Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Truputis bazinių semiotikos teoremų

Pagalvojau, kad kai kurie konceptai, susiję su semiotika, daliai gali atrodyti nesuprantamais ar šiaip neaiškiais, net ir turint omeny, kad bent jau miglotai, visi suprantame, kas ta semiotika yra (bent jau tikiuosi). Gal būt, labiausiai bėdas kelia tai, kad didesnė dalis besidominčių semiotika paprasčiausiai ignoruoja matematinį šios pagrindą, kreipdami dėmesį į filologinę dalį. Gal dėl to Algirdas Julius Greimas yra toks išskirtinis autorius – skirtingai nuo daugelio kitų, rėmęsis matematiniais faktais.

Taigi, kad būtų lengviau suprasti – truputėlį teorinės dalies, davusios pagrindus visam tam struktūralizmui bei Greimo darbams. Šios dalies nežinant, išvis nelabai įmanoma ką nors giliau diskutuoti ar analizuoti.

Continue reading →

Tonton makutai ir chtoninis teisingumas

Čia jums vieną šiaip pastebėjimą mestelsiu: dažniausiai mitologiją tiriantys įsivaizduoja, kad tvarkdariai visada esantys iš dangaus. O blogio nešėjai – iš po žemių. Bet ne visada toksai sutapatinimas vyksta ir jis nėra savaiminis: su dangiškom jėgom tvarkdariai sutapatinami tik geru atveju. Ir tikrai ne savaime.

Tonton makutai, kitaip tariant – Haičio slaptoji policija, kurią taip ryškiai reprezentavo jau kartą mano minėta François Duvalier numylėtinė Madame Max Adolphe, dar žinoma, kaip Rosalie Bosquet – kaip tik tinkamas pavyzdys, demonstruojantis tą nesavaimiškumą. Tenykščių žmonių supratimu – Tonton makutai yra visiškai chtoniški. Nors daugelio vakariečių supratimu jie atrodė netgi kažkokie juokingi, išties tai buvo viena iš šlykščiausių slaptųjų policijų, kokios egzistavo pasaulyje.

Oficialiai jie vadinosi Milice de Volontaires de la Sécurité Nationale, kitaip tariant – nacionalinė saugumo savanorių milicija. Bet žmonės juos vadino Tonton Macoute, kas, išvertus, reiškė Dėdę Maišą („tonton“ – dėdė, „macoute“ – maišas). Neprimena dar ko nors?

Su stikliniais čebatukais, su šikšniniais kapšeliukais yra bute baubas, kurs vaikučius neša (apytikslė citata iš atminties).

Taip, Tonton Macoute – tai būtent Baubas. Grynai archetipinis vaizdinys visame gražume. Ir štai šitas vaizdinys visame gražume sutapatinamas su teisės užtikrinimo pajėgomis. Galim čia prisiminti kokį nors Gestapą bei SS, kur jau ir jie patys save su kažkokiais chtoniniais reikalais tapatindavo (o tarp kitko, minėtoji Madame Max Adolphe ne šiaip sau pasirinko naują vardą, o to paties Adolfo Hitlerio garbei). Galim čia dar prisiminti ir KGB su visokiais jų rūsiais. Ir juodąja ranka.

Kukliais skaičiavimais, VSN nužudė apie 30 tūkstančių žmonių. Daugeliu atvejų pagal tipišką scenarijų: naktį žmogus pagrobiamas, o po kiek laiko kažkas suranda vėlgi naktį kažkur numestą ir sudarkytą jo lavoną. Kiek dingo be žinios – iki šiol neaišku, nes per daugybę metų chaoso ir nesant jokių biurokratijų, niekas nieko neskaičiavo. Savo aukų lavonus Haičio milicija versdavo į šiukšlynus, į kuriuos versdavo ir šiaip nuo bado ar ligų mirusiųjų žmonių kūnus, tad net ir pagal kapavietes aiškių skaičių niekas nepasako. Kai kurie spėja, kad bendras nužudytųjų skaičius gali siekti ir milijoną, nors šitai visgi primena spekuliacijas (labiau tikėtini kiekiai visgi neviršija 60-100 tūkstančių). Šiaip ar anaip, čia įdomiausias yra žmonių tikėjimas magiškomis, antgamtinėmis milicijos galiomis.

Vudu kultas ne šiaip sau buvo susietas su Tonton makutais. Ir tie patys saugumiečiai irgi ne šiaip sau kažką vaizdavo. Ir ne šiaip sau paskui žmonės juos gatvėse akmenimis užmušinėjo, pylė benzinu ir degino. Todėl degino, kad tai yra perkėlimas į dūmus, orą, dangų. Orinės dvasios su požemių dvasiomis nesugyvena. Todėl ir neretai degino tuos Tonton makutus čia pat gatvėse ir kuo skubiau – nes nesudeginta pragaro išpera jų magišku supratimu reiškė ne iki galo nugalabytą padarą, kuris dar gali imti ir prisikelti iš numirusių, ypač dar jei nakties sulauks.

Kovo 11: Lietuvos himnas ir kalbainiai

Kovo 11 proga (su ja visus sveikinu), iškilo tokia tema, nes ponas Tomas Chochrin užsiminė neseniai apie keistą dalyką: kažkodėl daugelis patriotų, dainuojančių Lietuvos himną, kitaip tariant, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, dainuoja „Tegul Saulė Lietuvos tamsumus prašalina“, nors oficialiame tekste yra rašoma „Tegul Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“. O tada atėjo ponas Mantas, kuris ir pasakė, kame reikalas: buvo daromi himno pakeitimai.

Taigi, kad tas pasakymas neliktų tuščiu, tai aš jums pateikiu faktą:

Lietuvos himnas. Vincas Kudirka, Tautiška giesmė, 1938 metai

Čia yra 1938 metų Lietuvos himnas. O tas, kuris yra dabar - pakeistas.

Taip, kažkokie kalbainiai prieš kažkiek laiko tyliai pacenzūravo Lietuvos himną, pakeisdami jo žodžius. Gal būt nelabai smarkiai, tačiau pakankamai prasmingai, kai pabandai suprasti, ką tie pokyčiai reiškia: iš mūsų Saulės (žinių, švietimo, kultūros ir mokslo simbolio), kuri šalina tamsumus visur, padarė kažkokią pašalinę Saulę, kuri turi pašalinti tamsumas Lietuvoje. Kitaip tariant, apvertė viską aukštyn kojomis. Kaip anksčiau matėme, įvairūs kalbainiai mėgsta iškraipyti ką papuola: jie ir Jono Jablonskio idėjas sugebėjo išdarkyti.

Galim prisiminti ir vieną istorinį momentą – kaip visokie kultūros veikėjai nešė Stalino saulę į Lietuvą – tada jau toji turėjo prašalinti tamsumas, pakeisdama Lietuvos saulę. Pasakymas apie Stalino saulę buvo simboliškas, jis būtent tą ir reiškė – kad vietoj Lietuvos saulės bus svetima. Jau atkuriant nepriklausomybę, kai kurie veikėjai matyt pasirūpino, kad toji istorinė aliuzija išliktų.

Taip, kalbainiškasis Lietuvos himno variantas neša ne ką kitą, o užslėptą okupacinį diskursą. Tai yra žiauru, bet kita vertus, tai simbolizuoja.

Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto

Ne vieną kartą mačiau šarinamą kratinį apie septynis komunizmo stebuklus dar Facebook, kur ir šiaip normalaus turinio pamatyti ne taip dažnai pasitaikydavo – ištisai kažkokios šiukšlės. Menka šiukšlių šarinimo bangelė atitekėjo galų gale ir iki Google+, kai garbus ir žymus blogeris Piktas Gnomas Arvydas nepasidrovėjo susitepti šitais fufeliais. Kita vertus, tai atleistina, nes atvejis įdomus: nepastebimai, tačiau labai raiškiai (ot paradoksas, ar ne?) rodantis mums, kas gi yra tas paradigmos poslinkis.

Ko gero aiškiausiai paradigmos poslinkis pasimato tada, kai bandome suprasti seną, poslinkio paveiktą humorą. Dažnas sovietmečio anekdotas dabar beveik nesuprantamas ne tik žmonėms, kurie tais laikais negyveno, bet net ir tuos laikus prisimenantiems. Tiesiog palyginimui: Čiukčia atvažiavo į Maskvą, susirado ir atstovėjo didžiausią miesto eilę, bet kol atėjo iki pabaigos, pardavėjas numirė. Juokinga?

Kas pasikeitė? Aišku, kontekstas. Bet vyresni tą kontekstą atsimena, o jiems neretai visvien jau nejuokinga. Viskas lyg ir suprantama, tačiau anekdotai, kurie vertė kvatotis, tekelia blankią šypseną. Pokytis įvyko kažkur kitur, jis pakeitė ne tik mūsų požiūrį, bet ir pačią sistemą, kurioje mes interpretuojame pasaulį. Ta sistema ir yra paradigma. Ir mes dažniausiai jos pokyčio nepastebime, nes pasikeičiame patys.

Tame sename, dar berods Chazanovo (nors gal ir kurio kito – visgi praėjo ketvirtis amžiaus ir nelabai teprisimenu) paleistame kratinyje apie sovietinius stebuklus paradigmos poslinkis pasimato taip aiškiai, kaip beveik niekur kitur. Pasimato dėl to, kad pasikeitė visa konteksto suteikiama prasmė. Tie komunizmo stebuklai, kai buvo išsakyti Perestrojkos metu vienoje iš rusiškų humoro laidų, tada tiesiog šokiravo (tiesa, kiek atsimenu, tie stebuklai buvo papasakoti dar ir su pavyzdžiais). Žmonės žvengė susiriesdami, kvatojo iki ašarų, nes tarp eilučių buvo pasakyta viskas. Pasakyta taip atvirai, kad to tiesiog nebuvo įmanoma ignoruoti, bet kartu taip tarp eilučių, kad už tai nebuvo įmanoma išsyk pasodinti, kaip už antisovietinę agitaciją.

Eilė į Lenino mauzoliejų

Sovietmečiu tai buvo ilgiausia eilė visoje SSRS. Aišku, kai tą Mauzoliejų atidarydavo. Nes visi norėdavo bent pažiūrėti į tą išgamą, kuris viską pradėjo. Būtent šitoje eilėje stovėjo aukščiau minėtas čiukčia, kuriam užteko proto suprasti, kad kur eilė pati didžiausia - ten ir yra einamiausios prekės. Beje, tuometiniai kalbainiai aiškindavo, kad žodis "mauzoliejus" turi būti rašomas iš didžiosios. Beje, atkreipkit dėmesį į vyruką pilku kostiumu.

Tie laikai seniai praėjo, o žmonės, kuriems mažiau nei kokie 30 metų, nelabai prisimena sovietmečio. Tačiau kažkodėl būtent jie platina tą rinkinį teiginių. Jiems jau juokinga dėl kitko: viena vertus, savaime linksma, nes tas kratinys yra absurdiškas, kita vertus, tai ir proga pasijuokti iš senų perdylų, tais laikais gyvenusių, trečia vertus, neretai čia padvelkia ir tam tikru sovietmečio romantizavimu – kad nebuvo gi taip blogai, kaip kažkas pasakoja.

Kita vertus, komunizmo stebuklų rinkinys kažkodėl jau nejuokingas žmonėms, kurie gyveno tais laikais. Gal todėl, kad supratimas ir atsiminimai liko, o gyventi su tuo, apsimetinėjant, kad viskas gražu, jau nereikia. Gal dėl to, vos pamatęs kažkieno šarinamus „septynis komunizmo stebuklus“, gali pasakyti užtikrintai, kad tai darantis žmogus dar neturi nei 30, o greičiausiai jo amžius maždaug tarp 15 ir 25.

Kaip jau minėjau, vyresni žmonės visgi dažniausiai turi kažkiek to iš sovietinių laikų išlikusio supratimo apie tos komunistinės sistemos absurdus, tačiau būtent tai, kad jiems darosi nejuokinga – tai ir yra įdomiausia. Juk būtent jie prieš ketvirtį amžiaus iš šių stebuklų kvatojo susiriesdami, apsiverkdami, literaliai nuvirsdami nuo kėdžių, o kai kurie, reik manyti, iš juoko dar ir pašlapindavo ar net parudindavo kelnes. Nes tai buvo žudančiai juokinga. Dabar tuos stebuklus šarinantis jaunimėlis to net nesupras, nes tai, kaip sakant, kind of insider joke: viską galima paaiškinti, bet visvien nepasidarys juokingiau. Tai ir insider joke esmė: tokiems pokštams suprasti reikalingas dalyvavimas diskurse.

Visgi, kad nekalbėčiau apie orą Marse, štai jums tie septyni komunizmo stebuklai:

  1. Visi turėjo darbą.
  2. Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo.
  3. Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų.
  4. Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo.
  5. Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo.
  6. Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama.
  7. Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.

Matot, viskas labai paprasta: frazės, tiesiog frazės, kurios yra net neaiškaus teisingumo (nes kai buvo išsakytos, dalis buvo ištarta tarp eilučių, pasiliko kontekste, o kai kurios pagal tiesioginę prasmę net buvo priešingos realybei). Mes šias frazes galime suprasti, tačiau bandant jas suprasti būtent dabar, gaunamas kitas rezultatas, nei prieš maždaug ketvirtį amžiaus. Todėl mums reikia vertimo, kuriame verčiami ne žodžiai, ne jų reikšmės ir netgi ne prasmės, o greičiau kontekstai. Veik neįgyvendinamas vertimo uždavinys, ar ne?

Iš manęs prastas vertėjas, todėl aš banaliai čia papasakosiu, ką reiškia tie stebuklai. Gal taip atsiras truputis supratimo apie tą paradigmos poslinkį. Kitaip tariant, duosiu tuos kontekstus ir pabandysiu paaiškinti viso šio reikalo juokingumą.

Continue reading →

Būti. Klausimas.

Klausimas skaitytojams: gal kas žinote kitą tokią kalbą, kuri turėtų tokią pilną ir simetrišką dalyvių sistemą, nepriklausomą nuo tranzityvumo, įmanomą kiekvienam veiksmažodžiui, kaip pvz. lietuviškai iš „būti“? Štai, pavyzdžiui:

  • Esantis, buvęs, būsiantis
  • Esamas, būtas, būsimas

Iš viso turėtų gautis 2×3 formų (ar daugiau).

Šį klausimą man komentaruose uždavė Vabalas – atrodo, labai įdomus žmogus, kurį kabina kalbiniai/psichologiniai/psichiatriniai dalykai ir kuris čia pasakoja fantastiškas įdomybes, tad kas žinote, labai prašau, nepasidrovėkite ir pasidalinkite. Nes man irgi čia pasidarė labai įdomu.

Iš komunikacinės pusės žvelgiant, tai atspindi pranešimo siuntėjo ir pranešimo gavėjo pozicijas. Negi lietuvių kalba vienintelė taip viską gražiai išskaido?