Tag Archives: Vilnius

Šiukšlių konteineriai

Jei miesto transportas būtų kabokais

Yra tokia Bananaliandija, kurios sostinė – kažkoks maždaug pusmilijonį gyventojų turintis miestas Vileika. Viską tenai valdo tokia partija „Da!“ (išvertus iš bananų kalbos tai reikštų „atkatas“), valdanti per Vykdomąjį Komitetą – tokią partinę įstaigą, kurios funkcijos panašios į miesto savivaldybės.

Bananaliandija yra graži šalis, Šiaurės Korėjos kolonija, valdoma pagal Kim ir Seno išvystyto socializmo principus, savo didumu primenanti Lietuvą, o jų sostinė Vileika – irgi didumo kaip Vilnius. Taigi, visai verta iš jų pasimokyti, kaip ką daryti ir kaip ko nedaryti.

Štai toje Bananaliandijos sostinėje Vileikoje, kuri yra visiškas partijos „Da!“ forpostas, yra daug viešojo maitinimo įstaigų bei šiaip parduotuvių. Itin garsėja tenai keli konkuruojantys kabokų tinklai, kurie vadinasi „Troleibusas“, „Autobusas“, „Mikrobusas“, „Taksi“ ir „Nuosava“.

Palikimas iš sovietmečio – UAB „Vileikos viešasis maitinimas“

„Troleibusas“ ir „Autobusas“ buvo maitinimo tinklai, panašūs į sovietmečio obščepytines valgyklas: šėrė visus gleivėtais makaronais ir išskydusiais koldūnais iš atliekų. Tiesą sakant, jie ne tik panašūs – dar sovietmečiu buvo didelėmis įmonėmis, o nuo to laiko šitaip ir dirbo, gal tik įrangą kiek atsinaujinę. Aptarnavimas čia visad buvo tragiškas, maistas panašus į atmatų viedro turinį ir išvis viskas taip siaubinga, kad niekas negalėdavo suprasti, kodėl tai išvis gali egzistuoti. Todėl ir lankytojai tenai nemėgdavo lankytis, nebent pinigų visai nėra, o pavalgyti daugiau irgi nėra kur. Vieninteliai, kas šiomis valgyklomis džiaugdavosi – tai bomžai, mielai ten atnešantys savo kvapus.

Šiukšlių konteineriai

Vykdomasis komitetas ir naujas, ekologiškų konteinerių, varomų suslėgtais bezdalais, meniu - viskas Vileikos gyventojų gerovei, pradžiugins ir miesto svečius.

Kažkada UAB „Troleibusas“ padarė didelę klaidą: susigalvojo gerinti veiklą, patys rinktis tiekėjus ir troleibusus gamint. Partijos „Da!“ vadovai viešai nutylėjo, tačiau išvadas pasidarė. Čia gi akivaizdu, kad jei patys ims gaminti ir rinktis, tai nutrūks atkatinė grandinė, kai visokie pardavėjai tą partiją prieš rinkimus pinigais paremia. Todėl UAB „Troleibusas“ buvo prijungta prie UAB „Autobusas“, o paskui paskelbta, kad ir išvis tas buvęs UAB „Troleibusas“ tinklas bus panaikintas.

Taigi, dabar „Troleibusas“ ir „Autobusas“ sudaro vieną korporaciją „Vileikos viešasis maitinimas“, kuri jau seniai prasiskolinusi visiems tiek, kad jau keletą metų kabo ant bankroto ribos. Vienintelė priežastis, dėl kurios šita korporacija vis dar egzistuoja – tai kažkokie seni neaiškios kilmės posovietiniai ryšiai su miesto partijos „Da!“ Vykdomuoju Komitetu, kurio patalpas šitos įmonės gauna už dyką. Ir dar už dyką gauna virtuvinę įrangą, baldus bei netgi dalį maisto produktų.

Neseniai šita įmonė sugalvojo pakeisti apmokėjimą, kad jis geriau atitiktų socialistinius Kim ir Seno principus, teigiančius, kad kiekvienas turi būti nudrožtas pagal išgales, o visi gauti pagal galimybes: anksčiau žmonės turėdavo pirktis kažkokius talonus, pagal kuriuos gaudavo porciją šlykščių makaronų ar kitų vimdalų. Dabar gi žmonės privalo įsigyti kažkokias abonento korteles, o jomis apmokėti laiką, praleistą vimdykloje valgykloje. Kadangi viskas dirba taip prastai, kad lankytojai nuolat stovi eilėse, tai kaina visiems tik padidėjo. Ir žmonės supranta, kad dabar, kuo blogiau dirba tos valgyklos, tuo jie daugiau turi sumokėti. O jei kartais eilė užsitęsė, tai tave visada laiku nubaus prižiūrintis kontrolierius.

Nepaisant tokių nesąmonių, partijos „Da!“ vadovaujamas Vykdomasis Komitetas paskelbė, kad atpigino UAB „Vileikos viešasis maitinimas“ kainas, nes dabar kiekvienas gali suvalgyti daugiau šlykščių makaronų už dyką, jei kartą atstovėjęs eilėje, dar turės pinigų abonento kortelėje tam, kad dar kartą eilę atstovėtų.

Klaiki UAB „Vileikos viešasis maitinimas“ būsena ne šiaip sau atsirado: vadovybė yra irgi iš sovietmečio, apie normalų valdymą žinanti maždaug tiek, kiek kiaulė apie debesis. O ir šiaip, supratimas pas juos keistokas, kaip iš sovietmečio, tad kažkur ten dugnas kiauras: nors abi įmonės turi patalpas idealiose vietose, nors gauna iš Vykdomojo Komiteto krūvas gėrybių, viskas eina velniop ir kažkodėl vieni nuostoliai tik.

Continue reading

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje

Su sąlyga, kad jums patiko apie sovietmečio katastrofas, čia jums tiesiog duosiu pabirų apie Lietuvoje buvusias ir paprašysiu jūsų pagalbos, kad kas žinote, pasidalintumėte apie nepaminėtas čia blogo komentaruose su manimi ir kitais. O kas nežinote – paklausinėtumėte pažįstamų ir man patys parašytumėte, kokios buvo ryškesnės sovietmečio katastrofos, avarijos ir panašūs dalykai Lietuvoje.

Suprantate, kaip gaunasi: pabandžiau aš pakapstyti apie įvykius visokius, o beveik nieko rasti apie tai neįmanoma – informacija slepiama buvo pakankamai gerai, kad jos beveik neliktų. Na, taip, Jonavos „Azotas“ ar koks „Globe Asimi“ – tai yra. Kažkas dar ir Žaslių traukinio avariją prisimena ar kokį pontoninio tilto Vilniuje griuvimą. Bet kiek tų katastrofų niekur nefiksuota, nes  visur amžinai viskas buvo tiktai gerai ir laiminga socialistinė tarybų Lietuvos darbo liaudis kovojo už šviesų komunistinį rytojų?

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Kaip pavyzdys: apie 1950-1970 buvo komplektas avarijų su krūvomis aukų, kur suduždavo ir sukiužę užsidegdavo autobusai KAG: kėbulas neatlaikydavo, o kai viskas buvo iš medžio, o dar kai ir benzinas išsiliedavo – tik blykst ir dega aukos. Buvo viena ar kelios avarijos, per kurias sudegė kelios dešimtys žmonių. Tačiau pabandžius paieškoti ko nors internetuose – riebi špyga apie tai.

Aišku, turiu visgi pripažinti vieną dalyką: lyginant su SSRS mastais, Lietuva gyveno nepaprastai saugiai ir gerai. Tos superkatastrofos, kurios buvo klaikios mums, kai kuriose sovietinės imperijos vietose atrodytų kaip kažkokie vidutinio ar netgi smulkaus masto įvykiai. Bet mums jie buvo pakankamai dideli, kad prisiminti vertėtų.

Bet nesivelsiu čia dabar į nuokrypius, tad geriau šiaip pavardinsiu vietinių pavyzdžių pamečiui – labai tikiuosi, kad mane papildysite. Manau, kažkam vėliau tai pravers: bent jau pradžiai už kažko užsikabint bus galima. Kita vertus, kadangi esu blogas ir negeras, tai aš jums nuorodų jokių neduosiu, bet jei ieškosite – maždaug pusė informacijos randama tiktai kvadratinėmis raidėmis.

Turėkite omeny, kad nukentėjusių žmonių skaičius šiame sąraše gali būti pakankamai klaidingas: duomenys būdavo nukarpomi ir mažinami visais įmanomais būdais, kad tik atrodytų ne taip baisiai, taigi, neretu atveju nukentėjusių skaičiai gali būti ir daug (gal net 10 kartų) didesni. Skaičių iškraipymai ir šiaip slaptumas irgi varijuoja – pvz., nuo Perestrojkos ir Glasnost pradžios informacijos staigiai daugėja, o skaičiai ima artėti prie realių. Kiek geresnė situacija ir prie Chruščiovo. Vėlyvojo brežnevizmo periodas – slaptumas pakankamai aukštas, o duomenų patikimumas – gal netgi maženis, nei stalininių.

Duomenys apie gyvulių epidemijas – nepatikimi dėl paprastos priežasties: nors tos epidemijos ir būdavo, ir kartais realiai milžiniškos, jos taip pat buvo naudojamos ir gyventojų judėjimui riboti per religines šventes, t.y., kartais skelbiamos dirbtinai. Todėl nesigauna būti tikru, ar kažkuri epidemija buvo tikra, ar tik buvo surengtos karantino priemonės, skirtos religinėms šventėms apriboti.

Duomenys apie katastrofas labiau išlikę iš vėlyvojo sovietmečio, o apie senesnius laikus – tik fragmentiški faktai. Taigi, jei ką atsimenate daugiau – nepatingėkite į komentarus man parašyti. Mano paties šaltiniai dažnai buvo nepatikimi ir labai fragmentiški, tad jais pernelyg smarkiai remtis nepatariu, bet gal kažkam tiesiog kas nors padės užsikabinti ir išsiaiškinti truputį daugiau.

Upd. 2018: kai rankiojau faktus, naudojausi tiesiog Google paieška – nemažai duomenų buvo visokiuose archyviniuose teisės aktuose, epidemiologų puslapiuose ir panašiai. Nežinau, ar tie puslapiai dingo, ar (atrodo, labiau tikėtina) Google tiesiog šalina iš rezultatų senesnius puslapius, bet dabar dokumentuotų duomenų apie daugumą tokių įvykių rasti jau nesigauna – pvz., paieška apie dizenterijos (šigeliozės) epidemijas, susijusias su Vilniaus pieno kombinatu – neduoda nieko, nors anksčiau gavosi rasti duomenų, kad panašių epidemijų būta ne vienos, o bent kelių, keliais skirtingais (tik dauguma atvejų neįvardintais) metais.

Continue reading

Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Apie ekologiją sovietmečiu

Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama. Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.

Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).

Aralo jūra

Gamtosauga SSRS veikė taip gerai, kad nepastebėjo, kaip ištisa Aralo jūra dingo

Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.

Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.

Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu

Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.

Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.

Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.

Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.

Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.

Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.

Continue reading

Vilniaus autobusų ir troleibusų vairuotojų streikas

Žinote, mane pasiekė tokia žinia, kad kažkokie vairuotojai, kurie labai nelaimingi ir nori 13 atlyginimo ir negana to, dar ir delspinigių už jį, ruošiasi streikuoti, nes labai bloga ta Vilniaus Savivaldybė ir labai blogas yra meras Artūras Zuokas, kuris, suprantate, jiems gaili pinigų. Jie savo grasinimus streikais jau kelis mėnesius skelbia. Nes taip jų profsąjungos sugalvojo kažkaip. Ir dėl to aš pasakysiu, ką aš apie visą šitą galvoju. Jau esu pasakęs, ką šiaip apie profsąjungas galvoju, o dabar užtat pasakysiu, ką galvoju apie Vilniaus viešąjį transportą.

British Leyland / Rover darbuotojų mitingas, nukreiptas prieš profsąjungos veikėjus

Kai aštuntame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vyko didžiausi ekonominiai bardakai, anokio Derek Robinson vadovaujamos profsąjungos privedė British Leyland iki bankroto. 1975 žlugusi įmonė buvo nacionalizuota, tačiau profsąjunginis atmata tęsė savo mėšlą, pakol jam neteko rinktis: arba slėptis su savo streikais, arba pakliūt į nagus tų, kuriuos vaizdavo, jog gina. Žmonės pasimokė ir suprato, kad patys prisidirbo. Jie suprato ir tai, kas jiems kniso protą. Dauguma mokosi tiktai iš savo klaidų, todėl per vėlai suvokia, jog profsąjungų vadams išties neįdomūs dirbančiųjų interesai.

Aš jums nepasakosiu čia apie merą Artūrą Zuoką, neseniai pagarsėjusį vicemerą Romą Adomavičių ar kokius kitus savivaldybės reikalus. Galima būtų pasakoti daug visokių dalykų apie pažadėtus 6000 ar kiek ten litų atlyginimus, baisiai mažėjančias šildymo kainas, abonento bilietą, naikinamus mikroautobusus ir kitokius reikalus, bet šitai gal atidėkim į šalį, nes reikalas čia nesusijęs – tema yra apie transportą.

Ir netgi nekalbėkim čia apie tragiškus maršrutus, apie tai, kad piko metu tie autobusai ir troleibusai perpildyti (nors pripažįstu, kad sovietmečiu transportas buvo visgi dar blogesnis), o kitu metu būna, kad važiuoja beveik tušti. Pakalbėkim apie kai kurias kitas bėdas.

Continue reading

Pabiros apie sovietmečio miesto transportą

Nežinau, ar daug iš jūsų atsimenat baltus autobusus su raudonomis juostomis. Bet man jie yra istrigę atmintin tiek, kad aš juos prisimenu, kaip kokį Vilniaus miesto simbolį. Užmirštą, išnykusį, kito pasaulio atributą. Tai buvo Ikarus-180 ir Ikarus-556 autobusai.

Ikarus-180

Ikarus-180 buvo neįtikėtinai patogūs, lyginant su rusiškais klaikvežiais. Bet išties ir šitie autobusai buvo šūdas: dusinančiai smirdantys išmetamosiomis dujomis, neįtikėtinai kriokiantys ir lėti. Žiemą juose būdavo praktiškai tokia pat temperatūra, kaip ir lauke, nes vairuotojai neįjungdavo šildymo.

Taip, žinau, kad dauguma neatsimena šitų puikių trantų. Todėl aš jums priminsiu ir juos, ir kitokius autobusus, kurie dar prieš keliasdešimt metų važinėjo mūsų gatvėmis.

Continue reading