Tag Archives: žiniasklaida

Apie politkorekcinių lavonų smarvę

Politkorekcija – dar ganėtinai naujas reiškinys Lietuvoje, ale jis jau spėjo išplisti, kaip Sosnovskio barštis: keliantis alergiją, niekam nereikalingas, toksiškas ir šlykštus. Užgožiantis viską, kas tik yra gero.

Štai tokia ponia žurnalizdė G.Č. kažkur Facebook šiandien užvedė isterikavotą diskusiją, dvelkiančią tiesiog pavyzdiniu politkorekciniu šūdu. Tokiu pavyzdiniu, kad aš negaliu su jumis nepasidalinti – tai klinikinis atvejis, vertas vadovėlių. Anoji, suprantate, perskaitė kažkokį straipsnį apie prekybą lavonais ir pasipiktino. Ne prekyba lavonais pasipiktino, ne bandymais išlaužt sensaciją ten, kur jos gal būt ir nėra, o žodžiais „numirėlis“ ir „lavonas“.

Padvėsusi žuvis

Suprantate, čia ne padvėsusi žuvies stipena smirda, o miegantis žuvies kūnas kvepia. Nes jei negražiai pasakysi, tai kas nors gali įsižeisti. Ai, ir vietoje žodžio "įsižeisti" reiktų vartoti žodį "nemalonu".

Kad nebūčiau galaslovnas, čia jums ponios G.Č. citata, kurioje pati esmė – kova už žodinę teisibę:

Ar redakcijos turėtų geriau pagalvoti prieš vartodamos kai kuriuos žodžius mirusiam žmogui apibūdinti? Numirėliai. Lavonai.

Paskui diskusijoje ta pati ponia G.Č. skundžiasi, kaip ten negerai, kad numirėlius ir lavonus kažkas vadina numirėliais ir lavonais. Ir retoriškai klausia, kaip jaustųsi kažkas, jei jų artimuosius, numirusius, taip kažkas pavadintų. Ir aiškina, kaip čia reikia kažkokios etikos ir kažkokių taisyklių, kurios visiems reguliuotų. Ir kad reikia sakyti „mirusieji“ ir „kūnai“.

Man tai primena tokį atvejį, kai kažkokios politkorektinės lervos Tuskulėnų žudynių vietą pavadino „rimties parku“. Pradžioje mintis buvo paprasta – „mirties parkas“, bet kažkokioms lervoms, suprantate, nepriimtinu pasirodė žodis „mirtis“. Žodžiai pernelyg baisūs, suprantate. Baisesni už lavonus. Negalima sakyti žodžio „mirtis“, reikia sugalvoti kokį nors eufemizmą, kad tiktai nepasakytum kažko, kas pačiam kelia šiurpą.

Politkorekcijos esmė visada yra labai paprasta: žmonės turi kokių nors neurotinių bėdų, nesugeba su jomis susitvarkyti, reaguoja jautriai, todėl vietoje įprastų žodžių ima vartoti žodžius, kurie turėtų reikšti kažką kitą. Pvz., įprastas žodis „kūnas“ turėtų būti vartojamas vietoje žodžio „lavonas“. Arba žodis „mirusieji“ – vietoje žodžio „numirėliai“.

Tai, kad semantikos skiriasi, politkoretoriams visai nesvarbu, nes jų problema yra kitur: ne prasmėse ir ne žodžiuose, o tiesiog jautriose jų galvose. Kai kurios poniutės, manydamos, kad nepadoru sakyti žodį „smirda“, sako žodį „kvepia“, nes taip slopina neurotines problemas, susijusias su kažkokiais kvapais. Suprantate, negalima sakyti, kad šūdas smirda. Reikia sakyti, kad šūdas kvepia – tada jis nesmirdės. Na, blogiausiu atveju galima pasakyti „neskaniai kvepia“.

Politkorekcija yra ne šiaip veidmaininga – tai tiesiog tobula melo forma: kokia nors supermama šmaikštašiknė, turinti seną šunį ar katę, nuveža savo augintinį pas veterinarą, kad tasai nudėtų. Ir paskui pasakoja savo draugėms, kaip savo brangų šunelį „užmigdė“. Ir jaučiasi maloniai, nes taip gali pavaizduoti gailestingą dorybę. Suprantate, labai baisu nudėti šunį ar katę, nes tada bus šuns ar katės lavonas. Bet „užmigdyti“ galima. Poniutė tai ir padaro – veterinaro rankomis. Ir paskui skaudžiasi draugėms, kaip jai skaudu, kokia ji nelaiminga ir kaip tą gyvulėlį mylėjo.

Apsimestinė moralė yra šlykšti. Politkorekcinės atmatos galvoja, kad gali vietoje nuoširdžios moralės pezėti apie etikos normas, atitikdami kažkokias pro formas. Tame ir yra viso šio reikalo esmė: gali būti šlykščiu atmata, bet svarbu gražiai kalbėti. Negalima sakyti „lavonas“ – ir būsi moralus. Ai, ne, juk ir žodį „moralė“ reikia pakeisti žodžiu „etika“, nes suprantate, moralė būna nervinanti ir kažkam gali nepatikti.

Ai, ir žodis „kliedesiai“ irgi keistinas kitu žodžiu, nes suprantate, negalima sakyti, kad žmogus nusišneka – jis gi turi „nuomonę“.

Ponia G.Č., aš žinau, kad jūs čia perskaitysite, todėl aš jums rašau, ką aš apie jus galvoju. Rašau jums suprantama kalba: tamstos nuomonė kvepia musių maisteliu. Ir aš įtariu, kad tamsta esate tiesiog etinis kūnas.

Reklama. Žmogaus teisės ir spaudos laisvė

Labai retai, bet kartais parašau kažką apie reklamą. Šitą kartą parodysiu trumpą spaudos laisvės ir žmogaus teisių kampaniją, kurią surengė anokia organizacija – International Society for Human Rights. Gal ir nerodyčiau, bet neseniai gi ponas Dainius Radzevičius buvo nuteistas kažkokiame teisme už tai, kad rašė apie tai, ką apie laikraštį „Respublika“ parašė WikiLeaks, o patsai Dainius pakomentavo. Tiesą sakant, nieko labai man naujo ir anksčiau kur nors negirdėto ten WikiLeaks neskelbė, tačiau situaciją su spaudos laisve Lietuvoje tasai teismo sprendimas parodė gan aiškiai. Bent jau man.

Čia tik lieka pridurti, kad Vitas Tomkus yra neabejotinai puikios reputacijos žurnalistas, o laikraštis „Respublika“ yra išskirtinai doras ir kompetentingas leidinys, kuris rašo tik tiesą, yra labai tolerantiškas ir kitaip idealus, ir to idealumo įrodymai yra netgi patvirtinti paties Dainiaus Radzevičiaus, nes „Respublika“ yra tiesiog žurnalistikos etalonas.

Šiaip jau rašiau apie tą istoriją su Dainium Radzevičium, WikiLeaks ir Respublika. Ir ne vieną kartą. Bet ji nesibaigia, todėl ir prisimenu vėl, nors jau kaip matome, viskas ten buvo netiesa ir tą reikia patvirtinti, nes „Respublika“ yra labai geras leidinys ir niekaip to negaliu neigti ir tai yra neabejotina.

Taigi, jums tiesiog nuotraukų. Darykitės išvadas patys: tai, kas gaunasi, kai spaudos ir žodžio laisvės nėra, o bet kas gali būti patrauktas už tai, kad išdrįso apie kažką kalbėti ar turėjo nuomonę – matosi iš nuotraukų. Visiškai ikoniškų, visiems matytų nuotraukų. Tokių, kurių reikšmę mes žinome.

Žmogaus teisės Kinijoje yra saugomos, o spaudos laisvė - nevaržoma

Žmogaus teisės Kinijoje yra saugomos, o spaudos laisvė - nevaržoma

Continue reading

Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

Šį įrašą apie žiniasklaidos problemas pradžioje daviau labai ribotam ir specifiniam žmonių kiekiui. Dabar duodu visiems, kam įdomu – tai tiesiog lengva apibendrinto atvejo analizė, kuri nebūtinai sutampa su kokio nors konkretaus leidinio problemomis, tačiau vienus ar kitus panašius sunkumus tikrai patiria didelė dalis žiniasklaidos įmonių.

Žiniasklaida ir Internetas

Tipinė situacija, daugeliui žmonių, dirbusių su laikraščių ar žurnalų leidyba, žinoma iki skausmo: nori nenori turi atidarinėti portalą internete, nes kitaip skaitytojai net tavo pavadinimo nežinos ir nepirks, o eis pas konkurentą, kurį įsimins ir neš jam pinigus. Bet jei tik atidarai portalą Internete – duodi savo skaitytojams turinį nemokamai. O tada jau jie tikrai nepirks, tegul ir pasilikdami tau ištikimais. Gaunasi taip, kad kuo labiau augini savo Interneto portalą, tuo labiau didini savo nuostolius…

Tai atrodo kaip absurdiška ir beviltiška situacija, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vos pakapsčius giliau, pradeda lįsti įdomybės, kurios viską labai greitai paaiškina. Visas vadybinis konfliktas labai paprastas savo esme:

Žiniasklaida: mokamas turinys arba reklama

Dauguma laikraščių ir žurnalų bando pardavinėti ir turinį, ir reklamą. Kadaise šitai buvo įmanoma, nes nebuvo pigių tiražavimo ir platinimo kanalų, t.y., reklama tiesiog sumažindavo kaštus. Tačiau dabar visas šis konfliktas atsiskleidžia visame savo gražume: neįmanoma plėsti ir reklamos, ir turinio pardavimų vienu metu. Turi pasirinkti - arba už dyką ir su reklamomis, arba už pinigus, bet praktiškai be reklamų.

Atleiskite man už tiesų žodį, ponai laikraštininkai, tačiau aš Lietuvoje nežinau tokių leidinių, kurie galėtų duoti pakankamai pridėtinės vertės, kad galėtų išsilaikyti iš mokamo turinio. Rimtas analitinis straipsnis, kuris atpirktų sugaištą laiką atitinkamos kompetencijos autoriui, turėtų kainuoti bent 1000-2000 litų, nes kitaip niekas neeikvos tiek laiko, kiek tokiems straipsniams reikia. Ir tai – Lietuvoje.

Dabar bukai primeskite, kad pardavinėjate tą straipsnį po 1 litą. Kiek jums kopijų reiks parduoti, kad gautųsi nedidelis pelnas? Grubiai primetus, maždaug 3000-5000. Parduoti kad ir 3000 tokio straipsnio kopijų po 1 litą – labai sunku. O parduodant pigiau (žurnaluose, rinkiniuose) – reikia visko parduoti dar daugiau: jei žmogus perka žurnalą, kuriame yra 20 straipsnių ir sumoka 10 litų – tai puslitis už straipsnį, o iš to dar reikia išminusuoti leidybos, redagavimo, platinimo ir pan. išlaidas.

Tai beviltiška, ponai. Nustokite svajoti apie parduodamą turinį, nes tai beviltiška ir viskas. Bet visvien panagrinėkime detaliau visą reikalą, pažiūrėkime, kodėl ir kaip ten kas gaunasi. Ir svarbiausia – išsiaiškinkime, ką reikia daryti, kad vėl imtų rastis pelnas.

Continue reading

Bankas Snoras užsilenkė

Sukčių bankas

Ne, čia gal greičiau panašu į kokį banką "Sekundė", o ne į Snoro banką, bet visvien gera iliustracija.

Čia jau visi, ko gero, žinote, kad bankas Snoras užsilenkė. Per neeilinį Vyriausybės posėdį buvo perimtas jo valdymas, o greitu laiku matyt šis bankas bus nacionalizuotas. Kol kas yra blokuotos sąskaitos šiame banke, o kalbama, kad gal ateinantį pirmadienį jomis vėl bus galima naudotis. Firmos, kurios savo apyvartines lėšas tame banke laiko, gali dabar tik susilaukti mūsų užuojautos.

Kalbėti apie pačią Snoro situaciją čia matyt nelabai verta, jei neskaitysim to, kad bankas priklauso rusiškam kapitalui, o jau ten galų visokių galima atrasti. Dar galim prisimint, kaip buvo Latvijoje su Parex banku, kuris irgi su rusišku kapitalu buvo siejamas. Ta pati istorija.

Tačiau įdomumas yra tame, kad naujieną apie Snoro banko žlugimą įdomiu būdu paskelbė mums anoksai laikraštis, žinomas, kaip Komjaunimo Tiesa ir Lietuvos Rytas. Anonimiškas straipsnis triuškinančiai skelbė, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitarusi su Vitu Vasiliausku, žada užgrobti ir nacionalizuoti lietuviškus bankus. Ir kaip tai baisu, ir kaip ten rengs kažkokias kratas, kaip klaidins visuomenę ir taip toliau.

Čia, nukrypdamas nuo temos, noriu išreikšti pagarbą Rimvydui Valatkai. Ponas Rimvydai, kadangi žinau, kad bent jau kartkartėmis esate mano blogą skaitęs, tai jei ir į šį straipsį netyčia užklysite, sakau tiesiai: pasielgėte teisingai, išeidamas iš to laikraščio.

Grįžtant prie mūsų avinų*, apie kai kurių tų minėtų bankų lietuviškumą niekam klausimų nekilo, nes puikiai žinoma, koks tas lietuviškas kapitalas, sudarantis kontrolinį paketą ir priklausantis kokiam nors Rusijos piliečiui. Straipsnyje grynai dėl vaizdo tebuvo paminėti keli kiti bankai – berods Šiaulių bankas, Medicinos bankas ir Ūkio bankas. Tačiau tie, kam reikia, suprato, kad kalba eina apie Snoro banką. Nes viskas buvo tiesiog pernelyg akivaizdu – jau seniai žinoma, kam priklauso tas leidinys.

Bet bankai bankais, tačiau aš noriu kažkam čia užduoti kelis klausimus:

  • Kodėl bankui buvo leista įsigyti žiniasklaidos priemonę, nors įstatymai berods tai draudžia? Kodėl atsirado tokios galimybės? Kas bus padaryta, kad daugiau tokių cirkų nebūtų?
  • Ar išvis bent kažkiek galime pasitikėti žiniasklaida, kai tokius cirkus daro didžiausias Lietuvos dienraštis, o ir išvis viena iš didžiausių Lietuvoje žiniasklaidos grupių (prisiminkime, kad yra ir Lietuvos Ryto televizija, portalas, dar kažkiek kitų leidinių)?
  • Ar nekyla kokie nors įtarimai apie bendrai povandeninių makliavojimų mastus, jei tokio lygio kliedesiai vyksta? Ką galima spėti apie to paties laikraščio skelbiamą kritiką kuriems nors valdžios atstovams ar, atvirkščiai, kokius dalykus galima įtarti apie tuos politikus, kuriuos tas laikraštis paremia?
  • Ar nesinori kartais prisiminti, kad kažkaip ten įdomiai Lietuvos Rytą kadaise minėjo anokie Wikileaks?
  • Kuo išvis galima pasitikėti, jei žiniasklaidoje matome tokio lygio cirkus?

Trumpai tariant, čia man kyla daug įvairių klausimų. Atsakykite man į juos kas nors.

A, o pinigus laikyti reikia ne banke ir ne kortelėje. Čia dar vienas didelis grynųjų privalumas. Beje, įdomu, ką pasakytų kokia nors Ingrida Šimonytė apie tai, kaip reikia riboti įmonėms galimybes naudoti grynuosius: čia kaip tik ta situacija, kur grynųjų turėję Snoro klientai turi šansą išsilaikyti ant vandens, kai negrynais mokantys dabar raunasi plaukus nuo galvų ir kitų vietų, galvodami, kaip be apyvartinių suktis.

——–

* Kai kuriuos labai nustebina tas pasakymas apie mūsų avinus, nes žmonės įsižeidžia. Tai aš jums paprastai paaiškinu: pasakymas kilo iš vienos istorijos, kai kažkokiame Viduramžių teisme du kaimiečiai ginčijosi dėl kažkokių avinų, kurie ten kažką padarė – ar tai ten avį ne tą iškrušo, ar tai tarpusavy susidaužė, žodžiu, dėl niekų. Teismo metu besibylinėjančių ginčai nuklydo į lankas tiek, kad teisėjas ėmė rėkti – „grįžkim prie mūsų avinų“. Taip ir atsirado posakis, kuris reiškia, kad jei jau nuklydom į lankas, tai reikia grįžti prie pagrindinės temos. Aišku, čia dar galim pastebėti, kad avinais matyt pavadinti buvo tie besibylinėtojai.

Respublikos atsakas į Dainiaus Radzevičiaus iššūkį

Vilkas vilioja Raudonkepuraitę internetais

Internetai - baisus daiktas, siaubingas globalizacinis sąmokslas jus čia suės gyvus!

Sako, kad ponas Vitas Tomkus, gal pasiskaitęs Commonsense.lt pasiūlymą, matyt nutarė bylinėtis ne su Dainiumi Radzevičiumi, o su norvegų Aftenposten – matyt, irgi reikalaus, kad šie paneigtų WikiLeaks 🙂

Nors jau anksčiau rašiau apie situaciją, bet dabar Respublikos poziciją, mano manymu, puikiai ir koncentruotai išreiškia vienas trumpas paties Vito Tomkaus pasažas apie tai, kaip globalistai (matyt koks nors žydomasonų bei iliuminatų sąmokslas) naikina Lietuvos spaudą – būtent šitą sau leisiu pacituoti:

Tuo tikslu globalistai ir verčia mūsų valdžią vis labiau finansuoti visuomenės kompiuterizavimą ir apkrauti mokesčiais lietuvišką spaudą, kurią gana sunku sukontroliuoti. Kadangi iki šiol Lietuvos spauda dar tebekvėpuoja, imamasi dar drastiškesnių žingsnių: uždaromos bibliotekos, pašto skyriai, spaudos kioskai, kad tik Lietuvos gyventojai kuo greičiau prisijungtų prie globalaus interneto tinklo, kurį valdo tie, kurie kuria programas ir valdo informacijos saugyklas – serverius.

Kaip matom, serveriai, programos ir internetai žudo laisvą žodį, o laisvės būtinoji salyga matyt – neturėti kompiuterių bei Interneto, nes tik spauda leidžia atsilaikyt prieš globalistų kėslus. Taip ar anaip, galim neabejoti vienu dalyku: buzas, kuris nuėjo per blogosferą ir spaudą, suneramino kai kuriuos žiniasklaidos veikėjus. Akivaizdu, kad jie mato, kas vyksta, tik žinoma, iš savo varpinės.