Kai rašiau savo Blogerio deklaraciją, negalvojau, kad bus tiek atgarsių. Rimtai negalvojau. Taip, tikėjausi, kad bus keli ar keliolika, bet tikrai ne dešimtys prisidedančiųjų. Beje, toks skaičius blogerių – tai didelė jėga, retas kuris Lietuvos žiniasklaidos koncernas galėtų konkuruoti – išties tai įspūdinga. Ir žinoma, dar vienas dalykas, apie kurį negalvojau, rašydamas – tai, kad tokia paprasta deklaracija gali turėti ir tokių slidžių vietų.
Aš dar kartą viską permasčiau. Supratau kelis dalykus. Nežinau, ar teisingai, bet taip jau supratau. Visų pirma, supratau, kad mano išsiliejimas, daugiau idėjinis, nei kažkoks formalus, buvo nemenka dalim suprastas, kaip formalus, teisinis būdas reguliuoti tokį anarchistišką blogerių gyvenimą. Supratau ir tai, kad dalis nusprendė, kad būtent kažkoks blogerių veiklos formalizavimas, suįstatyminimas, sulicencininimas ir taip toliau gali išvirsti į visai negerus dalykus. Būtent apie tai savo bloguose bandė pakalbėti Laumaras ir 209.
Taip, jei reiktų rinktis arba-arba, aš, ko gero, prisidėčiau prie Laumaro nuomonės. Ir mesčiau savo paties deklaraciją velniop – vien tam, kad blogosfera išliktų pakankamai chaotiška, neprognozuojama ir laisva: juk būtent todėl tai ir yra blogosfera, kad kiekvienas čia galim susikurti savas taisykles. Aš išties rašiau ne tam, kad formalizuočiau kažkokius santykius. Aš rašiau tiktai norėdamas, kad kažkas pagerėtų, kad galėtume daugiau bendrauti, kad blogeriai būtų vertinami. Gerais norais aišku į kur kelias grįstas – suprantu, kad galim įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį iki blogeriškų lanvų/latgų ar dar belenko nusivažiuot galėtume. Visgi aš netikiu, kad reikalai gali taip pasisukti.
Kita vertus, greitai paaiškėjo, kad išties yra manančių, kad licencijas ir reikia daryti – pavyzdžiui, šią ganėtinai spontanišką akciją Praeivis pavadino tryda ir bandos reakcija, kartu pasiūlydamas naudoti visokias konkrečias licencijas, tuo tarpu Liutauras Ulevičius išnagrinėjo deklaraciją teisiškai. Ir pastaruoju atveju paaiškėjo, kad beveik licencija ir gaunasi – aš pats to tikrai nesitikėjau. Pasijutau lyg gavęs antausį, kurį sudaviau sau pats – ganėtinai kvaila situacija.
Galgi neutraliausiai, rimčiausiai, ir giliausiai reikalą įvertino Nyazoff, parašęs, kad tai tiesiog blogerių ir portalų konflikto išraiška, ir kad tai turėtų kažkaip pagerinti santykius. Gal truputį iš kitos pusės, bet ir pats galvojau kažką panašaus, kai rašiau. Bent jau noras buvo toks.
Rašydamas Blogerio deklaraciją, tikrai negalvojau apie teisinius reguliavimus. Ir negalvojau apie tai, kaip ten ką suformalizuoti. Pasakysiu atvirai – mane užveikė paprasti buki dalykai. Paprasti atvejai, kai kokių nors portalų redaktoriai galvoja, kad gali pasiimti kažkieno straipsnį, pašalinti iš jo nuorodas (kurios sukuria kontekstą ir įtakoja prasmingumą), pridėti savų nuorodų ir panašiai. Ir aišku, net neįdėti nuorodos į autorių. Arba išvis autoriaus nei neinformuoti. Arba, kaip daro kai kas – įdėti pseudonuorodą tekstu, štai tokią: http://rokiskis.popo.lt – ant jos nei paspausi, nei kur nors nueisi.
Kai kurie prieina iki visiškai nenormalių iškrypių – iki šiol prisimenu kažkokį puslapį, kurio redaktorė kreipėsi į mane, prašydama leidimo perpublikuoti kažkokius straipsnius, o gavusi atsakymą „žinoma, be problemų, tik atgalinių nuorodų nepamirškite įdėti“ – atrašė, kad pas juos taip nepriimta ir jie negali mat su tokiom sąlygom publikuot. Nežinau, kas čia durnas – ar ta redaktorė, ar kažkas, kas ir ją reguliuoja. Bet manau, kad tai nėra normalu.
Atvejai, kai koks nors redaktoriūkštis sumaitoja pavadinimą ar paredaguoja taip, kad paskui savo tekstą skaitai ir savo paties akimis netiki – išvis įprasti. Aš nesu pagiežingas, bet piktą menu ir atmintis mano gera. Tad iki šiol atsimenu, kaip vienas leidinys antraštę „herojus legendoje apie save“ pakeitė į aliejuotą tepiųjų riebalų mišinį skambiu vardu „mitologinė legenda“. Galėtų būti puikia antrašte kokiam nors Norfos lankstinukui. Bet tai jau, aišku, ne tik blogosferos, bet ir įprasta žurnalistinė bėda.
Gal dėl to aš ir norėjau parašyti tą deklaraciją – tiesiog tam, kad paaiškinčiau elementarius dalykus tiems, kurie jų nesupranta. Tai juk paprasta – čia yra Internetas, o ne popierius. Internetas yra Internetas dėl to, kad čia yra nuorodos – tame esminis skirtumas. Autoriai yra autoriai ir Internete (beje, Internetas – tikrinis žodis, tik to, deja, nežino VLKK). Čia galioja daug įprastų dėsnių, kuriuos verta žinoti, čia galioja ir specifinių dėsnių, kuriuos irgi verta žinoti. Taip pat ir elementarus paprasčiausio žmogiškumo dėsnis – niekas nenori turėti reikalų su šunsnukiais. Iš to ir kyla nenoras turėti reikalų su visokiais pr0n, SEO, greitų kreditų ir pan. žulikais.
Man tiesiog pasirodė, kad kažkas gal tiesiog nesupranta tokių elementarių dalykų. Tam ir rašiau tą Blogerio deklaraciją. Mažų mažiausiai vienas portalas ją paskelbė pas save – tai jau šis tas. Manau, kad visgi, kaip bebūtų, reikalas eina į gerą.