Tag Archives: žiniasklaida

Valdantieji – prieš karo propagandos ribojimus, o LLRA – ir prieš lenkiškas laidas

Šiandien vakarop buvo Seime balsavimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų, pagal kuriuos už karo propagandą bei panašius smurtinius reikalus žiniasklaidoje būtų galima lengviau pritaikyti sankcijas. Nes kol kas propagandos sklaidytojai jaučiasi nebaudžiamais – skleidžia ką nori ir viskas jiems dzin. Štai ir lenda į eterius visokie neaiškūs švediški transliuotojai, kuriems nusispjaut į baudas dėl propagandos, nes elementariai nėra tų baudų, o transliacijos licencijas jie gauna kažkur Švedijoje. Ir dėjo jie ant lietuviško reguliavimo.

Nacionalbolševizmas - tai tik viena iš Kremliaus tyliai toleruojamų kliedesių. Ten pat ir visokie juodašimtininkai, ir SSRS 2.0., ir visokios šizofreninio pobūdžio geopolitinės teorijos apie tai, kad Rusija turi valdyti Baltijos šalis ir Lenkiją. Ten pat ir kremlinoidiniai kliedesiai apie NATO ir CŽV invaziją, apie karą prieš Rusiją berengiančią Lietuvą, ir išvis apie kažkokį čionai vykdomą genocidą ir netgi apie pasaulį valdančius reptiloidus. Šiandien Seimas nubalsavo, kad šitas mėšlas Lietuvoje sklistų nevaržomai.

Nacionalbolševizmas – tai tik vienas iš Kremliaus tyliai toleruojamų kliedesių. Ten pat ir visokie juodašimtininkai, ir SSRS 2.0., ir visokios šizofreninio pobūdžio geopolitinės teorijos apie tai, kad Rusija turi valdyti Baltijos šalis ir Lenkiją. Ten pat ir kremlinoidiniai kliedesiai apie NATO ir CŽV invaziją, apie karą prieš Rusiją berengiančią Lietuvą, ir išvis apie kažkokį čionai vykdomą genocidą ir netgi apie pasaulį valdančius reptiloidus. Šiandien Seimas nubalsavo, kad šitas mėšlas Lietuvoje sklistų nevaržomai.

Propaganda nėra koks nors laisvas žodis ar teisė turėti nuomonę. Propaganda yra karo ir žudynių įrankis – ir tas yra žinoma dar nuo seniausių laikų. Žudynių, karo, teroro skatinimas – tai nėra nuomonė. Tai yra nusikaltimas. II Pasaulinio karo laikus prisimenančių žmonių dar ir dabar yra. Ir tokie dalykai neturi pasikartoti.

Numatyti įstatymo pakeitimai pakankamai aiškūs šiaip buvo, apie juos beveik nėra ką kalbėti – galima pasižiūrėti LRS puslapyje, esminiai dalykai yra du. Pirmas – prie licencijavimo svertų (kurie, kaip matėm iš praktikos, neveikia), prisideda baudos, kurios neišvengiamai veiktų visiems tiems satelitiniams transliuotojams (neišeitų išsisukti per visokius atsikalbinėjimus). Antras – ES kalbomis transliuojamam turiniui turi atsirasti aiškus ir esminis prioritetas.

Apie tai, kas yra kas, daug ką sako balsavimų pasiskirstymas: akivaizdu, kad šiuo atveju rezultatą nulemia ne tik balsavimas prieš, bet ir susilaikymas. Taigi, visi balsavę prieš ar susilaikę, faktiškai dalyvauja įstatymo nepriėmime. Ir kažkodėl nelabai stebina, jog tik dvi partijos balsavo už įstatymą – tai Liberalų Sąjūdis ir TS-LKD. O štai Darbo partija, LSDP, Lenkų Rinkimų Akcija, Tvarka ir Teisingumas – atrodo besą sutartinai norintys, kad jokių tenai veiksmingų ribojimų propagandai nebūtų, kad ji lietųsi taip pat laisvai, kaip iki šiolei. Iš šių partijų nebuvo nei vieno, kas būtų balsavęs už pataisas. Rezultatus pažiūrėkit patys LRS puslapyje.

Visgi man čia įdomiausiai atrodo dar vienas niuansas: pagal siūlytus pakeitimus, 90% TV turinio turėtų eiti ES kalbomis, pvz., lietuvių, lenkų, anglų, etc.. Ir vat kas nuostabu: tarp tų, kas balsuoja prieš tuos pakeitimus, suteikiančius geresnes galimybes programų lenkų kalba transliacijoms – ne kas kitas, o Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcijos atstovai – Jaroslav Narkevič, Leonard Talmont, Rita Tamašunienė. Ponai lenkai, get it in your face. Va, čia jums tas straipsnio punktas:

4. Retransliuotojai, retransliuodami televizijos programas, pirmenybę turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms. Programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete, išskyrus specializuotus (teminius) paketus. Esant galimybei pasirinkti, kuria kalba retransliuoti tokią pačią televizijos programą – oficialia Europos Sąjungos ar kita kalba, retransliuotojai privalo sudaryti visas sąlygas, kad televizijos programa ar atskira programa būtų retransliuojama oficialia Europos Sąjungos kalba.

Primeskit: atsirastų galimybė transliuoti lenkiškas laidas vietoje rusiškų. Tačiau LLRA subalsuoja prieš tai. Nes jiems gal nereikia laidų iš Lenkijos, nes jos gal netinka, nes gal labiau tinka laidos iš Rusijos. Ir vat čia man kyla klausimas, ką išties mums rodo LLRA, jei jie nepalaiko įstatymo, sukuriančio pagerintas galimybes lenkiškoms laidoms transliuoti?

Ponai ir ponios, kažkas man čia nelabai patinka su tuo mūsų Seimu. Ir vis labiau nepatinka. Tačiau tai patinka tiems, kas skleidžia mums savo mėšlą. Tiems, kas labai nenori, jog ta mėšlo sklaida būtų bent kiek pristabdyta.

Antraščių dvasia: agonijos neslėpė Eglė

Žinote, prieš kažkiek laiko internetuose buvo pasklidęs kažkoksai nesąmoningas (ir berods jau iš internetų dingęs) kokio tai „pramoginės žiniasklaidos“ (anksčiau tokią vadindavo geltonąja spauda) leidinio straipsnis, kur nežinoma žurnalistė klausinėjo kažkokios veikėjos ir parašė, kad ta veikėja neslėpė agonijos. Šitas pasakymas taip kirto žmonėms per smegenis, kad frazė sklando iki šiol.

Tada tai buvo tik straipsnis iš kažkokio pageltonijusio leidinio. Dabar gi neslepiama agoniją ima skleisti normalių portalų antraštės.

Visai normalu, kai kliedesius rašinėja kokia nors "pramoginė žiniasklaida". Tačiau nenormalu, kai tuo užsiima normali žiniasklaida.

Visai normalu, kai kliedesius rašinėja kokia nors „pramoginė žiniasklaida“. Tačiau nenormalu, kai tuo užsiima normali žiniasklaida.

Aš atsimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį nustojau skaityti rusiškus portalus – tuo metu jie dar nebuvo visiškai putinizuoti, kai kurie dar būdavo pakankamai įdomūs, tačiau turėdavo vieną problemą: antraštės beveik nieko bendra neturėdavo su straipsnių turiniu. Antraštės būdavo tokios, kur atrodo jog kažkas svarbaus, įdomaus ar netgi šokiruojančio, tačiau paskaitęs straipsnį suvoki, kad tiesiog veltui sugaišai laiką.

Pvz., pamatai kokį pavadinimą „Japonija gamins 100 milijonų sekso robotų“, o tenai – straipsnis apie tai, kad kažkokia japonų firma įkišo garsiakalbį į paprastą manekeną. Arba atsiverti kokį straipsnį, pavadintą „Tarakonai-žmogėdros ėda vaikus mokyklose“ – o tenai kažkas apie tai, kad kažkur mokykloms valdžia užpirko dichlofoso vabzdžių naikinimui. Arba atsiverti straipsnį, pavadintą „Naujas kompiuterių virusas žudo žmones“, o tenai – išvis kažkoks fufelis apie tai, kad antivirusų gamintojai uždirbo tiek ir tiek pinigų.

Visų šių portalų bėda buvo paprasta: jie norėdavo surinkti kuo daugiau paspaudimų, nes reklamą parduodavo visiems vienodais įkainiais. Reklama visur parduodama už vieną kainą – vadinasi nesvarbu, ką skaitytojas perskaitys, svarbu tik kad peržiūrų būtų kuo daugiau.

Continue reading →

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu

Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.

Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., „tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip“. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: „aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa“.

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Anuomet toksai laikraštis "Pravda" jau buvo tapęs propagandinio melo simboliu. Kaip, beje, ir laikraštis "Tiesa". Nes jau ko ko, bet tiesos ten tikrai būdavo maža.

Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.

Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.

Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:

  • Aukščiausia SSRS vadovybė baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, todėl visa žemesnio lygio vadovybė (respublikinė ir šakinė) stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius švelninti ir filtruoti taip, kad į viršų informacijos pakliūtų kiek įmanoma mažiau ir ji atrodytų kuo nereikšmingesnė. Ir kartu ta žemesnio lygio vadovybė baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi respublikinė ir šakinė vadovybė irgi baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, visa dar žemesnio lygio vadovybė (rajoninė, gamyklų ir pan.) irgi stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius visaip švelninti ir filtruoti. Ir kartu baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi visokių gamyklų vadovai baudžia už bet kokią neigiamą informaciją ar šiaip blogus įvykius visus, ką papuola, tai visi kaip įmanoma stengiasi bet kokią informaciją švelninti ir filtruoti. Visokie smulkesni vadovai baudžia dar smulkesnius ir visi viską slepia ir filtruoja. Ir ypač baudžia, jei ta informacija užfiksuojama kažkur dokumentuose, nes būtent dokumentuose esanti informacija ir gali nukeliauti viršun.
  • Kadangi visas baudimas už neigiamą informaciją veikia per visus lygius, tai galutinėse grandyse visi žino, kad nesvarbu, kas blogo įvyktų, bausmės dydis bus tuo didesnis, kuo daugiau neigiamos informacijos paklius į viršų. Vienintelis būdas išvengti bausmės – tai įvykius nuslėpti ar iškraipyti taip, kad atrodytų, jog nieko blogo neįvyko.
  • Tokiu būdu visų lygių ir visų rūšių vadovybė ir darbuotojai subordinuojami į tai, kad visuose lygiuose maksimaliai sumažintų ir iškreiptų bet kokios informacijos apie incidentus mastus.

Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.

Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.

Continue reading →

Balandžio 1 ir netikros naujienos

Aš šiandien nejuokausiu ir neišdūrinėsiu, nes neturiu apie ką. Aš tik vieną dalyką pasakysiu: skaičiau aš šiandien visokias naujienas ir šiaip pranešimus, o paskui kažkaip atėjo mintis galvon: o kodėl gi tiktai Balandžio 1 daugelis galvoja apie tai, kad kažkokia naujiena gali būti netikra?

Netikros naujienos

Pasižiūrėkite į TV, į laikraščius, į portalus, radijos paklausykit ir paanalizuokit bukai, kokia dalis informacijos normalią dieną yra teisinga.

Jei paanalizuosime eilines kokios nors dienos naujienas, tai nešamos informacijos iškraipymus galėsim išskirstyti į kelias rūšis:

  • Nepakankama informacija: įvykis įvyko (pvz., gaisras), tačiau informacijos neužtenka, norint įvertinti – nėra pakankamų ar patikimų duomenų nei apie priežastis, nei apie realius mastus
  • Melaginga informacija: vietoje faktų pateikiama tiesiog neteisinga informacija, kuri klaidina
  • Iškreipta informacija: įvykiai padidinami arba sumenkinami, arba pateikiami dar kaip nors iškreiptai (pvz. „aukų skaičius gali viršyti 100„, kai bendras aukų skaičius yra kelios dešimtys sužeistų)
  • Neteisingą kontekstą turinti informacija: nors informacija ir būtų teisinga, ji pateikiama, duodant netinkamą kontekstą (pvz., su informacija apie Kovo 11 pateikiama informacija apie SS – tai įprasta Rytų kaimynės žiniasklaidai)
  • Neteisingai sudėliotus akcentus turinti informacija: žinutės gavėjo dėmesys nukreipiamas nuo esminių dalykų prie kažkurių kitų (pvz., kalbant apie atominės elektrinės finansinį atsiperkamumą, tikslingai akcentuojamos Fukušimos ir Černobylio katastrofos)
  • Tikslingai pozityviai ar negatyviai pateikiama informacija (pvz., „vilniečiai gaus naujus autobusus“ vs. „savivaldybė išmetė balon krūvą pinigų“)
  • Irelevantiškas triukšmas: beprasmiškas informacinis srautas, neturintis jokios vertės, tačiau atskiedžiantis esminę informaciją (pvz., kad ir visokios naujienos apie kokias nors fyfas iš elitų)
  • Nutylėjimai: pranešimo gavėjas negauna pranešimo iš viso

Kai pažiūrime į kokio nors informacinio pranešimo semantinę struktūrą, galim atrasti, kad neretai pasitaiko išsyk kelios rūšys informacijos, kuri klaidina, iškreipia, etc.. Pvz., kai paimame kokią nors žinutę apie kokius nors Vilniuje nupirktus ekologinius autobusus, galim atrasti visą bukietą tokių įdomumų:

  • Akcentuojama, kad autobusai pirkti už ES pinigus (lyg tai būtų nekainavę mūsų pinigų)
  • Akcentuojamas kažkoks ekologiškumas (irelevantiškas triukšmas)
  • Informacija pateikiama tikslingai pozityviai („nauji autobusai – gerai„), nenagrinėjant to, kad išlaidos gali būti nepriimtinai didelės
  • Išvis nutylima, kad savivaldybė naikina privačius vežėjus, t.y., transporto būklė blogėja (BTW, dėl to, kiek girdėjau, bus mitingas Balandžio 3 dieną)

Be abejo, skaitiškai įvertinti informacijos teisingumą labai sudėtinga – tame yra ir subjektyvių faktorių, ir skirtingi iškreipimo svoriai pas skirtingų rūšių iškraipymus (ir jie dar ir netiesiniai). Tačiau spėju, kad nelabai nukrypsime nuo tiesos, jei tarsime, kad kai kurių informacinių pranešimų teisingumas vargu, ar siekia bent kokius 20 procentų. Ir taip pasigilinus, daugelio žiniasklaidos kanalų praktinis teisingumas vargu ar viršija 50%: informacijos gavėjui pačiam tenka ieškotis alternatyvių informacijos šaltinių, tikrintis faktus ir kontekstus, spėlioti, bandant tos informacijos teisingumą padidinti iki priimtino lygio.

Trumpai tariant, nors šiandien ir Balandžio 1, ar tikrai galime tarti, kad informacijos bendras teisingumas smarkiai pablogėjo? Drįstu teigti, kad pokytis vargu, ar viršija kokius 10-20 procentų nuo įprasto. Todėl žiūrėkime į žiniasklaidoje pasirodančią informaciją kritiškai, net jei yra paprasta diena, o ne melagių šventė.

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?