietuvoje ne vien dundukai sėdi, bet ir vadybą bei ekonomiką išmanantys žmonės.

O dabar atėjo rimtas pripažinimas iš paties Klaus Schwab – vadybos eksperto ir ekonomisto, kuris tą forumą pradėjo, kuris yra absoliutus to forumo kūrėjas, vadovas, valdovas, rengėjas ir sprendėjas. Taip, Klaus Schwab yra tas žmogus, kuriam neįdomus populizmas ir kliedesiai. Jis yra tas žmogus, kuris nekviečia tų, kas jam neįdomūs. Būtent todėl Davos konferencija ir yra tikrasis elitinis renginys.

Andrius Kubilius

Ponai ir ponios. Andrius Kubilius dabar yra garsiausias pasaulio lietuvis. Užsieniečiai jį garbina. Jis yra reali žvaigždė. Norite skųstis, kad jis iš savo kiemo ir ne pranašas? Skųskitės.

Andrius Kubilius tapo pirmuoju istorijoje Lietuvos Ministru Pirmininku, kuris pakviestas į Pasaulio Ekonomikos Forumą. Į tą patį forumą, kur bet kurios pasaulio valstybės vadovai gali pakliūti tik su sąlyga, kad juos pačius pakviečia. Nes tas forumas – kaip mano blogas: jame nėra laukiami tie, kurie nėra laukiami. Tie, kas ateina – turi būti palaimintais, nusipelniusiais, ir svarbiausia – protingais. Kitaip jie tenai nereikalingi. Netgi koks nors JAV ar Rusijos prezidentas tenai gali atvykti, jei pakviečiamas. Ir jei nepakviečiamas – gailiai liūdi ir verkia kamputyje.

Tai, kad Andrius Kubilius yra pakviestas į tą forumą – tai yra požymis, kad galų gale jį įvertino ne kaip šiaip kažkokios valstybės vadovą. Tai požymis, kad mūsų Premjeras visgi yra žmogus, sukėlęs Klaus Schwab susidomėjimą.

Nuo pat 1971 metų Davos konferencija žmonijai reiškia vis daugiau. Jau prieš porą dešimtmečių ji buvo svarbiausiu metų įvykiu ekonomistams, investuotojams ir bankininkams. Prieš 10 metų ji jau buvo tuo dalyku, kurį visokie konspirologai vadino Pasaulio Valdžia. Dabar tai yra dar daugiau. Dabar tai yra Davos konferencija.

Ponai ir ponios. Į žmonių kalbą išvertus, mes turime patį kiečiausią Ministrą Pirmininką, kokį tik esame kada nors turėję. Mes turime tokį MP, kuris sugebėjo išvengti kolapso ir ketverius metus išlaikyti kursą, netgi nepaisant to, kad viskas buvo neįmanoma. Tai buvo neįmanoma netgi ne dėl išorinių krizę sukėlusių priežasčių, o dėl vidinių, biurokratinių klaikenybių. Bet pasirodė, kad stebuklų būna. Taip, mes turime Andrių Kubilių, kuris padarė stebuklą.

Ir aš jums dar vieną dalyką pasakysiu: šitos žinios dydžio nesugebės įvertinti absoliuti dauguma žurnalistų. To nesugebės įvertinti absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų. Nes protas pasiskirstęs netolygiai ir absoliuti dauguma yra tiesiog buki ir jiems nieko nesako žodis „davos“. Jiems atrodo, kad Pasaulio Ekonomikos Forumo konferencija – tai šiaip kokia nors konferencija, kur suvažiuoja kokios nors elitinės žvaigždutės*.

Bet jeigu jūs čia skaitote mano blogą, tai jūs esate iš to elito, kuris protingesnis, nei vidurkis. Jūs esate iš tų, kas yra smegenų elitas. Ir jei jau taip, tai jūs Andrių Kubilių įvertinsite. Nes Andrius Kubilius važiuoja į Davos Pasaulio Ekonomikos Forumo konferenciją.

 

———-

* Aš esu kadaise matęs straipsnį, kur kažkokia žurnalizdė apie Davos konferenciją sugebėjo parašyti tik tiek, kad tenai buvo visokių damų su vakarinėmis sukniomis ir panašiai visokių ponių, o taip pat ir gražių vyrų ir taip toliau, o visi labai turtingi. Ir dar nuotraukų pridėjo apie tuos gražumus, su aprašymais, kad ant poniučių papuošalai labai brangūs. O po metų ar dviejų kažkokius panašius kliedesius rašinėjantis leidinys skundėsi, kad galimai konservatorių rinkiminis žurnalas esąs nuo jų nuplagijuotas. Tai čia reikalas išties paprastas: tokiems žmonėms galite pasakyti, kad Andrius Kubilius į Davosą važiuoja todėl, kad su šveicarais ir amerikonais susitarė parvežti pinigų, už kuriuos pensijas išmokės. Aš jums pažadu, kad tų kliedesių skaitytojai šitai priims, kaip tikrą teisibę.