Monthly Archives: birželio 2012

Silikoniniai papai

Dabar, kaip žinia, prasidėjo nauja mada – visokios silpnaprotės kvaišos pjaustosi sau papus ir į juos prisikemša kažkokių gumų, silikonų ir taip toliau. Žinoma, tai visai suprantama, nes plastinės chirurgijos vertelgoms šitai yra puikus biznis. Bet štai čia, žinote, pasirodo yra tokia problemėlė: negana to, kad tie silikonai sukelia visokių ligų, tai jie dar ir trinasi ir girgžda. Tą jums gali patvirtinti visi vyrai, kurie silikoninius papus čiupinėjo.

Silikoninis krūtų implantas

Silikoniniai krūtų implantai yra daromi iš skaidrios gumos, kuri sutepama specialiu geliniu tepalu. Tačiau tepalas po kiek laiko susinaudoja ir implantas ima girgždėti, nes silikonai trinasi vienas į kitą.

Aišku, problemos prasideda ne išsyk, nes pradžioje jie implantuojami su specialiu tepančiu geliu, kuris girgždėjimą panaikina. Tačiau netgi kokybiškiausi implantai ima girgždėti jau po metų. Prastesni – ir po kelių mėnesių. Pradžioje girgždesys būna nestiprus, jis girdisi, kai čiupinėjama ir klausoma, bet ilgainiui jis pasidaro aiškiai girdimas, o kai implantai gerokai pasensta, jie girgžda tiesiog nuo papų siūbavimo, kai moteris eina.

Tačiau kaip sako, kuriam laikui girgždesys gali būti pašalinamas, į implantą suleidus tepančio gelio. Tiesa, ta procedūra kainuoja netgi brangiau, nei pačių implantų įsiuvimas, nes šundaktariai, ją darantys, puikiai žino: pacientės neturi jokio pasirinkimo ir sumokės tiek, kiek pareikalausi.

Žodžiu, aš čia turiu paprastą klausimą: kuo moteriai tepti papus, kad jie negirgždėtų?

Profsąjungos ir dirbančiųjų interesai

Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką apie profsąjungas. Paprastą dalyką: nors kadaise profesinės sąjungos ir buvo skirtos dirbančiųjų apsaugai, jau seniai jos skirtos tiktai pačių profsąjungų veikėjų apsaugai. Profsąjungos – tai vienas iš didžiausių parazitų, kokie tik yra. Ne kokia nors mafija ir ne oligarchai yra didžiausias košmaras Lietuvoje. Didžiausias košmaras yra profsąjungos.

Jokia profsąjunga nėra suinteresuota bedarbystės mažinimu ir gera ekonomine situacija, nes priežastis yra labai paprasta: jei visi gali lengvai gauti darbo, o darbo jėgos poreikis yra toks, kad darbdaviai pešte pešasi, profsąjungų niekam nereikia. Profsąjungų kartais (ir tai tik kartais) kam nors prireikia tada, kai bedarbystės lygis yra kritiškai aukštas, o darbdavys turi neribotas galimybes, ką rinktis. Tik tada kažkokiam darbuotojui galima pasakyti, kad jam reikia gynėjų, nes darbdavys į jo vietą gali priimti kitą. Ir netgi tokia situacija įmanoma tiktai tada, kai tas darbdavys yra idiotas, negebantis efektyviai darbuotojų panaudoti, mokyti, didinti jų nešamos naudos, o darbuotojai – dar didesni idiotai už darbdavį, kuris jų nesugeba panaudoti. Kitais atvejais profsąjungų darbuotojams nereikia.

Profsąjungos ir darbuotojai

Pasaulyje profsąjungos yra padariusios tiek daug blogio, kad apie kada nors jų darytus gerus darbus galima drąsiai užmiršti. Bene ryškiausiai profsąjungos kažkada pasireiškė Didžiojoje Britanijoje, kur sužlugdė automobilių pramonę ir davedė šalį iki tragedijos. Dabar tą patį profsąjungos padarė Graikijoje. Žodis "profsąjunga" jau seniai tapo keiksmažodžiu visiems, kas žino, kuo profsąjungos užsiima.

Profsąjungų nereikia ir darbdaviams, nes jei darbuotojų trūkumas didelis, tai reiškia, kad vyksta ekonomikos augimas, todėl darbdavys auginasi savo pajamas ir pelnus, o tada gali nesunkiai pasiūlyti darbuotojams ir geresnes sąlygas, kad jie neperbėgtų kitur. Profsąjungos tokiu atveju tiktai trukdo, nes trukdo gerai panaudoti darbuotojus ir padidinti jų atlyginimus. Darbdaviui profsąjungų reikia tiktai tada, kai šalį krečia bedarbystė ir krizė. Tik tada darbdaviui reikia, kad kažkas darbuotojams dėl ko nors papudrintų smegenis. Ir netgi tokia situacija įmanoma tik tada, kai darbdavys yra idiotas, nesugebantis panaudoti darbuotojų, o patys darbuotojai – dar didesni idiotai už tą patį darbdavį.

Profsąjungų reikia tik idiotams darbuotojams ir tokiems pat idiotams darbdaviams. Ir būtent tiktai tada, kai ir vieni, ir kiti yra idiotai. Jei darbdavys protingas – jis duoda darbuotojams daugiau, nei šie galėtų gauti profsąjungos dėka. Jei darbuotojai protingi – jie neina pas idiotą darbdavį, o susiranda geresnį darbą. Taip, profsąjungos yra parazitinės struktūros, kurios gyvena iš idiotų, kurie nepamato bendro tikslo, o pjaunasi tarpusavyje. Visada, kur tik du pešasi, laimi trečias. Kai pešasi darbuotojai ir darbdavys – laimi profsąjungos. O darbuotojas ir darbdavys patiria nuostolius.

Profsąjungoms darbdavio interesai nerūpi. Jokiam parazitui nesvarbu, kad tas, iš ko jis gyvena, dėl parazito veiklos nudus. Tai būdingas visų parazitų bruožas. Tačiau profsąjungoms nerūpi ir darbuotojų interesai, nes jei tik darbuotojas bus išmestas iš darbo, jis jau bus neįdomus. Profsąjungoms rūpi tik vienas dalykas – kuo labiau gilinti konfliktą tarp darbdavio ir darbuotojų. Kuo tas konfliktas yra didesnis, kuo blogiau abiem pusėms, tuo geriau profsąjungos veikėjams. Tai pati profsąjungų esmė – daryti blogį, iš kurio jos galėtų gyventi.

Profsąjungų interesas – kuo didesnė bedarbystė. Jei darbuotojai išmetami iš įmonės, kur yra profsąjunga, pastaroji džiaugiasi. Kuo labiau įmonė išmetinėja darbuotojus, tuo profsąjungos vadai yra laimingesni, nes kiti įmonės darbuotojai tampa labiau nuo profsąjungos priklausomais. Ir profsąjunga padarys viską, ką tik gali, kad nauji darbuotojai į įmonę būtų nepriimami. Nes jei jie bus priimami, profsąjunga praras įtaką.

Žinoma, į akis darbuotojams profsąjungos pasakoja vieną ir tą patį – esą kažkokie darbuotojai buvo išmesti nepaisant profsąjungos. Esą nebuvo priimti nauji darbuotojai tam, kad nuo konkurencijos būtų apsaugoti profsąjungos nariai. Ir t.t., ir t.t.. Tie darbuotojai, kurie yra idiotai, panašiomis šnekomis patiki. Nes jie galvoja, kad profsąjungos mielaširdingai gina jų interesus.

Ar kam nors kelia nuostabą, kad lietuviškas minimalus atlyginimas profsąjungų dėka sugebėjo viršyti pusę darbo užmokesčio medianos? Ar kelia nuostabą, kad tie patys profsąjunginiai rimtais veidais nori pakelti minimalų atlyginimą iki dydžio, didesnio, nei mediana? Čia toks pat absurdas, kaip minimalus darbo užmokestis, didesnis už vidurkį. Ir kiek Lietuva bebando kapstytis iš krizės, profsąjungos tam kiša koją, nes joms tai labai apsimoka. Kuo daugiau bedarbių, tuo profsąjungoms geriau. Kuo didesnis konfliktas tarp darbdavio ir darbuotojo, tuo joms irgi geriau.

Kai darbdavys negali mokėti darbuotojui, kuris aria, pusantro karto didesnio atlyginimo, nes turi mokėti neadekvačiai didelį atlyginimą lodariui, kuris beveik nieko neveikia – tai ideali situacija profsąjungai. Profsąjungos dėka geras darbuotojas gauna 1000 litų, o blogas – 800 litų, nes darbdavys negali tam blogam darbuotojui mokėti 400 litų, o geram – 1400 litų. Nes profsąjungų dėka yra nustatytas minimalus darbo užmokestis, kuris artimas medianai, t.y., dažniausiam atlyginimo dydžiui. Taip, tai reiškia, kad netgi nuo vidutiniškai dirbančių atlyginimų nupjaunami pinigai, kurie skiriami lodariams.

Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų prekės lietuviškuose supermarketuose būna brangesnės, nei kokioje nors Vokietijoje ar Prancūzijoje. Nes klaikiai išpūsti minimalūs atlyginimai iškreipia rinką neįtikėtinai. Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų kaimo vietovėse žmonės negali legaliai įsidarbinti, nes darbdaviai ten tegali pasiūlyti vos kokius 300-400 litų, o tokie maži atlyginimai jau yra nelegalūs. Būtent profsąjungų dėka daugybė žmonių gauna vokelius. Būtent profsąjungų dėka Lietuvą krečia emigracinė krizė. Būtent profsąjungų dėka yra tiek nelegalaus verslo. Būtent profsąjungų dėka legalus verslas moka tiek daug mokesčių, kad padengtų nelegalus.

Profsąjungoms yra tuo geriau, kuo blogiau visiems – ir dirbantiesiems, ir darbdaviams. Jos suinteresuotos krize ir bedarbyste. Tada jos gali pilstyti demagogijas darbuotojams ir imti kyšius iš darbdavių. Profsąjungos yra sisteminis blogio šaltinis. Padėkokite joms už tai, kad jūsų atlyginimai tokie maži, prekės – tokios brangios, emigracija – tokia didelė, o ekonomika vos teįstengia atsigauti.

Tas siauras semiotinis požiūris į VLKK

Neseniai vienas kalbainis paskaitė mano parašinėjimų ir visai nukvako. Žinote, ką jis man pasakė? Ogi maždaug tokią frazę:

– Jūsų siauras semiotinis požiūris neleidžia jums suprasti, kodėl reikalingos kalbos taisyklės. Jeigu jų nebūtų, žmonės išvis negalėtų susišnekėti.

Štai taip, matote. Siauras semiotinis požiūris. Ir kalbainių taisyklės, be kurių žmonės nesusišnekėtų.

Deja, kalbainiška paradigma, apie kurią jau esu rašęs, yra tokia kalbainiška. Jie nuvokia, kad kalba tėra kažkoks gramatikos, ženklų (žodžių) ir jais adresuojamų reikšmių mechanizmas, gebantis vystytis kažkaip savarankiškai, gaivališkai ir nesuvaldomai (nes realizuoja Tiuringo mašinos kriterijus). Kalbainiai nuvokia tą nelabai rišliai, nes jiems tai sudėtinga, tačiau jie jaučiasi už tai besą atsakingais. Ir tada sako: „jei mes nereguliuosime, tai kas gi atsitiks? Kiekvienas šnekės ką nori ir kaip nori?

Hamburgeriai - mėsainiai

Nors daugelis klausia, už ką aš nemėgstu kalbainių, tie daugelis klysta. Aš visai mėgstu kalbainius, tiktai štai kalbainiai dirba ne savo darbą, todėl kelia visiems bėdas. Kalbainiams labai tiktų dirbti kokiame nors Makdake, kur jie galėtų kepti hamburgerius (aišku, griežtai prižiūrimi patyrusio personalo, nes kitaip jiems bus pernelyg sudėtinga). Tik deja, kalbainiai negali to padaryti, nes jie hamburgerius pervadino į mėsainius, todėl patys buvo pervadinti į kalbainius, o šitaip vadinamiems žmonėms negalima patikėti atsakingo darbo.

Apie II Pasaulinio karo laikus, kai amerikonai prikūrė krūvas karinių bazių Okeanijos salose, tenykščiai čiabuviai pamatė stebuklus: iš dangaus kažkas mėtydavo amerikiečių kariams siuntinius su visokiomis gėrybėmis. Paskui, kai amerikiečiai išsikraustė, čiabuviai patys ėmė įrenginėti lėktuvų nusileidimo-pakilimo takus, būdeles budėtojams, rytines rikiuotes, etc., tikėdamiesi, kad jei jie laikysis tų pačių taisyklių ir bus panašūs į amerikonus, tai ir jiems iš dangaus kris gėrybės.

Tai maginis mąstymas, kur vietoje priežasčių-pasekmių ryšio yra naudojama panašumų magija. Toks maginis mąstymas labai būdingas kalbainiams: šie nujaučia, kad kažkokios taisyklės yra, bando jas atrasti, sukuria aprašymus, tačiau kai kažkas jiems pasako, kad dovanos iš dangaus nekris, nes jų prigalvotos nesąmonės tėra kliedesiai, juos ištinka šokas. Jie kaip tie čiabuviai, kurie tiki, kad anksčiau ar vėliau lėktuvai ims dovanas jiems mėtyti iš dangaus. Kalbainiai irgi tiki, kad imitacinės pseudotaisyklės anksčiau ar vėliau duos kažkokius rezultatus, jei tik tų taisyklių prikursi pakankamai daug, o paskui pakankamai įnirtingai laikysiesi. Bet jiems nepavyksta. Ir tada jie ima kovoti prieš visus, kas tik tų taisyklių nesilaiko. Tai irgi magiškas mąstymas.

Šiais laikais kiekvienas šneka ką nori ir kaip nori, nes dabar jau ne sovietmetis, kai kažkurie kalbainystės ideologai (berods dar prie Chruščiovo) skelbė, jog reguliuodami kalbą, pagerins žmonių mąstymą ir priartins komunizmą, nes niekas negalės kalbėti neteisingai, išreikšdamas kokias nors neteisingas mintis. Naujakalbės laikai praėjo. Ir niekam tai nerūpi, išskyrus pačius kalbainius, kurie staiga suvokia, kad visas jų triūsas buvo beprasmis. Štai dėl to kalbainiai ir siunta. Dėl to kalbainiams tokia šventas tasai sovietmečio periodas. Jie pasakoja apie tai, kad vaikai tada esą buvo raštingesni, o valdžia rūpinosi žmonėmis. Todėl tikrą kalbainį visada galima pažinti pagal atkakliai vartojamą žodį „tarybinis“, nes sakyti „sovietinis“ nevalia. Beje, Glavlitas irgi juk rūpinosi švaria, gražia kalba. Jie aiškino, kad padeda žmonėms geriau rašyti.

Kadaise, kai Lietuva tik siekė nepriklausomybės ir laisvės, Gorbačiovais plūdosi apie siaurą tų nacionalistinių pribaltų požiūrį. Nes čia siauras požiūris – būti laisvam. Nes nesupranta jie, kad negalima imti ir išstoti iš SSRS. Nes laisvės idėjos ir demokratija turi būti pagal kompartijos taisykles. Laisvė gali būti tik pagal tas taisykles ir nurodymus, kurie yra nustatyti Sovietų Sąjungos.

Taip dabar kalbainiai plūstasi apie visus, kas išdrįsta suabejoti kalbainiškais fufeliais. Nes juk negalima duoti žmonėms kalbėti taip, kaip jie nori. Čia juk siauras požiūris. Reikia vadovautis VLKK taisyklėmis.

Apie rodiklius, ciklus ir susvetimėjimą

Ar žinote, kad išmatuoti galima bet ką? Taip, kartais matuoti yra sunku, kartais net neaišku, ko griebtis, norint gauti prasmingus skaičius. Bet įmanoma išmatuoti viską. Neseniai aš sužinojau, kad galima išmatuoti net ir žmonių susvetimėjimą (o tuo pačiu – ir atvirkščią rodiklį – gebėjimą vieniems kitus suprasti ir užjausti). Ir išmatuoti tai galima labai prasmingai, teisingai ir be jokių ten neadekvačių prielaidų. Aišku, jei turi proto*.

Mary Poppins - Merė Popins

Merė Popins (Mary Poppins) buvo praktiškai ideali visais atžvilgiais. Todėl, kad ji žinojo, kaip išmatuoti viską. Būtent jos žinios pavertė ją idealia. Absoliuti dauguma žmonių beveik nieko nežino apie matavimus, todėl jie nei iš tolo neprilygsta Merei Popins.

Apie tai, kaip matuoti susvetimėjimą, man papasakojo vienas ponas (jūs pasakėte man stebuklingą dalyką, ponas Sauliau, todėl dar kartą tamstai dėkoju), dirbantis su kalinių probacija. Nuteistieji, anksčiau laiko paleisti į laisvę ar nuteisti lygtinai, yra prižiūrimi probacijos inspektorių ir savanorių, norinčių padėti žmonėms grįžti į visuomenę. Tačiau dalis nuteistųjų suklumpa ir padaro klaidas vėl. Ir sėda į kalėjimą. Tačiau kita dalis ilgainiui tampa pilnaverčiais visuomenės nariais. Pagrindinė priežastis, nuo kurios priklauso nuteistojo sėkmė – tai grįžimas į visuomenę. Žmonės, susiradę darbą ar ėmę mokytis, beveik niekad nenusikalsta pakartotinai. Žmonės, kurie nei mokytis, nei dirbti nepradėjo, paprastai nusikalsta vėl ir pakliūna už grotų.

Ar žmogus ras darbą, ims mokytis ir pradės naują gyvenimą, labiausiai priklauso nuo jo aplinkos. Kai jo artimieji, draugai, pažįstami, kaimynai ir šiaip atsitiktiniai sutikti žmonės padeda – jis grįžta į visuomenę. Mažuose miesteliuose į normalų gyvenimą grįžta dauguma, nes žmonės pažįsta vieni kitus, bendrauja, užjaučia. Didmiesčiuose problemų daug daugiau – žmonės nesudaro bendruomenių, nepalaiko tokių artimų santykių, yra susvetimėję.

Taip, susvetimėjimą vienareikšmiškai rodo paprastas skaičius – procentinė pakartotinai nuteistų asmenų dalis. Šis skaičius tuo geresnis, kuo geriau sugyvena žmonės bendruomenėje. Tačiau aš ne apie tai čia noriu parašyti, o apie kai kuriuios kitus su rodikliais susijusius dalykus. Juos, beje, labai taikliai užkabino ponas Skirmantas Tumelis, kurio straipsnį apie rodiklius siūlau paskaityti. O aš čia užkabinsiu ne taip įdomiai, iš metodinės pusės.

Juoba čia įdomu ir dar kitu kampu pažvelgus: štai jau ir politikai sujudo dėl rodiklių, nes matyt, kad Commonsense.lt kapsino, kapsino ir dakapsino. Vat netgi ponas Viktor Uspaskich žada, kad matuos pagal rodiklius Lietuvą, kai laimės rinkimus**.

Continue reading