Tag Archives: Lietuva

Rusija ir Eurovizija

Ponai ir ponios, aš nesuprantu, kodėl išvis kažkoks baisus buzas prasidėjo apie tai, kad Lietuva nedavė Rusijai nei vieno balo per Euroviziją. Nesuprantu tiesiog dėl to, kad jei jau kažkurie piktinasi, kad nedavė – tai reiškia ką, gal tai, kad esą Lietuva turėjo nors vieną balą duoti? O jei kažkurie džiaugiasi, kad nedavė, tai ką, buvo kažkokių prielaidų tam, kad Lietuva turėtų nors vieną balą Rusijai duoti?

Ruslana išties kovojo ir dabar kovoja už taiką - savo laiku ir Maidano barikadose, o ir informuodama pasaulį apie Rusijos agresiją. Tuo tarpu ką daro Rusijos atlikėjai Eurovizijoje? Stūgauja apie taiką, patys atstovaudami teroristinę valstybę.

Ruslana išties kovojo ir dabar kovoja už taiką – savo laiku ir Maidano barikadose, o ir informuodama pasaulį apie Rusijos agresiją. Tuo tarpu ką daro Rusijos atlikėjai Eurovizijoje? Stūgauja apie taiką, patys atstovaudami teroristinę valstybę.

Tiesą sakant, dėl invazijos Ukrainoje visa ta Rusija išvis neturėtų dalyvauti niekur – jos negalima priimti nei į jokius renginius, nei į sporto varžybas, nei išvis kažkur. Šalys, kurios tampa agresorėmis, turi būti išmetamos iš visur.

Continue reading

Mokesčių viršenybė prieš įstatymą

Yra toksai siauruose sluoksniuose plačiai žinomas pasakymas, kad mokesčiai yra aukščiau įstatymų ir jei įstatymuose parašyta vienaip, o inspektoriai nuspręs kitaip, tai teisūs inspektoriai, o ne įstatymai. Ir išties, tam tikra prasme viskas yra taip, kadangi turinio viršenybė prieš formą ir viskas. Ir nieko čia jūs niekam nepaaiškinsite ir nepapasakosite teismuose. Ir viskas. Ir taškas.

Mokesčiai - tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Mokesčiai – tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Aišku, galime žiūrėti ir kitaip – kad tai daugiau humoras, bet visvien yra tame realybės: formalioji įstatymų taikymo pusė čia nėra savaime pakankama, nes kiekvienam finansuose bent kažkiek besigaudančiam yra visiškai aišku, kad truputį pažaidęs su eilutėmis ir stulpeliais, gali gauti ką tik nori. O jei gerai pasistengsi – tai gali netgi įrodyti, kad nieko išvis neveikei, tačiau valstybė tau PVM skolinga. Taigi, reikia žiūrėti, kaip ten su realybe, o ne tik kaip su formalumais.

Ir tikrai, formalių kriterijų nepakanka, bet kai kurie žmonės versle skundžiasi, kad formaliai kažką darė gerai, o kažkodėl visvien kalti liko, nes kažkokios schemos nesuveikė ar dar blogiau – tiesiog šiaip VMI nusprendė ir nubaudė už kažką, ko net įstatymuose esą nebuvo. Dažnas dar prideda, kad čia tik Lietuvoje tokios baisios sąlygos ir panašiai, ir skundžiasi taip skaudžiai, lyg būtų baudžiami už kokį nors neteisėtą praturtėjimą.

Štai todėl aš ir nutariau jums apie tai parašyti. Ir apie mokesčius tą aiškinausi, ir išsiaiškinau, kaip čia yra. Ir kadangi, kaip paaiškėjo, visi tie dalykai ne tokie paprasti, tai man teko prašyti pagalbos iš geriausių ekspertų, kokie tik yra Lietuvoje, nes geresnių už tuos, kurie padeda man, jūs nerasit. Nes tik aš galiu sau tai leisti.

Žodžiu, aš jums iškart pristatau – ponia Rūta Bilkštytė ir FIDE Experta kartu su savo būriu geriausių ever specialistų čia man viską galvoje dėliojo, ruošė medžiagą, padėjo ir kalė į smegenis tai, ko aš nesuprantu visiškai, nes visų tų mokestinių baisumų aš nesuprantu ir viskas. Viskas yra taip keblu, kad netgi man į galvą netelpa, nors be to ir neįmanoma gyvent.

Tiesiog mokesčiai – tai toksai užribis, kurio negali suprasti normalus žmogus, neturintis galvoje kokių nors unikalių implantų, sujungtų su mokesčių sistemos ekspertiniais tinklais ar kuo tai dar, nežinau net kuo. Man šitų technologijų nepasakojo, tai čia tik spėlionės dabar gaunasi, kokiu būdu jie visą tą žino.

Taigi, gavosi taip, kad straipsnį rašiau su visa FIDE mokesčių ekspertų komanda, nes aš be jų nieko nei iš tolo prilygstančio apie mokesčius neparašyčiau, o ir šiaip čia per pusę jų viskas parašyta (ta dalis, kuri prasminga ir gera), o jei įžangą atmesim, tai ir išvis didžiąja dalimi čia šita puiki įmonė jus konsultuoja, nes jūs to nusipelnėte.

Trumpai tariant, skaitykite dabar su mokestine kaltumo prezumpcija galvoje ir įsiminkite viską. Ir beje, jei kur atrasit kokių neteisingumų – tai jau mano primakaluota bus, nes čia aš negailestingai viską supaprastintai supratau, nes suprantu viską paprastai.

Continue reading

Jau 25 metai, ketvirtis amžiaus

Visai dar nesenai sveikinau ir rašiau, kad Lietuva dabar nepriklausoma jau ilgiau, nei išbuvo Tarpukariu. Praėjo kažkiek laiko – ir štai jau Nepriklausomybės jubiliejus: ketvirtis amžiaus, ištisi 25 metai nuo tos Kovo 11, kai mes pasiskelbėme vėl laisvais.

Laisvę Lietuvoje paskelbė tiesiog paprasti žmonės. Tokie patys kaip aš ar jūs, čia skaitantys. Paprasčiausiai visi nusprendėme, ėmėme kalbėti, išėjome į gatves - štai ir viskas. Galvojate, kad jūs kitokie? Aš jums tiesiai ir aiškiai sakau: jūs taip pat viską galite spręsti ir nuspręsti.

Laisvę Lietuvoje paskelbė tiesiog paprasti žmonės – čia mitingas 1990 sausio 10 dieną, reikalaujant Nepriklausomybės. Tie žmonės, kuriuos matote – tokie patys žmonės, kaip aš ar jūs, čia skaitantys. Paprasčiausiai visi nusprendėme, ėmėme kalbėti, išėjome į gatves – štai ir viskas. Galvojate, kad jūs kitokie? Aš jums tiesiai ir aiškiai sakau: jūs taip pat viską galite spręsti ir nuspręsti.

Aš atsimenu tą laiką prieš ketvirtį amžiaus. Tai atrodė realiai neįtikėtina, tai buvo kaip stebuklas, euforiška laisvės dvasia buvo tokia stipri, kad jausmas buvo kaip sapne. Atrodė, kad tai neįmanoma, bet tai įvyko ir tai pavyko. Realiai tai net neatrodė kaip stebuklas – tai buvo stebuklas realybėje. Buvo visiškai nerealu.

Continue reading

Rusijos invazija Ukrainoje – toksai senas ir pažįstamas paternas

Gal dėl to, kad viskas prasidėjo visai per kitą galą – ne nuo Rusijos veiksmų, o nuo žmonių sukilimo prieš Viktorą Janukovyčių, daugelis nepastebėjo tokio seno ir pažįstamo paterno* visame tame Rusijos įsiveržime į Ukrainą. O gal nepastebėjo dėl to, kad anksčiau tą paterną matydavome visai iš kitos pusės?

Paternas labai senas, pirmais variantais išbandytas dar beveik prieš šimtmetį. Vėliau kažkiek išgrynintas, atidirbtas ir aiškiai paverstas standartiniais invaziniais planais, kuriuos tereikia adaptuoti – t.y., visa ištisa ir sistemiška valstybių okupacijos metodologija.

Štai jums Afrikos vaizdelis - kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Štai jums Afrikos vaizdelis – kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Taigi, čia aš jums pasakysiu, kad kalbos apie tai, jog Vladimiras Putinas esą kurią kažkokią revoliucingą informacinio karo metodiką – tai naivus svaigesys, nes išties nieko naujo jisai nekuria. Vienintelis dalykas, ką jis daro – tai nežymiai adaptuoja seną, kraštutinai gerai atidirbtą KGB metodologiją, skirtą invazijai į užsienio šalis. Ir ta metodologija atpažįstama pagal tipinį SSRS vykdomos invazijos paterną.

Visa ta invazija, kaip įprasta, pridengiama informaciniu bulšitu, skleidžiamu per kelis struktūrinius kanalus: t.y., per kairiąsias komuniagiškas kuopeles visame pasaulyje, per oficialią sovietinę žiniasklaidą ir per Maskvoje esančias redakcijas, kurios platina mėšlą į visur kur papuola, apsimesdamos tuo, kad tą mėšlą platina kokie nors vietiniai gyventojai. Senais laikais Maskvoje taip būdavo spausdinami visokie laikraščiai, esą leidžiami kitose šalyse, o dabar gi analogiški veiksmai daromi per internetus.

Realus gi dalykas, į kurį reikia kreipti dėmesį – tai invazijos paternas. Realūs veiksmai, kurie vyksta, kai prasideda bolševikinis įsiveržimas į kokią nors šalį. Ir čia visur ir visada matomas vienas ir tas pats paternas, tik kad kartais su nelabai didelėmis modifikacijomis.

Continue reading

Tiesiog vienas putinistinės propagandos scenarijus

Pagalvojau, kad bus jums įdomus vienas toksai putinistinės propagandos vykdymo scenarijus, kuris velniškai tipiškas (nors tikrai ne vienintelis), tačiau ne taip jau dažnai pasitaikantis tokioje išgrynintoje formoje, kokioje man jį šviežiai pasitaikė pamatyti. Tarp kitko, ryškiai pasimatė tai greičiau dėl to, kad propaganda atėjo ne iš kokio už pinigus dirbančio bioroboto, o iš apipropagandinto asmens, taigi, struktūra buvo kiek degradavusi – atitinkamai ir paprasta bei vaizdi. Scenarijus atitinka vieną labai svarbų kriterijų – jis pritaikytas perdavimui, kai apdirbti asmenys patys tampa propagandos nešėjais.

Taigi, šiandien labai paprastai, nuosekliai praeisiu per visus punktus, kaip tai daroma, su esminėmis detalėmis. Pradedant tuo, kad esą „visur propaganda ir Vakarai irgi ją skleidžia“ – tai šito scenarijaus identifikatorius.

Dvipolis pasaulis - pati putinistinės paradigmos esmė. Visur aplinkui priešai, suprantate. Ir nors visiems išties gerą dešimtmetį po SSRS subyrėjimo buvo nei šilta nei šalta nuo tokių kliedesių, Putino valdoma Rusija visgi pasiekė savo: dėl agresyvių veiksmų tapo visą pasaulį kraupinančia šalimi, nuo kurios reikia gintis.

Dvipolis pasaulis – pati putinistinės paradigmos esmė. Visur aplinkui priešai, suprantate. Ir nors visiems išties gerą dešimtmetį po SSRS subyrėjimo buvo nei šilta nei šalta nuo tokių kliedesių, Putino valdoma Rusija visgi pasiekė savo: dėl agresyvių veiksmų tapo visą pasaulį kraupinančia šalimi, nuo kurios reikia gintis.

Beje, šitas nagrinėjamas scenarijus vienodai gerai pastebimas tiek per kokias nors internetines diskusijas, tiek per šiaip šnekas, tiek ir per kai kurių politinių partijų ir propagandos grupių veiklą. Kas dar įdomu, šiuo diskursu užkrečiami kiti asmenys, kurie paskui ima jau tą pačia propagandą skleisti patys. Žodžiu, labai įdomus reikalas tiems, kas domisi semiotika.

Dar vienas įdomumas – kad šitas scenarijus atrodo besąs nukreiptu labiausiai prieš rusus (ir Rusijoje, ir kitur gyvenančius) – tam, kad praplauti smegenis ir juos susieti su putinistiniu režimu. Su kitomis žmonių grupėmis scenarijus neabejotinai irgi veikia, bet efektas turėtų būti kiek silpnesnis (dėl pernelyg daug lemiančio antros fazės pozityvizmo).

Refreimingas vykdomas per du etapus – negatyvistinį su pozityvia išeiga, o paskui pozityvistinį su negatyvia išeiga. Žodžiu, čia šis tas įdomesnio, nei kaip kam žinomi paprasti spiraliniai scenarijai, nes refreimingas yra paremtas ne tiek spirale, kiek dviejų sinergistinių fazių kaita. Efekto gerinimui fazės kaitaliojamos labai daug kartų, cikliškai jas sukant ir sukant.

Continue reading