Tag Archives: sovietmetis

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Laikraštis Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Buitiškai ir paprastai apie sovietmetį

Sovietų Sąjungos herbas

SSRS herbas - šlykštus simbolis, sveiko proto žmogui keliantis tik pasibaisėjimą

Kiek pastebiu, daugeliui jaunimo (ale blemba blemba, koks aš jau senas, galiu pasakot apie tuos „o mano laikais“) sovietmečio įsivaizdavimas yra toksai iškreiptas ir miglotas, kad sunku apie tai kalbėti net. Yra, žinoma, ir išvis silpnapročių, tokių, kurie kliedi apie visokias „visi turėdavo nemokamus butus, visi turėdavo darbą, atlyginimas 500 rublių, pietūs – 12 kapeikų“ ir pan. nesąmones. Bet tokie – nepagydomi, tad šitas įrašas ne jiems. Neturiu tikslo perauklinėti dibilų, nes jie neperauklėjami. Jų pasaulio suvokimą suformuoja propaganda dar vaikystėje, visam gyvenimui. O paskui toks suvokimas ir pasilieka.

Čia kad įsivaizduotumėt, kokius ufonautus turiu omeny – anoks Ibicus iš LJ, kai kadaise parašiau kažkur, kad sovietmečiu galima buvo pakliūt į mentūrą už ilgus plaukus, surašė pas save ištisą postą, kur mane kaltino visokiais melais ir kaip įrodymą kažkokias sovietinių ilgaplaukių nuotraukas pateikinėjo. Nu ir ką tokiam dibilui paaiškinsi, jei pats žinai realybę iš gyvenimo: keletą mano draugų už ilgus plaukus buvo pagavę. Vieną nuskuto pusiau plikai ir paleido (dešinę pusę galvos nuskuto, o kairę paliko, humoristai mentiški). Kitą paleido, šiaip nuskutę. Tiems, kam pasisekdavo, paleisdavo nemušę, bet beždžionyne pasėdėt daugumai tekdavo. Matyt negyvenusiam tais laikais pridūrkui truputį sudėtinga suvokt, kad už netinkamą išvaizdą tave gali suimti.

Ne, šiaip tai Ibicus visai nedurnas ant daugelio dalykų, galvą turi stiprią, bet kur tik kas apie komunizmą, tai jam smegenis kažkokie gliukai perkreipia ir tada jis apsiputojęs peza bet kokius kliedesius. Tai, matyt, kažkoks mąstymo sutrikimas, kognityvinė patologija kokia nors.

Kitas priedurnis iš LJ (jau užmiršau niką), panašiai aiškino, kad Kinijoje žmonės dabar gyvena kaip Švedijoje. Nes ir ten, ir ten šalys pasimokė iš SSRS, kaip tvarkyt gyventojų gerovę, o SSRS sugriovė kažkokie niekšai. Nes visi buvo laimingi, turėjo butus, bulkutės buvo po 3 kapeikas ir panašiai. Ir dar kad Rusija kažkokiais būdais maitina lietuvius – dujas tiekia ir naftą labai pigiai, to dėka esą Lietuvoje žmonės ir nemiršta iš bado.

Arba dar, neseniai kažkokia pusprotė iš FB kartą pasipainiojo, kuri aiškino apie tai, kaip gerai galima turistauti buvo sovietmečiu ir kokia buvo didžiulė laisvė tada buvo, o kelionės buvo pigios, o dabar propaganda mat skleidžia melus apie tai, kad žmones KGB persekiojo ir kad SSRS buvo didelis kalėjimas. Nes ji mat atsimena, kad už jokių grotų nesėdėjo ir gatvės per šventes pasipuošdavo, ir pavalgyt buvo ko, ir knygų knygynuose būdavo, ir dar kažko ten. Ir išvis, ta santvarka buvo ne komunizmas, o tiktai socializmas, nes komunizmas – tai dar tobulesnė gerovė, link kurios buvo einama.

Aš nei nekalbėsiu apie visokius priverstinius subotnikus, ar kolchozinius bulviakasius į kuriuos veždavo žmones (ne tik studentus, bet ištisas įstaigas), apie šlovingą sovietinę armiją, iš kurios neretas su patrikusia psichika grįždavo ar tai, kad už kokį nors anekdotą galėdavai turėt problemų. Arba tai, kaip visiems studentams reikdavo kalti TSKP istoriją. Ir net nekalbėsiu apie tai, kaip kai kurios mokytojos mokyklose mokinių klausinėdavo, o paskui raportuodavo apie tėvelių patikimumą ar nepatikimumą KGB (su tokia viena sterva pačiam teko susidurt).

 

Sovietinis plakatas, demonstruojantis kažkokią tautų draugystę

Tokių plakatų buvo pilnos gatvės, jūs įsivaizduokite, kiek reklamų yra dabar, padauginkite tai iš 100, jas pakeiskite panašiu į šitą fufeliu ir gausite vaizdą, kaip gatvės atrodydavo per kokias nors Spalio šventes ar pan.

Aš čia tik apie banalią buitį. Primeskit – knygų būdavo knygynuose. Čia galima išsyk suprasti apie tai, kiek smegenų likučių yra panašios pusprotės galvoje, jei ji taip atsimena knygynus. Ir galima išsyk pasakyti neigiamą atsakymą klausimui apie tai, ar anoji yra perskaičiusi kokią nors knygą. O tuo pačiu ir dar kartą ką nors pasakyti apie tokios moteriškės protinius sugebėjimus.

Šiais laikais normalios grožinės literatūros Lietuvoje per metus išspausdinama daugiau, nei sovietmečiu per dešimtmetį, netgi tiražus skaičiuojant. O jei autorius ir pavadinimus skaičiuosim – tai išvis net sunku spėt, kiek kartų skiriasi. LTSR laikais vienintelis būdas gauti kokią nors padoresnę grožinę knygą normaliam žmogui būdavo toks: kaupi makulatūrą, o už kažkokį ten jos kiekį (neatsimenu jau kokį, bet dešimtim kg berods) gauni talonėlį kokiai nors knygai (kokiai gauni – tokiai, čia jau savaime gerai, apie pasirinkimus nėra kalbos), o tada tikiesi, kad už tą talonėlį pavyks gauti knygą. Jei nepavyks, tai jau ką padarysi…

Įsivaizduokit, kaip atrodydavo tuometinis knygynas: du trečdaliai knygų – visoks sovietinis šlamštas (Brežnevo „Celina“, Lenino raštai, TSKP XXX suvažiavimo nutarimai, didvyriška proletariato kova prieš imperializmą, vaikams apie Leniną ir Spalį, etc.) ir truputis visiškai briedovo, per Glavlito letenas perėjusio sovietinių grožinių autorių šūdo, vimdančio netgi labiau, nei kokia Žemaitė. Įsivaizduokit, užeini į knygyną ir nėra ką nusipirkti. Nėra visiškai nei vienos knygos, kurios norėtum.

Ką ten grožinės knygos – mokyklinius vadovėlius jei norėdavai gauti naujus, tai reikdavo turėt šiokio tokio blato.

Žodžiu, dibilams nusispjaut, jiems faktai neturi reikšmės, jie gyvena kažkokioje ufonautiškoje paralelinėje erdvėje. Tai jei kas iš čia skaitančių esat įtikėję sovietine gerove, tai nei neskaitykit, nes tik susinervinsit. Tokiems patariu geriau savanoriškai ir išsyk eiti konkrečia kryptimi ir negrįžti.

O tiems, kam įdomu, tiesiog noriu pavardinti vieną kitą buitišką faktelį, apie kurį gaima užduoti klausimą: „kaip turėjo gyventi žmonės, kad tokia nesąmonė galėtų būti?“ Tikiuosi, kad ir jūs vieną-kitą panašų dalyką komentaruose priminsit – tie, kas senesni, patys atsimenantys, ar tie, kas jaunesni, bet iš tėvų ar senelių girdėję. Čia kalba bus apie vėlyvesnius sovietmečio laikus, maždaug kokį 1980-1988 periodą.

Sovietmetis ir sovietžmogiai – nusikalstama sistema ir jos realybė

Taigi, jūsų dėmesiui – krūvelė tekstų apie įvairią sovietinę realybę įvairiais pjūviais, tokiais, kuriuos pamiršta sovietmečiui nostalgiją jaučiantys asilai:

Taip, kadangi prirašiau daug labai raidžių, tai gavosi taip, kad tenka išskirstyt į paskirus gabalus. Nes kitaip pernelyg daug raidžių gaunasi, kitaip net neskaitytumėt.

Sovietmetis: sovietžmogis – prisitaikėlio ir vagies mentalitetas

Kai vieni ar kiti kalba apie sovietžmogius ar sovietinį mentalitetą, paprastai turi omeny kažką tokio ganėtinai neapibrėžto, kažką tokio, ad sunku pasakyti, kur gi ta riba, pvz., tarp sovietžmogio ir naujojo kogitofobo kurį vienas pažįstamas apibrėžė, kaip mankurtinį eurodebilą. Tačiau skirtumas yra. Ir netgi pakankamai kardinalus. Skirtumas yra požiūryje į vogimą.

Continue reading

Sovietmetis: nusikaltėliai ir bomžai

O kaip su nusikalstamumu, ar jo tikrai nebūdavo, kaip kad peza neretas durnius? Nebūdavo valkatų, benamių, girtuoklių, narkomanų? Aišku, kad nebūdavo. Laikraščiuose, TV ir radijuje. Kitur – būdavo, gerokai didesnis, nei dabar.

Continue reading

Sovietmetis: parduotuvės, lūžtančios prekių gausa

Bet kuris rusas, gyvenantis Rusijoje, jums pasakys tiesiai: toje Pribaltikoje visi gyveno, kaip kapitalistai, parduotuvėse visko buvo, taip kad nėra čia ko skųstis. Ir, kaip bebūtų keista, toks rusas bus teisus. Aišku, žvelgiant iš jo paties, o ne iš mūsų pozicijų. Viskas priklauso tik nuo to, ką su kuo lyginsime. Ir lyginame juk su savimi – taip ir gaunasi skirtingi požiūriai.

Continue reading