Tag Archives: finansai

Pinigų leidyba atbulai

Aš jums papasakosiu tokią vat teoriją, nuo kurios stogai šokinėja kai kuriems, kam yra pažįstamos monetarinės teorijos. Daugelis iš tų teorijų, kuriančių savus modelius, yra ganėtinai nykios (pakankamai nykios, kad net pasakoti nesinori, nes viskas būna pernelyg paprasta, natūralu ir žinoma), bet vienas modelis yra labai gražus ir kartu absoliučiai atbulas.

Vengrija, 1946 metų banknotas, 100 kvintilijonų pengų

Čia yra didžiausias kada nors ant pinigo buvęs nominalas. Nulių čia yra tiek daug, kad jie nesutilptų ant banknoto, todėl vietoje jų tiesiog parašyta B raidė. Skaičius yra 100 kvintilijonų - 1 su 20 nulių. Tokius pinigus leido Vengrijos komunistai, sukėlę ten sparčiausią žmonijos istorijoje žinotą hiperinfliaciją - 1946 metų liepą vengriško pengo vertė krisdavo dvigubai kas 15 valandų. Kai kurie sako, kad jei kas nors dolerius iš burbulų imtų permetinėti į vartojimo rinką, tai infliacija viršytų vengriškus rekordus.

Kas įdomiausia, yra kai kurių požymių, kad tas modelis ims per kelis artimiausius dešimtmečius veikti praktikoje, nes aiškių požymių, kad prie to einama, jau matosi. Apie tai, kad toks modelis galėtų veikti, kaip grynas – abejoju, tačiau bent jau dalis mechanizmų šitaip veikia.

Pažiūrėkim, kokia yra įprasta monetarinė-fiskalinė sistema, ją išreiškus kaip pačią paprasčiausią schemą pagal TB, kur iš viršaus yra pinigų leidyba (centrinis bankas) – suprimityvinus ir pažiūrėjus mokesčius per finansinę apyvartą, ji grubiai atrodytų taip:

  • Bankai leidžia pinigus į apyvartą (per paskolas ir multiplikavimą) ir praktiškai nemoka mokesčių
  • Verslas ima paskolas ir moka saikingus mokesčius
  • Vartotojai dirba versle ir moka didelius mokesčius

Buka piramidė, kaip sakant. Įdomumas yra toksai, kad pagrindinė mokestinio krūvio dalis tenka apatinei grupei (pvz., Lietuvoje suminis darbo jėgos apmokestinimas, skaičiuojant su PVM, sudaro berods 53%, be PVM – berods 47%), o pinigų leidyba yra iš viršaus į apačią – bankai tampa pinigų pirminiais savininkais. Žodžiu, paprasta viskas. Problemos su tokia schema yra dvi: finansiniai burbulai neapmokestinamame bankų segmente ir labai netolygus pajamų pasiskirstymas, dėl kurio kyla visokios socialinės problemos (socialinių garantijų trūkumas, mokamas mokslas, etc.).

O vat dabar imkim ir paverskim tą piramidę kitaip, irgi suprimityvintame pavidale:

  • Bankai dalina paskolas ir moka didelius mokesčius
  • Verslas ima paskolas ir moka saikingus mokesčius
  • Vartotojai leidžia pinigus į apyvartą ir praktiškai nemoka mokesčių

Galim suprasti, kad bent jau iš principo įmanoma perbalansuoti mokestinę sistemą taip, kad galutinis mokesčių surinkimas gautųsi maždaug to paties lygio. Klausimas tiktai toks: kas iš šito gautųsi?

Continue reading →

MMM ir Sodros piramidžių skirtumai

Štai kurį laiką analizavome skirtumus tarp Sodros ir MMM sistemų – tegul ir pusiau juokais, bet ir pusiau rimtai. Nors vienu metu man jau atrodė, kad norėtų 10 skirtumų atrasti gali ir nepavykt, visgi pavyko. Ir netgi 11 pakankamai esminių veikimo skirtumų pavyko rasti, o ne šiaip formalių.

Iš tų skirtumų atsiranda krūvos visokių antrinių (ir tretinių, ir kombinuotų) efektų, kurie kartais sukuria įspūdį, kad skirtingumas neįsivaizduojamai didelis, tačiau išsyk pasakysiu paprastai: viena sistema nuo kitos pernelyg nesiskiria savo bendrais mechanizmais.

Analizuoti čia beveik nėra, ką: ir MMM, ir Sodra yra tiesiog pinigų perskirstymo sistemos, nekuriančios realios pridėtinės vertės. Paties mechanizmo esmė čia elementari: vieni moka pinigus, kiti gauna pinigus. Mokėtojai pinigus deda ir yra maitinami pažadais, kad ateityje atgaus, tik atgavusiųjų dalis bei realiai atgautų pinigų sumos gaunasi mažesnės, nei tos, kurios buvo sumokėtos. Kitaip tariant, tiesiog išbalansuotas perskirstymas, kurio dalis sunaudojama.

Toks perskirstymas, kur pinigų gavėjams mokami pinigų davėjų pinigai, o pinigų davėjams išmokos nukeliamos į ateitį – tai yra pati Charles Ponzi schemos esmė.

MMM banknotas

Pirmojo MMM banknotas su Sergejaus Mavrodžio atvaizdu. Tokius į savo gyvavimo pabaigą MMM bandė leisti vietoje pinigų ir netgi įtikinėjo visokius Rusijos prekeivius priimti šiuos banknotus vietoje dolerių ar rublių.

Tačiau perskirstymas čia nėra vienintelis bruožas. Sodra negriūna (bent jau kol kas), bet čia yra toksai įdomus klausimas: ar piramidė (arba jai artima perskirstymo schema) gali būti subalansuota? T.y., ar įmanomi atvejai, kai tokia schema dėl kažkokių priežasčių gali dirbti labai ilgai? Ir kokie ten faktoriai gali dar išlįsti?

Continue reading →

Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

Šį įrašą apie žiniasklaidos problemas pradžioje daviau labai ribotam ir specifiniam žmonių kiekiui. Dabar duodu visiems, kam įdomu – tai tiesiog lengva apibendrinto atvejo analizė, kuri nebūtinai sutampa su kokio nors konkretaus leidinio problemomis, tačiau vienus ar kitus panašius sunkumus tikrai patiria didelė dalis žiniasklaidos įmonių.

Žiniasklaida ir Internetas

Tipinė situacija, daugeliui žmonių, dirbusių su laikraščių ar žurnalų leidyba, žinoma iki skausmo: nori nenori turi atidarinėti portalą internete, nes kitaip skaitytojai net tavo pavadinimo nežinos ir nepirks, o eis pas konkurentą, kurį įsimins ir neš jam pinigus. Bet jei tik atidarai portalą Internete – duodi savo skaitytojams turinį nemokamai. O tada jau jie tikrai nepirks, tegul ir pasilikdami tau ištikimais. Gaunasi taip, kad kuo labiau augini savo Interneto portalą, tuo labiau didini savo nuostolius…

Tai atrodo kaip absurdiška ir beviltiška situacija, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vos pakapsčius giliau, pradeda lįsti įdomybės, kurios viską labai greitai paaiškina. Visas vadybinis konfliktas labai paprastas savo esme:

Žiniasklaida: mokamas turinys arba reklama

Dauguma laikraščių ir žurnalų bando pardavinėti ir turinį, ir reklamą. Kadaise šitai buvo įmanoma, nes nebuvo pigių tiražavimo ir platinimo kanalų, t.y., reklama tiesiog sumažindavo kaštus. Tačiau dabar visas šis konfliktas atsiskleidžia visame savo gražume: neįmanoma plėsti ir reklamos, ir turinio pardavimų vienu metu. Turi pasirinkti - arba už dyką ir su reklamomis, arba už pinigus, bet praktiškai be reklamų.

Atleiskite man už tiesų žodį, ponai laikraštininkai, tačiau aš Lietuvoje nežinau tokių leidinių, kurie galėtų duoti pakankamai pridėtinės vertės, kad galėtų išsilaikyti iš mokamo turinio. Rimtas analitinis straipsnis, kuris atpirktų sugaištą laiką atitinkamos kompetencijos autoriui, turėtų kainuoti bent 1000-2000 litų, nes kitaip niekas neeikvos tiek laiko, kiek tokiems straipsniams reikia. Ir tai – Lietuvoje.

Dabar bukai primeskite, kad pardavinėjate tą straipsnį po 1 litą. Kiek jums kopijų reiks parduoti, kad gautųsi nedidelis pelnas? Grubiai primetus, maždaug 3000-5000. Parduoti kad ir 3000 tokio straipsnio kopijų po 1 litą – labai sunku. O parduodant pigiau (žurnaluose, rinkiniuose) – reikia visko parduoti dar daugiau: jei žmogus perka žurnalą, kuriame yra 20 straipsnių ir sumoka 10 litų – tai puslitis už straipsnį, o iš to dar reikia išminusuoti leidybos, redagavimo, platinimo ir pan. išlaidas.

Tai beviltiška, ponai. Nustokite svajoti apie parduodamą turinį, nes tai beviltiška ir viskas. Bet visvien panagrinėkime detaliau visą reikalą, pažiūrėkime, kodėl ir kaip ten kas gaunasi. Ir svarbiausia – išsiaiškinkime, ką reikia daryti, kad vėl imtų rastis pelnas.

Continue reading →

Vitas Vasiliauskas – naujas Lietuvos Banko vadas

Dalia Grybauskaitė ir Vitas VasiliauskasŠtai ir apskriejo Lietuvą džiugi žinia apie tai, kad Lietuva tapo ar tik ne vienintele Europos Sąjungos šalimi, kur Centriniam Bankui vadovaus jokios formalios bankininkystės patirties neturintis ekspertas. Bent jau šitai iškapstė mano mėgstamas Commonsense.lt.

Paprastai nerandu, ką paprieštarauti kolegoms. Sveikas protas visgi yra sveikas protas. Tačiau šiuo atveju truputį pagalvojau ir kažkaip man viskas ima statytis kiek kitaip, nes matau truputį kitus dalykus. Galiu spėti, kad netgi priešingai – galimai Dalia Grybauskaitė padarė vienintelį protingą pasirinkimą, kurį ji galėjo padaryti.

Jei pažvelgsim į tai, kokius  Dalia Grybauskaitė renkasi žmones, pastebėsim bendrą jiems visiems kriterijų: tai žmonės, kurie nėra įsivėlę į įvairių politinių ar verslo grupių žaidimus, t.y., galintys atstovauti ją, o ne kažkieno kito interesus. Matomai, Prezidentė pasimokė iš Valdo Adamkaus patirties: šis, susirinkęs sau visokių politikierių komandą, greitai tapo įvairiausiais būdais manipuliuojamu žmogum, nesugebančiu nei gauti informacijos, nei priimti sprendimų. Dalia Grybauskaitė galimai irgi patiria tokių problemų: kai kurie jos veiksmai, sprendžiant iš visko, dažnai panašesni ne į strategiškai planuotus, o į reaktyvius. Tačiau jai sekasi kardinaliai geriau, nei jos pirmtakui. Matomai, geras žmonių pasirinkimas daro savo.

Bet kuriuo atveju, viešai lyg ir nedeklaruoti, bet visiems akivaizdūs Dalios Grybauskaitės principai išlaikomi: šalinti netinkamas grupuotes, skaldyti jas, stumti į priekį žmones, kurie atitiktų esminį kriterijų – būtų neįsivėlę į neaiškias istorijas. Prisiminkim kad ir ne tokią seną Dariaus Valio paskyrimo istoriją – lygiai tas pat. Darius Valys yra minimas, kaip neturintis didelės vadovavimo patirties, prokuroras iš provincijos, etc., etc., etc.. Akivaizdu, kad Prezidentė apie tą patirties trūkumą žinojo kuo puikiausiai. Tačiau viską nulėmė būtent tai, kad Darius Valys buvo nesusijęs su generalinės prokuratūros vadovybės senbuviais. Lygiai tas pat – ir su Vitu Vasiliausku: jis nesusijęs su bankais.

Ką gi matom su Vitu Vasiliausku? Sąryšiai, iš esmės tiktai du: viena vertus, jis buvo pačios Dalios Grybauskaitės prezidentinių rinkimų štabo vadovas, antra vertus, jis buvo viceministras, kai socdemų vadas Algirdas Butkevičius buvo finansų ministru (tuo jau spėjo viešai pasidžiaugti tas pats Algirdas Butkevičius). Beje, būtent Algirdas Butkevičius tapo finansų ministru po Dalios Grybauskaitės, abu dirbo Algirdo Brazausko vyriausybėje. Tačiau įdomus momentas: finansų viceministru Vitas Vasiliauskas buvo būtent prie Dalios Grybauskaitės (2001-2004), tuo tarpu vos atėjus į Finansų Ministeriją Algirdui Butkevičiui, išėjo dirbti į „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN“. Pagal tai galim spėti, kad su socdemais Vitas Vasiliauskas visgi neturi labai gerų santykių.

Ką matom dar? Bankai ar ne bankai, tačiau supratimą apie finansus jis turi. Ir ne tik apie fiskalines gudrybes, bet ir apie kai kuriuos mechanizmus, susijusius su pinigų leidyba. Tiesa, nėra ten pas mus kažkokių labai jau ypatingų monetarinių fokusų, Lietuva juk turi valiutų valdybos modelį ir nieko ten su juo per daug nepridarysi.

Klausimai, kurie man kyla – kiti. Prisimenant, kaip vyriausybė skolinosi iš vietinių bankų, prisimenant apie kažkokius neaiškius konfliktus tarp daugiakadencinio Reinoldijaus Šarkino ir vyriausybės, prisimenant, kad bankų įtaka Lietuvoje nežmoniškai gili – lieka tik spėti, kad Lietuvos Banko valdyboje sėdi ne vienas žmogus, kurio įtaka yra protekcionistinė bankų atžvilgiu. Galim prisiminti ir tai, kad būtent Reinoldijus Šarkinas pasipriešino idėjai kurti valstybinį komercinį banką, kuris galėtų nustatyti konkurencines karteles komerciniams bankams (apie kurių galimus kartelinius susitarimus jau ne vienus metus kalbama kai kuriuose sluoksniuose) ir valdyti paskolas pagal tą pačią verslo rėmimo programą, kuri be valstybinio komercinio banko, kaip matėm, pavirto į puktelėjimą.

Apie tai, kad su bankais Lietuvoje vyksta įvairūs keisti dalykai, keliantys labai negerų minčių – minėjau ne kartą. Galima net ir taip tarti, kad vieni iš kalčiausių dėl krizės Lietuvoje – tai tie patys bankai, išauginę paskolų burbulą.

Ponas Vitas Vasiliauskas kol kas išsakė tik vieną dalyką, kurio žada imtis: „Bankų priežiūra natūraliai keisis, nes, matyt, bankai, kokie buvo iki krizės, tikrai negalės būti. Esu priežiūros konsolidavimo šalininkas„.

Taigi, jei šitai yra jo tikra pozicija, galima spėti, kad būtent nedalyvavimas nei vieno lietuviško banko veikloje galėjo tapti pačiu svarbiausiu kriterijumi, pagal kurį Dalia Grybauskaitė rinkosi naują Lietuvos Banko vadovą. Ateitis parodys, kaip ten yra. Aš noriu tikėti, kad tokių absurdų, kaip grynųjų pinigų ribojimai ar pan. ponas Vitas Vasiliauskas nerems.

 

Kam reikia uždrausti grynuosius

Neseniai Commonsense.lt rašė apie tai, kam norisi uždrausti grynuosius ir kodėl tai blogai visai šaliai. Labai rekomenduoju paskaityti, Nerius išaiškina reikalą nuostabiai tiksliai.

Aš čia nelabai turiu daugiau ką pridėti, tačiau visgi paanalizuosiu apie tas plaukuotas interesų ausis: visi atsiskaitymai apmokestinamuose sandoriuose yra apskaitomi kasoje. Už neteisingą apskaitą yra baudžiama, tad svajoti apie tai, esą grynuosius ėmus drausti staiga bus ištrauktas milijardas iš šešėlio – absurdiška. Niekas nepasikeis. Bus tas pats fiasko, kaip ir su natūrinių pajamų apmokestinimu – tąsyk vyriausybė irgi bandė ištraukti milijardus iš šešėlių, tačiau apsijuokė taip, kad durnių etiketė prilipo neatplėšiamai, o Lietuvos palyginimai su Zimbabve įgavo rimtą finansinę potekstę. A, dar galim prisiminti kubilistines pajamas iš PSD.

Jei kam nors kyla abejonių – pažiūrėkim į kraštutinį atvejį, tarkim, būtų iš apyvartos išimti visi grynieji kokiu nors priverstiniu būdu. Ar šešėlis nuo to pajustų problemų? Žinoma, kad ne. Šešėlis jau senų seniausiai naudojasi eurais. Puikiausiai užsienio valiuta liaudis naudojosi ir prieš kelioliką metų, kai Lietuvoje buvo atvira dolerizacija. Vienintelis pokytis, kuris įvyktų, apribojus atsiskaitymus grynaisiais – tai tik tas, kad dalis pinigų, kuriuos išleidusi valstybė, būtų išimta iš apyvartos, kas tiktai atimtų iš valstybės dalį jos turimos vidinės paskolos, kuri faktiškai būtų iškeista į eurus, ko pasekoje šešėlis sustiprėtų dar labiau. Kitaip tariant, biudžetui būtų labai skaudus kirtis.

Kita vertus, pilnai uždrausti grynųjų – neįmanoma, net ir labai norint (ES įstatyminė bazė neleistų). Neįmanoma, nors akivaizdu, kad kai kurie veikėjai svaigsta apie tai visvien. Taigi, klausimas, kodėl kažkam prireikė tų grynųjų šalinimo iš apyvartos? Vieninteliai, tuo suinteresuoti – tai bankai. Kai jūsų pinigai yra banko sąskaitoje, bankas iš jūsų yra paėmęs paskolą, kitaip tariant, jūsų pinigais gali naudotis, kaip savais. Kai jūs pinigus išsigryninat, bankas jūsų paskolą praranda. Jei visada mokate kasoje grynaisiais, bankas kurį laiką neturi pinigų. Negana to, turi atlikti gan nemažai kainuojančias operacijas, kraunant pinigus į bankomatus, o paskui paimant juos iš prekybininko.

Taigi, situacija lyg ir aiški. Vyriausybė esą kovoja su krizėmis, bet išties tęsia ekonominius kliedesius iškrypėliškiausiais įmanomais būdais.

Bubiliaus Kybio vyriausybė jau kartą atsidavė bankams pačiu atviriausiu būdu – kai prasidėjus krizei, ėmė iš bankų paskolas nežmoniškais tarifais. Dar kartą atsidavė, kai padarė bankų gelbėjimo planą Lietuvai, nors jokių problemų lietuviški bankai nepatyrė. Dar kartą atsidavė tada, kai sukūrė verslo skatinimo planą, kuri skatino tiktai bankus. Ir štai dabar ruošiasi atsiduoti dar kartą. Tai gal būtų ir nieko, jei ne tai, kad Kubiliaus vyriausybė išties atstovauja visą valstybę, kitaip tariant – mus. Ir kai atsiduoda ji, tai gaunasi taip, kad dulkina mus. Būtent tų sąskaitose esančių pinigų dėka bankai gali dulkinti kiekvieną puikiai organizuotais būdais. Kaip sakė Vytautas Landsbergis – „kas galėtų paneigti, kad kažkas įsidėjo į kišenę?“ Aš manau, kad čia kalba net ne apie paneigimus. Klausimas tiktai tas, kokios sumos ir kam yra mokamos už šitus cirkus.

Viena iš esminių liberalizmo (ir ekonominio, ir politinio) sąlygų – tai laisva prekyba. Galimybė kontroliuoti savo pinigus ir savo sandėrius – tai absoliučiai būtina demokratijos sąlyga. Būtent tą galimybę kontroliuoti mūsų pinigus iš mūsų dabar bando atimti. Ką galim padaryti mes? Ogi paprastą dalyką – išsigryninti visus pinigus, kiek turim. Nėra ko laikyti pinigų sąskaitoje. Išsigryninkit – ir padarysit šimtą kart didesnį poveikį politikai, nei balsuodami kokiuose nors rinkimuose.