Politkorekcija – dar ganėtinai naujas reiškinys Lietuvoje, ale jis jau spėjo išplisti, kaip Sosnovskio barštis: keliantis alergiją, niekam nereikalingas, toksiškas ir šlykštus. Užgožiantis viską, kas tik yra gero.
Štai tokia ponia žurnalizdė G.Č. kažkur Facebook šiandien užvedė isterikavotą diskusiją, dvelkiančią tiesiog pavyzdiniu politkorekciniu šūdu. Tokiu pavyzdiniu, kad aš negaliu su jumis nepasidalinti – tai klinikinis atvejis, vertas vadovėlių. Anoji, suprantate, perskaitė kažkokį straipsnį apie prekybą lavonais ir pasipiktino. Ne prekyba lavonais pasipiktino, ne bandymais išlaužt sensaciją ten, kur jos gal būt ir nėra, o žodžiais „numirėlis“ ir „lavonas“.
Suprantate, čia ne padvėsusi žuvies stipena smirda, o miegantis žuvies kūnas kvepia. Nes jei negražiai pasakysi, tai kas nors gali įsižeisti. Ai, ir vietoje žodžio "įsižeisti" reiktų vartoti žodį "nemalonu".
Kad nebūčiau galaslovnas, čia jums ponios G.Č. citata, kurioje pati esmė – kova už žodinę teisibę:
Ar redakcijos turėtų geriau pagalvoti prieš vartodamos kai kuriuos žodžius mirusiam žmogui apibūdinti? Numirėliai. Lavonai.
Paskui diskusijoje ta pati ponia G.Č. skundžiasi, kaip ten negerai, kad numirėlius ir lavonus kažkas vadina numirėliais ir lavonais. Ir retoriškai klausia, kaip jaustųsi kažkas, jei jų artimuosius, numirusius, taip kažkas pavadintų. Ir aiškina, kaip čia reikia kažkokios etikos ir kažkokių taisyklių, kurios visiems reguliuotų. Ir kad reikia sakyti „mirusieji“ ir „kūnai“.
Man tai primena tokį atvejį, kai kažkokios politkorektinės lervos Tuskulėnų žudynių vietą pavadino „rimties parku“. Pradžioje mintis buvo paprasta – „mirties parkas“, bet kažkokioms lervoms, suprantate, nepriimtinu pasirodė žodis „mirtis“. Žodžiai pernelyg baisūs, suprantate. Baisesni už lavonus. Negalima sakyti žodžio „mirtis“, reikia sugalvoti kokį nors eufemizmą, kad tiktai nepasakytum kažko, kas pačiam kelia šiurpą.
Politkorekcijos esmė visada yra labai paprasta: žmonės turi kokių nors neurotinių bėdų, nesugeba su jomis susitvarkyti, reaguoja jautriai, todėl vietoje įprastų žodžių ima vartoti žodžius, kurie turėtų reikšti kažką kitą. Pvz., įprastas žodis „kūnas“ turėtų būti vartojamas vietoje žodžio „lavonas“. Arba žodis „mirusieji“ – vietoje žodžio „numirėliai“.
Tai, kad semantikos skiriasi, politkoretoriams visai nesvarbu, nes jų problema yra kitur: ne prasmėse ir ne žodžiuose, o tiesiog jautriose jų galvose. Kai kurios poniutės, manydamos, kad nepadoru sakyti žodį „smirda“, sako žodį „kvepia“, nes taip slopina neurotines problemas, susijusias su kažkokiais kvapais. Suprantate, negalima sakyti, kad šūdas smirda. Reikia sakyti, kad šūdas kvepia – tada jis nesmirdės. Na, blogiausiu atveju galima pasakyti „neskaniai kvepia“.
Politkorekcija yra ne šiaip veidmaininga – tai tiesiog tobula melo forma: kokia nors supermama šmaikštašiknė, turinti seną šunį ar katę, nuveža savo augintinį pas veterinarą, kad tasai nudėtų. Ir paskui pasakoja savo draugėms, kaip savo brangų šunelį „užmigdė“. Ir jaučiasi maloniai, nes taip gali pavaizduoti gailestingą dorybę. Suprantate, labai baisu nudėti šunį ar katę, nes tada bus šuns ar katės lavonas. Bet „užmigdyti“ galima. Poniutė tai ir padaro – veterinaro rankomis. Ir paskui skaudžiasi draugėms, kaip jai skaudu, kokia ji nelaiminga ir kaip tą gyvulėlį mylėjo.
Apsimestinė moralė yra šlykšti. Politkorekcinės atmatos galvoja, kad gali vietoje nuoširdžios moralės pezėti apie etikos normas, atitikdami kažkokias pro formas. Tame ir yra viso šio reikalo esmė: gali būti šlykščiu atmata, bet svarbu gražiai kalbėti. Negalima sakyti „lavonas“ – ir būsi moralus. Ai, ne, juk ir žodį „moralė“ reikia pakeisti žodžiu „etika“, nes suprantate, moralė būna nervinanti ir kažkam gali nepatikti.
Ai, ir žodis „kliedesiai“ irgi keistinas kitu žodžiu, nes suprantate, negalima sakyti, kad žmogus nusišneka – jis gi turi „nuomonę“.
Ponia G.Č., aš žinau, kad jūs čia perskaitysite, todėl aš jums rašau, ką aš apie jus galvoju. Rašau jums suprantama kalba: tamstos nuomonė kvepia musių maisteliu. Ir aš įtariu, kad tamsta esate tiesiog etinis kūnas.
