Pūlinys blogosferoje pratrūko. Blogorama.

Atrodo, kad galų gale pratrūko tas senas pūlinys, kuris ėmė siutint daugelį dar prieš kokius metus, jei ne seniau. Turiu omeny tą suknistą Blogorama.lt puslapį su jos Laurynu Ragelskiu. Šiandien apie reikalą pradėjo Buržujus aka Kleckas (nežinau, kaip teisingiau aną užvadint), išdėstęs visą istoriją nuo A iki Z apie tą RSS agregatorių.

Ką galiu pasakyti aš? Ogi tiktai tai, kad Blogorama.lt, nors jos autorius ir kabina makaronus visiems, esą tai tik jam asmeniškai skirtas agregatorius – tai tiesiog viena iš tų šlykštokų SEO štučkių, skirtų manipuliavimui Google rezultatais. Kadaise, kai pirmąsyk aptikau savo straipsnius tame Blogorama.lt puslapyje (to puslapio dėka vienu metu mano blogo straipsniai išvis buvo dingę iš Google paieškos), pasižiūrėjau, kas į ten linkina ir kaip – krūvos visokių rusiškų internetų, neaiškūs spaminiai puslapiai, etc.. O iš paties Blogorama.lt puslapio ėjo nuorodos (be jokių ten Adsense, kaip Ragelskis aiškina) į kažkokias greitų kreditų bendroves – matėsi, kad padirbėta nemenkai. Matomai, būtent iš to ir buvo kažkoks biznelis – kokiam nors lupikautojų puslapiui Google reitingus pakelt.

Kai vėliau rašiau Blogerio deklaraciją, irgi galvojau apie tą pačią netikrą blogoramą, todėl tenai ir įdėjau vieną, nagrinėjamam atvejui – labiausiai esminį punktą. Tikroji Blogorama, jei kas nežinote, tai fantastiško žmogaus – Džiugo Paršonio projektas, neįtikėtinai smarkiai išjudinęs lietuvišką blogosferą prieš keletą metų, milžiniškas darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Lauryno Ragelskio problema – kad jis tiesiog nesupranta elementaraus dalyko: kiekvienas žmogus yra žmogus, nesvarbu, ar tai blogeris, ar dar kas nors. Ir kaip pats su kitais bendrauji, taip ir susibendrauji. Kleckas sako, kad susirado iš kažkur telefoną ir paskambino Ragelskiui, o pastarasis nesugalvojo nieko kito, kaip tik išplūsti visokiais keiksmais (kiek suprantu – pasiūlymas pasičiulpti buvo vienas iš švelnesnių) ir dar pareiškė, kad žino, kur Kleckas gyvena ir kad jo patykos prie namų.

Kadaise, kai dar buvau žalias internetuose, pats gaudavau panašių grasinimų, pasiūlymų susitikti ir pan.. Deja, nei karto nei vienas grasintojas neišdrįso to padaryti. Vieną tokį buvau reale sutikęs – paklausiau, ar atsimena savo grasinimus. Reakcija buvo verta gailesčio. Bet tai neesmė. Esmė požiūryje. Kai tu laikai kitą žmogų šiukšle, kurią gali tiesiog išnaudoti – neverta tikėtis, kad kažkas draugaus. Labai gerai tą santykį išaiškino Uagadugu: tai lyg ateitų vagis, pavogtų viską, išverstų namus, o paskui tau sakytų, kad čia turi džiaugtis, nes jis įvertino, kad tu gerą skonį turi ir perkiesi gerus daiktus. Tarp kitko, nusikaltėlių tarpe realiai yra nemažai tokių, kurie panašiai ir peza, kai jiems tenka susidurti su savo aukomis teisme.

Palyginime su vagim – gal tik vienas neteisingas dalykas: tekstai visgi nėra daiktai, visa esmė ne jų vertėje, o būtent tame vagies požiūryje. Jei iš tavęs kas paėmė tekstą – dažniausiai nereiškia, kad kažką praradai. Išimtį tesudaro tokie atvejai, kai kas nors iš tavo darbo pasidaro vardą, o pats gauni špygą. Man pačiam visiškai negaila, kad kažkas mano tekstus skelbia kitur – imkit mane ir kopijuokit. Klausimas yra ne turtinėse teisėse, o tiesiog autorystėje ir žmoniškame požiūryje. Norit skelbti mano straipsnius iš blogo už dyką – tai įdėkit ir nuorodą į originalą, ir į mano blogą. Ir nespjaudykit man į veidą paskui. Juk šitai taip paprasta ir natūralu, kad normaliam žmogui kažką kito sunku net ir įsivaizduoti, tiesa?

Man šioje istorijoje užkliūna kitas dalykas: Laurynas Ragelskis su savo pseudoblogorama kažkodėl labai primena anokį Martyną Žilionį. Nei vienas, nei kitas nesupranta, kuo skiriasi vagystė nuo autorystės. Antrasis, prasidėjus šiam antiblogoraminiam triukšmui, ėmė skelbti, kaip čia visi piktinasi dėl vagių, blablabla. Man jie abu tokie panašūs: vienas publikuoja mano straipsnius, kaip esą Blogorama.lt autoriaus, o kitas – skelbdamas, kad gina autorių teises, riboja informacijos plitimą. Ir abu rašinėja kliedesius.

Aš tiesiog vaizduojuosi, kaip kūrinys, lyg obuolys, yra ėdamas iš abiejų pusių – iš vienos pasičepsėdamos, ėda plagiaristinės kirmėlės, o iš kitos – irgi čepsėdamos, visokios autorių teisių agentūros, kol galų gale autoriui telieka graužtukas. Ir savo argumentacijos lygiu jie irgi vienas kitą taip primena. Jei mano atmintis nemeluoja, prieš metus ar du Žilionis mano bloge pakliuvo į pasiųstųjų tarpą, ėmęs komentaruose kliedėti kažkokias visiškas nesąmones. Tarp kitko, tuo metu mano blogas dar buvo LiveJournal sistemoje.

Bendrai žvelgiant, ir autorystės (ne piniginės reikalo pusės, o tiesiog autorystės) šalinimai, kraštutiniu pavidalu pasireiškiantys, kaip plagiarizmas (Blogorama.lt vienu metu buvo priartėjusi prie to), ir menami autorių teisių gynimai, verčiant autorius leidybos kompanijų įkaitais – tai tiesiog dvi intelektualinio parazitavimo formos. Ir natūralu, kad jos dangstomos visokiomis kalbomis apie siaubingus nuostolius nešančius vagis-piratus, kažkokiomis xujpariši lygio naudomis autoriams ar dar kokiomis nors nesąmonėmis.

Bet kuriuos parazitus iš makaronų kabinimo atpažinti lengviausia. Kas paprastai kabina makaronus ir skleidžia demagogijas? Taigi visokie politikai, korupcionieriai, sektantai, lobistai, sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, fengšujų konsultantai, religinės organizacijos, autorių teisių gynėjai, galų gale – šiaip visokie sukčiai ir nusikaltėliai. Būtent tie, kas parazituoja. Bet kurio parazitavimo esmė – tiesiog apgauti parazituojamąjį ir imt naudotis jo resursais.

Jau lyginau kūrinį su obuoliu. Tad vaizdumo dėlei – ir apie autoriaus vietą: jei mano barzdoje atsirastų utėlių, jos viena kitą imtų keikti, tarpusavyje kovoti, nepasidalindamos resursais. Vienos utėlės, pasivadinusios autorių teisių gynėjomis, aiškintų apie kitas, kad šios yra vagys ir piratai, o kitos – pezėtų apie kažkokią informacijos laisvę ir dar kokius nors briedus. Bet kadangi tai mano barzda, išnaikinčiau jas visas kokiu nors dichlofosu. Parazitai yra šlykštūs. Jei ką, tebūnie tai atsaku į Dansu Dansu užduotą klausimą: skirtumas tarp piratavimo ir plagiarizmo – akivaizdus.

Tiek to, sugrįžkim prie mūsų avinų. Problema šiuo atveju yra tiesiog požiūryje – tame, kaip žvelgiame vieni į kitus, kaip vieni kitus vertiname. Galiu kirsti lažybų, kad nei vienas iš antiragelskinėje akcijoje dalyvaujančių blogerių nepagailėtų kam nors savo straipsnių duoti už dyką. Reikalas čia aiškiai principinis: Laurynas Ragelskis tiesiog užveikė savo pasibjaurėjimą keliančiu elgesiu. Taip, jis galų gale aptvarkė tą savo puslapėlį, ėmė dėti atgalines nuorodas, bet taip ir nepataisė požiūrio į save. Kodėl? Akivaizdu, kad vien todėl, kad tyčiojosi iš blogerių.

Ar verta tokiu atveju stebėtis, kad prie antiragelskinės akcijos prisijungė net ir tokia žymi blogosferos figūra, kaip Karolis Pocius,  o Commonsense.lt pažadėjo ragelskoramai galą? Aš galiu duoti palyginimą su PoPo atveju: čia yra transliacija iš to paties Commonsense.lt, ir aš žinau, kad ji padaryta paties GalvaŽmogųPuošia noru. Savo blogų transliacijas čia yra pasidarę ir Grumlinas bei Tomas Čyvas. Nemenkas skirtumas, tiesa?

Taip, apie labiausiai esminį šioje istorijoje Blogerio deklaracijos punktą. Punktą, kuriame kalbama apie elementarias etikos normas: „Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms„.

Adomas Mickevičius buvo nelietuvis, nemokėjo keiktis

Žinoma, tai senas diskursas apie tai, kad Adomas Mickevičius esą buvo lietuvis, tik lenkiškai rašė ir taip toliau. Bet išlindo čia tokia citatėlė, tai vat ją ir pakartosiu:

Viena išskirtinė ypatybė, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos yra ta, kad milžiniškuose jų liaudies rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmetė tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių niekada nevartojo padori lietuvių šeima. O kada prisiminsime, jog religinės Indostano tradicijos tiksliai atliepia lietuvių liaudies tradicijas, kai pastebėsime stulbinančius saitus tarp abiejų kalbų, taip pat egzistuojančias panašias kastas, puikiai organizuotą, išplėtotą lietuvių žynių hierarchiją ir riterių vikingų kastą, tada galėsim prieiti prie išvados, jog lietuviai yra išimtis šiaurės istorijoj ir jog lietuviai – tai indų kolonija su visa savo sankloda.

Išties reikalas paprastas: aš nežinau kitos tokios kalbos, kuri taip nuoširdžiai ir išskirtinai leistų keiktis, kaip leidžia mūsų – lietuvių kalba. Ši kalba yra pilnut pilnutėlė keiksmų, kas antras liaudiškas posakis – vienaip ar kitaip nusikeikiantis, o žodžių visokių, kuriais ką nors išvadint galėtume – tiek, kad suskaičiuot sunku. Nevardinsiu. Patys žinot nemažai.

Continue reading

Geriausia praktika: Kalnapilis ir Facebook

Kalnapilio alus ir Rokiškio komentatoriai

Normaliai čia tie vartotojai, ar ne? Galėtų būt koks Rokiškio alus 😀

Ne taip jau seniai rašiau apie tai, kas yra blogiausia reklamos praktika internete. Rašiau ir įspūdžius iš poros konferencijų – su Omnitel ir su Tele2, kur labai smarkiai išsiskyrė įmonių požiūris į socialinius tinklus. Galiu priminti, kad Omnitel požiūris – greičiau baugštus („kas bus, jei mus keiks“), Tele2 požiūris tuo tarpu – paprastas („savo įvaizdį kuriam realiu darbu, socialiniai tinklai kalba apie to darbo rezultatą“).

O vat šį kartą – tiesiog pavyzdėlis be gilių analizių, kaip galima imti ir panaudoti socialinius tinklus taip, kaip tik išvis įmanoma – be jokių ten ypatingų gudrybių, paprastai ir efektingai. Realiam marketingui, ryšiams su visuomene, pardavimų didinimui ir t.t..

Šitas geriausios praktikos pavyzdys – tai Kalnapilis, surengęs Facebook akciją, kurioje bet kas galėjo įdėti savo nuotrauką, o kiti – balsuoti už ją (laikinti). Vienintelis reikalavimas – kad kažkaip matytųsi, jog kažkaip tai susiję su krepšiniu (Kalnapilis – LKL rėmėjas). Labiausiai prilaikintos nuotraukos atsidūrė ant alaus skardinių. Viskas paprasta ir elementaru, tokio tipo akciją galėtų surengti bet kas (taip, viskas atrodo paprasta, kai kažkas sugalvoja ir padaro, tiesa?). Turite nuosavą parduotuvėlę ar kažką gaminate? Pasimokykite 🙂

Esminiai šios akcijos elementai – du, ir abudu – akivaizdūs. Viena vertus, tai personifikuotas alus, kur atsidūręs ant skardinės – ir pats prisipirksi, ir draugams pasiūlysi. Galim paaproksimuoti: 48 nuotraukos, kiekvinoje esantis žmogus turi bent kelias dešimtis pažįstamų, su kuriais pasidalins – tai mažiausiai pora tūkstančių kietai užtargetintų pirkėjų. Tai realiai didelis skaičius (prisiminkim, kad įprastoje alaus prekyboje kietas targetinimas išvis atrodo neįmanomu).

Antra vertus – tai galimybė pirkėjui kažkaip įtakoti produktą ar jo įpakavimą ir gauti iš produkto ne tik įprastą rezultatą (alų), bet ir malonumą, paspaudinėti „Like“ mygtuką pačiam, o paskui žinoti, kad padarei įtaką žmonių ant skardinės atsiradimui, be to – ir galimybė geriant alų apie ką nors pakalbėti (pradedant „kas čia per nuotraukos, kas jose tokie?“ ir baigiant „aš už šitą balsavau, o čia – mano pažįstamas„).

Naujam akcijos etapui Kalnapilis, atrodo, padarė atskirą puslapį, tačiau jau dėl šio žingsnio – nežinau, ar jie teisūs. Ateitis parodys. Realiai Facebook yra daug labiau personifikuotas, artimesnis galutiniam pirkėjui, visiškai neformalus. Kita vertus, papildomas įtalpinimas puslapyje – tai dar papildomas malonumas konkurso dalyviui. Taip ar anaip, Kalnapilio surengta reklaminė akcija – labai įdomi ir verta didelių pagyrų.

Žvelgiant dar giliau – Facebook ir internetiniai buzai ne šiaip įtakoja, o tiesiog persikelia ant alaus skardinių, tapdami tų pačių veidaknyginių įvykių tęsiniu, tolesne istorijos naracija. Tai labai smagu 🙂

Rinkimai į savivaldybes

Norit sužinoti, už ką balsavau aš? 🙂

Labai daugelį nustebino (mane – irgi) faktas, kad Voldemaro Tomaševskio grupuotė (15.06%) prasimušė į antrą vietą po Artūro Zuoko (17.75%). Kita vertus, truputį pagalvojus, man jau atrodo, kad tai nenuostabu. Greičiau priešingai – rezultatas, kurio reikėjo laukti. Tiesiog mes gal iki šiol negalim patikėti tuo, kaip viskas keičiasi.

Visi seniai ir puikiai žino, kad lenkai Lietuvoje faktiškai yra prasčiausiai išsivysčiusi visuomenės grupė. Priežastys – paprastos: daugelis jų, prastokai mokėdami lietuvių kalbą, nesugeba integruotis į visuomenę, atitinkamai, gauna prastesnius darbus, mažesnius atlyginimus, etc.. Tas pat ir su vyresnio amžiaus lenkais – per visą sovietmetį tęsėsi lygiai tas pat. O juk natūralu, kad jei išsilavinimo neturi tėvai, sunkiau išsilavinimą gauti jų vaikams, tad bėdos tiktai tęsiasi.

O dabar turime tai, ką turime – visokie tomaševskiai knisa lenkams protą apie tai, esą visur prieš juos vykdoma tikslinga diskriminacija, o jie tuo ir tiki. Bet net ne tame esmė. Vilniuje apie pusę milijono gyventojų, iš jų gera pusė turi kompiuterius su internetu. O dabar pabandykime subjektyviai įvertinti, kokia dalis tarp šių žmonių yra lenkai, kokia – lietuviai, kokia – rusai? Spėju, kad lietuviai ir rusai pasiskirstys panašiai, tačiau internetizuotų lenkų dalis bus porą kartų mažesnė.

Banalu, bet eilinis Vilniaus lietuvis, prieš ruošdamasis rinkimams, nueina į Google.lt, pasiieško kažko apie kandidatus ir atranda. Ir natūralu (nors vargu, ar normalu), kad eilinis Vilniaus lenkas neturi interneto, o jei ir turi, tai lenkiškai teranda lenkiškų populistų platinamas klejones. Štai ir rinkimų rezultatai: Vilniuje laimi grupė, kuri aktyviausiai veikia internete (faktiškai – vienintelė, kuri išvis žino, ką internete veikti) – Zuoko koalicija. O gyventojai, kurie visiškai nežino tų jūsų internetų, balsuoja už politines atmatas, efektingai naudojančias senus agitpropo metodus – Tomaševskio bloką (15.06%), Darbo partiją (11.60%), Pakso tvarkiečius (6.00%). Beje, Rusų sąjunga (1.78%) surinko labai menkai balsų – tą ir galim spėti, turėdami omeny labai artimas socialines rusų ir lietuvių struktūras.

Liūdnokai atrodo ir tradicinių partijų rezultatai – konservatoriai liko vienintele partija, sugebėjusia kažką išlaikyti (13,92%). Ir visa tai – nepaisant nevykusių reformų ar apsitaškiusio mero Navicko.

Išties tenoriu pasakyti vieną paprastą dalyką: internetas mus paverčia kaimu. Tie, kas į jį įsijungia, žino apie valdžią tiek, kiek apie savo kaimynus. Ir netgi įtakoja (prisiminkim, kaip internetinis triukšmas apie Navicko bajeriukus ir bandymus prastumt sutartį su Rubicon 35 metams baigėsi to paties Navicko išmetimu). Tuo tarpu politikų kliedesiais tikintys – tiesiog neturi interneto. Jiems telieka tikėti tuo, ką jie gauna per politikų apmokamus kanalus.

Pažvelkim į skaičius: 3,19 proc. negaliojančių (t.y., sugadintų) biuletenių Vilniuje – tai beveik tiek pat, kiek surinko liūdnai pagarsėję Liberalų Sąjūdis (3,57%) bei Liberalų ir Centro sąjunga (3,27%) ir vos porą kartų mažiau, nei surinko socialdemokratai (7,08%) ar paksuoliai (6,00%).

Vokalinis instrumentalinis ansamblis „Europa“ atliks jums kūrinį

Aš čia jums ne šiaip rašiau kliedesingus vertimus praeitame savo muzikiniame įraše. LRT archyvuose esantis Europe gabalas „The Final Countdown“ iki šiol ten užvadintas, kaip „Galutinė laiko atskaita atgaline kryptimi“. O pati grupė – ne Europe, o „Europa“, su tvirtapradžiu kirčiu ant gale esančios „a“. Būtent taip senesniais laikais diktoriai (kad ir garsusis Algimantas Sadukas) ir skaitydavo per radiją savo išraiškingu balsu: „Vokalinis instrumentinis ansamblis Europa atlieka kūrinį „Galutinė laiko atskaita atgaline kryptimi“

Beje, berods apie Algimantą Saduką pasakotas anekdotas, kad jis kartą per kelis mėnesius tiesioginiame eteryje pasakydavo „Dabar yra tiek ir tiek valandų, tiek ir tiek minučių„. Būtent su tais „tiek ir tiek“. Anekdotas buvo iš realybės, sako, už tai kaskart velnių gaudavęs, bet po kiek laiko pakartodavęs – juk reikia kartais pasijuokti 🙂